A-552-164-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-164/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00067-2013-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.1; 11.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. (E. S.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. pareiškimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. S. pareiškimu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės ir pastatų savininku M. S. įrodantiems dokumentams pateikti.

Pareiškėjas paaiškino, kad jo tėvas L. S., E. sūnus, 1919-1923 m. buvo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkas – karo lakūnas, apdovanotas savanorio kūrėjo medaliu, kovojo frontuose prieš lenkus ir sovietus. 1945 m. pajutęs, jog yra sekamas, su šeima nelegaliai pasitraukė į Lenkiją. Pats pareiškėjas gimė 1921 m. gruodžio 5 d. ir augo Lietuvoje, čia baigė mokslus, tačiau pajutęs persekiojimą, 1946 m. nelegaliai išvyko į Lenkiją, kur gyvena iki šiol. Jo tėvo mama, M. S., gimė, susituokė, gyveno ir mirė Lietuvoje.

Ji buvo 1 800 m2 bei keturių medinių ir vieno mūrinio gyvenamųjų namų, buvusių (duomenys neskelbtini), Kaune (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini), Kaunas) savininkė. M. S. mirė 1948 m., o 1950 m. Kauno miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 684 jos turtas municipalizuotas. Pareiškėjas su tėvais gyveno Lenkijoje ir negalėjo tiesiogiai bendrauti su savo senele, todėl jos turto reikalų negalėjo tvarkytis iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo. Tik atkūrus nepriklausomybę iš karto kreipėsi į Centrinį archyvą dėl duomenų apie M.

S. turėtą turtą, prašė, kad būtų pripažintas teisėtu paveldėtoju, kadangi jo tėvas L. S. jau buvo miręs. 1990 m. gegužės 16 d. Valbžycho rajono teismo I-mojo civilinio skyriaus nutarimu buvo nustatyta, kad M. S., mirusios 1948 m. lapkričio 17 d., Kaune, visą palikimą, remiantis įstatymu priėmė sūnus L. S., miręs 1979 m. sausio 29 dieną. 1990 m. rugpjūčio 29 d. Valbžycho rajono teismo I-mojo civilinio skyriaus nutarimu konstatuota, kad L. S., mirusio 1979 m. sausio 29 d., Valbžyche, visą palikimą, remiantis įstatymu, priėmė duktė I.

V. ir sūnus E. S.. Pareiškėjas, kaip savo tėvo turto paveldėtojas, nori priimti savo senelės M. S. likusį turtą pagal įstatymą, tačiau negali atsikurti jos nuosavybės teisių į priklausiusį turtą, nes yra praleidęs kreipimosi terminus. Pareiškėjas pažymėjo, kad 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) numatė galimybę atsistatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą vaikams, o jiems mirus jų vaikams, tačiau, kad galėtų kreiptis su tokiu prašymu, jis turėjo būti Lietuvos Respublikos pilietis.

Šios pilietybės, gyvendamas Lenkijoje, atsižvelgiant į tuometinę politinę situaciją, jis neišsaugojo, todėl turėjo atsikurti. Pareiškėjas pažymėjo, kad prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nuo 1997 m. liepos 1 d. nustato Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios Atstatymo įstatymą. Pareiškėjo teigimu, tiek Atstatymo įstatyme, tiek Atkūrimo įstatyme buvo ir yra nurodyta, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams.

Nuo 2004 m. spalio 26 d. įsigaliojo 2004 m. spalio 12 d. priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. IX-2490. Nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas, t. y. nuo 2004 m. spalio 26 d.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyti prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo terminai tapo atnaujinamaisiais. Tik atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę pareiškėjas kreipėsi su prašymu į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo. Tuo tikslu 1991 m. kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją Vilniuje, pateikė reikiamus dokumentus dėl pilietybės atkūrimo, tačiau Lietuvos Respublikos pilietybė jam buvo atkurta tik 2012 m. kovo 20 d. vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. IV-244.

Lietuvos Respublikos pasas išduotas tik 2012 m. gegužės 14 dieną. Pareiškėjo manymu, ne dėl jo kaltės, o dėl institucijų ilgo neveikimo, politinės situacijos, įstatymų kaitos, taip pat dėl neoperatyvaus informavimo apie reikiamus pateikti dokumentus ar besikeičiančią įstatymų bazę pareiškėjas negalėjo laiku gauti Lietuvos pilietybės ir realizuoti savo teisę atkuriant nuosavybės teises į senelės valdytą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas pabrėžė, kad dėl pilietybės atkūrimo pirmą kartą kreipėsi 1991 m., o po to nuolat rašydavo laiškus ir užklausimus, kodėl jam negrąžinama pilietybė.

Institucijos nurodydavo vis kitas priežastis, kelis kartus pareiškėjas vyko pildyti anketų, tačiau vėliau pasiteiravus, vėl būdavo prašoma užpildyti anketą. Atsižvelgiant į pareiškėjo garbų amžių, į jo ilgą kelionę iki Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, prašė pripažinti tai svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis bei pateisinančiomis priežastimis, sukliudžiusiomis jam realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino ir jį atnaujinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepimu į pareiškimą (b. l. 61-64) su juo nesutiko.

Administracija vadovavosi Atkūrimo, Atstatymo įstatymais, pažymėjo, kad įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Pagal nuosavybės teisių į sovietinės okupacijos laiku neteisėtai nusavintą ir išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarką ir sąlygas reglamentuojančius teisės aktus buvo numatyta ribota restitucija. Vienas iš šio ribojimo aspektų – įstatymu apibrėžtas ratas asmenų, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Administracija atkreipė dėmesį, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, jog prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises turi būti pateikiamas ir pilietybę patvirtinantis dokumentas, o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d., taip pat nustatyta, kad asmenims, praleidusiems šiuos terminus atlikti minėtus veiksmus, šie terminai teismo sprendimu gali būti atnaujinti. Administracija rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika ir pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies teisės norma, reglamentuojanti praleisto termino atnaujinimo galimybę, pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikoma, nes šis terminas pareiškėjo atžvilgiu laikytinas naikinamuoju ir negali būti atnaujintas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimu į pareiškimą su juo nesutiko.

Tarnyba rėmėsi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalimis, 2 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgyvendinęs savo teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl negalėjo būti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, nes Lietuvos Respublikos pilietybė pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas yra būtina prielaida asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą atsirasti. Kadangi pareiškėjas iki nurodyto termino pabaigos nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis, Tarnyba darė išvadą, kad jis teisės į nuosavybės atkūrimą neturėjo ir pasibaigus terminui prašymams paduoti tokia jo teisė negali būti atnaujinama.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalimis, 2 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta tik 2012 m. kovo 20 d. vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-244, o Lietuvos Respublikos pasas išduotas tik 2012 m. gegužės 14 dieną. Teismas darė išvadą, kad tai įrodo, jog pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgyvendinęs savo teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl negalėjo būti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, nes Lietuvos Respublikos pilietybė pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas yra būtina prielaida asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą atsirasti.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimą, įvertino byloje esančius įrodymus ir darė išvadą, kad pareiškėjas iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos datos – 2001 m. gruodžio 31 d. – nebuvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės, o tuo pačiu kaip subjektas neatitiko šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo dėl pilietybės, kuri yra būtina prielaida atsirasti asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą, todėl pareiškėjui negali būti atnaujinti terminai atlikti veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse. Priėjęs tokią išvadą, teismas nevertino pareiškėjo nurodytų Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo aplinkybių, dėl kurių jis praleido terminą, ir argumentų dėl šių aplinkybių vertinimo svarbiomis ir objektyviomis kliūtimis, sutrukdžiusiomis pareiškėjui įstatymo nustatytu laiku paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

III. Pareiškėjas E. S. apeliaciniu skundu (b. l. 101-105) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymą dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo patenkinti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimą, remiasi Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio 2 dalimi, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, kad skundžiamas sprendimas nepagrįstai priimtas formaliai pasiremiant teismų praktika. Pareiškėjo manymu, jo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis praleido terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti, nagrinėjamu atveju buvo ypatingai reikšmingos ir svarbios. Pareiškėjas išdėsto pareiškime pirmosios instancijos teismui išdėstytas faktines aplinkybes ir pažymi, kad turi teisėtus lūkesčius, jog byla bus išnagrinėta teisingai, o ne formaliai. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismai, priimdami sprendimus, turi vadovautis savo vidiniu įsitikinimu, priimti teisingus, pagrįstus sprendimus, laikytis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Pareiškėjo tvirtinimu, pagrindas pareiškėjui atkurti nuosavybės teises į senelės valdytą turtą yra, o pareiškėjas terminus prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleido dėl ne nuo savo valios priklausančių veiksnių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 112-115) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Tarnyba atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. liepos 10 d. sprendimą, kuriame pasisakyta, jog viltis, kad seniai sunaikinta nuosavybė bus atkurta, nelaikytina nuosavybe Pirmojo protokolo 1 straipsnio prasme, ir daro išvadą, kad pareiškėjui neįvykdžius sąlygos, t. y. neturint Lietuvos Respublikos pilietybės iki 2003 m. gruodžio 31 d., tai negali būti siejama su viltimi, jog kažkada nacionalizuota nuosavybė bus atkurta, o nuosavybė ar teisėti lūkesčiai, kurie gali būti realizuoti neapibrėžtą terminą, pažeistų gero viešojo administravimo principą, nes asmuo turėtų galimybę neribotą laiką kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, būtų piktnaudžiaujama įstatymu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 118-122) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Administracija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, remiasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, jog asmeniui negali būti atnaujintas terminas įgyvendinti teisei, kurios jis per Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytus terminus nebuvo įgijęs.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo netenkino ir neatnaujino prašymo atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pateikimo terminų.

Pareiškėjas svarbia minėtų terminų praleidimo priežastimi nurodo tai, kad iki 2012 m. negalėjo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant analogiškus teisinius santykius, yra konstatuota, kad „sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti, su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. <...> Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d.“ (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-171/2013).

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 1V-244 nusprendė atkurti E. S. Lietuvos Respublikos pilietybę. Byloje pateiktas Lietuvos Respublikos piliečio paso nuorašas patvirtina, kad jis išduotas pareiškėjui 2012 m. gegužės 14 d. (b. l. 45). Tai įrodo, kad pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgyvendinęs savo teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl negalėjo būti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, nes Lietuvos Respublikos pilietybė pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas yra būtina prielaida asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą atsirasti. Pažymėtina, jog tokios išvados atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., administracinės bylos Nr. A8-1403/2006; A63-494/2009, A261-171/2013), taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktus išaiškinimus (pvz., 2006 m. lapkričio 13 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija; Žin., 1997, Nr. 65-1558) 10 straipsnio (2004 m. spalio 12 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 156-5695) 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir tik jiems, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad nepagrįstai ilgi nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo terminai, ypač nepagrįstas jų pailginimas (inter alia nevienkartinis pratęsimas), gali iškreipti patį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą.

Pareiškėjas, neįgijęs iki 2001 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos pilietybės, netapo Atkūrimo įstatymu reglamentuojamo teisinio santykio subjektu, dėl ko jam negali būti atnaujinti terminai atlikti veiksmus, numatytus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse.

Dėl paminėtų priežasčių tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. S. (E. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas