AS-858-69-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-69/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06382-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 67. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Elektrėnų savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Elektrėnų savivaldybės skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Elektrėnų komunalinis ūkis“, „Lietuvos energijos gamyba“, AB) dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Elektrėnų savivaldybė (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1-4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. spalio 3 d. nutarimą Nr. 03-434;

2) panaikinti „Lietuvos energijos gamyba”, AB generalinio direktoriaus 2013 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. IS-80.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – taikyti ginčijamų aktų galiojimo laikiną sustabdymą.

Pareiškėjas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo grindė tuo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, t. y. galimai nepagrįsta „Lietuvos energijos gamyba”, AB Lietuvos elektrinėje gaminamos šilumos kaina 16,37 ct/kWh (be PVM) gali būti nepagrįstai taikoma nuo 2013 m. lapkričio 1 d. ir tokiu atveju iš šilumos vartotojų būtų nepagrįstai surinkti pinigai už pervertintą šilumos energiją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimi (b. l. 19-20) priėmė pareiškėjo Elektrėnų savivaldybės skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Komisijos 2013 m. spalio 3 d. nutarimą Nr. 03-434, atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti „Lietuvos energijos gamyba”, AB generalinio direktoriaus 2013 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. IS-80. Teismas taip pat iš atsakovų pašalino „Lietuvos energijos gamyba”, AB ir jį įtraukė trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog jis priima nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Komisijos 2013 m. spalio 3 d. nutarimą Nr. 03-434, nes ji atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimus.

Pabrėžė, jog kita skundo dalis dėl reikalavimo panaikinti „Lietuvos energijos gamyba”, AB generalinio direktoriaus 2013 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. IS-80 atsisakytina priimti, nes, atsižvelgiant į ABTĮ 15 straipsnyje įtvirtintą administracinių teismų kompetenciją, jam nepriskirta nagrinėti skundų dėl privačių juridinių asmenų aktų teisėtumo (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, „Lietuvos energijos gamyba”, AB šalintinas iš atsakovų ir įtrauktinas trečiuoju suinteresuotu asmeniu (ABTĮ 37 str. 4 d., 48 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ABTĮ 71 straipsniu ir nurodė, jog pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo iš esmės grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su dėl galimai nepagrįstų kainų kilsiančiomis pasekmėmis, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų apie realiai gresiančias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas. Atitinkamai, teismas sprendė, jog šiuo bylos nagrinėjimo momentu, atsižvelgus į priimtą pareiškėjo skundo reikalavimą, pareiškėjo pateiktus argumentus, negalima spręsti, kad yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III. Pareiškėjas Elektrėnų savivaldybė atskiruoju skundu (b. l. 25-26) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. nutarties dalį dėl jo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetimo ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti nutartį tenkinti jo prašymą ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo Komisijos 2013 m. spalio 3 d. nutarimo Nr. 03-434 galiojimo laikiną sustabdymą.

Atskirajame skunde nurodoma, jog pareiškėjas prie skundo pateikė UAB „Elektrėnų komunalinio ūkis” 2013 m. spalio 11 d. gauto „Lietuvos energijos gamyba”, AB 2013 m. spalio 11 d. rašto Nr. SD-2336 patvirtintą nuorašą, kuriame pateikta informacija, kad Komisija 2013 m. spalio 3 d. nutarimu Nr. 03-434 patvirtino „Lietuvos energijos gamyba”, AB Lietuvos elektrinės šilumos gamybos kainų dedamąsias ir kad įvertinus faktinę dujų kainą nuo 2013 m. lapkričio 1 d. „Lietuvos energijos gamyba”, AB Lietuvos elektrinėje gaminamos šilumos kaina yra 16,37 ct/kWh (be PVM). Pažymi, jog pats „Lietuvos energijos gamyba”, AB 2013 m. spalio 11 d. raštas Nr. SD-2336 ir jame nurodyta informacija apie tai, kad nuo 2013 m. lapkričio 1 d. „Lietuvos energijos gamyba”, AB Lietuvos elektrinėje gaminamos šilumos kaina yra 16,37 ct/kWh (be PVM), yra įrodymas apie realiai gresiančias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Pareiškėjo teigimu, „Lietuvos energijos gamyba”, AB Lietuvos elektrinėje gaminamos šilumos kaina 16,37 ct/kWh (be PVM) nepagrįstai taikoma nuo 2013 m. lapkričio 1 d. Teismui panaikinus skundžiamus sprendimus (greičiausiai tai galėtų įvykti jau pasibaigus 2013–2014 metų šildymo sezonui) iš šilumos vartotojų jau būtų nepagrįstai surinkti pinigai už pervertintą šilumos energiją su visomis dėl to kylančiomis neigiamomis pasekmėmis šilumos vartotojams.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog pareiškėjas nepateikė faktinių ir teisinių įrodymų (pateikti argumentai vertinami kaip prielaida) apie realiai gresiančias neigiamas pasekmes, kilusias atsakovui priėmus 2013 m. spalio 3 d. nutarimą Nr. 03-434. Pareiškėjo argumentas, jog „Lietuvos energijos gamyba”, AB Lietuvos elektrinėje gaminamos šilumos kaina 16,37 ct/kWh gali būti nepagrįstai taikoma nuo 2013 m. lapkričio 1 d., nėra vertintina motyvuotu ir pagrįstu teisiniu įrodymu, kadangi pats pareiškėjas nurodo, jog grėsmė yra galima, o ne reali.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo teiginys, jog prie skundo jis pateikė UAB „Elektrėnų komunalinio ūkis” 2013 m. spalio 11 d. gauto „Lietuvos energijos gamyba”, AB 2013 m. spalio 11 d. rašto Nr. SD-2336 patvirtintą nuorašą (kuriame teigiama, kad Komisija 2013 m. spalio 3 d. nutarimu Nr. 03-434 patvirtino „Lietuvos energijos gamyba”, AB Lietuvos elektrinės šilumos gamybos kainų dedamąsias ir kad įvertinus faktinę dujų kainą nuo 2013 m. lapkričio 1 d. „Lietuvos energijos gamyba”, AB Lietuvos elektrinėje gaminamos šilumos kaina yra 16,37 ct/kWh (be PVM)), yra vertinama tik kaip faktas, o ne pasekmė. Pareiškėjas remiasi prielaidomis ir deklaratyviais teiginiais ir realios grėsmės šilumos vartotojams nebando pagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo „Lietuvos energijos gamyba”, AB atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą, palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutarties dalį dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad neva nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių galimo teismo sprendimo įvykdymas ateityje gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, tačiau kaip to įrodymą pateikia tik nuorodą į 2013 m. spalio 11 d. trečiojo suinteresuoto asmens raštą Nr. SD-2336. Pabrėžia, jog pati nuoroda į nurodytą raštą negali būti laikoma pagrįstu įrodymu ir motyvu savaime. Vien todėl, kad toks aktas yra pasirašytas, galiojantis ir taikomas, nesukuria realios grėsmės ir pagrindo tam, kad būtų konstatuota reali grėsmė ir neigiamos pasekmės galimam teismo sprendimo įvykdymui, jei toks būtų priimtas, ateityje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs tarp atsakovo bei pareiškėjo. Tokiu atveju teismo sprendimas būtų lengvai įvykdomas, nes būtų atliekami aiškūs gaminamos šilumos energijos kainos dedamųjų perskaičiavimai. Pareiškėjo kontroliuojamas UAB „Elektrėnų komunalinis ūkis”, kuris savo ruožtu yra sudaręs sutartis su galutiniais vartotojais, galėtų atlikti teikiamų paslaugų sąskaitų perskaičiavimus be jokios grėsmės teismo sprendimo galutiniam įvykdymui.

Nurodo, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui panaikinus skundžiamą nutartį ir ateityje pasirodžius, kad pareiškėjo skundas buvo nepagrįstas ir neteisėtas, trečiasis suinteresuotas asmuo patirtų papildomus šilumos gamybos nuostolius bei bylinėjimosi išlaidas, siekdamas susigrąžinti reikalavimo užtikrinimo priemonių galiojimo metu susikaupusį skirtumą ir nuostolį. Tokiu būdu būtų kiltų grėsmė tiems galutiniams vartotojams, kurių mokami mokesčiai dengia UAB „Elektrėnų komunalinis ūkis” patiriamus nuostolius, susijusius su šilumos energijos tiekimu. Trečiasis suinteresuotas asmuo yra finansiškai ir ekonomiškai stabilus ūkio subjektas, kurį netiesiogiai kontroliuoja Lietuvos Respublika, todėl galimybės neįvykdyti būsimų teismų sprendimų bet kokia forma yra sunkiai tikėtinos.

Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėjas nepateikė naujų ir/ar papildomų teisinių įrodymų, argumentų ir motyvų, remiantis kuriais būtų galima pripažinti skundžiamą nutartį kaip nepagrįstą ir neteisėtą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Elektrėnų komunalinis ūkis” atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo tenkinti pareiškėjo skundą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pareiškėjo atskiruoju skundu, kadangi, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių ginčijamų aktų („Lietuvos energijos gamyba“, AB generalinio direktoriaus 2013 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. IS-80 ir Komisijos 2013 m. spalio 3 d. nutarimo Nr. 03-434) laikino galiojimo sustabdymo, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, nes teismui nusprendus panaikinti skundžiamus sprendimus šilumos vartotojams galimai nepagrįsta šilumos energijos kaina būtų taikoma nuo 2013 m. lapkričio 1 d., dėl ko šilumos vartotojams kiltų neigiamos pasekmės (ne visi vartotojai laiku atsiskaitytų už suvartotą šilumą, būtų priskaičiuojami delspinigiai, tektų padengti skolų išieškojimo būtinąsias sąnaudas).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo Elektrėnų savivaldybės atskirojo skundo turinį, pažymi, jog pareiškėjas skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį kvestionuoja tik tuo aspektu, kad, jo nuomone, teismas nepagrįstai netaikė reikalavimo užtikrinimo priemonės – ginčijamo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. spalio 3 d. nutarimo Nr. 03-434 galiojimo laikino sustabdymo iki galutinio sprendimo administracinėje byloje priėmimo. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo nutarties dėl skundo dalies, kuri buvo atsisakyta priimti, dėl kitos reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo, teisėjų kolegija šiuo aspektu nepasisako ir nevertina proceso šalių atsiliepimuose į pareiškėjo atskirąjį skundą pateiktų su tuo susijusių argumentų.

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygos ir tvarka yra numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnyje. Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje įvardintos galimos reikalavimo užtikrinimo priemonių rūšys – uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas, ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas. Pastebėtina, jog ABTĮ 71 straipsnio 3 dalis įtvirtina baigtinį reikalavimo užtikrinimo priemonių rūšių sąrašą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog administracinis teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).

Pastebėtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. spalio 3 d. nutarimo Nr. 03-434 galiojimą. Šiuo atveju Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. spalio 3 d. nutarime Nr. 03-434 konstatuojama, kad „Lietuvos energijos gamyba“, AB generalinio direktoriaus 2013 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. IS-80 šilumos kainos dedamosios nustatytos be pažeidimų.

Prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas grindė tuo, kad jos nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, t. y. galimai nepagrįsta Lietuvos energijos gamyba”, AB Lietuvos elektrinėje gaminamos šilumos kaina 16,37 ct/kWh (be PVM) gali būti nepagrįstai taikoma nuo 2013 m. lapkričio 1 d. ir tokiu atveju iš šilumos vartotojų būtų nepagrįstai surinkti pinigai už pervertintą šilumos energiją.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, į pareiškėjo nurodytus argumentus, visų pirma pažymi, jog pareiškėjas ginčija Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. spalio 3 d. nutarimą Nr. 03-434 ir pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas administracinį ginčą iš esmės turės vertinti tik skundžiamo akto pagrįstumą ir teisėtumą, t. y. turės nustatyti, ar skundžiamą aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas šiuo konkrečiu atveju nepažeidė įstatymo ar kito teisės akto (materialinės ir procesinės teisės normų), ar neviršijo savo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 32 straipsnis konkrečiai reglamentuoja šilumos kainodaros principus. Pažymėtina, jog tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą iš esmės patenkintų pareiškėjo prašymą, t. y. panaikintų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. spalio 3 d. nutarimą Nr. 03-434, išnyktų teisinis pagrindas naujai perskaičiuotų šilumos kainų taikymui. Šiuo aspektu primintina, jog prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės, o šiuo atveju pareiškėjas iš esmės prašymą grindė pačiu faktu, kad iš vartotojų nepagrįstai bus surinktos lėšos dėl taikomos didesnės šilumos kainos, o ne teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo ar jo įvykdymo neįmanomumo aplinkybėmis.

Papildomai pažymėtina, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-80/2011). Nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo pateiktus argumentus darytina išvada, jog pareiškėjo motyvai iš esmės susiję su galimomis neigiamomis skundžiamo atsakovo nutarimo galiojimo materialinėmis, ekonominėmis ir finansinėmis pasekmėmis. Šiuo atveju pareiškėjas nurodė tik galimas reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo pasekmes, šioje proceso stadijoje nėra duomenų apie galimai kilsiančią neatitaisomą žalą vartotojams ar kitiems subjektams ir kad ją atlyginti būtų sunku. Tokių argumentų ir duomenų nepateikė ir pareiškėjas. Teisėjų kolegija pažymi, jog prie pareiškėjo skundo pateiktas UAB „Elektrėnų komunalinio ūkis” 2013 m. spalio 11 d. gauto „Lietuvos energijos gamyba”, AB 2013 m. spalio 11 d. rašto Nr. SD-2336 patvirtintas nuorašas, kuriame pateikta informacija, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2013 m. spalio 3 d. nutarimu Nr. 03-434 patvirtino „Lietuvos energijos gamyba”, AB Lietuvos elektrinės šilumos gamybos kainų dedamąsias ir kad įvertinus faktinę dujų kainą nuo 2013 m. lapkričio 1 d. „Lietuvos energijos gamyba”, AB Lietuvos elektrinėje gaminamos šilumos kaina yra 16,37 ct/kWh (b. l. 17), pats savaime neįrodo, nepagrindžia teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybių. Šis įrodymas tik pateikia informaciją apie nustatytas šilumos gamybos kainų dedamąsias. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjo nurodomi argumentai savaime nereiškia, kad teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Bet koks atsiradęs skirtumas vartotojams būtų atlygintas tiekėjo kartu su einamosiomis sąskaitomis. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, leidžiančių manyti, kad bus vengiama grąžinti vartotojams permokėtas sumas, įskaitant jas į naujai rengiamose sąskaitose nurodomas sumas ar kitu būdu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, sprendžia, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie leistų spręsti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju yra pagrįstas ir būtinas kaip to reikalauja ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi teisėtai ir pagrįstai nusprendė netaikyti prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Elektrėnų savivaldybės atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys