A-575-794-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-794/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01071-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (V. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) direktoriaus 2013 m. vasario 20 d. nutarimą Nr. 62-153 (toliau – ir Nutarimas Nr. 62-153) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2013 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 2S-978 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2S-978). Pareiškėjas manė, kad skundžiami Nutarimas Nr. 62-153 ir Sprendimas Nr. 2S-978 yra biurokratiški, formalūs, neteisėti ir nepagrįsti. Paaiškino, jog 2013 m. vasario 15 d. apie 06.00 val. gyvenamojoje kameroje, užsiklojęs antklode, žiūrėjo televizorių ir laukė, kada bus perjungtas apšvietimas, ir jis galės atsikelti bei pasikloti lovą. Netrukus, apie 06.05 val., į kamerą įėjo jo atžvilgiu priešiškai nusistatę prižiūrėtojai, kurie jį nufotografavo ir liepė parašyti pasiaiškinimą dėl to, kad dienotvarkėje numatytu ne miego laiku, nepaklojęs lovos, jis miega. Pareiškėjas teigė, jog tokie prižiūrėtojų veiksmai yra neteisėti, nes jie piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi, prižiūrėtojai jam nereiškė jokių reikalavimų atsikelti ir pasikloti lovą, kadangi tuo metu, kai jie įėjo į kamerą ir fotografavo, dar nebuvo kėlimosi metas ir visi miegojo. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas tvirtino, kad prižiūrėtojai savo tarnybiniuose pranešimuose pateikė neteisingą informaciją, nes pareiškėjas jau buvo atsikėlęs, apsirengęs ir žiūrėjo televizorių, todėl jokio pažeidimo nepadarė. Taip pat pažymėjo, kad dėl šio incidento pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių, tačiau tarnybinis patikrinimas nebuvo atliktas, o pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas Nutarimas Nr. 62-153, kuriuo jam buvo paskirta nuobauda – teisės pirkti maisto produktus atėmimas vienam mėnesiui. Šį nutarimą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamento direktoriui, tačiau sprendimą dėl pareiškėjo skundo priėmė Laisvės atėmimo vietų įstaigų skyriaus viršininkas. Pareiškėjas manė, kad vien dėl to minėtas Kalėjimų departamento sprendimas yra neteisėtas.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas atvykimo į Lukiškių TI-K dieną, t. y. 2010 m. gegužės 10 d., buvo pasirašytinai supažindintas su Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ), Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir kitų teisės aktų reikalavimais bei įspėtas dėl atsakomybės už minėtų teisės aktų pažeidimą. Tačiau pareiškėjas 2013 m. vasario 15 d. apie 07.00 val., būdamas kameroje Nr. 383, nesilaikė nustatytos dienotvarkės reikalavimų ir miegojo po antklode, į posto prižiūrėtojo reikalavimus atsikelti ir pasikloti lovą pareiškėjas nereagavo, taip pažeisdamas SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1-23 patvirtintų Suimtųjų elgesio taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2.1 ir 2.7 punktus, t. y. pareiškėjas padarė suėmimo vykdymo režimo pažeidimą. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas jau anksčiau buvo baustas už suėmimo vykdymo režimo pažeidimus. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K direktorius, vertindamas pareiškėjo drausmės pažeidimą, rėmėsi galiojančiais teisės aktais, pareigūnų tarnybiniais pranešimais ir fotonuotrauka, atsižvelgė į pareiškėjo pateiktą rašytinį pasiaiškinimą ir, įvertinęs visas aplinkybes, paskyrė padarytam pažeidimui adekvačią, teisėtą ir pagrįstą nuobaudą. Be to, akcentavo, kad Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nustatė, jog nagrinėjamu atveju nuobauda pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 14 d. sprendimu (b. l. 49–52) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pagal SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus suimtieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos bei vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus. Vidaus tvarka Lukiškių TI-K yra nustatyta Taisyklėse, kurių 2 punkte numatytos suimtųjų pareigos: suimtieji privalo griežtai laikytis dienotvarkės, patvirtintos įstaigos direktoriaus (Taisyklių 2.1 p.) ir dienotvarkėje nustatytu ne miego laiku pasikloti lovą (Taisyklių 2.7 p.). Pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1-64 patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę, suimtieji, nuteistieji ir nuteistieji areštu, be kita ko, laikosi tokio dienos režimo: kėlimasis darbo dienomis – 06.00 val., o poilsio ir švenčių dienomis – 07.00 val.; rytinis tualetas, kamerų tvarkymas darbo dienomis – nuo 06.00 val. iki 06.10 val., o poilsio ir švenčių dienomis – nuo 07.00 val. iki 07.10 val. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad 2013 m. vasario 15 d. buvo penktadienis, todėl šią dieną 06.00 val. pareiškėjas jau turėjo būti atsikėlęs ir pasiklojęs lovą. Tuo tarpu pagal Lukiškių TI-K pareigūnų tarnybinius pranešimus pareiškėjas apie 07.00 val. buvo rastas gulintis lovoje. Nors iš fotonuotraukos negalima identifikuoti jos padarymo laiko, o pareiškėjas teigė, kad jis gulintis apsirengęs nepaklotoje lovoje buvo rastas kelios minutės iki 06.00 val., teismas šį teiginį vertino kritiškai, kaip pareiškėjo gynybinę poziciją, kadangi pareiškėjas savo pirminiame paaiškinime iš esmės neneigė padaręs jam inkriminuotą pažeidimą, jį paaiškindamas savo tuometine būkle (kad jis dėl depresijos nesuprato savo veiksmų), ir nenurodė, kad lovoje buvo rastas prieš 06.00 val., be to, pats pareiškėjas savo skunde teismui nurodė prieštaringas nagrinėjamo įvykio aplinkybes. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nuobauda pareiškėjui buvo paskirta laikantis teisės aktų reikalavimų, nepažeidus jos skyrimo procedūrų, yra tinkamai parinkta pagal nusižengimo sunkumą. Atsižvelgęs į tai, teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjo skundžiamas Kalėjimų departamento sprendimas iš esmės yra teisėtas.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde (b. l. 57–60) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. vasario 20 d. nutarimą Nr. 62-153 ir Kalėjimų departamento 2013 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 2S-978 bei priteisti pareiškėjui 2 200 Lt moralinei žalai atlyginti. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas šališkai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius duomenis bei priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių Lukiškių TI-K pareigūnų teiginius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 62-153 ir Kalėjimų departamento 2013 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 2S-978 teisėtumo bei pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, remiantis ABTĮ 81 straipsniu, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka turinčias reikšmės bylai aplinkybes, konstatuotas įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka. Nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 53 str. 2 d., 57 str. 4 d.), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Būtent teismui yra suteikiami įgaliojimai įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Kita vertus, pabrėžtina, jog įrodymų tyrimo ir vertinimo procese būtina išspręsti prieštaravimus, kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesilaikė nurodytų reikalavimų, kadangi byloje nėra pašalinti kilę neaiškumai, byloje visos ginčui spręsti reikšmingos aplinkybės nėra nustatytos, todėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negalima laikyti teisėtu ir pagrįstu. Pabrėžtina, jog iš pareiškėjo ginčijamo Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 62-153 (b. l. 5, 15–16) matyti, kad šiuo nutarimu pareiškėjui už tai, jog jis 2013 m. vasario 15 d. apie 07.00 val., būdamas kameroje Nr. 383, miegojo po antklode ir į posto prižiūrėtojo reikalavimus atsikelti bei pasikloti lovą nereagavo, taip savo veiksmais pažeisdamas SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto bei Taisyklių 2.1 ir 2.7 punktų reikalavimus, buvo skirta nuobauda – teisės pirkti maisto produktus atėmimas vienam mėnesiui.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1–2 punktai numato, jog suimtieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos, vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus. Atitinkamai Taisyklių 2.1 punktas įtvirtina, kad suimtieji privalo griežtai laikytis dienotvarkės, patvirtintos įstaigos direktoriaus. Be to, suimtieji privalo dienotvarkėje numatytu ne miego laiku pasikloti lovą (Taisyklių 2.7 p.). Nagrinėjamas įvykis įvyko 2013 m. vasario 15 d., t. y. darbo dieną.

Tuo tarpu, remiantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1-64 patvirtinta Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarke (b. l. 26–28), suimtieji, nuteistieji ir nuteistieji areštu, be kita ko, laikosi tokio dienos režimo: kėlimasis darbo dienomis – 06.00 val.; rytinis tualetas, kamerų tvarkymas darbo dienomis – nuo 06.00 val. iki 06.10 val. Taigi nagrinėjamu atveju, be kita ko, svarbu nustatyti nagrinėjamo įvykio laiką. Tačiau, nors šiuo atveju pareiškėjas kategoriškai nesutiko su jam inkriminuoto suėmimo vykdymo režimo pažeidimo padarymo metu ir teigė, jog viskas įvyko apie 06.00 val., bet ne 07.00 val., o pats pirmosios instancijos teismas pripažino, kad iš byloje esančios fotonuotraukos (b. l.

20) negalima nustatyti laiko, kuriuo ji buvo padaryta, teismas, siekdamas pašalinti byloje kilusius prieštaravimus ir neaiškumus, į teismo posėdį nekvietė liudytojais tarnybinius pranešimus surašiusių ir tiesiogiai nagrinėjamame įvykyje dalyvavusių bei jį fiksavusių Lukiškių TI-K pareigūnų ir jų neapklausė. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, iš esmės rėmėsi tik byloje esančiais Lukiškių TI-K pareigūnų tarnybiniais pranešimais (b. l. 17–18). Be to, nors pareiškėjas kėlė abejonę, ar nagrinėjamu atveju Kalėjimų departamento Sprendimą Nr. 2S-978 pasirašė tam įgaliotas asmuo, pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės netyrė ir neanalizavo.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, nesurinko visų galimų įrodymų, kuriuos galėjo surinkti, siekdamas nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, rinkdamas naujus įrodymus nepašalino byloje egzistuojančių prieštaravimų ir neaiškumų, t. y. netinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d.). Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys