2K-377/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-377/2014

Teisminio proceso Nr. 1-24-1-01384-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4;

2.1.15.1.1;

2.1.15.1.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 14 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Jono Prapiesčio, teismo posėdyje kasacine

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013

m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams įpareigojant jį būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, 146 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtas bausmes visiškai sudėjus, galutinė subendrinta bausmė A. B. paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams įpareigojant jį būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, ir 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda. Iš A. B. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei L. D. priteista

350 Lt turtinei ir 1600 Lt neturtinei žalai atlyginti. Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis, kuria nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestas. Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 18 d., apie 2.30 val., (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajai L. D. ne mažiau kaip du smūgius į veidą bei vieną smūgį į pakaušį, nuo suduotų smūgių jai parkritus ant žemės, spyrė ne mažiau kaip tris kartus į įvairias kūno vietas ir taip nežymiai sutrikdė šios sveikatą.

A. B. pagal BK 146 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2011 m. gruodžio 17 d. 24.00 val. iki 2011 m. gruodžio 18 d. 3.00 val., (duomenys neskelbtini), neteisėtai atėmė laisvę nukentėjusiajai L. D. A. B. paslėpė raktus nuo buto lauko durų, sulaužė nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną, taip atimdamas galimybę jai išeiti iš buto ar išsikviesti pagalbą, nereagavo į nukentėjusiosios ir policijos pareigūnų prašymus atrakinti duris iki tol, kol specialiosios tarnybos išlaužė buto duris ir išlaisvino nukentėjusiąją.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami jo baudžiamąją bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes įrodymus tyrė atskirai vienus nuo kitų ir neįvertino jų visumos. Pasak kasatoriaus, jo baudžiamojoje byloje taip pat buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatos, nes teismai nemotyvuotai atmetė jį teisinančius įrodymus ir savo sprendimus grindė ne įrodymais, o prielaidomis.

Be to, kasatorius, tvirtina, kad jo baudžiamojoje byloje buvo pažeistos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1, 2 dalių, BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 44 straipsnio 5–7 dalių nuostatos. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo baudžiamojoje byloje, nepasisakė dėl teismo medicinos specialisto išvados Nr. pG 543/12(02), kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai buvo padaryti traumuojant ją kietais bukais daiktais ir, nors jai padaryti sužalojimai tyčiniam savęs žalojimui nebūdingi, kategoriškai atmesti savęs žalojimosi tikimybės negalima.

Vadinasi, kasatoriaus nuomone, teismas nepakankamai ištyrė įrodymus ir, neturėdamas teisinio pagrindo, nepagrįstai atmetė faktą, kad nukentėjusioji dėl girtumo griuvinėjo ir taip pati susižalojo. Tai, kad nukentėjusioji buvo išgėrusi šampano, neneigė ji pati ir apeliacinės instancijos teismas, tačiau, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neįvertino nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu nurodyto jos išgerto šampano kiekio ir todėl nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji įvykio metu buvo neblaivi.

Be to, kasatoriaus tvirtinimu, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nepasisakė dėl liudytojo policijos patrulio D. V. 2013 m. gegužės 20 d. teisiamajame posėdyje duotų parodymų, patvirtinančių nukentėjusiosios neblaivumo faktą. Kartu kasatorius nurodo, kad teismai neatkreipė dėmesio ir nevertino to, kad nukentėjusioji 2012 m. lapkričio 6 d. teisiamajame posėdyje parodė, jog prieš keliolika metų ji gydėsi psichiatrinėje ligoninėje, todėl, pasak kasatoriaus, neatmestina galimybė, kad dėl alkoholio jai galėjo pasireikšti psichikos sutrikimai, dėl kurių ji blaškėsi po namus, griuvinėjo, mėtė stalčius, garsiai šaukė ir jai galėjo atrodyti, kad jis (kasatorius) ją muša, neleidžia išeiti iš namų.

Kasatorius tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus, kad jis neturėjo tikslo suvaržyti nukentėjusiosios laisvės – jos iš namų neišleido tik todėl, kad ji buvo neblaivi. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji turėjo raktus nuo buto ir galėjo duris pati atsirakinti. Pasak kasatoriaus, baudžiamojoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių tai, jog neva jis paėmė iš nukentėjusiosios buto raktus ir paslėpė juos tam, kad ši negalėtų išeiti. Kasatorius skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajai neturtinės žalos atlyginimą, neanalizavo, ar jai buvo padaryta dvasinio ir fizinio pobūdžio žala, galėjusi sukelti kančias ir išgyvenimus, taip pat neturtinės, kaip ir turtinės, žalos dydžio nepagrindė objektyviais įrodymais.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Loreta Pikelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. B. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo, kad nuteistojo A. B. kasacinio skundo teiginiai ir jame išdėstytos įvykio versijos yra nepagrįstos. Pasak prokurorės, teismai, nustatydami nukentėjusiosios sužalojimo faktą, rėmėsi ne tik objektyviais specialisto išvados duomenimis, bet ir nukentėjusiosios bei liudytojų parodymais, o nuteistojo versija, kad nukentėjusioji buvo neblaivi ir griuvinėdama taip susižalojo pati, yra paneigta bylos proceso metu surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.

Prokurorės nuomone, teismai pagrįstai atmetė ir nuteistojo A. B. teiginius dėl nukentėjusiosios laisvės suvaržymo. Prokurorės teigimu, nuteistojo tvirtinimas, kad jis nevaržė nukentėjusiosios laisvės, nes įvykio metu miegojo, yra paneigtas vaizdo įrašu, į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų E. Ž., D. V. ir liudytojo A. Ž. parodymais. Prokurorės tvirtinimu, teismai nuteistojo A. B. baudžiamojoje byloje turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą išsprendė vadovaudamiesi BPK 44, 109 straipsnių, 115 straipsnio 1 dalies reikalavimais ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio nuostatomis.

Pasak prokurorės, teismai argumentavo ir turtinės, ir neturtinės žalos priteisimo pagrindą, išdėstė įrodymus, kuriais rėmėsi, priteisdami atlygintiną žalą.

Nuteistojo A.

B. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo A. B. kasacinis skundas yra iš esmės paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, reglamentuojančių turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, pažeidimų, padarytų nagrinėjant jo bylą.

Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, kasatorius, grįsdamas savo teiginius dėl šių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų, jo nuomone, nagrinėjant jo baudžiamąją bylą, dėsto pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimų turinį ir teigia, kad: pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė įrodymus ir, neturėdamas teisinio pagrindo, nepagrįstai atmetė faktą, kad nukentėjusioji dėl girtumo griuvinėjo ir taip pati susižalojo; tai, kad nukentėjusioji buvo išgėrusi šampano, neneigė ji pati ir apeliacinės instancijos teismas, tačiau apeliacinės instancijos teismas neįvertino nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu nurodyto jos išgerto šampano kiekio ir todėl nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusioji įvykio metu buvo neblaivi; teismai neatkreipė dėmesio ir nevertino to, kad nukentėjusioji 2012 m. lapkričio 6 d. teisiamajame posėdyje parodė, jog prieš keliolika metų ji gydėsi psichiatrinėje ligoninėje, todėl neatmestina galimybė, kad dėl alkoholio jai galėjo pasireikšti psichikos sutrikimai, dėl kurių ji blaškėsi po namus, griuvinėjo, mėtė stalčius, garsiai šaukė, ir jai galėjo atrodyti, kad jis (kasatorius) ją muša, neleidžia išeiti iš namų; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus, kad jis neturėjo tikslo suvaržyti nukentėjusiosios laisvės

– jos iš namų neišleido tik todėl, kad ji buvo neblaivi; baudžiamojoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių tai, kad neva jis paėmė iš nukentėjusiosios buto raktus ir paslėpė juos tam, kad ši negalėtų išeiti, ir pan. Taigi šiais ir panašiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso įstatymų laikymusi. Kasatorius skunde nurodo ir tai, kad jo baudžiamojoje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatos, nes teismai nemotyvuotai atmetė jį teisinančius įrodymus, o savo sprendimus grindė ne įrodymais, bet prielaidomis, taip pat Konvencijos 6 straipsnio 1, 2 dalių, BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 44 straipsnio 5–7 dalių nuostatos. Pažymėtina, kad šie kasatoriaus teiginiai yra deklaratyvūs, nes iš esmės yra neargumentuoti, o Konvencijos 6 straipsnio 1, 2 dalių, BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 20 straipsnio 1, 3, 4 dalių, 44 straipsnio 5–7 dalių 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatos nurodomos tik formaliai. Tuo tarpu baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kasaciniame skunde, be kasacinio teismo pavadinimo, skundžiamo teismo nuosprendžio ar nutarties, kasatoriaus prašymo, turi būti nurodyti ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio teiginiai (prašymai), laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų. Dėl to minėti kasatoriaus skundo teiginiai taip pat paliekami nenagrinėti.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami jo baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 20 straipsnio

5 dalies nuostatas, nes įrodymus tyrė atskirai vienus nuo kitų ir neįvertino jų visumos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas gali grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. jo aprašomojoje dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė patį nuteistąjį A. B., nukentėjusiąją L. D., liudytojus E. Ž., V. B., P. A., I. K., I. P.,

A. Ž., D. V., peržiūrėjo

baudžiamojoje byloje esančius vaizdo įrašus, balsu perskaitė liudytojo E. Ž. surašytą tarnybinį pranešimą ir jo bei liudytojų A. Ž., D. V. parodymus, duotus ikiteisminio

tyrimo metu, išvardijo dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo ir A. B. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – A. B. teisinančius – įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir išsamiai, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, išanalizavo bei įvertino byloje esančių, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtų, įrodymų visumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2013 m.

gruodžio 30 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistojo A. B. apeliacinio skundo argumentų, nurodė motyvus,

paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. B. baudžiamojoje byloje BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nepažeistos.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl neturtinės ir turtinės žalos

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajai neturtinės žalos atlyginimą, neanalizavo, ar jai buvo padaryta dvasinio ir fizinio pobūdžio žala, galėjusi sukelti kančias ir išgyvenimus, taip pat neturtinės, kaip ir turtinės, žalos dydžio nepagrindė objektyviais įrodymais. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad nagrinėjant jo baudžiamąją bylą buvo pažeistos BPK 113 straipsnio, 115 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis).

Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Pagal CK jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (6.283 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais.

CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus.

Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajai, atsižvelgė į tai, kad nuteistojo panaudotas fizinis smurtas nukentėjusiajai sukėlė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, pažeminimą, stresą, nes prieš ją smurtavo jos vaiko tėvas tame pačiame bute, kuriame buvo ir jų mažametis sūnus, kuris vėliau nukentėjusiąją matė sužalotu veidu, jai buvo padaryta poodinė kraujosruva apatiniame dešinės akies voke, plintanti į skruostą, dėl to ji vengė rodytis viešumoje, negalėjo gyventi kurį laiką jai įprasto gyvenimo, taip pat į tai, kad nukentėjusioji baimę bei stresą patyrė ir dėl neteisėtai apribotos jos laisvės. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusioji dėl nuteistojo A.

B. neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą. Kartu nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priteistinos

neturtinės žalos dydžio klausimą, atsižvelgė į jos pasekmes, A. B. kaltę – tiesioginę tyčią, jo turtinę padėtį, padarytos

turtinės žalos dydį, taip pat ne tik į nukentėjusiosios, bet ir į pagrįstus paties nuteistojo A. B. interesus ir, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijais, nukentėjusios L.

D. pareikštą civilinį ieškinį dėl 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies – iš nuteistojo jai priteisė 1600 Lt neturtinei žalai atlyginti. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į BK 140 straipsnio 1 dalies, 146 straipsnio 1 dalies nuostatų saugomų vertybių svarbą, teisingai įvertino A. B. nusikalstamų veikų padarinius, nukentėjusiosios L. D. interesus, teisingai suprato įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.282 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai

pritaikė. Be to, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš nuteistojo A. B. nukentėjusiajai L. D. neturtinę

žalą, vadovavosi ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisės aiškinimo ir taikymo principais, siekdamas išlaikyti skirtingų nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrą. Pagal civilinį įstatymą turtinė žala – tai asmens turto netekimas arba sugadinimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Nukentėjusioji L. D. civiliniame ieškinyje nurodė, kad ji patyrė 550 Lt turtinę žalą dėl jos mobiliojo ryšio telefono, kurį sulaužė nuteistasis A. B., remonto (50 Lt), krauju suteptų puskailinių (400 Lt) ir taksi paslaugų (100 Lt). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai, nurodė, kad turėtas 50 Lt išlaidas mobiliojo ryšio telefono remontui nukentėjusioji pagrindė byloje esančiu šio telefono remonto apmokėjimo čekiu, puskailiniai buvo sutepti krauju, nes nukentėjusiajai buvo nubrozdintas pirštas ir prakirsta lūpa, o taksi paslaugomis naudojosi todėl, kad, būdama sužalotu veidu, vengė važinėti viešuoju transportu. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad dėl nuteistojo A.

B. neteisėtų veiksmų nukentėjusiajai buvo padaryta turtinė žala. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad nukentėjusiosios puskailiniai buvo ne sunaikinti, o tik sutepti, priteisė jai ne puskailinių vertę, kurią nukentėjusioji buvo nurodžiusi civiliniame ieškinyje, o pinigų sumą, reikalingą jiems išvalyti. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjant bei sprendžiant neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai L. D. klausimą buvo pažeistos baudžiamojo proceso ar (ir) civilinės teisės normos, reglamentuojančios neturtinės ir turtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a :

Nuteistojo A. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Gintaras Goda Aldona Rakauskienė Jonas Prapiestis