A-143-765-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-765/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01886-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 20 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alauša“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alauša“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Alauša“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Alauša“, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2013 m. balandžio 22 d. nutarimą Nr. ATK2-62/13 taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus (toliau – ir Nutarimas).

Pareiškėjas nurodė, kad nepagrįstai pripažintas pažeidusiu Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą, todėl ginčijamas nutarimas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovas netinkamai aiškino ir taikė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Departamentas nevertino aplinkybės, kad įmonė prekybą alkoholiniais gėrimais vykdė viešojo maitinimo vietoje, o pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą apribojimas viešojo maitinimo įstaigose alkoholiniais gėrimais prekiauti tik vykdant mažmeninės prekybos veiklą nenustatytas.

Toks apribojimas taikomas tik stacionariųjų degalinių nespecializuotiems skyriams. Pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą, viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, nuo 22 val. iki 8 val. leidžiama prekiauti pilstomais alkoholiniais gėrimais ar alkoholiniais gėrimais, parduodamais atidarytoje pakuotėje ir vartojimui vietoje. Prekybą alkoholiniais gėrimais vykdė prekybos vietoje, atitinkančioje Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje pateiktą viešojo maitinimo vietos sąvoką, todėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktas taikytas nepagrįstai.

Barui, esančiam adresu: Bajorų kaimas, Svėdasų seniūnija, Anykščių rajonas (toliau – ir Baras), 2009 m. kovo 6 d. buvo išduotas Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimas Nr.

7. Departamentas pripažino, kad baro plotas yra atskirtas nuo degalinės parduotuvės ploto. Aplinkybę, kad Baras yra viešojo maitinimo vieta, patvirtina ir Anykščių rajono savivaldybės 2009 m. gruodžio 4 d. išduota licencija Nr. 325g, kurioje nurodyta, kad įmonės veiklos rūšis – viešasis maitinimas, būdas – vartoti vietoje ir išsinešti. Pareiškėjo nuomone, pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, prekiauti alkoholiniais gėrimais vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą leidžiama – stacionariųjų degalinių nespecializuotuose skyriuose.

Bendrovė prekybą alkoholiniais gėrimais stacionariosios degalinės nespecializuotame skyriuje – parduotuvėje – vykdo pagal Anykščių rajono savivaldybės išduotą licenciją Nr. 233g verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, kurioje nurodyta prekybos vieta – degalinės parduotuvė, esanti adresu: Bajorų kaimas, Svėdasų seniūnija, Anykščių rajonas (toliau – ir Degalinės parduotuvė). Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo bendrovei vykdant prekybą alkoholiniais gėrimais Degalinės parduotuvėje Departamentas nenustatė.

Degalinėje įrengtas baras, kuriam išduota atskira licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, nėra degalinės nespecializuotas skyrius, todėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti ribojimai prekiauti alkoholiu netaikytini.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 37–41) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skunde pateikiamas subjektyvus bylos aplinkybių, nustatytų faktų vertinimas ir ginčui aktualių teisės aktų nuostatų aiškinimas. Departamentas nustatė, kad pareiškėjui priklausančioje degalinėje, esančioje adresu: Bajorų kaimas, Svėdasų seniūnija, Anykščių rajonas, yra įrengta parduotuvė, kurioje pagal 2001 m. lapkričio 29 d. išduotą licenciją Nr. 233g pareiškėjas turi teisę nuo 8 val. iki 22 val. vykdyti mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais. Tose pačiose patalpose pareiškėjas turi teisę teikti viešojo maitinimo paslaugas ir prekiauti alkoholiniais gėrimais. Tiek Degalinės parduotuvė, tiek Baras yra viename pastate ir dėl to byloje ginčo nėra. Viešojo maitinimo veiklą pareiškėjas vykdo stacionarioje degalinėje, todėl tokia veikla nuo 2012 m. sausio 1 d. patenka į Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo sritį. Ši norma yra imperatyvi, o jos pažeidimo sudėtis yra formali, t. y. užtenka nustatyti, kad alkoholiniai gėrimai stacionarioje degalinėje buvo parduoti draudžiamu laiku. Kaip minėta, Baras ir Degalinės parduotuvė veikia vienoje patalpoje, todėl, pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, Bare nuo 22 val. iki 8 val. galima tik viešojo maitinimo veikla. Stacionariose degalinėse alkoholiniais gėrimais galima prekiauti tik vykdant mažmeninę prekybą ir tik nustatytu laiku, t. y. alkoholiniai gėrimai negali būti parduodami vartoti vietoje, pilstomi, parduodami po 22 val. Aplinkybės, kad pareiškėjui yra išduotos dvi licencijos vykdyti prekybą alkoholiniais gėrimais, nesuteikia jam teisės nevykdyti imperatyvių Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų. Atsakovas pažymėjo, kad už iš esmės analogišką pažeidimą pareiškėjui jau buvo taikytos ekonominės sankcijos ir pareiškėjo skundus išnagrinėję Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad ekonominės sankcijos pareiškėjui taikytos pagrįstai (administracinės bylos Nr. I-3815-437/2012, Nr. A822-815/2013).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu (b. l. 84–88) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje keliamas ginčas dėl Nutarimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjui už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą taikyti ekonomines sankcijas, teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėjo, kad ginčo dėl patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių byloje nėra ir iš esmės ginčijamas tik šių aplinkybių vertinimas bei Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų aiškinimas. Bendrovės nuomone, prekyba alkoholiniais gėrimais vykdant viešojo maitinimo veiklą pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą nėra draudžiama, o Departamentas teigė, kad pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą prekyba alkoholiniais gėrimais degalinėse galima tik vykdant mažmeninę prekybą.

Teismas vadovavosi nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teleologiniu (įstatymo tikslo) metodu aiškindamas šios teisės normos nuostatas, konstatavo, kad stacionariose degalinėse alkoholiniais gėrimais leidžiama prekiauti šių degalinių nespecializuotuose skyriuose tik vykdant mažmeninės prekybos veiklą. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis Alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 161 straipsniu įstatymo projekto aiškinamuoju raštu, o konkrečiai tuo, kad įstatymo projekto tikslas – sureguliuoti, kad stacionariose degalinėse prekiauti alkoholiniais gėrimais būtų galima tik vykdant mažmeninės prekybos veiklą, t. y. degalinėms, kaip ir kitoms parduotuvėms, būtų taikomas prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimas.

Projekte nustatytu teisiniu reguliavimu siekiama panaikinti praktiką, kai naudojamasi galimybe stacionariose degalinėse įsigyti alkoholinių gėrimų tuo metu, kai mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įmonių darbo laikas jau yra pasibaigęs. Būtent todėl įstatymo leidėjas Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimais siekia apriboti prekybą alkoholiniais gėrimais stacionariose degalinėse, leidžiant jais prekiauti tik vykdant mažmeninę prekybą nespecializuotuose stacionariųjų degalinių skyriuose, bet ne vykdant viešąjį maitinimą (2013 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-815/2013; 2013 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-639/2013).

Teismas nurodė, kad pareiškėjas nesutiko su tokiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktu Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų aiškinimu ir teigė, kad jis pagrįstas tik įstatymo projekto aiškinamuoju raštu. Teismo teigimu, pagal teisės teoriją, įstatymo tikslo, t. y. teleologinis, metodas yra vienas iš teisės normos aiškinimo metodų, be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įstatymų projektų aiškinamieji raštai pripažįstami tinkamu įstatymų leidėjo valios įrodymu ir jais yra remiamasi (2003 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-63/2003; 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A6-238/2007).

Atsižvelgęs į tai, teismas neturėjo pagrindo nesutikti su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktu ginčui taikytinų Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų aiškinimu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog nagrinėjamu atveju prekyba alkoholiniais gėrimais buvo vykdoma vykdant viešojo maitinimo veiklą, nes šalia degalinės patalpų yra įrengta atskira viešojo maitinimo vieta. Rašytiniai bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjui priklausančioje degalinėje, esančioje Anykščių rajone, Svėdasų seniūnijoje, Bajorų kaime, yra įrengta ne tik degalinės operatorinė, parduotuvė, bet ir baras. UAB „Alauša“ 2009 m. vasario 10 d. buvo išduota licencija Nr. 233g nuo 8 val. iki 22 val. verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais degalinės parduotuvėje, esančioje Anykščių rajone, Svėdasų seniūnijoje, Bajorų kaime.

Taip pat 2009 m. gruodžio 4 d. buvo išduota licencija Nr. 325g verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais bare, esančiame Anykščių rajone, Svėdasų seniūnijoje, Bajorų kaime, prekybos būdas – vartoti vietoje ir išsinešti. Parduotuvė-Kavinė-Baras yra įrengti pastato (unikalus Nr. 3499-4002-4068) pirmajame aukšte ir šių patalpų bendras plotas yra 46,71 kv. m. Nekilnojamojo turto registre pastatas (unikalus Nr. 3499-4002-4068) įregistruotas kaip Degalinė-Parduotuvė-Kavinė-Baras. Kaip patikrinimo metu nustatė Departamento pareigūnai, baro klientų aptarnavimo salė, kurioje taip pat stovi 3 stalai, 2 suolai, 7 kėdės, šaldytuvai su alumi ir sidru, nuo parduotuvės ir degalinės operatorinės atskirti siena, į parduotuvę ir klientų aptarnavimo salę patenkama pro skirtingas duris, tačiau kasos aparatas stovi, gėrimai laikomi ne klientų aptarnavimo salėje, o bendrose degalinės operatorinės ir parduotuvės patalpose, pajamų apskaita vykdoma tuo pačiu kasos aparatu.

Patikrinimo metu padarytos nuotraukos patvirtino, kad užrašas apie kavinės darbo laiką („Kavinė dirba visą parą“), taip pat pranešimas, kad alkoholiniais gėrimais prekiaujama visą parą, yra ant durų, pro kurias patenkama į degalinės patalpas, šioje patalpoje taip pat pakabintas informacinis pranešimas, kad alkoholiniai gėrimai nuo 22 val. iki 8 val. parduodami tik vartoti vietoje. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas tiek mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais, tiek prekybą alkoholiniais gėrimais vykdydamas viešojo maitinimo veiklą vykdė stacionariosios degalinės nespecializuotame skyriuje.

Teismo išvadų nepaneigė tai, kad alkoholinius gėrimus galima buvo įsigyti įėjus pro skirtingus įėjimus, klientų aptarnavimo salė siena izoliuota nuo patalpos dalies, kurioje veikė degalinės parduotuvė ir operatorinė. Kaip nustatyta anksčiau, pajamų apskaita buvo vykdoma tuo pačiu kasos aparatu, pastato eksplikacijoje nurodyta, kad bendroje 46,71 kv. m ploto patalpoje veikia parduotuvė, kavinė ir baras, kavinės-baro patalpa atskirai neįregistruota Nekilnojamojo turto registre, galimybė nuo 22 val. iki 8 val. įsigyti alkoholinius gėrimus sudaryta įėjus pro bet kurias duris, degalinės vedėja patvirtino, kad nurodytu laiku gėrimai buvo parduodami tik vartoti vietoje ir atidarytoje pakuotėje.

Nurodytos aplinkybės vienareikšmiškai patvirtino, kad pareiškėjas, turėdamas licenciją Degalinės parduotuvėje mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais vykdyti tik nuo 8 val. iki 22 val., parduodamas alkoholinius gėrimus nuo 22 val. iki 8 val., t. y. vykdydamas viešojo maitinimo veiklą, pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, todėl Departamentas pagrįstai priėmė nutarimą taikyti jam Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytas ekonomines sankcijas. Teismas aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti Departamento nustatytų duomenų teisiniu ir faktiniu įvertinimu, nenustatė.

Teismas nurodė, kad Nutarimu pareiškėjui, vadovaujantis Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalies nuostatomis, už pakartotinai padarytą Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų pažeidimą paskirta minimali straipsnio sankcijoje nustatyta bauda – 2 000 Lt. Teismas vadovavosi Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalimi. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teismas nustatė, kad 2013 m. kovo 28 d. įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3815-437/2012, kuriuo pripažinta, kad Departamento 2012 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. ATK2-117/12 UAB „Alauša“ pagrįstai ir teisėtai pritaikyta ekonominė sankcija už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą ir bendrovės skundas atmestas kaip nepagrįstas. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Departamentas 2013 m. balandžio 22 d. pagrįstai sankciją pareiškėjui taikė vadovaudamasis jau nurodytomis Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalies nuostatomis, t. y. kaip pakartotinai per dvejus metus padariusiam Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.), o Nutarimas paliktinas galioti nepakeistas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 90–93) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai aiškino Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kaip numatantį galimybę prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionariose degalinėse tik vykdant mažmeninę prekybą. Šioje teisės normoje numatyta, kad stacionariųjų degalinių nespecializuotuose skyriuose leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą, o prekybai stacionariose viešojo maitinimo įmonėse, paminėtai tame pačiame punkte, tokio apribojimo nenumatyta. Alkoholio kontrolės įstatyme sąvokos „degalinės nespecializuotas skyrius“, „stacionari viešojo maitinimo vieta“ apibrėžia skirtingas prekybos vietas, kurioms taikomas skirtingas prekybos alkoholiniais gėrimais režimas, todėl nėra jokio pagrindo sutapatinti degalinėje įrengtą stacionarią viešojo maitinimo vietą su degalinės nespecializuotu skyriumi. Nors iš įstatymo teksto akivaizdu, kad taikomi ribojimai alkoholio prekybai degalinių nespecializuotuose skyriuose, tačiau remiantis įstatymo aiškinamuoju raštu ginčijamame sprendime išaiškinta, kad tie patys ribojimai taikytini plačiau, t. y. prekybai degalinėse apskritai. Teleologinis įstatymo aiškinimo būdas gali būti naudojamas kaip pagalbinis, esant neaiškiam įstatymo tekstui, jo prasmei, tačiau negali būti savarankiškas įstatymo aiškinimo būdas, kurį pritaikius įstatyme įtvirtintai normai suteikiamas turinys, prieštaraujantis įstatymo tekstui. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimą. Nepagrįstai remtasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-639/2013 ir 2013 m. kovo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-815/2013.

2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad įmonė tiek mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais, tiek prekybą alkoholiniais gėrimais vykdydama viešojo maitinimo veiklą vykdė stacionariosios degalinės nespecializuotame skyriuje. Teismo išvadą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais vietos paneigia kiti administraciniai aktai, t. y. įmonei išduotos licencijos prekybai alkoholiu. Licencijose nurodytos prekybos vietos skiriasi. Nėra jokio pagrindo laikyti, kad prekyba alkoholiu vykdant viešojo maitinimo funkciją vykdoma degalinės nespecializuotame skyriuje. Nepaneigti skundo argumentai, kad baras degalinėje atitinka viešojo maitinimo vietos apibrėžimą, nurodytą Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje. Byloje neginčytinas faktas patvirtintas ir Nutarime, kad baro klientų aptarnavimo salė įrengta atskiroje patalpoje, į ją patenkama pro atskiras duris.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 102–105) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad, pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nuo 2012 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikoje prekiauti leidžiama alkoholiniais gėrimais stacionariosios degalinės, vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą, nespecializuotame skyriuje. Iki 2012 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikoje stacionarios degalinės nespecializuotame skyriuje prekyba alkoholiniais gėrimais nebuvo ribojama. Nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojo draudimas stacionariose degalinėse prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. iki 8 val., kurio pareiškėjas nesilaikė. Pareiškėjo nurodytose teismo nutartyse buvo pasisakyta būtent dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo taisyklių, kurios yra aktualios ir šioje byloje. Teismas, vertindamas byloje esančias aplinkybes, nepažeidė nei materialinės, nei procesinės teisės normų, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2013 m. balandžio 22 d. nutarimo Nr. ATK2-62/13 matyti, kad ekonominė sankcija – 2 000 Lt dydžio bauda – pareiškėjui paskirta, vadovaujantis Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalimi, už šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, kuris (pagal šį nutarimą) pasireiškė tuo, kad pareiškėjas vykdė prekyb1 alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. iki 8 val. savo degalinėje (esančioje adresu: Bajorų kaimas, Svėdasų seniūnija, Anykščių rajonas) įrengtame Bare.

Kolegija pažymi, kad tokios prekybos faktas pareiškėjo iš esmės neginčijamas. Be to, toks faktas yra patvirtinamas byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir skundžiamame atsakovo nutarime nurodytais kasos aparato 2013 m. balandžio 1 ir 2 d. kvitais. Todėl tokia nagrinėjamai bylai reikšminga faktinė aplinkybė laikytina nustatyta šioje administracinėje byloje (ABTĮ 86 str. 2 d.).

Nesutikimą su atsakovo nutarimu pareiškėjas grindžia tuo, kad paminėtą prekybą alkoholiniais gėrimais jis vykdė savarankiškoje, nuo degalinės atskirtoje, prekybos vietoje – Bare, kuris yra ne degalinės stacionarioji parduotuvė, o viešojo maitinimo vieta, kurioje tokia prekyba (pilstomais alkoholiniais gėrimais ar alkoholiniais gėrimais, parduodamais atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje) yra leidžiama pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą. Atsižvelgdama į šiuos pareiškėjo argumentus, kolegija pripažįsta būtina teisės taikymo aspektu aptarti šioje administracinėje byloje santykį tarp Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto (bylai aktuali 2012-06-21 įstatymo Nr. XI-2103 redakcija) ir Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto (bylai aktuali 2012-06-21 įstatymo Nr. XI-2103 redakcija); fakto nustatymo aspektu – išaiškinti, ar nagrinėjamoje situacijoje Baras gali būti laikomas nuo degalinės atskirta (su ja nesusieta) viešojo maitinimo vieta.

Pasisakydama pirmuoju iš paminėtų klausimu, kolegija pažymi, kad pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2012-06-21 įstatymo Nr. XI-2103 redakcija, kuri atitinka šios straipsnio dalies nuo 2012-01-01 įsigaliojusią 2011-12-23 įstatymo Nr. XI-1911 redakciją), Lietuvos Respublikoje prekiauti leidžiama alkoholiniais gėrimais - stacionariosiose alkoholinių gėrimų parduotuvėse, stacionariųjų parduotuvių alkoholinių gėrimų skyriuose, stacionariosiose viešojo maitinimo vietose, stacionariųjų degalinių, vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą, ir kaimo gyvenamosiose vietovėse esančių stacionariųjų parduotuvių nespecializuotuose skyriuose, tarptautinio susisiekimo traukiniuose, siaurojo geležinkelio traukiniuose ir laivuose, kuriuose yra atskirai įrengtos viešojo maitinimo vietos, orlaiviuose, vežančiuose keleivius tarptautiniais maršrutais, parodose ir mugėse, vykstančiose stacionariuose pastatuose, viešbučių kambariuose įrengtuose minibaruose, taip pat specialiosiose prekybos vietose. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte (2012-06-21 įstatymo Nr. XI-2103 redakcija) nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 valandos iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Aiškinant Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas lingvistiniu teisės aiškinimo būdu, akivaizdu, kad stacionariosiose degalinėse alkoholiniais gėrimais leidžiama prekiauti šių degalinių nespecializuotuose skyriuose tik vykdant mažmeninės prekybos veiklą. Aiškinant šio punkto nuostatas kartu su Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatomis (t. y. pastarųjų nuostatų kontekste), galima daryti išvadą, kad, įstatymų leidėjui įvedus į Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuorodą apie šiame punkte nurodytą leidimą prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionariosiose degalinėse tik vykdant mažmeninės prekybos veiklą, stacionariosiose degalinėse kaip specialiojoje prekybos alkoholiniais gėrimais vietoje buvo panaikinta Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte išimties būdu nustatyta galimybė prekiauti nuo 22 valandos iki 8 valandos pilstomais alkoholiniais gėrimais ar alkoholiniais gėrimais, parduodamais atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Kolegija taip pat pažymi, kad toks pats Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir šio straipsnio 3 dalies 13 punkto (turint omenyje šių punktų turinius) aiškinimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo pateiktas 2013 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-815/2013 ir 2013 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-639/2013, t. y. bylose, kurios faktinėmis aplinkybėmis bei teisės taikymo požiūriu yra panašios su šia administracine byla. Todėl aptariamų teisės normų aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėse bylose Nr. A822-815/2013 ir Nr. A858-639/2013, turi būti laikomasi ir šioje administracinėje byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Taigi teisės taikymo aspektu konstatuotina, kad stacionariosiose degalinėse, nors ir tuo atveju, kai jose yra įrengta ir funkcionuoja turinti licenciją mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo vieta, prekyba tokiais gėrimais nuo 22 valandos iki 8 valandos absoliučiai negalima.

Pasisakydama antruoju iš aukščiau nurodytų klausimu, kolegija pažymi, kad pareiškėjo skundžiamame atsakovo nutarime yra nurodyta, jog Baras ir Degalinės parduotuvė yra tame pačiame pastate, Bare gautos pajamos yra apskaitomos tuo pačiu kasos aparatu, kuriame yra apskaitomos pajamos, gautos pardavus degalus, kitas automobilių prekes ir alkoholinius gėrimus, esančius Degalinės parduotuvėje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė ir kitas faktines (pastebėtina, kad pareiškėjo nekvestionuojamas) aplinkybes, leidžiančiais daryti išvadą, kad Baras kaip prekybos vienetas negali būti atskirtas nuo degalinės. Kolegija, patikrinusi bylą įrodymų įvertinimo aspektu, sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir teismo nurodytais šią išvadą pagrįsti argumentais.

Atsižvelgdama į aukščiau nurodytus argumentus ir padarytas teisės aiškinimo bei įrodymų įvertinimo išvadas, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjas, parduodamas alkoholinius gėrimus Bare nuo 22 val. iki 8 val. (kaip paminėta aukščiau, šių faktinių aplinkybių pareiškėjas neginčija), pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Todėl jo atžvilgiu priimtas atsakovo 2013 m. balandžio 22 d. nutarimas kolegijos pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alauša“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė