A-492-1184-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -1184/2014 Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00580-2013-4 Procesinio sprendimo kategorija 11.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 28 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto

(kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja) rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos

administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

Pareiškėja R. V. 2013 m. birželio 25 d. kreipėsi su prašymu į Klaipėdos apygardos administracinį teismą (b. l. 4-6), prašydama atnaujinti terminą paduoti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) prašymą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui į senelio J. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdytą žemę. Pareiškėja nurodė, kad jos senelis J. M. iki žemės nacionalizacijos, t. y. 1940 metų liepos mėnesio, (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdė 39,34 ha žemės. Teigė, kad jis žuvo Antrojo pasaulinio karo metu. Pareiškėjos motina A.-J. V. mirė (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog pareiškėja gimė ir iki šiol gyvena (duomenys neskelbtini) mieste, Rusijos Federacijoje. Teigė, kad jos motina buvo minėjusi, jog senelio žemė Lietuvoje buvo nacionalizuota, daugiau jokios informacijos ji neturėjo, todėl mano, kad prasidėjus nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesui jos galimybės žinoti apie senelio valdytą nuosavybę bei operatyviai rinkti kokius nors duomenis buvo ribotos. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos pilietybė jai buvo suteikta tik 2003 m. birželio 16 d., tai yra tuomet, kai buvo pasibaigęs įstatymu nustatytas terminas prašymams paduoti. Nurodė, kad 2008 metais pareiškėja sužinojo, jog terminas prašymams atkurti nuosavybės teises yra pratęstas, todėl 2008 m. vasario 25 d. Tauragės rajono

Žemėtvarkos skyriui ji pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio J. M. turėtą žemę, prie kurio pridėjo nuosavybės teises,

giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku bei Lietuvos pilietybę patvirtinančius dokumentus, tačiau 2008 m. vasario 25 d. raštu pareiškėjai buvo pranešta, kad prašymas pateiktas pavėluotai ir praleistus terminus gali atnaujinti tik teismas. Nurodė, kad 2008 metų pabaigoje pareiškėja susilaužė koją ir apie metus laiko negalėjo vaikščioti. Pareiškėja mano, kad esant nurodytoms aplinkybėms, ji pagal galimybes elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iškilusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytus terminus praleido dėl objektyvių priežasčių. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į prašymą (b. l. 32-34). NŽT nurodė, jog su prašymo reikalavimais nesutinka ir prašymo prašo netenkinti. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Nurodė, kad minėto įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, turi būti pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Padavę prašymus, bet nepadavę nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, piliečiai šiuos dokumentus turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Mano, kad pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti laikytinos svarbiomis.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu (b. l. 64-67) pareiškėjos prašymą atmetė. Teismas nustatė, jog iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nustatyto termino pabaigos – 2001 m. gruodžio 31 d., pareiškėja nebuvo realizavusi teisės į pilietybės atkūrimą ir nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė, t. y. neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Teismas pažymėjo, kad nebūdama Lietuvos Respublikos piliete iki 2001 m. gruodžio 31 d., pareiškėja neįgijo įstatyminės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymą, taigi jos atžvilgiu įstatyminis terminas šiai teisei realizuoti neprasidėjo, todėl negali būti atnaujintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A14-1260/06; Nr. A-261-871/2008).

III.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (b. l. 69-71), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio

3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, išreikalauti administracinės bylos Nr. I-970-609/2013 medžiagą. Nurodo, kad iki 2001 m. gruodžio 31

d. egzistavo prielaidos, būtinos pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Mano, kad pareiškėjos situacija yra išskirtinė tuo aspektu, kad

nacionalizacijos metu pareiškėjos motinai buvo tik 14 metų, o motinai mirus ((duomenys neskelbtini) m.) nebuvo jokio

pagrindo tikėtis, kad žemė bus grąžinama buvusiems savininkams. Pažymi, kad pareiškėjos gimimo liudijime įrašyta, kad yra lietuvė. Mano, kad Lietuvos pilietybės nebuvo praradusi nuo gimimo ir nors gyveno kitoje valstybėje, kaip lietuvių kilmės asmuo turėjo išsaugojusi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl visada buvo ir yra nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektas. Paso išdavimą pareiškėja laiko tik turimos pilietybės formalizavimo aktu, o ne pilietybės atsiradimo momentu. Pareiškėja nurodo, kad bylą pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo neišklausęs liudytojo A. M. ir 2001-2003 m. vyriausiojo specialisto pareigas buvusioje Tauragės apskrities viršininko administracijos Tauragės rajono žemėtvarkos skyriaus Žygaičių seniūnijoje užėmusio asmens. NŽT pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 77-78), prašydamas apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: IV.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, poreikio nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenustatė, todėl pareiškėjos prašymas dėl žodinio proceso netenkinamas. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo išreikalauti naujus įrodymus (ABTĮ 138 str. 3 d.). Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymo netenkino ir neatnaujino prašymo atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus

pateikimo terminų konstatavęs, kad pareiškėja iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo

nustatyto termino pabaigos – 2001 m. gruodžio 31 d., nebuvo realizavusi teisės į pilietybės atkūrimą ir nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė, todėl neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Pareiškėjos manymu, ji niekada nebuvo praradusi Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl visada buvo ir yra nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektas. Paso išdavimą pareiškėja laiko tik turimos pilietybės formalizavimo aktu, o ne pilietybės atsiradimo momentu, neturinčiu lemiamos įtakos sprendžiant klausimą dėl termino atnaujinimo.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Asmenims, praleidusiems šiuos terminus atlikti minėtus veiksmus, šie terminai teismo sprendimu gali būti atnaujinti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant analogiškus teisinius santykius, yra konstatuota, kad „sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti, su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. <...> Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu.

Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d.“ (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-171/2013). Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo

33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės reikalų skyrius 2003 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 922 nusprendė pripažinti R. V. išsaugojusia teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ir įgyvendinti šią jos teisę. Byloje pateiktas Lietuvos Respublikos piliečio paso nuorašas patvirtina, kad jis išduotas pareiškėjai 2003 m. liepos 2 d. (b. l. 7). Tai įrodo, kad pareiškėja iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgyvendinusi savo teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl negalėjo būti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, nes Lietuvos Respublikos pilietybė pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas yra būtina prielaida asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą atsirasti. Pažymėtina, kad aiškindamas Pilietybės įstatymo (1997 m. liepos 2 d. redakcija Nr. VIII-391), 17 straipsnį, reglamentavusį tapimo Lietuvos Respublikos piliečiu pilietybės išsaugojimo būdu klausimus, Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pažymėjo, kad Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje nurodyti asmenys – tai asmenys, gyvenantys užsienyje; jie, turėdami teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą,

savaime nėra Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege – kad taptų Lietuvos Respublikos piliečiais, jie turi pareikšti atitinkamą

valią ir įvykdyti Pilietybės įstatyme nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus pareiškėjos argumentas, kad ji visada buvo ir yra nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektas, kadangi turėjo išsaugojusi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę laikytinas nepagrįstu, nes iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) ji nebuvo pareiškusi valios ir įvykdžiusi Pilietybės įstatyme nustatytų reikalavimų, kad taptų Lietuvos Respublikos piliete. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, teismo sprendime išdėstė motyvus, kuriais grindžiamos padarytos išvados, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos R. V. apeliacinį skundą atmesti. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė