A-417-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-417-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06492-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 10.8.2; 10.8.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. (R. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjo R. D. (R. D.) skundą Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Klaipėdos teritorinė muitinė 2012 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. (LM18)-RŽ209-97, 2012 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. (LM18)RŽ209-108, 2012 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (LM18)RŽ209-114 ir 2012 kovo 26 d. sprendimu Nr. (LM18)RŽ209-117 pareiškėjui, kaip solidariam skolininkui, įregistravo skolą muitinei: 7 671 747 Lt muito, 101 986 560 Lt akcizo, 24 143 974 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 32 968 218 Lt akcizo delspinigių, 7 619 027 Lt PVM delspinigių bei 66 901 142 Lt (50 proc. dydžio) papildomai apskaičiuotų importo mokesčių baudos, nes į Europos Bendrijos teritoriją per Klaipėdos jūrų uostą nuo 2007 m. liepos 2 d. iki 2011 m. liepos 18 d. buvo neteisėtai įvežtas rūkomasis tabakas, kuris buvo neteisingai deklaruotas kaip tabako žaliava.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 1A-189 (toliau – ir atsakovo sprendimas) patvirtino Klaipėdos teritorinės muitinės 2012 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. (LM18)-RŽ209-97, 2012 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (LM18)RŽ209-108, 2012 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (LM18)RŽ209-114 ir 2012 kovo 26 d. sprendimą Nr. (LM18)RŽ209-117.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. S-137(7-141/2013) (toliau – ir MGK sprendimas) patvirtino atsakovo sprendimą.

Pareiškėjas R. D. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) MGK sprendimą; 2) atsakovo sprendimą; 3) Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimus Nr. (LM18) RŽ209-97, Nr. (LM18) RŽ209-108, Nr. (LM18) RŽ209-114 ir Nr. (LM18)RŽ209-117.

Pareiškėjas paaiškino, kad Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimuose nurodyta, jog neteisėtą rūkomojo tabako įvežimą į Lietuvą bei jo gabenimą vykdė asmenų grupė, kurią sudaro M. G. (M. G.), O. K. (O. K.), A. P. (A. P.), E. K. ir pareiškėjas R. D.. Sprendimuose abstrakčiai konstatuota, kad nurodyti asmenys, pasiskirstę vaidmenimis, dalyvavo neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją rūkomąjį tabaką, tačiau kokius konkrečiai veiksmus atliko nurodyti asmenys sprendimuose nenurodoma ir įrodymų apie pareiškėjo dalyvavimą šių asmenų grupės veikloje, įvežant rūkomąjį tabaką, nepateikta. Pareiškėjo vertinimu, Muitinės kriminalinė tarnyba, kurios išvadomis vadovaujamasi atsakovo sprendime, nėra surinkusi įrodymų dėl pareiškėjo dalyvavimo įvežant rūkomąjį tabaką, organizuojant jo įvežimą ir / ar išvežimą bei kitų veikų, dėl kurių būtų galima pareiškėjui taikyti atsakomybę, taip pat muitų teisės aktų prasme. Todėl nėra vieno iš būtinųjų teisės pažeidimo elementų – objektyviosios pažeidimo pusės. Nors sprendimuose fragmentiškai pateikiama situacijos faktinė pusė, nenurodomos jokios aplinkybės, kodėl pareiškėjas laikytinas dalyvavusiu neteisėtai įvežant prekes ir žinojusiu ar galėjusiu žinoti apie tai, kad prekės įvežtos neteisėtai, t. y. nėra paaiškintos ir įrodymais pagrįstos būtinosios sąlygos siekiant asmenį pripažinti skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 įtrauką.

Pareiškėjas pažymėjo, jog jis Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu pripažintas neveiksniu dėl progresuojančio lėtinio psichikos sutrikimo, o to paties teismo 2012 m. sausio 31 d. sprendimu jam skirta globa, ir todėl darė išvadą, kad neveiksnus asmuo negalėtų įgyti pareigos padengti skolą muitinei.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas sprendime apsiribojo abstrakčiais teiginiais, jog Klaipėdos teritorinė muitinė prekių muitinę vertę nustatė teisingai, tačiau į iškeltus klausimus (kodėl prekių muitinė vertė žymiai skiriasi, kodėl nepateikti atitinkami dokumentai ir pan.) neatsakė, pažymėjo, kad nuo apskaičiuotos prekių muitinės vertės priklauso visų kitų mokestinių prievolių dydis muitinei, o tai suponuoja Klaipėdos teritorinės muitinės pareigą tinkamai apskaičiuoti ir įrodymais pagrįsti keliamus reikalavimus. Nors pagal sprendimus apskaičiuota ir iš asmenų reikalaujama sumokėti baudos suma sudaro 66 901 142 Lt, nėra pateikta jokių objektyvių paaiškinimų, argumentų ir motyvų, realiai pagrindžiančių būtinybę skirti didžiausią sankciją – 50 proc. baudą, 2007 m. kovo 28 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymu Nr. VA-25 patvirtintos Baudų skyrimo ir delspinigių skaičiavimo metodikos (toliau – ir Metodika) 18 punkte yra aiškiai nurodyta, kad, nenustačius jokių baudą didinančių ar mažinančių aplinkybių, turi būti skiriama 30 proc. bauda. Klaipėdos teritorinė muitinė nepateikė jokių realių duomenų, įrodymų ir paaiškinimų, kuo pasireiškė pareiškėjo „veikimas grupėje“ ir „pakartotinumas“, nebuvo analizuota kitų atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pareiškėjui paskirtos baudos dydis yra nepagristas taip pat dėl to, kad su mokesčiais susijusių priskaičiuotų sumų (netesybų), t. y. akcizų delspinigių, PVM delspinigių ir baudos suma siekia beveik 110 milijonų litų. Priskaičiuota netesybų suma artima nurodomai pagrindinei mokestinei prievolei. Pareiškėjas akcentavo ir tai, kad vien tik bauda, kaip sankcija, sudaro beveik 67 mln. Lt ir daugiau nei 300 kartų viršija maksimalią pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (toliau – ir BK) fiziniam asmeniui galimą skirti baudą ir 10 kartų viršija maksimalią pagal BK net juridiniam asmeniui galimą skirti baudą.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 įtrauka nereikalauja įrodyti, jog asmuo tikrai žinojo apie dalyvavimą neteisėtame prekių įvežime – pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad dalyvauja neteisėtai įvežant prekes. Atsakovo vertinimu, bylos medžiaga neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjas ir kiti Klaipėdos teritorinės muitinės sprendime nurodyti asmenys, pasiskirstę vaidmenimis, dalyvavo neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją rūkomąjį tabaką ir žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas. Vadovaudamasis bylos medžiaga, atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas žymiai prisidėjo prie rūkomojo tabako neteisėto įvežimo, nelegalaus cigarečių gamybos fabriko finansavimo, gamybos palaikymo ir nelegaliai pagamintų cigarečių realizavimo. Paminėti pareiškėjo veiksmai ir aplinkybės, susijusios su rūkomojo tabako įvežimu į Bendriją, atsakovo teigimu, neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti, jog prekės yra įvežamos neteisėtai. Atsižvelgęs į tai, atsakovas sprendė, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas solidariu skolininku, atitinkančiu Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 įtraukoje nustatytą tiek objektyvųjį, tiek subjektyvųjį skolos muitinei atsiradimo elementą.

Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju prekių vertė buvo nustatyta vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio nuostatomis, t. y. duomenimis, kuriuos galima gauti Bendrijoje. Vokietijos muitinės pateikti dokumentai (2011 m. spalio 19 d. raštas kartu su priedais) pripažintini Bendrijoje gautais duomenimis, todėl pagrįstai buvo naudoti nustatant neteisėtai įvežtų prekių muitinę vertę.

Sprendžiant dėl pareiškėjui paskirtos 50 proc. dydžio baudos pagrįstumo, atsakovo nuomone, buvo tinkamai įvertintas tiek padaryto pažeidimo pobūdis (į Bendrijos muitų teritoriją kontrabandos būdu įvežtas labai didelis kiekis rūkomojo tabako), tiek pareiškėjo mokesčių įstatymo pažeidimo nepripažinimas, tiek nebendradarbiavimo faktas, todėl muitinės paskirta 50 proc.dydžio bauda yra adekvati padarytam pažeidimui ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoms baudos skyrimo taisyklėms. Atsakovas pažymėjo, kad muito skolos išnykimo pagrindus nustatančiame Bendrijos muitinės kodekso 4 skyriuje nėra įtvirtinta, jog muito skola išnyksta asmeniui tapus neveiksniu. MAĮ 93 straipsnyje, kuris nustato atvejus, kuomet pasibaigia mokestinė prievolė, nėra įtvirtinta, kad mokestinė prievolė pasibaigia asmeniui tapus neveiksniu ar jam paskyrus globą, taip pat atkreipė dėmesį, kad netgi asmeniui mirus, vadovaujantis MAĮ 93 straipsnio 1 dalies 7 punktu, mokestinė prievolė pasibaigia tik tuo atveju, kai nėra galimybės padengti mokestinės nepriemokos iš mirusio asmens palikimo, o pagal MAĮ 92 straipsnį, mirusio asmens mokestinę nepriemoką privalo padengti jo turto paveldėtojai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjo R. D. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčo klausimą reglamentuoja MAĮ, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas, 1992 m. spalio 12 d. Tarybos Reglamentas Nr. 2913/92, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas). Atsižvelgęs tai, teismas analizavo nagrinėjamu atveju aktualias Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio, 202 straipsnio 1 dalies a punkto, 202 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos teisines nuostatas ir pažymėjo, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 įtraukoje nustatytos dvi būtinosios sąlygos asmenį pripažįstant skolininku muitinei, t. y. asmuo turi dalyvauti neteisėtai įvežant prekes į Bendrijos muitų teritoriją bei žinoti arba, yra pagrindo manyti, kad turi žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas. Teismas darė išvadą, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 įtrauka nereikalauja įrodyti, jog asmuo tikrai žinojo, kad dalyvauja į Bendrijos teritoriją neteisėtame prekių įvežime, ir akcentavo, jog sąvoka „turėjo žinoti“ vertintina tuo aspektu, ar pareiškėjas, dalyvaudamas įvežant prekes, galėjo pasirinkti tokį elgesio variantą, kuris garantuotų teisėtą prekių įvežimą arba atsisakyti dalyvauti įvežant minėtas prekes.

Teismo vertinimu, byloje esanti medžiaga neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjas ne tik žinojo, bet ir dalyvavo neteisėtai įvežant importo muitais apmokestinamas prekes į Bendrijos muitų teritoriją. Šią išvadą teismas grindė Berlyno prokuratūros pateikta 27 epizodų dokumentų santrauka dėl Tabako transportavimo per Lietuvą, Berlyno žemės teismo sprendimu ir kitais dokumentais, patvirtinančiais, jog yra protingas pagrindas manyti, kad pareiškėjas žinojo apie nelegaliai įvežamą tabaką į Lietuvos Respubliką: M. G. skambino pareiškėjui ir susitarė, kad firma Spedition Datex pasiims tabaką iš UAB „Cautor“ sandėlių Varėnoje 2010 m. vasario 8 d.; Spedition Datex krovininiai automobiliai 2010 m. vasario 9 d. paėmė tabaką, kaip buvo sutarta; Berlyno-Brandenburgo muitinės paieškos tarnybos surinktais duomenimis vienas iš solidariųjų skolininkų M. G. telefonu bendraudavo su pareiškėju, kuris buvo vadinamas „Andzej“ ir tokiu būdu, kaip įtariama, prisidėjo prie nelegalaus cigarečių gamybos fabriko Lenkijoje finansavimo, gamybos palaikymo; R. D. palaiko glaudžius ryšius su kitais asmenimis, kurie įtariami esantys tarptautiniu mastu veikiančios gaujos nariais, kuri pirkdavo visas cigarečių gamybai reikalingas medžiagas, įskaitant ir supjaustytą rūkomąjį tabaką, vėliau gamindavo nelegalias cigaretes ir jas pardavinėdavo.Teismo vertinimu, bylos dokumentai paneigia pareiškėjo skunde dėstomus argumentus dėl įrodymų nebuvimo apie jo dalyvavimą / žinojimą neteisėtai įvežant tabaką ir dėl objektyviosios ir subjektyviosios pažeidimo pusės nenustatymo – šiuo atveju abi sąlygos, nustatytos Bendrijos muitinės kodekso202 straipsnio 3 dalies 2 įtraukoje, yra įrodytos, todėl pareiškėjas pagrįstai laikomas skolininku ir jam pagrįstai už neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją prekes (rūkomąjį tabaką) įregistruota importo mokesčių solidari skola muitinei.

Dėl prekių muitinės vertės teismas nurodė, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalį, importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė, t. y. kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduotas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją, o pagal šio kodekso 30 straipsnio 1 dalį – jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsniu, ji turi būti nustatoma paeiliui taikant 30 straipsnio 2 dalies a, b, s ir d. punktus iki pirmojo punkto, pagal kurį šią vertę įmanoma nustatyti. Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, jog jeigu importuojamų prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis 29 arba 30 straipsniu, ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Bendrijoje. Teismas konstatavo, kad muitinė pagrįstai, nesant galimybių prekių muitinę vertę nustatyti 29, 30 straipsniuose nustatyta tvarka, prekių muitinę vertę nustatė vadovaudamasi Bendrijoje gautais dokumentais (Vokietijos muitinės pateiktais dokumentais). Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kaip kitaip prekių muitinė vertė turėjo būti apskaičiuojama.

Vertindamas aplinkybes, susijusias su baudos paskyrimu, teismas pažymėjo, kad pareiškėjui baudos dydį Klaipėdos teritorinė muitinė nustatė vadovaudamasi MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui skiriant baudą sunkinančiomis aplinkybėmis laikyta tai, kad prekės gabentos dideliais kiekais ne vieną kartą, skolininkai veikė grupėje, lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Teismo vertinimu, skunde nurodytas pareiškėjo argumentas, kad šiuo atveju mokestinė (administracinė) sankcija yra neproporcingai griežtesnė nei būtų skiriama sankcija pagal BK normas, yra nepagrįstas, nes šios atsakomybės negali būti tapatinamos. Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, teismas sprendė, kad mokesčių administratorius pagrįstai skyrė maksimalią 50 proc. baudą nuo apskaičiuotos mokesčių sumos, bei konstatavo, kad asmens tapimas neveiksniu nėra pagrindas išnykti muito skolai.

III. Pareiškėjas R. D., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir tenkinti pareiškėjo skunde keliamus reikalavimus: panaikinti: 1) MGK sprendimą; 2) atsakovo sprendimą; 3) Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimus Nr. (LM18) RŽ209-97, Nr. (LM18) RŽ209-108, Nr. (LM18) RŽ209-114 ir Nr. (LM18)RŽ209-117.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiškais argumentais, pateiktais skunde pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde papildomai pažymima:

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą, į pareiškėjo neveiksnumą pažvelgė pernelyg siaurai – tik procesinių teisių įgyvendinimo prasme. Teismas neanalizavo ir nekėlė klausimo, ar pareiškėjo neveiksnumas nesuponavo pareigos imtis veiksmų, siekiant nustatyti, ar veikų, iš kurių atlikimo kildinamos mokestinės prievolės atsiradimas, metu pareiškėjas galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Teismas nesiaiškino, ar pareiškėjas apskritai gali būti laikomas šių administracinių teisinių santykių subjektu, turinčiu būtiną administracinį subjektiškumą.

2. Visi šioje mokestinėje byloje įrodymais laikomi dokumentai yra tik ikiteisminio tyrimo dokumentai, kurie faktiškai surašyti prieš 3–4 metus, o juose akivaizdžiai matoma tik Vokietijos pareigūnų pozicija, kuri nėra grindžiama duomenimis (įrodymais), t. y. pareigūnų dėstomą poziciją konkrečiai patvirtinantys duomenys (įrodymai) nėra pateikti į bylą. Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog mokesčių administratorius, t. y. tiek Klaipėdos teritorinė muitinė, tiek atsakovas, šiame mokestiniame ginče savarankiškai nėra surinkę jokių įrodymų. Tam, kad mokesčių administratorius galėtų apskaičiuoti mokestines prievoles konkrečiai pareiškėjui, turėtų surinkti įrodymų, taip pat ikiteisminio tyrimo dokumentų, skirtų tiesiogiai pareiškėjui. Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimais atliktas mokestinių prievolių apskaičiavimas yra grindžiamas 3–4 metų senumo ikiteisminio tyrimo dokumentais, kurių pagrindiniai duomenys yra susiję ir skirti visiškai kitam asmeniui – M. G.. Teisėsaugos institucijos Lietuvoje pareiškėjui jokių pretenzijų neturi.

3. Net ir nekvestionuojant Klaipėdos teritorinės muitinės galimybės prekių muitinę vertę apskaičiuoti vadovaujantis Bendrijoje gautais dokumentais, t. y. nurodyta lentele, tai nepaneigia poreikio ir būtinybės turėti šioje lentelėje išdėstytus apskaičiavimus patvirtinančius dokumentus, kurie išsamiai ir detaliai paaiškintų muitinės vertės apskaičiavimą. Tačiau byloje nenurodyta, kokie konkrečiai duomenys, nustatant prekių muitinę vertę, buvo naudojami, bei kaip tos vertės apskaičiuotos, nenurodytas prekių muitinio įvertinimo metodas, kuriuo vadovaujantis nustatyta muitinė vertė. Neaišku, kodėl atsakovas savo sprendimais 2011 m. gruodžio 6 d. ir 2013 m gegužės 28 d. padarė visiškai skirtingas išvadas, t. y. kodėl priimant 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimą Klaipėdos teritorinės muitinės pateiktos prekių muitinės vertės lentelės be aprašymų, detalizacijos ir paaiškinimų buvo laikomos netinkamu prekių muitinės vertės apskaičiavimu, o analogiškos Berlyno-Brandenburgo vengiančių mokėti muitus asmenų paieškos tarnybos lentelės laikomos tinkamomis.

4. Europos arešto orderyje, kuriuo buvo prašoma perduoti pareiškėją baudžiamajam persekiojimui Vokietijos ikiteisminio tyrimo institucijoms, buvo nurodyta nesumokėta mokesčių suma (be baudų ir delspinigių) – 32 875 177,15 Eur (113 511 411,60 Lt). Taigi Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimuose, kuriuos patvirtino atsakovas, apskaičiuota mokesčių suma (be baudų ir delspinigių) sudaro 133 802 281 Lt, t. y. net 20 290 869,40 Lt didesnė. Ši aplinkybė rodo, kad Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimais apskaičiuota mokestinių prievolių suma pareiškėjo atžvilgiu jau vien tik formaliu pagrindu yra apskaičiuota netinkamai.

5. Pareiškėjui paskirta bauda inter alia neatitinka protingumo ir teisingumo principų.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas iš esmės vadovaujasi analogiškais argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą. Atsakovas papildomai pažymi, kad pareiškėjas nenurodo konkrečios teisės normos, kuria vadovaujantis, mokestinė prievolė gali būti laikoma išnykusia asmenį pripažinus neveiksniu. Atsakovas akcentuoja, kad įrodymais byloje laikomi visi teisės aktų nustatyta tvarka gauti duomenys, inter alia – ikiteisminio tyrimo metu kitoje valstybėje surinkta medžiaga, taip pat nurodo, kad pareiškėjas savo pozicijos dėl prekių muitinės vertės nepagrindžia savo atliktais konkrečiais skaičiavimais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Klaipėdos teritorinė muitinė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, išaiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje sprendžiamas ginčas dėl Klaipėdos teritorinės muitinės 2012 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. (LM18)-RŽ209-97, 2012 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. (LM18)RŽ209-108, 2012 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. (LM18)RŽ209-114 ir 2012 kovo 26 d. sprendimo Nr. (LM18)RŽ209-117; Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. 1A-189; Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. S-137(7-141/2013).

Šiais sprendimais pareiškėjui, kaip solidariam skolininkui, buvo priskaičiuota skola muitinei: 7 671 747 Lt muito, 101 986 560 Lt akcizo, 24 143 974 Lt PVM, 32 968 218 Lt akcizo delspinigių, 7 619 027 Lt PVM delspinigių bei 66 901 142 Lt (50 proc. dydžio) importo mokesčių bauda. Šie mokesčiai pareiškėjui priskaičiuoti už tai, kad į Europos Bendrijos teritoriją per Klaipėdos jūrų uostą laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 2 d. iki 2011 m. liepos 18 d., kartu su kitais asmenimis neteisėtai įvežė rūkomąjį tabaką, kurį neteisingai deklaravo kaip tabako žaliavą.

Vienas iš pagrindinių argumentų, kuriuo grindžiamas pareiškėjo apeliacinis skundas yra tai, kad pareiškėjas byloje nagrinėjamų įvykių metu galėjo būti neveiksnus, todėl negali atsakyti dėl jam inkriminuotų veikų padarymo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nutartimi buvo pripažintas neveiksniu, jo globėja ir turto administratore paskiriant sutuoktinę - J. D..

Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka yra pripažintas neveiksniu nuo 2011 m. gruodžio 27 d., t. y., po jam inkriminuotų veikų padarymo. Tai savo ruožtu reiškia, kad pareiškėjo pripažinimas neveiksniu nuo 2011 m. gruodžio 27 d., pats savaime neįrodo, kad pareiškėjas buvo neveiksnus ir jam inkriminuotų veikų padarymo metu. Įrodyti priešingai, kaip ir Civilinio kodekso 1.89 straipsnio atveju, pareiga tenka pareiškėjui bei jį atstovaujantiems asmenims, nes yra preziumuojama, kad asmuo iki jo nustatyta tvarka pripažinimo neveiksniu, suprato savo veiksmų reikšmę bei kad jo sudarytos ūkinės – finansinės operacijos (sandoriai), šiuo aspektu yra teisėti, kol jie nustatyta tvarka nėra nuginčyti.

Iš byloje esančio 2011 m. lapkričio 17 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akto matyti, kad šiuo ekspertiniu tyrimu buvo padaryta išvada, jog pareiškėjas šiuo metu, t. y., ekspertinio tyrimo metu, serga lėtiniu psichikos sutrikimu dėl kurio negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti. Tačiau šiame akte nėra duota išvadų dėl pareiškėjo veiksnumo būsenos jam šioje byloje inkriminuotų veikų padarymo metu.

Dėl šių priežasčių apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad pareiškėjas buvo neveiksnus ir jam inkriminuotų veikų padarymo metu, šiuos argumentus grindžiant minėtu ekspertizės aktu, yra nepagrįsti.

Byloje kitų duomenų, kurie patvirtintų šiuos apeliacinio skundo argumentus, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir apeliantai. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pareiškėją atstovaujantys asmenys turėjo teisę bei galimybę teismui teikti kitus šiuo klausimu įrodymus, pavyzdžiui, prašyti paskirti papildomą teismo psichiatrijos ekspertizę, tačiau, kaip matyti iš bylos, pareiškėją atstovaujantys asmenys šia teise nesinaudojo.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad byloje yra neįrodyta, jog pareiškėjas jam inkriminuojamų įvykių metu buvo neveiksnus, o tuo pačiu nepaneigta aplinkybė, jog jis gali atsakyti už savo padarytas tuo metu veikas ir jais sukeltas pasekmes.

Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 2 d. iki 2011 m. liepos 18 d., kartu su kitais asmenimis neteisėtai įveždamas rūkomąjį tabaką, kurį neteisingai deklaravo kaip tabako žaliavą, sukėlė minėtas mokestines teisines pasekmes.

Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 24 dalyje yra pateikta mokesčio sąvoka, kuri apibrėžiama, kaip „mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei.“

Tai reiškia, kad pareiškėjui atlikus minėtus veiksmus tarp jo ir valstybės atsirado prievoliniai teisiniai santykiai, kylantys iš atitinkamų mokesčių įstatymų, byloje nagrinėjamu atveju iš Akcizų, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymų bei Bendrijos muitinės kodekso. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 19 dalį, mokesčio įstatymo pagrindu atsiradusi mokestinė prievolė suponuoja pareigą mokesčių mokėtojui teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad byloje nagrinėjamų įvykių metu tarp pareiškėjo ir valstybės atsirado mokestiniai teisiniai santykiai, kurie pareiškėjui sukūrė mokestinę prievolę, kurios vykdymas gali būti baigtas tik Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnyje numatytais atvejais (pvz., įvykdžius prievolę ir kt.).

Byloje nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad nepaisant to, jog pareiškėjas po mokestinės prievolės atsiradimo tapo neveiksnus, ši prievolė nesibaigė ir turi būti toliau vykdoma iš pareiškėjui priklausančio turto ir panašiai, nes iš minėtų mokestinių teisinių santykių jis gavo arba turėjo gauti atitinkamų pajamų, kurių gavimas savo ruožtu sąlygojo ir mokestinės prievolės atsiradimą.

Tačiau pareiškėjui paskirtoji bauda už netinkamą šios mokestinės prievolės vykdymą naikintina. Iš bylos matyti, kad pareiškėjui, kartu su kitais solidariais skolininkais, ginčijamais Klaipėdos teritorinės muitinės 2012 m. kovo 9; 19; 20 ir 26 d. sprendimais buvo skiriamos atitinkamos baudos už minėtos mokestinės prievolės netinkamą vykdymą. Bauda pagal savo paskirtį yra valstybės skiriama mokesčio mokėtojui neigiamo poveikio priemonė už jo padarytus mokesčių įstatymų pažeidimus (MAĮ 138 str.), t. y., šia poveikio priemone yra siekiama mokesčio mokėtoją nubausti, kad jis ateityje nebedarytų tokių pažeidimų. Teisinis santykis, skiriant baudą mokesčio mokėtojui, atsiranda tuo metu, kai yra priimamas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas skirti baudą mokesčio mokėtojui, t. y., laike mokestinė prievolė ir baudos skyrimas, kaip teisiniai santykiai, atsiranda ne vienu, o skirtingu metu.

Minėta, kad pareiškėjas nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu nuo 2011 m. gruodžio 27 d., todėl jam skiriant baudas minėtais Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimais, jis šių sprendimų priėmimo metu buvo neveiksnus. Tai savo ruožtu reiškia, kad šio teisinio santykio atsiradimo metu (skiriant bausmę) pareiškėjas neatitiko reikalavimų keliamų subjektui, todėl jis negalėjo būti šio teisinio santykio dalyviu, o tuo pačiu jam negalėjo būti taikoma ir minėta poveikio priemonė.

Dėl šių priežasčių yra naikinami mokesčių administratoriaus sprendimai bei šį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimai tose dalyse, kuriose nuspręsta pareiškėjui skirti baudas už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą (ABTĮ 143 str.).

Kolegija sutinka su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis konstatuota, kad byloje yra įrodyta, jog pareiškėjas padarė jam inkriminuotus Akcizų, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymų bei Bendrijos muitinės kodekso pažeidimus bei kad teisės aktuose numatytomis leistinomis priemonėmis yra tinkamai nustatytas mokestinės nepriemokos dydis.

Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrąją įtrauką importo skolos muitinei atsiradimo atveju skolininku laikomi inter alia asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas.

Iš byloje esančio Berlyno žemės teismo sprendimo, priimto 2012 m. rugsėjo 18 d. baudžiamojoje byloje, kurioje buvo nuteistas O. K., matyti, kad šis asmuo veikdamas kartu su kitais bendrininkais laikotarpiu nuo 2009 m. spalio mėn. iki 2011 m. vasario mėn. įvykdė dvylika veikų, atitinkančių veikas, kurių padarymu šioje administracinėje byloje kaltinamas ir pareiškėjas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalį įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių.

Nors minėtas Berlyno žemės teismo sprendimas nėra tiesiogiai priimtas pareiškėjo atžvilgiu, tačiau kaip minėta, jame nustatyta, jog O. K. tabako gaminių kontrabandą vykdė kartu su kitais asmenimis.

Tai, kad pareiškėjas veikė kartu su O. K. ir kitais asmenimis, kurie šioje byloje pripažinti solidariais skolininkais, yra įrodyta Berlyno prokuratūros pateikta 27 epizodų dokumentų santrauka; Berlyno – Brandenburgo muitinės paieškos tarnybos surinktais duomenimis ir kitais byloje surinktais duomenimis, kurių kolegija detaliai nebekartoja.

Byloje kitų įrodymų, kurie paneigtų aptartus įrodymus, nėra surinkta. Tokių įrodymų teismui nepateikė ir pareiškėjas. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, savo išvadas grįsdamas minėtais įrodymais, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, bei jų pagrindu padarė pagrįstas ir teisingas išvadas, jog pareiškėjas įvykdė jam inkriminuotus Akcizų, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymų bei Bendrijos muitinės kodekso pažeidimus. Šių įrodymų pagrindu teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjo kaltės neigimą, jų pagrindu kolegija atmeta ir analogiškus šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentus, kuriais iš esmės yra tik pateikiama kitokia aptartų įrodymų vertinimo versija.

Pareiškėjo kartu su kitais asmenimis įvykdytos veiklos pobūdis - neteisėtas rūkomojo tabako įvežimas, jį neteisingai deklaruojant kaip tabako žaliavą, pats savaime paneigia galimybę šių importuotų prekių verte laikyti nurodytą sandorių vertę, kaip ji suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnį, nes minėta veikla buvo slepiamos tikrosios sandorių su rūkomuoju tabaku importo aplinkybės, dėl ko šios vertės nustatyti kitaip, kaip tik pagal Bendrijos muitinės kodekso 30; 31 straipsnių nuostatas, nėra galimybės.

Byloje nagrinėjamu atveju prekių muitinė vertė buvo nustatyta remiantis Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsniu. Paprastai prekių muitinės vertės nustatymas šiuo būdu yra susijęs su specialių žinių turėjimu bei panaudojimu. Toks šios informacijos gavimo būdas reiškia, kad ir šios informacijos duomenų teisingumas gali būti paneigtas bei nuginčytas, taip pat tik panaudojus atitinkamas specialias žinias (ABTĮ 61;62 str.). Apeliaciniu skundu nors ir yra nesutinkama su nustatytu prekių muitinės vertė dydžiu, tačiau aptarto pobūdžio įrodymų į bylą nėra pateikta.

Visa tai įrodymų vertinimo prasme lemia, kad byloje nustatyta tvarka nėra paneigtas atsakovo atliktas, pareiškėjo kartu su kitais asmenimis importuotų prekių, vertės dydžio nustatymas. Dėl ko priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai atmetami, kaip neįrodyti, o tuo pačiu ir nepagrįsti.

Dėl aptartų priežasčių tenkinti apeliacinį skundą, išskyrus pareiškėjui skirtas baudas, jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. D. (R. D.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą pakeisti:

Panaikinti Klaipėdos teritorinės muitinės 2012 m. kovo 9 d. Nr. (LM18)-RŽ209-97; 2012 m. kovo 19 d. Nr. (LM18)RŽ209-108; 2012 m. kovo 20 d. Nr. (LM18)RŽ209-114; 2012 kovo 26 d. Nr. (LM18)RŽ209-117; Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. gegužės 27 d. Nr. 1A-189; Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. rugsėjo 4 d. Nr. S-137(7-141/2013) ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimų dalis, kuriomis R. D. (R. D.) buvo skirtos baudos už Akcizų ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymų bei Bendrijos muitinės kodekso pažeidimus, padarytus laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 2 d. iki 2011 m. liepos 18 d..

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys