A-575-843-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-843/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00259-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2), kurį vėliau patikslino (b. l. 13–14), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 1 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas teigė, kad Marijampolės PN 2012 m. gruodžio 17 d. raštu Nr. 20/07-995, 2012 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. 20/07-1019, 2013 m. sausio 8 d. raštu Nr. 20/07-12, 2013 m. sausio 8 d. raštu Nr. 20/07-21 ir 2013 m. sausio 8 d. raštu Nr. 20/07-22 atsisakė įgyvendinti įstatymais nustatytas vykdomąsias funkcijas. Paaiškino, jog Marijampolės PN pareigūnai neleido jam gauti banderolės, kurioje buvo balti lapai, vokai ir pašto ženklai. Tokiais veiksmais iš pareiškėjo buvo atimta galimybė apskųsti pataisos namų pareigūnų nusikalstamą veiką. Be to, pažymėjo, kad Marijampolės PN atsisako remontuoti kratos metu pareigūnų sugadintą valdišką inventorių, konkrečiai – sugadintas duris. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad nuolat yra cenzūruojami jo dokumentai ir kiti užrašai, o pataisos namų pareigūnams atliekant naktinius kalinių patikrinimus, buvo įjungiamas dieninis apšvietimas, todėl pareiškėjas negalėjo miegoti, taip buvo pažeista jo teisė į ramų miegą. Pareiškėjas nurodė, jog miegamosiose patalpose oro temperatūra buvo vos 13 °C šilumos, tačiau pataisos namų administracija netenkino jo prašymo dėl šildymo prietaiso išdavimo, todėl Marijampolės PN administracija, netenkindama pareiškėjo prašymų dėl tinkamų kalinimo sąlygų sudarymo, neteisėtais veiksmais jam padarė neturtinę žalą.

Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime ir patikslintame atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 21–22, 57–60) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Marijampolės PN paaiškino, kad pareiškėjas su pareiškimu dėl kratos metu sugadintų durų, išmėtytų daiktų ir paimtos elektrinės plytelės kreipėsi 2012 m. gruodžio 18 d., atsakymas jam buvo pateiktas 2013 m. sausio 8 d. Kratos metu buvo apžiūrėtos gyvenamos patalpos durys, atplėštas plokštės kraštas, kilus įtarimui, kad jose gali būti paslėptų draudžiamų turėti daiktų.

Baigus kratą, durys buvo sutvarkytos. Elektrinė plytelė iš pareiškėjo kameros buvo paimta, kadangi ji neatitiko elektros saugos reikalavimų. Pareiškėjas su skundu dėl patikrinimo nakties metu kreipėsi 2012 m. gruodžio 27 d., jam atsakyta 2013 m. sausio 8 d. raštu. Siekiant patikrinti, ar visi nuteistieji yra pataisos namuose, kiekvieną naktį vykdomi naktiniai nuteistųjų patikrinimai, užeinant į kiekvieną patalpą ir suskaičiuojant visus tuo metu pataisos namuose esančius nuteistuosius. Siekdami užtikrinti kokybišką nuteistųjų patikrinimą ir suskaičiavimą bei savo saugumą, pareigūnai gali įjungti dieninį apšvietimą, jeigu naktinio apšvietimo lempa neveikia arba apšvietimas yra nepakankamas.

Marijampolės PN pažymėjo, jog tokie atvejai būna nedažni, todėl negali būti vertinami kaip pareiškėjo teisių pažeidimas. Dėl sugrąžintos banderolės pareiškėjas į Marijampolės PN administraciją kreipėsi prašymu 2012 m. lapkričio 21 d., jam buvo atsakyta 2012 m. gruodžio 17 d. raštu. Pareiškėjui paaiškinta, jog peršvietus jo vardu gautą banderolę matėsi ne tik spauda, joje buvo įdėta ir kitų daiktų, o pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatas neleistinų kitų daiktų siuntiniuose ir banderolėse nuteistiesiems perdavimo teisė nenumatyta.

Marijampolės PN nesutiko su pareiškėjo teigimu, jog 2013 m. sausio 8 d. raštu Nr. 20/07-12 atsisakė įgyvendinti įstatymais nustatytas vykdomąsias funkcijas, kadangi pareiškėjas buvo informuotas, jog pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą (toliau – ir VAĮ) nepasirašyti asmenų skundai ir prašymai nenagrinėjami. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas su prašymu dėl patalpos šildymo į Marijampolės PN administraciją kreipėsi 2012 m. gruodžio 31 d. Išnagrinėjus jo prašymą, pareiškėjas buvo informuotas, jog Marijampolės PN nuteistųjų gyvenimo sąlygos užtikrinamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis ir BVK normomis.

Pareiškėjas taip pat buvo informuotas, kad jokie norminiai teisės aktai nenumato būtinumo nuteistuosius aprūpinti elektros prietaisais. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN manė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Pareiškėjas nepateikė nei vieno patirtos žalos įrodymo, o prašomas atlygintinos žalos dydis neatitinka protingumo ir proporcingumo kriterijų. Taip pat akcentavo, kad Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

Marijampolės PN papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas labai dažnai įvairiais pagrindais rašo skundus įstaigos administracijai ir teismams, tačiau teismai nei vieno jo skundo įsiteisėjusiu sprendimu nepripažino pagrįstu.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 22 d. sprendimu (b. l. 91–96) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad BVK 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimus ir nuteistų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai. Vadovaujantis BVK 116 straipsniu, pataisos įstaigose nustatoma reglamentuota vidaus tvarka. BVK 64 straipsnyje numatyta, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles tvirtina Teisingumo ministerija. Remiantis minėtomis BVK nuostatomis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 buvo patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, reglamentuojančios BVK nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką.

Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2012 m. gruodžio 17 d. prašymu kreipėsi į Marijampolės PN administraciją dėl informacijos suteikimo, prašydamas nurodyti kreipimosi į Europos Sąjungos tam tikras institucijas, kurios padėtų realizuoti pareiškėjui meninę veiklą, galimybes (dėl parašytos knygos išleidimo, sukurtų įstatymo projektų paskelbimo). Marijampolės PN 2013 m. sausio 8 d. raštu Nr. 20/07-12 pareiškėjui nurodė, jog, vadovaujantis VAĮ nuostatomis, nepasirašyti asmenų prašymai ir skundai nenagrinėjami.

Atsižvelgęs į tai, teismas akcentavo, jog VAĮ 23 straipsnio 3 dalis numato, kad skundai, kuriuose nenurodytas asmens vardas, pavardė ar pavadinimas, adresas arba asmens nepasirašyti, viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjami, todėl nagrinėjamu atveju Marijampolės PN turėjo teisinį pagrindą atsisakyti nagrinėti pareiškėjo 2012 m. gruodžio 17 d. pateiktą prašymą, kadangi pareiškėjas jo nepasirašė. Teismas taip pat nurodė, kad teisę gauti informaciją reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas, tačiau ši teisė nėra absoliuti.

Pagal specialaus teisės akto BVK 11 straipsnio nuostatas nuteistieji turi teisę gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas. Tai reiškia, kad tik tokio pobūdžio informaciją administracija privalo pateikti pareiškėjui. Tačiau šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas prašė platesnio pobūdžio informacijos, nei numatyta BVK 11 straipsnyje, todėl Marijampolės PN neprivalėjo jos pateikti.

Pasisakydamas dėl sugrąžintos banderolės, teismas nurodė, kad BVK 73–75 straipsniai reglamentuoja paprastajai, lengvajai ir drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas, apibrėžia nuteistųjų, atliekančių bausmę pataisos namų tam tikroje grupėje, teises. Nuteistieji turi teisę gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XIII skirsnis reglamentuoja nuteistųjų laiškų išsiuntimo ir gavimo tvarką. Šiame skirsnyje nurodyta, jog asmens, kuris atnešė siuntinį, akivaizdoje patikrinama, ar atneštame siuntinyje ar smulkiame pakete nėra kitų daiktų, išskyrus spaudą, drabužius ir avalynę.

Rasti daiktai, kurių perdavimas nenumatytas BVK, grąžinami asmeniui, atnešusiam siuntinį ar smulkųjį paketą su spauda. Šių Taisyklių 93 straipsnyje nurodyta, jog pataisos įstaigoje nuteistųjų vardu gautus laiškus įteikia šiems nuteistiesiems pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu įgaliotas darbuotojas. Nuteistajam atsiųstas laiškas prieš jį įteikiant nuteistojo akivaizdoje atplėšiamas ir neskaitant patikrinamas, ar jame nėra daiktų ir reikmenų, kuriuos nuteistiesiems draudžiama turėti. Laiške rasti daiktai ir reikmenys, kurių perdavimas BVK nenumatytas, perduodami saugoti arba sunaikinami šių Taisyklių 57–59 punktuose nustatyta tvarka.

Tuo tarpu nagrinėjamos administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog 2012 m. lapkričio 15 d. pareiškėjui buvo atsiųstas laiškas – paketas, kurį peršvietus bagažo kontrolės rentgeno prietaisu, buvo pastebėta, kad jame be spaudos dar yra ir kitų daiktų (galimai rašymo priemonių). Kadangi šių daiktų perdavimas BVK nenumatytas, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 93 punktu, laiškas buvo grąžintas atgal siuntėjui, ką patvirtina Marijampolės PN pareigūnės R. B. 2012 m. lapkričio 22 d. tarnybinis pranešimas.

Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, jog nuteistajam atvykus į pataisos namus, jo nurodytiems artimiesiems išsiunčiamas panešimo blankas, kuriame nurodytos nuteistojo teisės (3 punkte numatyta, kad nuteistasis turi teisę gauti neribotą kiekį smulkiųjų paketų su spauda). Teismo vertinimu, pareiškėjo artimieji, susipažinę su minėtu pranešimu, siųsdami banderoles, turėjo žinoti, kad jose gali būti tik spauda, ir laikytis įstatymais numatytų apribojimų. Teismas pabrėžė, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XIII skirsnio nuostatas (83–84 p.), perduodamame nuteistajam siuntinyje ar smulkiajame pakete su spauda negali būti kitų daiktų, išskyrus spaudą, drabužius ir avalynę, todėl Marijampolės PN teisėtai grąžino pareiškėjo artimiesiems pakete su spauda rastus kitus daiktus.

Spręsdamas dėl pareiškėjo teiginio, kad Marijampolės PN nuolat cenzūruoja jo dokumentus ir kitus užrašus, teismas akcentavo, jog pareiškėjas neįvardijo konkrečių atvejų, kada, kokiu būdu buvo pažeistos jo teisės šiuo požiūriu, kaip pasireiškė pažeidimai, todėl nesant objektyvių duomenų apie konkrečius šio pobūdžio pažeidimus, teismas pareiškėjo argumentus dėl minėtų aplinkybių pripažino nepagrįstais.

Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl kratos metu sugadinto valdiško inventoriaus, dėl lemputės ir elektrinės plytelės grąžinimo, nurodė, kad Marijampolės PN 2013 m. sausio 8 d. pateikė atsakymą Nr. 20/07-21 į pareiškėjo 2012 m. gruodžio 18 d. pareiškimą, kuriame išdėstė aplinkybes dėl pareiškėjo keliamų pretenzijų. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas nustatė, kad 2012 m. gruodžio 18 d. apie 08.00 val. buvo atliekama bendroji planinė krata visuose 4-to lokalinio sektoriaus būriuose, tame tarpe ir pareiškėjo gyvenamame 12-ame būryje.

Kratos metu gyvenamosios patalpos durys buvo apžiūrėtos atplėšiant plokštės kraštą, kadangi buvo kilęs įtarimas, kad jose gali būti paslėptų nuteistiesiems draudžiamų turėti daiktų. Baigus atlikti patalpoje kratą, durys buvo sutvarkytos. Pataisos namų inventoriui priskiriama elektrinė plytelė kratos metu buvo paimta, kadangi ji neatitiko elektros saugos reikalavimų, o lemputė, veikianti nuo USB jungties, grąžinta pareiškėjui 2013 m. sausio 8 d., kai tik buvo nustatytas jos savininkas, šią aplinkybę patvirtina paties pareiškėjo pareiškimas, kuriame nurodoma, jog pretenzijų dėl šio daikto grąžinimo jis nebeturi.

Teismas pažymėjo, kad kratos pataisos namų teritorijoje atliekamos remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 157 straipsnyje išdėstytomis nuostatomis, o nagrinėjant bylą nebuvo nustatyti kratos atlikimo taisyklių pažeidimai. Be to, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkte numatytas baigtinis prietaisų ir daiktų, išduodamų nuteistiesiems, sąrašas.

Šiame sąraše prietaisas (elektrinė plytelė) nenurodyta. Tuo tarpu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normomis, būriui bendrabučio gyvenamųjų patalpų virtuvėlėje priklauso 2 vnt. virdulių. Atitinkamai Marijampolės PN nuteistųjų būriui Nr. 12 yra išduoti 2 vnt. virdulių, kaitinamų ant viryklės, taip pat būryje yra 4 vnt. elektrinių viryklių, ant kurių galima kaitinti minėtus virdulius.

Atsižvelgęs į tai, kad 12-o būrio nuteistieji, tame tarpe ir pareiškėjas, teisės aktų nustatyta tvarka yra aprūpinti tiek virduliais, tiek elektrinėmis viryklėmis, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju Marijampolės PN kratos metu, siekdamas užtikrinti nuteistųjų saugumą (BVK 70 str.), pagrįstai paėmė elektrinę plytelę, neatitinkančią elektros saugos reikalavimų. Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad Marijampolės PN pareigūnai kratos metu ginčo inventorių (duris) sugadino dėl objektyvių priežasčių, po kratos jis buvo sutaisytas, elektrinė plytelė kratos metu paimta teisėtai, siekiant apsaugoti nuteistųjų saugumą, todėl pareiškėjo argumentai dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo yra nepagrįsti.

Atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentą, kad Marijampolės PN pareigūnai nakties metu įjungia dieninį apšvietimą ir skaičiuoja visus asmenis gyvenamojoje patalpoje, garsiai kalba bei neuždaro durų, taip atimdami pareiškėjo teisę į nepertraukiamą miegą, teismas nurodė, jog pagal BVK 113 straipsnį viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių yra dienotvarkė, kurioje numatomi ir nuteistųjų patikrinimai bei skaičiuotės. BVK 117 straipsnio 2 dalis numato, kad dienotvarkę tvirtina pataisos įstaigos direktorius.

Vadovaujantis Marijampolės PN direktoriaus 2010 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 4/07-33 patvirtintų Nuteistųjų skaičiavimų ir patikrinimų gyvenamoje, gamybinėje, uždarojoje zonose bei areštinėje taisyklių 2 punktu, nuteistieji skaičiuojami ir tikrinami kiekvieną dieną pataisos namų direktoriaus įsakymu patvirtintoje Nuteistųjų dienotvarkėje numatytomis valandomis. Nuteistųjų skaičiavimų ir patikrinimų gyvenamoje, gamybinėje, uždarojoje zonose bei areštinėje taisyklių 13 puntas numato, jog naktį nuteistieji yra skaičiuojami lovose šviečiant naktinio apšvietimo lempoms, tačiau pagal šių taisyklių 14 punktą išimtiniais atvejais naktiniam patikrinimui gyvenamojoje patalpoje gali būti įjungtas ir dieninis apšvietimas.

Teismas pabrėžė, kad Nuteistųjų, atliekančių bausmę Marijampolės PN, dienotvarkėje, patvirtintoje Marijampolės PN direktoriaus 2010 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 4/07-33, numatyta, jog nuo 22.15 val. iki 22.30 val. vyksta pasiruošimas miegui, o nuo 22.30 val. iki 06.30 val. yra miego metas. Tuo tarpu pareiškėjas skunde nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl dieninio apšvietimo įjungimo, vykdant nuteistųjų patikrinimą nakties metu, o Marijampolės PN nepaneigė aplinkybės, jog skaičiuojant nuteistuosius nakties metu, pareigūnai gali įjungti dieninį apšvietimą, jeigu naktinio apšvietimo lempa neveikia arba apšvietimas yra nepakankamas.

Tai įvertinęs, teismas pažymėjo, kad pagal pareiškėjo prašyme nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovo veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams. Kitų objektyvių aplinkybių, patvirtinančių atsakovo veiksmų neteisėtumą, vykdant naktinius patikrinimus, byloje nesurinkta. Todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Analizuodamas pareiškėjo skundo teiginius dėl žemos oro temperatūros gyvenamojoje patalpoje buvimo ir prašymo išduoti elektrinį šildymo prietaisą, teismas paaiškino, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punktas numato, jog šiltuoju metų periodu gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra turi siekti 18–28 oC šilumos, o šaltuoju periodu – 18–22 oC šilumos. Marijampolės visuomenės sveikatos centro direktorės 2013 m. sausio 2 d. pavedimu Nr. Dp-1 buvo pavesta atlikti patikrinimą Marijampolės PN ir įvertinti pareiškėjo skundo pagrįstumą dėl Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų laikymosi. Marijampolės visuomenės sveikatos centro specialistams patikrinus Marijampolės PN 9-to, 10-to, 11-to ir 12-to būrių gyvenamąsias patalpas, sanitarinius mazgus ir koridorius, 2013 m. sausio 7 d. patikrinimo akte Nr. Pa-1 buvo nurodyta, jog gyvenamojoje patalpoje nustatyta oro temperatūra 17,9/18,2 oC šilumos, koridoriuje – 15,8/16 oC šilumos, o sanitariniame mazge – 17,7/17,8 oC šilumos. Atsižvelgus į temperatūrų neapibrėžtį ir išorinius veiksnius (atidarytas orlaides), patikrinimo išvadoje konstatuota, jog ginčo laikotarpiu Marijampolės PN vykdė veikalą nepažeisdami Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimų. Patikrinimo akte nurodyta, jog koridoriuje žemesnė oro temperatūra buvo nustatyta dėl atidarytų orlaidžių, kurios atidaromos, siekiant išvėdinti patalpas dėl nuteistųjų rūkymo. Taigi minėta kompetentingos institucijos išvada iš esmės paneigia pareiškėjo argumentus dėl per žemos temperatūros ginčo laikotarpiu gyvenamojoje patalpoje, todėl jo pretenzijos dėl papildomų šildymo priemonių gyvenamojoje patalpoje nepagrįstos. Atitinkamai neteisėti Marijampolės PN veiksmai, nagrinėjant šį pareiškėjo prašymą, nenustatyti.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs 2013 m. sausio 17 d. gautą pareiškėjo skundą dėl neteisėtai grąžintos banderolės, temperatūros reikalavimų gyvenamosiose patalpose neatitikimo, dėl vykusios planinės kratos bei dieninio apšvietimo įjungimo nuteistųjų patikrinimo nakties metu, padarė išvadą, jog dėl pareiškėjo skunde išdėstytų reikalavimų nenustatyta, kad Marijampolės PN būtų viršiję suteiktus įgaliojimus ar pažeidę pareiškėjo teises. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjo skundo reikalavimas dėl 1 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra nepagrįstas jokiais įrodymais. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą, o nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde (b. l. 99–100) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės neginčija byloje nustatytų faktinių aplinkybių, o teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis (b. l. 3–8, 61–87), sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą nekyla. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) nenustatyti, todėl nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys