A-556-1533-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė

byla Nr. A556-1533/2014

Teisminio

proceso Nr. 3-61-3-01903-2013-2

Procesinio sprendimo

kategorija 5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N

U T A R T I S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus

Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir

Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio

proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės

akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos

ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014

m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios

įstaigos Utenos ligoninės skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos

priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, trečiajam

suinteresuotam asmeniui E. B. dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas viešoji

įstaiga (toliau – ir VšĮ) Utenos ligoninė (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m.

birželio 4 d. išsiuntė paštu teismui skundą (I t., b. l. 1–4), kuriame prašė

panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie

Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. gegužės 9 d.

įsakymą Nr. T1-607 „Dėl pacientei E. K. teiktų asmens

sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti

bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė,

kad ginčijamame įsakyme buvo nustatyta, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui E. B. 2012 m. rugpjūčio 22 d. – 2012 m. rugpjūčio 28 d. VšĮ

Utenos ligoninėje sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant 2013

m. balandžio 24 d. Kontrolės T3-244-1/2012 ataskaitos Nr. D17-61-(1.27) (toliau

– ir Kontrolės ataskaita) išvadoje nurodytų teisės aktų reikalavimus ir

pareiškėjas įspėtas dėl išvadoje nurodytų teisės aktų pažeidimų. Pažymėjo, kad

minėto administracinio akto priėmimo faktinis pagrindas yra Kontrolės

ataskaita, kurioje akcentuota, jog konsultantas gydytojas akušeris ginekologas

pažymėjo, kad diagnozė buvo nustatyta teisingai, sudarytas tyrimų ir gydymo

planas, paskirti tinkami tyrimai, paskirtas kryptingas gydymas, viena iš

tikėtinų persileidimo priežasčių – intraamnioninė infekcija, nėra įrodytų

veiksmingų intervencijų, kaip išvengti persileidimo, kurį lemia infekcijos. Nurodė,

kad nepagrįstai, t. y. nepaisant minėtų duomenų, Kontrolės ataskaitos išvadose

nustatyta, jog buvo pažeistas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro

2008 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. V-170 1 punktu patvirtintos Lietuvos

medicinos normos MN 64:2008 „Gydytojas akušeris ginekologas. Teisės, pareigos,

kompetencija ir atsakomybė“ (toliau – ir Norma) 11.11 punktas, reikalaujantis,

kad būtų tinkamai tvarkomi medicinos praktikos dokumentai, teikiama statistikos

ir kita informacija Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka ir

analizuojami savo darbo rezultatai, t. y. nėra duomenų, jog būtų pažymėtas 2012

m. rugpjūčio 22 d. E. B. atlikto kraujo tyrimo vertinimas,

ir nėra duomenų, kad būtų pažymėtas 2012 m. rugpjūčio 23 d. E.

B. atliktų mikrobiologinio, lyties organų išskyrų ir šlapimo tyrimų

vertinimas. Atkreipė dėmesį, kad atlikti tyrimai buvo normos ribose, todėl

papildomas jų vertinimas nereikalingas. Abejoja, ar atliktų tyrimų vertinimo

pažymėjimas medicininiuose dokumentuose pagrįstai įvertintas kaip sveikatos

priežiūros paslaugos sudedamoji dalis, ypač atsižvelgiant į tai, kad iš

konsultanto gydytojo akušerio ginekologo išvadų matyti, jog faktiškai atlikti

tyrimai buvo vertinti tinkamai, buvo paskirtas tinkamas gydymas. Pareiškėjo

manymu, Normos 11.11 punkte reglamentuojamos gydytojo akušerio ginekologo

pareigos negali būti sutapatinamos su asmens sveikatos priežiūros paslaugomis. Civilinio

kodekso (toliau – ir CK) 6.725 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmens

sveikatos priežiūros paslaugos yra veikla, įskaitant tyrimus ir su asmeniu

tiesiogiai susijusius patarimus, kuria stengiamasi asmenį išgydyti, apsaugoti

nuo susirgimo ar įvertinti jo sveikatos būklę. Iš minėto reglamentavimo matyti,

kad formalus medicininių dokumentų pildymo reikalavimų pažeidimas, dėl kurio

nei netinkamai paskirti tyrimai, nei gydymo taktika, nei jis sutrukdė kitiems

specialistams įvertinti paskirtų tyrimų rezultatus, negali būti vertinamas kaip

netinkamos sveikatos priežiūros paslaugos suteikimas. Pacientų teisių ir žalos

sveikatai atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kokybiškos

sveikatos priežiūros paslaugos – prieinamos, saugios, veiksmingos sveikatos

stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos

paslaugos, kurias tinkamam pacientui tinkamu laiku tinkamoje vietoje suteikia

tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų

komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerą patirtį,

atsižvelgdami į paslaugos teikėjo galimybes ir paciento poreikius bei

lūkesčius, juos tenkindami ar viršydami, o to paties įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje

nustatyta, kad kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų rodiklius ir jų turinio

reikalavimus nustato sveikatos apsaugos ministras. Atkreipė dėmesį, kad minėtas

teisės aktas nėra priimtas iki šiol, todėl teisės aktais nėra reglamentuota, ar

medicininių dokumentų pildymo reikalavimų pažeidimas yra rodiklis, turintis

įtakos asmens sveikatos priežiūros tinkamumui, ir jei taip, tai kokie šio

rodiklio turinio reikalavimai. Pareiškėjo nuomone, nesant teisės aktų

apibrėžties, kokie rodikliai lemia kokybišką sveikatos priežiūros paslaugą,

nėra teisinio pagrindo deklaruoti, kad formalus medicininių dokumentų pildymo

pažeidimas pats savaime lėmė nekokybišką asmens sveikatos priežiūros paslaugos

suteikimą. Pažymėjo, kad atliekant E. B. skundo tyrimą

nebuvo nustatyta, kad jai reikalingos asmens sveikatos priežiūros paslaugos

buvo neprieinamos, nesaugios ar neveiksmingos, suteiktos netinkamu laiku ar

netinkamoje vietoje arba netinkamo specialisto. Pagrindinė gydytojo pareiga yra

teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą, o šios pareigos tinkamas

įgyvendinimas priklauso nuo gydytojo pasirinktų priemonių medicinos pagalbai

suteikti, taip pat jų taikymo atidumo, rūpestingumo, efektyvumo. Pareiškėjo

manymu, nustatyta vienintelė neatitiktis teisės aktų reikalavimams, t. y. į

medicininius dokumentus neįrašytas atliktų tyrimų vertinimas, neturėjo jokios

įtakos E. B. teiktų asmens sveiktos priežiūros paslaugų

saugumui, efektyvumui, prieinamumui. Atkreipė dėmesį, kad E. B.

skundo nagrinėjimas buvo pradėtas nesant tam teisinių procesinių prielaidų,

nes 2013 m. vasario 6 d. Tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. T1-137 patvirtinto

Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros

veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo (toliau –

ir Aprašas) 20.6 punkte nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas ar skundo

nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu nesilaikoma privalomos įstatymuose nustatytos

pacientų skundų nagrinėjimo tvarkos. Trečiojo suinteresuoto asmens skundo

padavimo dieną galiojusio Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo

įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje buvo nustatyta, kad į pacientų skundus

nagrinėjančias valstybės institucijas pacientai turi teisę kreiptis tik

nepatenkinti skundų nagrinėjimu sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje, jų

manymu, jų teisės buvo pažeistos. Akcentavo, kad E. B. niekada

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 2 dalies

nustatyta tvarka nesikreipė į pareiškėją su skundu dėl tariamai netinkamai

teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, t. y. nepasinaudojo privaloma

įstatymuose nustatyta pacientų skundų nagrinėjimo tvarka, todėl atsakovas

neturėjo teisinių prielaidų pradėti E. B. skundo

nagrinėjimą. Be to, 2012 m. rugsėjo 3 d. prašyme nėra išreikštos jokios

pretenzijos dėl tariamai netinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų

teikimo, o tik prašoma paaiškinti, dėl kieno kaltės trečiasis suinteresuotas

asmuo prarado kūdikį.

Atsakovas

Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 46–48) prašė jį atmesti

kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino,

kad Tarnyba vykdo sveikatos priežiūros paslaugų kokybės bei pacientų saugos

kontrolę, t. y. pagal savo kompetenciją kontroliuoja, kaip laikomasi teisės

aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę,

reikalavimų, vykdo pacientų teisių ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybės

kontrolę, pagal savo kompetenciją nagrinėja juridinių ir fizinių asmenų

prašymus, pranešimus ir skundus. Atsakovo manymu, asmens sveikatos priežiūros

paslaugų kokybės įvertinimas turi būti suprantamas kaip konkrečiu

kontroliuojamuoju laikotarpiu sveikatos priežiūros įstaigos teiktų sveikatos

priežiūros paslaugų atitikties teisės aktų keliamiems reikalavimams nustatymas de

jure ir de facto, neišskiriant ir neapeinant tam tikrų epizodų iš

asmens ligos istorijos. Atliekant asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės

kontrolę kontroliuojamasis laikotarpis apima visų pacientei teiktų asmens

sveikatos priežiūros paslaugų kokybės patikrinimą. Tarnyba, vertindama

pareiškėjo pacientei teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų atvejį, rėmėsi

faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos išsamiai išanalizavus pateiktą

medicininę dokumentaciją, ir teisės aktais, todėl pareiškėjo teiginiai, kad

Tarnyba netyrė teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, saugumo

ir tinkamumo, yra nepagrįsti. Pažymėjo, kad Tarnyba, vadovaudamasi Tarnybos

nuostatų (toliau – ir Nuostatai), patvirtintų 2011 m. rugsėjo 7 d. Lietuvos

Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-839, 10.40 punktu, turi

teisę vykdyti pacientų teisių ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybės

kontrolę. Aprašo 4 punkte nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų

kokybės kontrolė – Tarnybos atliekamas asmens sveikatos priežiūros paslaugų

kokybės įvertinimas, įskaitant pacientų teisių priežiūrą, kurio metu nustatoma

juridinių ir fizinių asmenų, kurie verčiasi asmens sveikatos priežiūros veikla,

teiktų ar nesuteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų atitiktis teisės aktų

reikalavimams, paciento teisių pažeidimo ar nepažeidimo faktas. Vadovaudamasi

Sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsniu, Tarnyba atlieka asmens sveikatos

priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo

priežiūrą. Minėto įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje apibrėžta, kad sveikatos

priežiūros tinkamumas – tai valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos

priežiūros sąlygos, užtikrinančios sveikatos priežiūros paslaugų bei

patarnavimų kokybę ir efektyvumą. Sistemiškai vertinant šio įstatymo nuostatas,

matyti, kad sveikatos priežiūros paslaugų kokybė jame siejama būtent su

paslaugų tinkamumu. Tarnybos nuomone, asmens sveikatos priežiūros paslaugų

kokybė tiesiogiai priklauso nuo teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų laikymosi

teikiant šias paslaugas. Atkreipė dėmesį, kad jeigu teisės aktuose nustatytų

reikalavimų nėra laikomasi, teiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos

negali būti laikomos saugiomis ir kokybiškomis, taip pažeidžiama paciento teisė

į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Atsakovo manymu, vertinant asmens

sveikatos priežiūros paslaugos atitiktį teisės aktų reikalavimams, turi būti

vertinamas ir medicininės dokumentacijos pildymas, nes medicinos dokumentai,

tinkamas jų pildymas, yra viena iš asmens sveikatos priežiūros paslaugų

sudėtinių dalių, užtikrinančių sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir

efektyvumą, todėl jų negalima vertinti atsietai nuo kitų asmens sveikatos

priežiūros paslaugų teikimo sudėtinių dalių (sveikatos priežiūros specialistų

darbo, naudojamų medicinos prietaisų, vaistų ir kt.) ir jie visada turi įtakos

asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybei. Minėtą poziciją patvirtina

Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. balandžio 30 d. sprendimas

Nr. 3R.-149(AG-127/04-2013). Akcentavo, kad pareiškėjas iš esmės neginčija

fakto, jog dokumentų pildymo pažeidimai buvo, todėl teiginys, kad neįrašytas į

medicininius dokumentus atliktų tyrimų vertinimas neturėjo jokios įtakos

trečiajam suinteresuotam asmeniui teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų

saugumui, efektyvumui, prieinamumui, yra nepagrįstas. Paaiškino, kad Pacientų

teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnis nustato pacientų

skundų, nesusijusių su žalos atlyginimu, pateikimo ir nagrinėjimo tvarką ir

įtvirtina reikalavimą prieš kreipiantis į pacientų skundus nagrinėjančias

valstybės institucijas pasinaudoti privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka –

kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje, jų manymu, jų teisės buvo

pažeistos. Atkreipė dėmesį, kad Tarnybai svarbus pats faktas, ar asmuo kreipėsi

į asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančią įstaigą dėl jam teiktų

paslaugų ir ar gavo iš jos atsakymą arba ar jau yra suėjęs terminas tokiam

atsakymui gauti. Pacientė pateikė Tarnybai pareiškėjo atsakymo jai kopiją, iš

kurios aišku, kad ginčijamos būtent šioje įstaigoje pacientei teiktos asmens

sveikatos priežiūros paslaugos. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 18 d.

rašte Nr. S-(l-24)-678 pacientei aiškiai nurodė, jog atsako į jos 2012 m.

rugsėjo 3 d. skundą. Be to, minėtame atsakyme išdėstyta aiški pareiškėjo vidaus

audito pozicija, jog personalo veiksmai buvo profesionalūs. Atsakovo manymu,

minėtos aplinkybės patvirtina, jog įstatymo reikalavimas dėl privalomos ginčo nagrinėjimo

procedūros buvo įgyvendintas, todėl pareiškėjo teiginys, kad trečiojo

suinteresuoto asmens skundo nagrinėjimas buvo pradėtas nesant tam teisinių

procesinių prielaidų, yra nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio

23 d. sprendimu (II t., b. l. 111–119) pareiškėjo VšĮ Utenos ligoninės skundą patenkino

iš dalies. Teismas pakeitė Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros

veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. gegužės 9 d.

įsakymo Nr. T1-607 „Dėl pacientei E. K. teiktų asmens

sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ 1.1 punktą ir pašalino iš jo teiginį,

jog „pacientei E. K. buvo suteiktos nekokybiškos asmens

sveikatos priežiūros paslaugos“. Teismas panaikino Tarnybos 2013 m. gegužės 9

d. įsakymo Nr. T1-607 „Dėl pacientei E. K. teiktų asmens

sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ 1.2 punktą. Kitą skundo dalį atmetė.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl

Tarnybos 2013 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. T1-607 „Dėl pacientei E.

K. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ teisėtumo ir

pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad E. B. 2012

m. rugpjūčio 22 d. – 2012 m. rugpjūčio 28 d. VšĮ Utenos ligoninėje dėl

gresiančio aborto buvo teiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos (stacionarinis

gydymas). 2012 m. rugpjūčio 30 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. pacientė buvo

stacionarizuota VšĮ Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, kurioje jai buvo

atliktas dirbtinis nėštumo nutraukimas. E. B. 2012 m.

rugsėjo 3 d. raštu kreipėsi į VšĮ Utenos ligoninę, prašydama paaiškinti, dėl

kieno kaltės prarado kūdikį ir kilo grėsmė jos pačios sveikatai ir gyvybei.

Pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. S-(1-24)-678 atsakė į pacientės 2012

m. rugsėjo 3 d. skundą ir nurodė atlikto vidaus audito išvadas. 2012 m. spalio

25 d. Tarnyboje gautas pacientės E. B. skundas, kuriame

prašoma atlikti medicininį auditą dėl jai VšĮ Utenos ligoninėje teiktų asmens

sveikatos priežiūros paslaugų kokybės. Tarnybos Pacientų teisių priežiūros

skyrius 2013 m. balandžio 24 d. Kontrolės ataskaitoje konstatavo, kad 2012 m.

rugpjūčio 22 d. – 2012 m. rugpjūčio 28 d. VšĮ Utenos ligoninėje E.

B. asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės

aktų ir įstaigos vidaus dokumento reikalavimus: VšĮ Utenos ligoninės gydytojas

akušeris ginekologas E. D. 2012 m. rugpjūčio 23 d. ir

2012 m. rugpjūčio 24 d. nepažymėjo pacientei E. B. atliktų

2012 m. rugpjūčio 22 d. – 2012 m. rugpjūčio 23 d. tyrimų įvertinimo ligos

istorijoje ir taip pažeidė: 1) VšĮ Utenos ligoninės direktoriaus 2011 m.

vasario 28 d. įsakymu Nr. V-17 patvirtinto Gydymo stacionare ligos istorijos

pildymo tvarkos aprašo 13 pastraipą, kurioje nurodyta, jog visi tyrimai ir

gydymo priemonės skiriami motyvuotai pažymint istorijos dienyne jų pagrįstumą

ir rezultatus, bei 14 pastraipą (dienyne pažymėti paciento būklės dinamiką,

skiriamų tyrimų, procedūrų motyvus, atliktų tyrimų įvertinimą ir gydymo

pagrįstumą bei kitą paciento sveikatai svarbią informaciją); 2) Lietuvos

Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. V-170

patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 64:2008 „Gydytojas akušeris

ginekologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 11.11 punktą –

tinkamai tvarkyti medicinos praktikos dokumentus, teikti statistikos ir kitą

informaciją Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka ir analizuoti

savo darbo rezultatus. 2013 m. gegužės 9 d. Tarnybos direktorius priėmė

ginčijamą įsakymą, kuriame nustatė, kad: 1) trečiajam suinteresuotam asmeniui E. B. 2012 m. rugpjūčio 22 d. – 2012 m. rugpjūčio 28 d. VšĮ

Utenos ligoninėje sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant

Kontrolės ataskaitos išvadose nurodytų teisės aktų reikalavimus, t. y.

pacientei buvo suteiktos nekokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos; 2)

pacientei suteikus nekokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas buvo

pažeista pacientės teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Be to,

skundžiamame įsakyme pareiškėjas įspėtas dėl Kontrolės ataskaitos išvadoje

nurodytų teisės aktų pažeidimų.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Pacientų teisių

ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 8 dalimi,

23 straipsnio 1, 2, 6 dalimis. Teismas, įvertinęs minėtas bylos aplinkybes ir

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnyje

įtvirtintą teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad pacientė 2012 m. spalio

25 d. į Tarnybą dėl medicininio audito dėl jai VšĮ Utenos ligoninėje teiktų

asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kreipėsi, nes buvo nepatenkinta

2012 m. rugsėjo 3 d. skundo nagrinėjimu VšĮ Utenos ligoninėje, t. y.

pasinaudojusi privaloma įstatymuose nustatyta pacientų skundų nagrinėjimo

tvarka. Taigi šiuo atveju pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog buvo įstatymuose

nustatytų procesinių kliūčių nagrinėti Tarnyboje gautą pacientės E.

B. skundą.

Teismas, spręsdamas ginčą, taip pat vadovavosi Sveikatos

sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Sveikatos priežiūros įstaigų

įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 58 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 59

straipsniu, Nuostatų 10.40 punktu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas su skundu

į Tarnybą kreipėsi 2012 m. spalio 25 d., o Tarnyba ginčijamą įsakymą priėmė

2013 m. gegužės 9 d. Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymo Nr.

T1-137 2 punktu nustatyta, kad šiuo įsakymu patvirtinto Aprašo nuostatos

taikomos ir iki šio įsakymo įsigaliojimo gautiems pacientų skundams nagrinėti,

išskyrus nuostatas dėl skundų nagrinėjimo terminų ir reikalavimų skundo

turiniui bei įforminimui, kuriems taikomos šių skundų gavimo dieną galiojusių

teisės aktų nuostatos. Taigi nagrinėjant pacientės skundą galiojo skirtingos

Aprašo redakcijos: iki 2013 m. vasario 10 d. ginčo teisinius santykius

reglamentavo Aprašas, patvirtintas Tarnybos direktoriaus 2012 m. sausio 11 d.

įsakymo Nr. T1-31 1 punktu (toliau – ir Aprašo redakcija, galiojusi nuo 2012 m.

spalio 7 d. iki 2013 m. vasario 10 d.), o nuo 2013 m. vasario 10 d. – Aprašas,

patvirtintas Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymo Nr. T1-137 1 punktu

(toliau – ir Aprašo redakcija, galiojanti nuo 2013 m. vasario 10 d.). Teismas

vadovavosi Aprašo redakcijos, galiojusios nuo 2012 m. spalio 7 d. iki 2013 m.

vasario 10 d., 4, 23, 29 punktais, Aprašo redakcijos, galiojančios nuo 2013 m.

vasario 10 d., 4, 23, 29 punktais. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde ir

teismo posėdyje pripažino faktą, jog ligos istorijos pildymo pažeidimai, kurie

nustatyti Kontrolės ataskaitoje, buvo padaryti. Byloje nėra ginčo dėl faktinės

aplinkybės, jog VšĮ Utenos ligoninės gydytojas akušeris ginekologas E. D. 2012 m. rugpjūčio 23 d. ir 2012 m. rugpjūčio 24 d.

ligos istorijoje nepažymėjo pacientei E. B. 2012 m.

rugpjūčio 22 d. ir 2012 m. rugpjūčio 23 d. atliktų tyrimų įvertinimo, nors

pagal VšĮ Utenos ligoninės direktoriaus 2011 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-17

patvirtinto Gydymo stacionare ligos istorijos pildymo tvarkos aprašo 13, 14

pastraipas ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. kovo 4

d. įsakymu Nr. V-170 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 64:2008

„Gydytojas akušeris ginekologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“

11.11 punktą turėjo pareigą tai padaryti. Taigi Tarnyba ginčijamame įsakyme

pagrįstai konstatavo, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui E.

B. 2012 m. rugpjūčio 22 d. – 2012 m. rugpjūčio 28 d. VšĮ Utenos ligoninėje

sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant Kontrolės ataskaitos

išvadose nurodytų teisės aktų reikalavimus. Tarnyba, konstatavusi padarytą

medicininių dokumentų pildymo pažeidimą, ginčijamame akte taip pat padarė

išvadą, kad dėl minėto teisės aktų pažeidimo pacientei buvo suteiktos

nekokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, ir taip buvo pažeista jos teisė

į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Nors pareiškėjas sutinka su

nustatytu pažeidimu, tačiau tvirtina, jog minėto pažeidimo negalima vertinti

kaip pacientei suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų nekokybiškumo, t.

y. nepritaria ginčijamame įsakyme konstatuotai aplinkybei, kad pacientei E. B. buvo suteiktos nekokybiškos asmens sveikatos priežiūros

paslaugos. Atsakovas mano, kad medicininių dokumentų pildymas yra viena iš

asmens sveikatos priežiūros paslaugos dalių, todėl, pažeidus jų pildymo tvarką,

minėta paslauga negali būti laikoma kokybiška.

Teismas konstatavo, kad pagrindinis nagrinėjamoje

byloje kilęs ginčas yra, ar bet koks nustatytas teisės aktų reikalavimų

pažeidimas lemia, jog pacientui suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos

laikytinos nekokybiškomis. Teismas vadovavosi Pacientų teisių ir žalos

sveikatai atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, Aprašo redakcijos,

galiojančios nuo 2013 m. vasario 10 d., 4 punktu. Teismas nurodė, kad iš Aprašo

redakcijos, galiojančios nuo 2013 m. vasario 10 d., 4 punkto matyti, jog teiktų

ar nesuteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų atitiktis teisės aktų

reikalavimams ir paciento teisių pažeidimo ar nepažeidimo faktas yra du

skirtingi dalykai, kurie turėtų būti vertinami atskirai. Todėl vien tik

nustatytas teisės aktų pažeidimas nesudaro pakankamo pagrindo teigti, jog buvo

pažeista paciento teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Teismo

nuomone, ne bet koks teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas padarytas

teisės pažeidimas lemia, jog pacientui buvo suteiktos nekokybiškos asmens

sveikatos priežiūros paslaugos. Todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, kad vien

tik pažeidus medicininių dokumentų pildymo, kaip vienos iš asmens sveikatos

priežiūros paslaugos dalių, tvarką, minėta paslauga visais atvejais laikytina

nekokybiška. Vertinant, ar pacientui buvo suteiktos kokybiškos asmens sveikatos

priežiūros paslaugos, svarbu atsižvelgti į teisės pažeidimo sunkumą, pobūdį,

pažeidimo įtaką suteikto gydymo kokybei, paciento sveikatos būklei ir kitas

svarbias aplinkybes. Iš nustatytų padaryto teisės aktų pažeidimo aplinkybių

matyti, kad nagrinėjamu atveju gydytojas neužtikrino, jog būtų tinkamai

tvarkomi medicinos praktikos dokumentai, t. y. gydytojas ligos istorijoje

nepažymėjo atliktų tyrimų įvertinimo. Teismo nuomone, nustatytas pažeidimas

šiuo atveju vertintinas kaip formalus, neesminis, neturėjęs neigiamos įtakos ir

nelėmęs E. B. teiktų asmens sveiktos priežiūros paslaugų

saugumo, veiksmingumo, prieinamumo. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad

ginčijamu atveju pacientei gydymo paslaugos buvo suteiktos tinkamu laiku

tinkamoje vietoje ir tinkamo sveikatos priežiūros specialisto. Iš Kontrolės

ataskaitos matyti, kad diagnozė buvo nustatyta teisingai, sudarytas tyrimų ir

gydymo planas, paskirti tinkami tyrimai ir kryptingas gydymas, todėl išvada, jog

dėl formalaus medicininių dokumentų pildymo pažeidimo pacientei buvo suteiktos

nekokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, būtų netiksli ir

neteisinga. Tokia išvada neatitiktų teisinio reglamentavimo tikslų. Byloje nėra

nustatyta, kad būtent dėl nustatytų teisės aktų reikalavimų pažeidimų pacientei

E. B. turėjo būti atliktas dirbtinis nėštumo nutraukimas. Teismas

pažymėjo, kad ne kiekvienas teisės aktų pažeidimas sudaro pagrindą naikinti

administracinį aktą, taip pat ne kiekvienu atveju teismas, įvertinęs, jog

priimant ginčijamą administracinį aktą teisės normos buvo pritaikytos

netinkamai, turi panaikinti administracinį aktą ir grąžinti bylą atitinkamam

viešojo administravimo subjektui nagrinėti iš naujo. Siekdamas užtikrinti bylos

nagrinėjimo operatyvumo ir efektyvumo principų įgyvendinimą ir išvengti naujo

ginčo tarp šalių, teismas turi diskreciją spręsti, ar yra galimybė ištaisyti

viešojo administravimo subjekto padarytas neatitiktis teisės aktų reikalavimams

neperduodant bylos viešojo administravimo subjektui nagrinėti iš naujo. Teismas,

įvertinęs minėtą reglamentavimą ir nustatytas bylos aplinkybes, konstatavo, kad

šiuo atveju Tarnybos padaryta išvada, jog pacientei buvo suteiktos nekokybiškos

asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir todėl buvo pažeista pacientės teisė į

kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas, yra nepagrįsta. Todėl teismas ginčijamo

įsakymo 1.1 punktą pakeitė ir pašalino teiginį, jog pacientei buvo suteiktos nekokybiškos

asmens sveikatos priežiūros paslaugos, o 1.2 punktą panaikino. Be to, kadangi

Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punkte

nustatyta, jog Tarnyba pagal kompetenciją turi teisę įspėti įstaigą dėl jos

veiklos trūkumų ir pažeidimų, o skundžiamo įsakymo 2 punktu pareiškėjas įspėtas

dėl Kontrolės ataskaitos išvadoje nurodytų teisės aktų pažeidimų, kuriuos

pripažįsta padaręs, tai nėra pagrindo šio ginčijamo akto punkto keisti ar

naikinti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė išlaidų

apskaičiavimo, pagrindimo ir kai kurių patirtas išlaidas patvirtinančių

dokumentų (sąskaitų už teisines paslaugas, kurias apmokėjo pareiškėjas), todėl

išlaidų atlyginimo klausimas, priimant sprendimą, nesprendžiamas. Kadangi

pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra su trūkumais, jis bus

nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, dėl to bus priimta atskira teismo

nutartis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 2 d.).

III. Atsakovas Tarnyba apeliaciniu

skundu (II t., b. l. 144–147) prašo Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2014 m. sausio 23 d. sprendimą pakeisti panaikinant sprendimo dalį, kuria

iš dalies patenkintas pareiškėjo skundas, o pareiškėjo skundą atmesti kaip

nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė

materialinės teisės normas. Atsakovo nuomone, asmens sveikatos priežiūros

paslaugų kokybė tiesiogiai priklauso nuo teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų

laikymosi teikiant šias paslaugas. Jei teisės aktuose nustatytų reikalavimų

nėra laikomasi, teiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos negali būti

laikomos saugiomis ir kokybiškomis, tuo pažeidžiama paciento teisė į kokybiškas

sveikatos priežiūros paslaugas. Valstybė tvarką nustato būtent per teisės

aktus, juose įtvirtindama tam tikrus reikalavimus, todėl jei yra nustatomas

neatitikimas šiems reikalavimams, konstatuotinas ir teiktų paslaugų

netinkamumas, nekokybiškumas. Vertinant asmens sveikatos priežiūros paslaugos

atitiktį teisės aktų reikalavimams, turi būti vertinamas ir medicininės

dokumentacijos pildymas. Medicinos dokumentai, tinkamas jų pildymas yra viena

iš asmens sveikatos priežiūros paslaugų sudėtinių dalių, užtikrinančių

sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir efektyvumą, todėl jų negalima vertinti atsietai

nuo kitų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sudėtinių dalių

(sveikatos priežiūros specialistų darbo, naudojamų medicinos prietaisų, vaistų

ir kt.). Vyriausioji administracinių ginčų komisija savo 2013 m. balandžio 30 d.

sprendime Nr. 3R-43 (AG-23/04-2013) iš esmės pasisakė identiškai Tarnybos

aukščiau išdėstytai nuomonei.

2. Teismas padarė išvadą, kad Kontrolės ataskaitoje

nustatytas pažeidimas buvo formalus, neesminis, neturėjęs neigiamos įtakos ir

nelėmęs pacientei teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų saugumo,

veiksmingumo, prieinamumo. Atsakovas iš esmės nesutinka su tokiu teisės aktų

aiškinimu, nes pagal tokį išaiškinimą Tarnybai kiekvienu atveju nustačius

teisės aktų pažeidimus reikėtų nustatinėti ne tik tuos pažeidimus padariusius

asmenis, asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo rezultatus, bet ir priežastinį

ryšį tarp asmenų veikos ir rezultatų, asmenų kaltės ar nekaltumo klausimus.

Kitaip tariant, Tarnyba turėtų nustatinėti visas civilinės atsakomybės sąlygas,

būtinas pacientų sveikatos padarytai žalai pagrįsti, ir jas nustačius ar

nenustačius galėtų pasisakyti dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų

kokybiškumo ar nekokybiškumo. Toks teismo išaiškinimas nepagrįstai išplečia atsakovo

įgaliojimus.

3. Pacientų sveikatos padarytos žalos nustatymo

komisijos teisinis veiklos pagrindas yra Pacientų teisių ir žalos sveikatai

atlyginimo įstatymo 24 straipsnis, kuriame reglamentuoti pacientui padarytos

žalos atlyginimo pagrindai, tuo tarpu Tarnyba tirdama pacientų skundus

vadovaujasi to paties įstatymo 23 straipsniu, kuris reglamentuoja pacientų

skundų, nesusijusių su žalos atlyginimu, pateikimo ir nagrinėjimo tvarką. Teismas

ne tik išplečia Tarnybos įgaliojimus, bet ir asmens sveikatos priežiūros

paslaugų kokybę aiškiai atskiria nuo asmens sveikatos priežiūros paslaugų

teikimą reglamentuojančių teisės aktų, kas yra neteisinga ir ydinga. Pagal pirmosios

instancijos sprendimą galimos situacijos, kai nepildomi medicininiai

dokumentai, nesilaikoma kitų reikalavimų, bet dėl jų neatsirado akivaizdi žala

(šiuo atveju pagal teismo sprendimą nėra nustatyta, kad būtent dėl nustatytų

teisės aktų reikalavimų pažeidimų pacientei turėjo būti atliktas dirbtinis

nėštumo nutraukimas), tai teisės aktų pažeidimai visiškai nedaro įtakos

paslaugų kokybei. Tarnybos nuomone, taip nėra ir negali būti, nes visų teisės

aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą,

pagrindinis tikslas, kad pacientams būtų suteiktos saugios ir kokybiškos

paslaugos.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b.

l. 156–158) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 23

d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti; iš Tarnybos

priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo

sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Apelianto dėstomas teisinių santykių

interpretavimas neatitinka bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo

nustatytų faktinių aplinkybių ir taikomų teisės normų turinio. Iš esmės apeliacinis

skundas grindžiamas nuostata, kad bet koks gydytojo veiklą reglamentuojančio

teisės akto pažeidimas suponuoja pagrindą teigti, jog sveikatos priežiūros paslaugos

yra teikiamos nekokybiškai. Pareiškėjo nuomone, nesant teisės aktų apibrėžties,

kokie rodikliai sąlygoja kokybišką sveikatos priežiūros paslaugą, nėra teisinio

pagrindo deklaruoti, kad formalus medicininių dokumentų pildymo pažeidimas pats

savaime sąlygojo nekokybišką asmens sveikatos priežiūros paslaugos suteikimą

(nesant visumos apibrėžties negalimas visumos dalies trūkumo deklaravimas).

Juolab, kad ir bendrosios kompetencijos kasacinio teismo praktikoje asmens

sveikatos priežiūros paslaugų kokybiškumas vertinamas aiškinantis, ar gydytojas

nustatė teisingą diagnozę, parinko tinkamus gydymo metodus, tinkamus

medikamentus, ar jis tinkamus gydymo metodus taikė rūpestingai, atidžiai ir

atsargiai (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005, 2009 m. kovo 2 d. nutartis, priimta

civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2009), o ne pagal tai ar preciziškai tiksliai

užpildyti medicinos dokumentai. Tokia praktika pagrįsta ir elementaria logika,

kad žala sveikatai gali būti padaroma nustačius neteisingą diagnozę, parinkus netinkamą

gydymą arba jį suteikus ne laiku ar netinkamo specialisto. Analogiškos

praktikos laikomasi ir administracinių teismų praktikoje (pvz. Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2010 m. liepos 12 d. nutartis, priimta administracinėje

byloje Nr. A525-l654/2010; 2008 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta

administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008). CK 6.725 straipsnio 2 dalyje

numatyta, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugos yra veikla, įskaitant

tyrimus ir su asmeniu tiesiogiai susijusius patarimus, kuria stengiamasi asmenį

išgydyti, apsaugoti nuo susirgimo ar įvertinti jo sveikatos būklę. Šios teisės

normos dispozicija duoda pagrindą teigti, kad formalus medicininių dokumentų

pildymo reikalavimų pažeidimas, nepadaręs įtakos nei paskirtų tyrimų ar gydymo

taktikos netinkamumui, nei sutrukdęs kitiems specialistams įvertinti paskirtų

tyrimų rezultatus, negali savaime sąlygoti asmens sveikatos priežiūros

paslaugos suteikimo netinkamumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos

Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47, 84, 85, 97, 127, 130,

137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo

471 straipsniu 2012 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr.XI-1973, kuris

įsigaliojo nuo 2012 m. liepos 1 d., 8 straipsniu buvo pakeista šio

Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustatant, kad

apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į

nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai

teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys

apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame

dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso

tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Šioje byloje apeliacinis skundas surašytas bei

pateiktas po 2012 m. liepos 1 d., žodiniam nagrinėjimui būtinumo nekilo, todėl

byla buvo paskirta nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o tai reiškia, jog

nedalyvaujant administracinės bylos proceso dalyviams, netenkinant prašymo dėl

žodinio bylos nagrinėjimo.

Tikrinamoje administracinėje byloje ginčo dėl

faktinių bylos aplinkybių nėra. Disputas kilo dėl to, ar šiuo konkrečiu atveju

nustatyti ir pirmesnėse šio baigiamojo teisės akto dalyse aptarti teisės aktų

reikalavimų nepaisymai patenka į sąvoką „nekokybiškos asmens sveikatos

priežiūros paslaugos“. Pirmosios instancijos teismas pateikė neigiamą atsakymą

nurodęs, jog vien medicininių dokumentų pildymo pažeidimas nenulemia, kad

pacientui suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos laikytinos

nekokybiškomis.

Ginčo visuomeninius santykius inter alia

apibrėžia Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (toliau – ir

Įstatymas; redakcija galiojusi 2013 m. gegužės 9 d. įsakymo priėmimo metu).

Įstatymo 2 straipsnio 8 dalis pateikia kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugos definiciją - tai prieinamos, saugios, veiksmingos sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugos, kurias tinkamam pacientui, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje suteikia tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerą patirtį, atsižvelgdami į paslaugos teikėjo galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius, juos tenkindami ar viršydami.Aiškinant šią teisės normą yra pagrindas teigti, kad jei sveikatos priežiūros paslauga yra (buvo) neprieinama, sunkiai prieinama, nesaugi, neveiksminga sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugos atžvilgiu, suteikta netinkamu laiku, netinkamoje vietoje, nesivadovaujant šiuolaikinio medicinos ir mokslo lygiu bei gera praktikos patirtimi, neišnaudojant turimas paslaugos teikėjo galimybes ir taip neužtikrinant paciento poreikių bei lūkesčių, tokia sveikatos priežiūros paslauga negalėtų/neturėtų būti laikoma kokybiška.

Tačiau tam, kad sveikatos priežiūros paslauga būtų pripažinta nekokybiška, reikalingi ir atitinkami kriterijai, nes priešingu atveju ta pati faktinė situacija gali būti interpretuojama skirtingai. Pavyzdžiui, vienais atvejais paciento neapžiūra po patekimo į medicinos įstaigą per valandą galėtų būti pripažinta, kaip suteikta netinkamu laiku, kitais atvejais – ne. Todėl įstatymų leidėjas įtvirtinęs paciento teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas kartu nurodė, jog kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų rodiklius ir jų turinio reikalavimus nustato sveikatos apsaugos ministras (Įstatymo 3 str. 1-2 d.).2013 m. gegužės 9 d.

įsakyme nurodomi: Sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktas, apibrėžiantis Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos teisinį statusą, kompetenciją, Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 23 straipsnis, reglamentuojantis pacientų skundų pateikimo ir nagrinėjimo tvarką, Sveikatos priežiūros įstaigų 58 straipsnio 1 dalis (sveikatos įstaigų veiklą kontroliuojančių valstybės institucijų teisės), 59 straipsnis (sveikatos įstaigų veiklos kontrolės priemonių taikymo pagrindai ir tvarka) bei kiti teisės aktai, tačiau tarp jų nėra Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje minimo ir šiai bylai aktualaus teisinio reguliavimo.

Esant tokioms aplinkybėms nebuvo visiškai jokio pagrindo išvadai dėl nekokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo. Nesant poįstatyminio teisės akto nurodančio, kokie rodikliai apsprendžia kokybišką sveikatos priežiūros paslaugą, tvirtinimas, kad vien medicininių dokumentų pildymo pažeidimas lėmė nekokybišką asmens sveikatos priežiūros paslaugos suteikimą – teisiškai nepagrįstas. Kita vertus, administracinėje byloje nėra jokių faktinių duomenų, jog į medicininius dokumentus neįrašytas atliktų tyrimų vertinimas padarė įtaką E. B. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų saugumui, efektyvumui, prieinamumui, diagnostikai.Dėl išdėstytų aplinkybių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai bei pagrįstai pakeitė ginčijamo įsakymo 1.1 punktą ir pašalino teiginį, jog pacientei buvo suteiktos nekokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, o 1.2 punktą panaikino visiškai.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Nutartis neskundžiama. Teisėjai Audrius Bakaveckas Arūnas Sutkevičius Skirgailė Žalimienė