A-438-1476-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1476/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02640-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui sodininkų bendrijai „Ąžuolas-2“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. M. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2013 m. birželio 13 d. sprendimą atsisakyti parduoti valstybinės žemės plotą, besiribojantį su jai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini) Vilniaus rajone; 2) įpareigoti Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatomis, pradėti valstybinės žemės, dėl kurios privatizavimo ji pareiškusi valią, pardavimo procedūras teisės aktų nustatyta tvarka.

Pažymėjo, kad 2013 m. vasario 11 d. kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu leisti suformuoti ir išsipirkti laisvos valstybinės žemės sklypą, besiribojantį su jai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius atsisakė parduoti jai prašomą valstybinės žemės plotą, motyvuodamas tuo, kad šis plotas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1443 „Dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje“ (toliau – ir Taisyklės), neatitinka įsiterpusio valstybinės žemės sklypo sąvokos, nes jis yra sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo žemės sklypo dalis, viršijantis 0,04 ha plotą ir turintis privažiavimo kelią. Dėl to minėtas valstybinės žemės sklypas galėtų būti formuojamas ir parduodamas sodininkų bendrijai kaip bendro naudojimo valstybinės žemės sklypas, naudojamas bendrojo naudojimo statiniams statyti ir rekreacijai.

Teigė, kad sodininkų bendrija „Ąžuolas-2“, kurios teritorijoje yra prašomas pirkti laisvos valstybinės žemės plotas, 2012 m. gegužės 26 d. bendrijos narių visuotinio susirinkimo sprendimu atsisakė pirkti minėtą žemės plotą, nes jis nėra reikalingas bendrijos poreikiams (rekreacijai ar statiniams statyti) ir nėra bendrijos faktiškai naudojamas. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui priėmus sprendimą atsisakyti parduoti pareiškėjai laisvos valstybinės žemės plotą, o sodininkų bendrijai neketinant jo pirkti, sudaromos prielaidos, kad niekas negali įsigyti šios žemės. Tokia situacija prieštarauja Žemės reformos įstatymo bei Sodininkų bendrijų įstatymo nuostatoms. Valstybinė žemė, dėl kurios teisinio kvalifikavimo kilo ginčas, vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 13 straipsniu, nėra priskirtina neprivatizuojamai žemei, priešingai, Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalis tiesiogiai sudaro teisines prielaidas šios žemės privatizavimui. Tame pačiame sodininkų bendrijos susirinkime buvo priimtas sprendimas suformuoti ir išsipirkti bendrijos poreikiams faktiškai naudojamus 4 valstybinės žemės sklypus (šiukšlių konteineriams, bendrijos vagonėliui ir sporto aikštelei bei dviem paplūdimiams), kurių preliminarios ribos pažymėtos bendrijos parengtame plane. Nė vienas sodininkų bendrijos narys, kuris kreipėsi dėl valstybinės žemės pardavimo, negali išsipirkti laisvos valstybinės žemės šioje sodų teritorijoje, kadangi visi prašymai Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus yra atmetami tuo pačiu pagrindu – kad žemė neatitinka įsiterpusio valstybinės žemės sklypo sąvokos. Pageidaujančių nusipirkti papildomos žemės bendrijos narių sąrašas yra gana ilgas. Todėl sudaroma situacija, kad bendrijos teritorijoje yra daug laisvos valstybinės žemės, kurios bendrijai nereikia, o bendrijos nariai jos įsigyti negali. Už laisvą valstybinę žemę visi bendrijos nariai turi mokėti nuomos mokestį, nors šia žeme nesinaudoja.

Atkreipė dėmesį į tai, kad nors prašomas pirkti laisvos valstybinės žemės ruožas ribojasi su valstybine žeme, kuri yra nesuformuota atskiru žemės sklypu, tačiau sodininkų bendrija „Ąžuolas‑2“ 2012 m. gegužės 26 d. yra priėmusi sprendimą naudoti šį valstybinės žemės plotą rekreacijai – sporto aikštelei įrengti, t. y. pasinaudoti pirmumo teise privatizuoti šį valstybinės žemės plotą. Žemės išsipirkimo procedūros jau yra pradėtos, numatomo suformuoti sklypo ribos yra aiškios. Tačiau ir suformavus žemės sklypą bendrijai, pareiškėja vėlgi susidurs su kliūtimis, norėdama privatizuoti ginčo žemės plotą, nes jis iš vakarinės pusės ribojasi su prūdu, kuris nėra suformuotas atskiru žemės sklypu ir kuriuo naudojasi visi greta esančių sodo sklypų savininkai, o iš kitos pusės – su ežero įlanka, kuri taip pat nėra suformuota kaip atskiras žemės sklypas. Faktiškai šis žemės plotas, kurio plotas iki 2 arų, yra apleistas ir nenaudojamas. Jo privatizavimas ne tik nepažeistų nei viešų (bendrijos) interesų, nei privačių (sodininkų bendrijos narių) interesų, tačiau, priešingai, sudarytų sąlygas racionaliai naudoti ir tvarkyti nenaudojamą valstybinę žemę. Savo prašyme leisti nusipirkti iš valstybės žemę, adresuotame Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui, pareiškėja yra pareiškusi pageidavimą privatizuoti ir dalį privažiuojamojo iki jos žemės sklypo kelio, tačiau dėl šios žemės dalies žemėtvarkos skyrius savo 2013 m. birželio 13 d. atsakyme iš viso nepasisakė, nors sodininkų bendrija tame pačiame susirinkime, vykusiame 2012 m. gegužės 26 d., ir dėl jo yra išreiškusi savo valią – neprieštarauti, kad bendrijos narys (pareiškėja) privatizuotų šį žemės plotą.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 26–29) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalį, Taisyklių 2, 3.1 ir 4 punktus ir teigė, jog išnagrinėjus sodininkų bendrijos „Ąžuolas-2“ generalinį planą nustatyta, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas (duomenys neskelbtini), esantis Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), šiaurinėje pusėje ribojasi su sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo žeme, pietinėje pusėje – su privačiu žemės sklypu Nr. 89, rytinėje pusėje – su privačiu žemės sklypu Nr. 87, vakarinėje pusėje – su sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo keliu, kuriuo privažiuojama prie sodininkų bendrijoje „Ąžuolas-2“ esančių individualių mėgėjų sodo sklypų bei bendrojo naudojimo žemės. Buvo nustatyta, kad sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo žemės plotas, esantis šalia pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, neatitinka įsiterpusio valstybinės žemės sklypo sąvokos, nes viršija 0,04 ha plotą ir turi privažiavimo kelią, todėl tokio ploto žemės sklypo ribose įmanoma suformuoti atskirą individualų mėgėjų sodo sklypą. Be to, minėta sodininkų bendrijos „Ąžuolas-2“ bendrojo naudojimo žemė yra vientisas žemės sklypas, kurį sudaro joje esantys kelias, kūdra bei kitos naudmenos.

Atsakovo nuomone, įvertinus sodininkų bendrijos generalinį planą bei kadastro žemėlapio ištrauką, darytina išvada, kad pareiškėjos minimas valstybinės žemės plotas galėtų būti formuojamas ir parduodamas pareiškėjai tik tuo atveju, jeigu sodininkų bendrija „Ąžuolas-2“, vadovaudamasi Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513, parengtų bendrojo naudojimo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, kuriuo minėtoje vietoje suformuotų bendrojo naudojimo žemės sklypą (sklypus), kuris neapimtų pareiškėjos pageidaujamo išsipirkti žemės ploto, ir šis žemės plotas būtų įsiterpęs tarp pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ir sodininkų bendrijai „Ąžuolas-2“ suformuoto bendrojo naudojimo žemės sklypo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo sodininkų bendrija „Ąžuolas-2“ atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 58–59) prašė jį tenkinti.

Pažymėjo, kad sodininkų bendrijos narė V. M. 2008 m. liepos 19 d. ir 2012 m. kovo 3 d. prašymais kreipėsi į bendriją dėl laisvos valstybinės žemės, besiribojančios su jai nuosavybės teise priklausančiu sodo sklypu, privatizavimo. 2012 m. gegužės 26 d. vykusiame sodininkų bendrijos „Ąžuolas-2“ visuotiniame susirinkime išnagrinėjus gautus ir įregistruotus bendrijos narių prašymus dėl valstybinės žemės, besiribojančios su bendrijos nariams priklausančiais sklypais, privatizavimo, vienbalsiai buvo nutaria visus 95 bendrijos narių prašymus patenkinti, įskaitant minėtus pareiškėjos prašymus, kadangi bendrija neketina įsigyti šios žemės bendrijos reikmėms (2012 m. gegužės 26 d. susirinkimo protokolo 9 punktas).

Šiame susirinkime taip pat buvo nuspręsta, kad bendrija pirks iš valstybės keturis faktiškai naudojamus bendrijos reikmėms žemės sklypus (sporto aikštelę, du paplūdimius ir šiukšlių konteinerių aikštelę) (susirinkimo protokolo 8 punktas). Vienas iš šių faktiškai bendrijos naudojamų valstybinės žemės plotų (kuriame yra žaidimų aikštelė ir stovi bendrijos vagonėlis) ribojasi su pareiškėjos pageidaujamu įsigyti valstybinės žemės plotu, esančiu tarp dviejų vandens telkinių – prūdo ir ežero įlankos. Šis plotelis yra nedidelis, įsiterpęs tarp privačių sodo sklypų ir vandens telkinių, todėl jį prijungti prie planuojamo išsipirkti bendrijos sklypo netikslinga, nes tam nėra nei viešojo intereso, nei pakankamų galimybių ir išteklių tuos plotus tvarkyti.

Sodininkų bendrijos turimomis žiniomis, bendrijos nariai negali realizuoti savo teisės įsigyti iš valstybės papildomos sodininkų bendrijos teritorijoje esančios žemės, kadangi Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus atsakymuose būna nurodoma, kad pageidaujamas išsipirkti žemės plotas neatitinka įsiterpusio sklypo sąvokos, kuri įtvirtinta Taisyklėse. Be to, iki 2013 m. sodininkų bendrija įpareigota mokėti valstybinės žemės mokestį, o nuo 2013 m. valstybinės žemės, esančios mėgėjiško sodo teritorijoje, nuomos mokestį privalės mokėti visi bendrijos nariai asmeniškai.

Dalis valstybinės žemės plotų sodo teritorijoje yra apleisti ir faktiškai jais niekas nesinaudoja. Tokia situacija neatitinka teisinio reguliavimo tikslų, todėl būtina keisti arba teisės aiškinimą šiuo klausimu, arba tobulinti teisės aklus. Taisyklės yra ydingos ir taisytinos. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius neteisingai traktuoja įsiterpusio žemės sklypo sąvoką, tuo pažeisdamas bendrijos narių teises įsigyti laisvos valstybinės žemės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 6 d. sprendimu (b. l. 73–79) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, pareiškėjos teigimu, Žemės reformos įstatymas įtvirtina dvi prielaidas, kada besiribojančių sklypų savininkai gali įsigyti valstybinę žemę be aukciono: kai keičiant ar papildant mėgėjiško sodo teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą, neįmanoma suformuoti atskiro žemės sklypo, ir kai atliekamos žemės nenumatoma naudoti sodininkų bendrijos bei visuomenės poreikiams. Jokių papildomų apribojimų įstatymas nenustato. Tačiau juos nustato Vyriausybės nutarimu patvirtintos Taisyklės, įvesdamos įsiterpusio žemės sklypo sąvoką, kuri, pareiškėjos manymu, prieštarauja Žemės reformos įstatymui. Teismas pabrėžė, kad pagal Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalį sodininkų bendrijoms, šių bendrijų nariams ir kitiems asmenims valstybinė žemė parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybė tokią tvarką nustatė, todėl dėl jos atitikimo Žemės reformos įstatymo nuostatoms pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijai abejonių nekilo.

Akcentavo, kad šio ginčo esmė yra nustatyti, ar pareiškėjos pageidaujamas įsigyti valstybinės žemės plotas atitinka įsiterpusio valstybinės žemės sklypo sąvoką, kaip tai nustatyta Taisyklių 2 punkte. Iš sodininkų bendrijos „Ąžuolas-2“ generalinio plano matyti, ir šalys to neneigia, kad pareiškėjai priklausantis žemės sklypas (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), šiaurėje ribojasi su sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo žeme, pietuose – su privačiu žemės sklypu (duomenys neskelbtini), rytuose – su privačiu žemės sklypu (duomenys neskelbtini), vakaruose – su keliu. Atsakovo atstovė teismo posėdyje tvirtino, jog valstybinio žemės sklypo, besiribojančio su žemės sklypu (duomenys neskelbtini), dydis nenustatytas, dėl šio teiginio ginčo nėra. Ji teigė, kad sklypas didelis, viršijantis 0,04 ha. Iš to paties generalinio plano matyti vizualiai, kad sklypas didelis, jame yra vandens telkinys. Teismas pažymėjo, kad žemės plotas ribojasi su keliu. Taigi atsakovas teisingai nustatė, kad žemės sklypas neatitinka Taisyklių 2 punkte nustatyto įsiterpusio valstybinės žemės sklypo apibrėžimo. Teismo vertinimu, skundžiamas aktas teisėtas, pagrįstas. Pareiškėjos skundo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo, vadovaujantis Žemės reformos įstatymo nuostatomis, pradėti valstybinės žemės pardavimo procedūras teisės aktų nustatyta tvarka yra išvestinis iš reikalavimo dėl akto panaikinimo, todėl atmetant pagrindinį skundo reikalavimą, atmetamas ir išvestinis reikalavimas. Dėl pareiškėjos tvirtinimo, kad ir kiti sodininkų bendrijos nariai negali įsigyti valstybinės žemės, nors jos sodininkų bendrijai nereikia, ir dėl kitų skunde nurodytų bendro pobūdžio teiginių, nesusijusių su ginčo esme, teismas nepasisakė.

III. Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 83–86), kuriuo prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – 1) panaikinti Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2013 m. birželio 13 d. sprendimą atsisakyti parduoti valstybinės žemės plotą, besiribojantį su jai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini) Vilniaus rajone; 2) įpareigoti Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatomis, pradėti valstybinės žemės, dėl kurios privatizavimo ji pareiškusi valią, pardavimo procedūras teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėja teigia, kad vienas iš esminių jos skundo argumentų yra Žemės reformos įstatymo ir Vyriausybės nutarimo, kuriuo patvirtinta mėgėjiško sodo teritorijoje esančios valstybinės žemės pardavimo tvarka, kolizija. Minėtas Vyriausybės nutarimas ta apimtimi, kur įtvirtina įsiterpusio valstybinės žemės sklypo sąvoką, apibrėždamas šio žemės sklypo plotą (t. y. ne didesnis kaip 0,04 ha), ir nustatydamas, kad žemės plotas turi būti įsiterpęs tarp privačių ar valstybinių žemės sklypų, prieštarauja Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 daliai ir 9 straipsnio 5 daliai, nes suvaržo galimybę privatizuoti tuos valstybinės žemės plotus, kurie racionaliai negali funkcionuoti kaip savarankiški žemės sklypai, formaliai nėra įsiterpę tarp jau suformuotų ir įregistruotų žemės sklypų, tačiau faktiškai yra apriboti ir įrėminti kaip atskiri žemės plotai gamtinio reljefo (pavyzdžiui, vandens telkinių, griovių ir pan.). Minėtos Žemės reformos įstatymo nuostatos ne tik nenumato maksimalaus žemės sklypo ploto, kuris gali būti parduodamas besiribojančių sklypų savininkams, bet ir neįgalioja Vyriausybės tokį plotą nustatyti, be to, neriboja privatizuotinos žemės buvimo vietos (t. y. nenustato, kad parduodama žemė iš visų pusių turi būti apsupta jau suformuotų žemės sklypų), todėl Vyriausybės nutarimas akivaizdžiai susiaurino ir apribojo įstatymo nuostatas.

Nurodo, kad pagrindiniai mėgėjiško sodo teritorijoje esančios valstybinės žemės pardavimo principai ir sąlygos yra įtvirtinti Žemės reformos įstatyme, o Vyriausybei tik pavesta nustatyti pardavimo tvarką. Sąvoka „tvarka“ teisėje siejama su procedūrinėmis taisyklėmis, teisinių veiksmų sekos, eiliškumo, terminų nustatymu, o ne naujų materialinės teisės normų sukūrimu (įsiterpusio sklypo sąvokos sukūrimas, jo ploto nustatymas). Lietuvių kalbos žodyne sąvoka „tvarka“ reiškia atlikimo būdą, taisykles, eiliškumą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad Vyriausybės nustatyta valstybinės žemės mėgėjiško sodo teritorijoje pardavimo tvarka peržengė įstatymo nustatytas ribas ir neatitinka įstatymo nuostatų.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai nurodė, jog ginčo esmė yra nustatyti, ar pareiškėjos pageidaujamas įsigyti valstybinės žemės plotas atitinka įsiterpusio valstybinės žemės sklypo sąvoką. Iš tikrųjų ginčo esmė yra, ar pareiškėjos pageidaujamas įsigyti valstybinės žemės plotas atitinka Žemės reformos įstatyme nustatytas sąlygas, nes įsiterpusio žemės sklypo sąvoka vertintina kaip prieštaraujanti įstatymui. Pagrindinės Žemės reformos įstatyme suformuluotos valstybinės žemės privatizavimo sąlygos besiribojančių sklypų savininkams yra šios:

1) neįmanoma suformuoti atskiro žemės sklypo;

2) atliekamos žemės nenumatoma naudoti sodininkų bendrijos bei visuomenės poreikiams. Be to, Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sodininkų bendrijų nariams ir kitiems sodų sklypų naudotojams mėgėjų sodo teritorijoje parduodami žemės sklypai formuojami pagal žemės valdos projektą ar teritorijų planavimo dokumentą ir turi būti ne didesni kaip 0,12 ha, išskyrus atvejus, kai žemė parduodama šio įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Gramatiškai aiškinant šią teisės normą, darytina išvada, kad tais atvejais, kai žemė parduodama sodininkų bendrijai bendro naudojimo statiniams ar rekreacijai, o taip pat tuo atveju, jei žemės neįmanoma suformuoti kaip atskiro žemės sklypo ir jos nenumatoma naudoti sodininkų bendrijos ar visuomenės poreikiams, parduodamos žemės plotas gali būti ir didesnis kaip 0,12 ha.

Atkreipia dėmesį į tai, kad neįmanomumas suformuoti atskiro žemės sklypo gali atsirasti ne tik dėl nepakankamo žemės ploto, tačiau ir dėl žemės naudmenų formos, būklės, dislokacijos, prieinamumo ir patogumo naudoti pagal paskirtį, t. y. ir pakankamai didelio žemės ploto gali būti neįmanoma suformuoti kaip atskiro žemės sklypo, jei jo forma, vieta, naudmenų būklė neleidžia to žemės ploto naudoti kaip savarankiško vieneto ir vykdyti jame ūkinę veiklą pagal jo funkcinę paskirtį. Žemės sklypų formavimo reikalavimai yra nustatyti teisės aktuose.

Žemės sklypai turi būti racionalių ribų ir tinkami naudoti pagal jų pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, formuojant žemės sklypus, jų ribos turi būti derinamos su natūraliomis (gamtinėmis) ribomis (upėmis, upeliais, melioracijos grioviais ar kanalais, ežerais, tvenkiniais, griovomis (raguvomis), medžių eilėmis) ir su statinių bei įrenginių išdėstymu (Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d.

įsakymu Nr. 3D-452/D1-513, nauja redakcija 2012 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 3D-551/D1-557, 30, 34 punktai, taip pat Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 40 straipsnis).

Paaiškina, kad tas valstybinės žemės plotas, dėl kurio privatizavimo kilo ginčas, negalėtų funkcionuoti kaip savarankiškas žemės sklypas: 1) žemės sklypo ribos būtų labai neracionalios; 2) didesnę dalį šio sklypo sudarytų vandens telkinys (prūdas), 3) privažiavimas prie sklypo yra tik iš prūdo pusės, todėl norint patekti į žemės sausumos naudmenas tektų perplaukti prūdą, 4) sausumos naudmenos sudaro labai siaurą ir netaisyklingos formos žemės ruožą, įsiterpusį tarp dviejų vandens telkinių, kurio nepakaktų užsiimti mėgėjiška sodininkyste ar juo labiau statyti sodo pastatą ir kt. Pareiškėjos nuomone, šios faktinės aplinkybės yra labai svarbios teisingam bylos išnagrinėjimui, tačiau pirmosios instancijos teismas jų nenagrinėjo ir nevertino.

Nurodo, jog situacija, kai Vyriausybės nutarimu įtvirtintas reguliavimas sudaro prielaidas, kad niekas, išskyrus sodininkų bendriją, negali privatizuoti mėgėjiško sodo teritorijoje esančios laisvos valstybinės žemės, neatitinka ne tik Žemės reformos įstatymo prasmės ir nuostatų, bet ir konstitucinio teisinės valstybės principo. Pagal Žemės reformos įstatymo prasmę ir nuostatas minėta žemė yra privatizavimo objektas, ir Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalis numato hierarchinį asmenų, galinčių šią žemę privatizuoti, sąrašą (sodininkų bendrijos, besiribojančių sklypų savininkai (be aukciono), kiti sodo sklypų savininkai (uždaras aukcionas), visi suinteresuoti asmenys (atviras aukcionas). Teisminio nagrinėjimo metu vienam iš teisėjų kolegijos narių pasiteiravus, kokia tvarka pareiškėja galėtų privatizuoti byloje minimą valstybinės žemės plotą, atsakovo atstovė atsakė, kad šiuo metu tokios galimybės nėra. Vadinasi, minėtas žemės plotas negali būti parduodamas nei be aukciono, nei uždarojo ar atvirojo aukciono būdu, jį galėtų įsigyti tik sodininkų bendrija bendroms reikmėms, tačiau bendrijai jis nėra reikalingas. Teismui nesukėlė abejonių, ar tokia situacija, kurią sukelia poįstatyminių teisės aktų painiava ir/ar jų nebuvimas, galima teisinėje valstybėje.

Akcentuoja, kad skunde buvo nurodyta, jog prašyme atsakovui buvo išreikštas pageidavimas privatizuoti dalį privažiuojamojo iki pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo kelio, nes šis kelias baigiasi ties jos žemės sklypu ir niekur toliau neveda. Skunde buvo suformuluotas reikalavimas įpareigoti atsakovą pradėti žemės pardavimo procedūras ir pagal šį prašymą, tačiau pirmosios instancijos teismas šio prašymo nenagrinėjo ir jį atmetė visiškai be jokių motyvų.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 100–102) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, Taisyklių nuostatos Žemės reformos įstatymui neprieštarauja. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad teismas nenagrinėjo jos reikalavimo dėl privažiuojamojo kelio iki jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo išpirkimo. Teismas pasisakė dėl viso pareiškėjos pageidaujamo privatizuoti žemės ploto, į kurį įeina ir minėtas kelias. Be to, pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį tik sodininkų bendrija turi teisę išsipirkti kelią kaip bendrojo naudojimo teritorijos dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2013 m. birželio 13 d. sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta parduoti pareiškėjai valstybinės žemės plotą, besiribojantį su jai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu (0,08 ha), esančiu (duomenys neskelbtini) Vilniaus rajone.

Šį sprendimą atsakovas grindė tuo, kad pareiškėjos pageidaujamas pirkti žemės sklypas neatitinka įsiterpusio valstybinės žemės sklypo statuso, nes tai yra sudėtinė dalis sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo žemės sklypo, kuris viršija 0,04 ha plotą bei turi privažiavimo kelią. Be to, 2011 m. vasario 15 d. yra išduotos projektavimo sąlygos pradėti rengti sodininkų bendrijai „Ąžuolas-2“ priskirtos teritorijos žemėtvarkos projektą, dėl ko, tik parengus minėtąjį žemėtvarkos projektą bus galima spręsti apie ginčo žemės sklypo atitikimą įsiterpusio žemės sklypo statusui.

Šiuos ginčo teisinius santykius reglamentuoja Žemės reformos įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Byloje nagrinėjamu atveju aktualios yra Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalies ir 9 straipsnio 5 dalies (2003 m. gruodžio 18 d. Nr. IX-1935 įstatymo redakcija) nuostatos.

Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad „Sodininkų bendrijoms, šių bendrijų nariams ir kitiems asmenims valstybinė žemė parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Sodininkų bendrijai skirtoje mėgėjiško sodo teritorijoje ne aukciono būdu parduodama žemė, reikalinga bendro naudojimo statinių išdėstymui, rekreacijai. Fiziniams asmenims mėgėjiško sodo teritorijoje ne aukciono būdu parduodami jų naudojami žemės sklypai. Tais atvejais, kai keičiant ar papildant mėgėjiško sodo teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą atskiro žemės sklypo neįmanoma suformuoti ir atliekamos žemės nenumatoma naudoti sodininkų bendrijos bei visuomenės poreikiams, ji ne aukciono būdu pirmiausia parduodama sodų sklypų, kurie tiesiogiai ribojasi su parduodamu sklypu, savininkams, o jeigu šie atsisako - kitiems sodų sklypų savininkams uždaro aukciono būdu arba, jeigu jis neįvyksta, atviro aukciono būdu."

Atitinkamai Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „Sodininkų bendrijų nariams ir kitiems sodų sklypų naudotojams mėgėjiško sodo teritorijoje parduodami žemės sklypai formuojami pagal žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijos planavimo dokumentą ir turi būti ne didesni kaip 0,12 ha, išskyrus atvejus, kai žemė parduodama šio įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis."

Šių teisės normų aiškinimui svarbi yra ir „mėgėjiško sodo teritorijos“ sąvoka, kurios prasmė yra pateikiama Sodininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2182 redakcija). Pagal šią teisės normą „Mėgėjų sodo teritorija - savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendrojo plano sprendiniuose pažymėta, išskyrus atvejus, kol savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendrasis planas nėra parengtas, teisės aktu mėgėjų sodininkystei skirta, pagal žemėtvarkos projektą arba kitą teritorijų planavimo dokumentą suformuota teritorija, suskirstyta į sodininkų ir kitų asmenų nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomus sodo sklypus ir bendrojo naudojimo žemę (rekreacijai ir kitoms reikmėms).“

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad atitinkamas teritorijų planavimo dokumentas (savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendrasis planas; žemėtvarkos projektas arba kitas teritorijų planavimo dokumentas), yra tas administracinis teisės aktas, kuriuo yra apibrėžiamos konkrečiai sodininkų bendrijai priskirtos teritorijos ribos bei šioje teritorijoje esančių žemės sklypų, kuriuos nuosavybės teise valdo sodininkai ir kiti asmenys, ribos bei žemės skirtos sodininkų bendrijai bendram naudojimui, ribos.

Be to, žemės sklypus, esančius sodininkų bendrijos teritorijoje, leidžiama įgyti nuosavybėn iš valstybės, tik pagal minėto dokumento sprendinius, tame tarpe, ir tais atvejais, kai yra parduodamas žemės sklypas Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje numatytu atveju, t. y., kai „atskiro žemės sklypo neįmanoma suformuoti ir atliekamos žemės nenumatoma naudoti sodininkų bendrijos bei visuomenės poreikiams“.

Visa tai apibendrinus, darytina išvada, kad norint nustatyti ar tam tikras žemės sklypas, esantis sodininkų bendrijai priskirtoje teritorijoje, atitinka Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje numatytas sąlygas, būtina vadovautis teritorijų planavimo dokumento, kuriuo suformuotos sodininko bendrijos teritorijos ribos bei vidinė žemės struktūra, sprendiniais.

Iš sodininkų bendrijos „Ąžuolas-2“ generalinio plano matyti, ir šalys to neneigia, kad ginčo žemė, kurią nuosavybėn siekia įsigyti pareiškėja, pagal šio teritorijų planavimo dokumento sprendinius, yra priskirta sodininkų bendrijos „Ąžuolas-2“ bendro naudojimo žemei, ir sudaro vientisą žemės plotą su kita tokio pat pobūdžio teritorija. Tokie šio teritorijų planavimo dokumento sprendiniai lemia, kad kol nustatyta teisės aktų tvarka nėra pakeisti šio dokumento sprendiniai, nėra teisinių sąlygų pareiškėjai ginčo žemės sklypą įsigyti nuosavybėn pagal Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalį.

Priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, nes dirbtinas vientisos teritorijos skaidymas į mažesnius žemės sklypus, taip sudarant formalias sąlygas, taikyti Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalies nuostatas, yra neatitinkantis šios teisės normos esmės.

Šiuo atveju pareiškėjos teiginiai būtų teisingi, jeigu iš dabar galiojančio sodininkų bendrijos „Ąžuolas-2“ generalinio plano sprendinių būtų matyti, kad ginčo žemės sklypas nėra priskirtas bendro naudojimo reikmėm bei sudaro nedidelį izoliuotą žemės sklypą, kuriame nėra galimybės suformuoti atskiro žemės sklypo.

Tačiau, kaip matyti iš bylos, sodininkų bendrija „Ąžuolas-2“ 2012 m. gegužės 26 d. priėmė sprendimus, kuriais siekia pakeisti jai skirtos bendro naudojimo žemės apimtį, ribas, dalį jos įsigyjant bendrijos nuosavybėn, kitą šios žemės dalį sutinka perleisti bendrijos sodininkų nuosavybėn.

Toks sodininkų bendrijos „Ąžuolas-2“ sprendimų pobūdis sudaro teisines prielaidas pradėti teritorijų planavimo procedūras, kuriomis būtų atitinkamai pakeisti šiuo metu galiojančio generalinio plano sprendiniai. Nauju teritorijų planavimo dokumentu galėtų būti peržiūrėtos sodininkų bendrijai priskirtos teritorijos ribos bei šioje teritorijoje esančių žemės sklypų, kuriuos nuosavybės teise valdo sodininkai ir kiti asmenys, ribos bei žemės, skirtos sodininkų bendrijai bendram naudojimui, ribos jas atitinkamai pakeičiant. Nuo naujo teritorijų planavimo dokumento sprendinių pobūdžio priklausytų ir pareiškėjos teisės įsigyti nuosavybėn ginčo žemės sklypą.

Iš bylos matyti, kad joje yra duomenų apie tai, jog 2011 m. vasario 15 d. buvo išduotos projektavimo sąlygos pradėti rengti sodininkų bendrijai „Ąžuolas-2“ priskirtos teritorijos žemėtvarkos projektą. Iš sodininkų bendrijos „Ąžuolas-2“ 2012 m. gegužės 26 d. sprendimo taip pat matyti, kad buvo nutarta skelbti konkursą samdyti matininkus teritorijų planavimo darbams atlikti.

Tačiau kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas šios aplinkybės nesiaiškino ir netyrė, o būtent, neišsiaiškino ar minėta teritorijų planavimo procedūra yra baigta, ar jos rezultate buvo priimtas naujas teritorijų planavimo dokumentas, jei taip, tai kokie yra jo sprendiniai byloje nagrinėjamu klausimu.

Kadangi šių aplinkybių nustatymas yra susijęs su teisingu bylos išsprendimu, todėl teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisingu. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas, bylą perduodant nagrinėti tam pačiam teismui (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas