A-438-792-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-792/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01137-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 11.2; 11.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. prašymą suinteresuotai institucijai Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Pakruojo skyriaus, dėl praleisto termino giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) su prašymu (b. l. 2–4), kurį patikslino (b. l. 23), kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydamas atnaujinti terminą pateikti Pakruojo rajono žemėtvarkos skyriui giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku A. P. (kituose dokumentuose – P., P.) patvirtinančius dokumentus.

Pareiškėjas paaiškino, kad norėjo sutvarkyti dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio A. P. nuosavybės teise turėtą žemę. Dėl šios priežasties kreipėsi į Pakruojo rajono žemėtvarkos skyrių, kur jam nurodė kreiptis į advokatą, nes jis pats nesugebės surinkti reikalingų dokumentų. Pažymėjo, kad prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateikęs jo tėvas. Tačiau tik po kelerių metų pareiškėjas sužinojo, kad jo tėvas nepateikė visų reikalingų dokumentų, todėl nuosavybės teisės nebuvo atkurtos. Apie žemės egzistavimą jis sužinojo, kai 2012 m. balandžio mėnesį pravažiuodamas pro namą, kuriame iki mirties gyveno jo brolis, sustojo pažiūrėti, kokie daiktai yra likę. Name buvo netvarka, tačiau jis pastebėjo segtuvą, kuriame buvo vokai, atvirukai, nuotraukos ir du dokumentai: vienas iš Žeimelio seniūnijos, o kitas iš žemėtvarkos. Tuomet į dokumentus neįsigilino. 2013 m. pavasarį su T. A. ir J. A. žiūrėjo T. A. atsivežtas nuotraukas, ir pastarasis paprašė pareiškėjo parodyti kokias nors ankstesnių metų nuotraukas. Jis prisiminė 2012 m. parsivežtą segtuvą, peržiūrėjo jame buvusias nuotraukas ir atkreipė dėmesį į du prieš tai paminėtus dokumentus, todėl 2013 m. gegužės mėnesį kreipėsi į žemėtvarkos skyrių, kur jam patarė tvarkyti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo dokumentus. Jokių kitų pretendentų į senelio turėtą žemę, išskyrus jį, nėra. Tik pateikęs rastas pažymas žemėtvarkos skyriui, jis sužinojo apie galimybę atkurti nuosavybės teises. Mano, kad terminas pateikti giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku A. P. (kituose dokumentuose – P., P.) patvirtinančius dokumentus Pakruojo rajono žemėtvarkos skyriui paduoti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl turėtų būti atnaujintas.

Suinteresuota institucija Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT), atstovaujama Pakruojo skyriaus, atsiliepimu į pareiškėjo prašymą (b. l. 53–57) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos Pakruojo skyriuje saugomoje nuosavybės teisių atkūrimo į A. P. žemę dokumentų byloje yra 1991 m. liepos 16 d. P. P. prašymas atkurti nuosavybės teises į A. P., jo tėvo, nuosavybės teise valdytą žemę. Kaip nustatyta iš gyventojų registro duomenų, P. P. mirė 1993 m. vasario 22 d. Archyvinėje byloje yra dokumentas, kuriame buvo atlikta analizė dėl galimybės atkurti P. P. nuosavybės teises į A. P. nuosavybės teise valdytą žemę. Šioje analizėje nurodyta, kad trūksta P. P. gimimo liudijimo, A.

P., buvusio žemės savininko, mirties liudijimo. Atlikusi tokią analizę, žemėtvarkos tarnyba išsiuntė P. P. (nes duomenų apie jo mirtį neturėjo) nurodymą pateikti paminėtus dokumentus. P. P. siųstą pranešimą AB „Lietuvos paštas“ grąžino su nuoroda, kad jo negalima pristatyti, nes gavėjas miręs. Archyvinėje byloje yra saugomas 2002 m. vasario 5 d. raštas Nr. 20, adresuotas P. P. sūnums R. P. ir pareiškėjui A. P.. Minėtame pranešime nurodyta, kad privalo būti pateiktas P. P. gimimo liudijimas ir A. P., buvusio žemės savininko, mirties liudijimas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo proceso vykdymo.

Minėto rašto AB „Lietuvos paštas“ žemės nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai negrąžino, taigi žemės nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija negalėjo žinoti, kad ši pašto siunta nurodytiems gavėjams nebuvo pristatyta, todėl tolimesnė eiga dėl nuosavybės teisių atkūrimo baigėsi. Institucija, vykdanti nuosavybės teisių atkūrimą, savo iniciatyva negali priimti nuosavybės teisių atkūrimo sprendimo. Aktyviai veikti turi suinteresuoti asmenys, t. y. pretendentai arba pretendentų įpėdiniai.

Pareiškėjas į Pakruojo skyrių kreipėsi tik 2013 m. balandžio 29 d. prašydamas pateikti informaciją, ar jo tėvas P. P. turi teisę atkurti nuosavybės teises į A. P. nuosavybės teise valdytą žemę. Pakruojo skyrius 2013 m. gegužės 24 d. pateikė atsakymą, paaiškindamas apie A. P. iki nacionalizacijos turėtą žemę bei nurodydamas, kad daugiau prašymų atkurti nuosavybės teises į A. P. turėtą žemę nebuvo gauta. Šiame atsakyme taip pat nurodė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) įtvirtintas nuostatas apie terminus, iki kada turėjo būti pateikti giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai, bei įstatyme įtvirtintą teisę kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo nurodant svarbias priežastis.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 14 d. sprendimu (b. l. 64–67) pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo terminus nustato Atkūrimo įstatymas, kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatas piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, taip pat pasisakydamas nenurodė jokių svarbių, objektyvių aplinkybių, kodėl iki įstatymu nustatyto termino pabaigos nepateikė reikalingų dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pravieniškių 2‑ųjų pataisos namų atvirosios kolonijos pažymėjime apie paleidimą nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2005 m. rugsėjo 29 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. atliko bausmę įkalinimo įstaigoje, tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama kaip svarbi priežastis, dėl kurios praleistas terminas gali būti atnaujinimas, nes giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjo teigimu, dokumentus, liudijančius, kad jo tėvas kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo turėtą žemę (Žeimelio seniūnijos pažymą ir žemėtvarkos skyriaus pranešimą), jis perskaitė 2013 m. pavasarį, kai su J. A. ir T. A. peržiūrėjo ne tik T. A. nuotraukas, bet 2012 m. balandžio mėnesį mirusio brolio namuose rastą segtuvą su vokais, atvirukais ir dokumentais. Apklausti posėdžio metu liudytojai J. A. ir T. A. patvirtino pareiškėjo aiškinimą. Tačiau tokį pareiškėjo aiškinimą teismas vertino kritiškai. Pats pareiškėjas posėdžio metu nurodė, kad jo minimus dokumentus jis matė 2012 m. balandžio mėnesį, kai iš mirusio brolio namų pasiėmė segtuvą, tik tuomet į dokumentų turinį nesigilino.

Teismas pareiškėjo nurodytą termino pateikti giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančius dokumentus praleidimo priežastį, t. y., kad jis nežinojo, jog jo tėvas P. P. kreipėsi dėl nuosavybės teisių į buvusio žemės savininko – savo tėvo A. turėtą žemę ir kad negavo 2002 m. vasario 5 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Pakruojo rajono žemėtvarkos skyriaus pranešimo „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo dėl mirusio P. P. žemės“ Nr. 20, pripažino subjektyvaus pobūdžio. Ši priežastis yra susijusi su pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu bei jo paties subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis. Taigi byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos. Teismas, atsižvelgdamas į ilgus teisės aktų nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo proceso terminus ir į pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodytos priežastys nėra pakankamos ir negali būti savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 69–70), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo prašymą tenkinti ir atnaujinti terminą pateikti Pakruojo rajono žemėtvarkos skyriui giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku A. P. (kituose dokumentuose – P., P.) patvirtinančius dokumentus.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendime neteisingai aprašyti jo duoti paaiškinimai. Iš tiesų jis, radęs aplanką su nuotraukomis, jį pasidėjo ir apie jį pamiršo, nes negalvojo, kad jame gali būti svarbūs dokumentai. Aplanką pasiėmė, kad turėdamas tinkamą progą peržiūrėtų jame esančius dokumentus ir nuotraukas. Apie aplanką prisiminė tik 2013 m. pavasarį, kai žiūrėjo kitas savo nuotraukas. Kalbėdamas apie dokumentus, jis turėjo galvoje tėvo gimimo ir mirties liudijimus, brolio gimimo liudijimą, jo asmeninius dokumentus, bet ne dokumentus, susijusius su žemės grąžinimu, nes apie turėtą žemę jis nieko nežinojo.

Pažymi, kad apie turėtą žemę nežinojo dėl objektyvių priežasčių, nes tarybiniais laikais negalima buvo kalbėti apie buvusį turtą dėl galimų represinių veiksmų asmens atžvilgiu. Pareiškėjui nežinoma, kodėl jo tėvas jam apie turėtą žemę ir apie pateiktą žemėtvarkai prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo nieko nepasakojo. Mano, kad tėvas daugiau palaikė jo mirusį brolį, o juo nepasitikėjo.

Nurodo, kad Nacionalinės žemės tarnybos byloje saugomas 2002 m. vasario 5 d. raštas Nr. 20, adresuotas jo broliui R. P. ir jam, AB „Lietuvos paštas“ šiai tarnybai nebuvo grąžintas, todėl ji negalėjo žinoti, ar ši pašto siunta nurodytiems gavėjams buvo pristatyta, o tolimesnė nuosavybės teisių atkūrimo procedūra baigėsi. Jeigu laiškas būtų išsiųstas registruotu paštu, suinteresuota institucija turėtų rašytinį įrodymą apie jo įteikimą. Laiškas buvo svarbus, sukuriantis teises kitiems asmenims, juo labiau, kad institucija žinojo apie P. P. mirtį.

Suinteresuota institucija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 78–82) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nacionalinė žemės tarnyba nurodo, kad tolimesnė eiga dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę baigėsi ne dėl to, jog institucija, vykdžiusi nuosavybės teisių atkūrimą, nežinojo, ar Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Pakruojo rajono žemėtvarkos skyriaus 2002 m. vasario 5 d. raštas Nr. 20 apie būtinybę pateikti giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus buvo pristatytas R. P. ir A. P., bet dėl to, kad pats pretendentas, o po jo mirties – jo įpėdiniai, iki 2003 m. gruodžio 31d. nepateikė reikiamų dokumentų. Institucija, vykdžiusi nuosavybės teisių atkūrimą, tinkamai atliko savo funkcijas nuosavybės teisių atkūrimo procese. Po pretendento, pareiškėjo tėvo P. P., mirties buvo išsiaiškinti šio asmens įpėdiniai: R. P. ir pareiškėjas A. P.. Minėtas 2002 m. vasario 5 d. raštas Nr. 20 apie būtinybę pateikti giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus įpėdiniams buvo siųstas jų deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Šiame rašte aiškiai nurodyta, kad giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus būtina pateikti iki 2002 m. liepos 1 d. Vėliau pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai galėjo būti teikiami iki 2003 m. liepos 1 d. ir iki 2003 m. gruodžio 31 d. Todėl suinteresuoti asmenys, žinodami būtinybę pateikti giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir nepateikimo teisines pasekmes, t. y., jei pareiškėjas ar jo brolis būtų elgęsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai, būtų laiku pateikę reikiamus dokumentus.

Pažymi, kad pašto siunta su minėtu raštu dėl to, jog gavėjai būtų atsisakę ją paimti, nurodytu adresu negyvenę ar dėl kitų priežasčių, AB „Lietuvos paštas“ nebuvo grąžinta institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Pastebi, kad raštą gavo pareiškėjo brolis R. P., todėl preziuomuoja, kad minėtas raštas adresatams įteiktas tinkamai, o apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie rašto nepristatymą pareiškėjui yra spėliojimai, nepagrįsti jokiais įrodymais.

Teigia, kad pareiškėjo paaiškinimai apie sužinojimą apie raštą ir jo turinį yra prieštaringi: teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme jis nurodė, jog apie dokumentus sužinojo 2012 m. balandžio mėnesį, tačiau apeliaciniame skunde nurodo, kad jis suklydo ir iš tiesų apie raštą sužinojo 2013 m. pavasarį. Taigi pareiškėjo teiginiai apie rašto radimą anksčiau kaip 2013 m. pavasarį kelia abejonių, be to, su pareiškimu dėl praleisto termino atnaujinimo pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. liepos 16 d. Mano, kad teismas pagrįstai liudytojų J. A. ir T. A. parodymus, patvirtinančius pareiškėjo iškeltą įvykių versiją, vertino kritiškai, nes J. A. yra pareiškėjo sugyventinė, o T. A. yra J. A. sūnus, taigi jie yra suinteresuoti duoti pareiškėjui naudingus parodymus.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis su savo tėvu apie senelio iki nacionalizacijos valdytą žemę bei apie tėvo pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo nekalbėjo, yra subjektyvaus pobūdžio, nulemta jų tarpusavio santykių, todėl negali būti pripažinta objektyvia termino praleidimo priežastimi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje sprendžiamas termino, pateikti giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, atnaujinimo klausimas. Šiuos teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kurio 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.. Taip pat nustatyta, kad asmenims, praleidusiems šiuos terminus atlikti minėtus veiksmus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, šie terminai teismo sprendimu gali būti atnaujinti.

Nustatyti terminai prašymams ( iki 2001 12 31) ir kitiems dokumentams ( iki 2003 12 31) pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo įtakos terminų praleidimui neturi.

Svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra pripažįstamos tokios aplinkybės, kurios asmeniui sudaro kliūtis laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus. Paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio ir nepriklauso nuo asmens valios. Pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, neraštingumas ir pan..

Teismų praktikoje sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, taip pat yra atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjo tėvas P. P. 1991 m. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, priklausiusį A. P. (tėvui), tačiau 1993 m. P. P. mirė. Žemėtvarkos tarnybai nebuvo pateikti giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantys dokumentai - A. P. mirties liudijimas ir P. P. gimimo liudijimas. Apie tai, kad trūksta šių dokumentų žemėtvarkos tarnyba 2002 m. pareiškėjui išsiuntė raštą, kuriuo informavo apie būtinybę pateikti šiuos dokumentus.

Pareiškėjas termino pateikti minėtus dokumentus praleidimą iš esmės grindžia tuo, kad iki 2013 m. pavasario jam nebuvo žinoma apie tai, jog jo tėvas P. P. yra pateikęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei kad trūksta minėtų dokumentų. Teigia, kad apie šias aplinkybes atsitiktinai sužinojo 2013 m. pavasarį, kai aptiko atitinkamus savo brolio, mirusio 2005 m., dokumentus, kuris jam taip pat nieko apie tai nepasakojo.

Byloje duomenų, kad pareiškėjas po tėvo mirties, t. y., nuo 1993 m. iki 2013 m. būtų ėmęsis kokių tai aktyvių veiksmų, kuriais būtų siekęs išsiaiškinti į kokį nekilnojamąjį turtą jis pats ar jo tėvas gali atkurti nuosavybės teises, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pats pareiškėjas.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ir jo brolis, R. P., po jų tėvo mirties, priėmė ir valdė pastarojo turtą (b. l. 6). Ši aplinkybė įrodo, kad pareiškėjui nuo 1993 m. buvo žinoma arba turėjo būti žinoma, kad jis yra savo tėvo teisių perėmėjas bei kad jam tenka pareiga atlikti visus reikiamus veiksmus, kurie yra reikalingi perimti visas mirusio tėvo turtines ir neturtines teises.

Nurodomos termino praleidimo priežastys – nebendravimas su artimais giminaičiais (tėvu ir broliu) byloje nagrinėjamu klausimu, atsitiktinis brolio dokumentų radimas 2013 m. iš kurių ir sužinojo apie perimtą tėvo teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, kolegijos nuomone, yra subjektyvaus pobūdžio priežastys, nes tokios informacijos gavimas yra siejamas su atsitiktinumo faktoriumi, kurio atsiradimas nėra įtakojamas paties asmens aktyvių veiksmų bei liudija apie asmens pasyvumą, kadangi tokia informacija asmeniui galėjo būti pateikta, bet galėjo būti ir nepateikta.

Apibendrinus darytina išvada, kad byloje surinkti duomenys neduoda pagrindo išvadai, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 1993 m. iki 2003 m. buvo aktyvus ir siekė įgyvendinti savo teises, tačiau to nepavyko jam padaryti dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios. Visa tai įrodymų pakankamumo aspektu lemia, kad pareiškėjas neįrodė, jog terminą, pateikti giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, praleido dėl svarbių priežasčių.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas