A-143-1029-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1029/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02519-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 5; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centrui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos (toliau – ir CMEK) 2011 m. spalio 12 d. ekspertinį sprendimą Nr. 3904 (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su ginčijamo sprendimo teiginiu, jog jam nėra dešinės kojos nervų pažeidimo. CMEK tokį sprendimą grindė viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Neurologijos centro Nervų ligų skyriaus (toliau – ir Neurologijos centro Nervų ligų skyrius) 2011 m. rugsėjo 12 d. epikrize iš ligos istorijos Nr. 11-24704, tačiau joje nenurodyta, ar Neurologijos centro Nervų ligų skyriuje buvo atliktas dešinės kojos sėdimojo ir šlauninio nervo ENMG tyrimas, todėl nurodyta aplinkybė negali būti laikoma objektyvia priežastimi, dėl kurios konstatuota, kad nėra dešinės kojos sėdimojo ir šlauninio nervo pažeidimo.

Be to, Sprendime nurodytas 2008 m. gruodžio 28 d. ENMG tyrimas nebuvo atliktas – dešinės kojos šlauninio nervo tyrimas atliktas 2007 m. gruodžio 28 d. ir 2008 m. rugsėjo 25 d. Pareiškėjas nesutiko ir su Sprendimo teiginiu, kad lėtinė liumbalgija (juosmens skausmas), juosmeninės stuburo dalies osteochondrozė, L4 / 5 disko protrūzija negali būti vertinama kaip jo 2008 m. balandžio 1 d. patirtas sveikatos sutrikdymas ir su juo susiję sveikatos pakitimai, nes yra atsiradę dar 2004 m., t. y. prieš nurodytą patirtą sveikatos sutrikdymą, kai dėl juosmens ir dešinės kojos skausmų buvo gydytas viešojoje įstaigoje Klaipėdos apskrities ligoninėje (toliau – ir Klaipėdos apskrities ligoninė).

Pareiškėjas tvirtino, kad 2004 m. Klaipėdos apskrities ligoninėje dėl stuburo ar dešinės kojos nesigydė. Pažymėjo, kad 2006 m. gegužės 2 d. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Kauno poliklinikoje (toliau – ir Kauno poliklinika) atlikto sveikatos patikrinimo metu jokių stuburo ar periferinės nervų sistemos ligų nebuvo diagnozuota, o 2010 m. balandžio 16 d. uždarosios akcinės bendrovės „Viloja“ Sveikatos centro (toliau – ir Sveikatos centras) atsakyme taip pat nurodyta, kad iki 2007 m. balandžio 10 d. lėtinių stuburo ir periferinių nervų ligų nebuvo diagnozuota.

Pareiškėjo teigimu, medicininiai dokumentai, medicininių tyrimų išvados, pateiktos Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-1109-624/2010, bei CMEK 2008 m. liepos 14 d. ekspertinis sprendimas paneigia Sprendime nurodytas aplinkybes, kad stuburo degeneracinių pakitimų bei abipusio nežymaus alkūninio nervo pažeidimo priežastis nėra 2008 m. balandžio 1 d. patirtas sveikatos sutrikdymas. Būtent 2008 m. liepos 14 d. CMEK ekspertiniame sprendime nurodyti 2008 m. balandžio 1 d. traumos metu patirti sužalojimai.

Pareiškėjo nuomone, kadangi jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ir patirtos traumos atsiradimo aplinkybės sietinos su kompensacijos mokėjimu, CMEK nepripažįsta, kad 2008 m. balandžio 1 d. traumos metu buvo pažeista stuburo juosmeninė dalis (M42.1), kairės rankos alkūninis nervas (G56.2), dešinės kojos šlaunies nervas (G57.2). Atkreipė dėmesį, kad 2008 m. rugsėjo 9 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT, Tarnyba) dėl diagnozės pagal TLK-10 kodą M42.1 jam nustatė 50 procentų darbingumą, t. y. dėl 2008 m. balandžio 1 d. traumos metu patirto sužalojimo yra iš dalies darbingas.

Pažymėjo, kad pagal Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 40 straipsnio 3 dalį pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, mokamos kompensacijos, kurių dydis bei kitos socialinės garantijos priklauso nuo CMEK priimto ekspertinio sprendimo. Pareiškėjas taip pat nesutiko, kad Sprendime nesprendžiamas jo tinkamumo tolesnei vidaus tarnybai klausimas. Nurodė, kad traumą 2008 m. balandžio 1 d. patyrė tarnybos metu, todėl CMEK, atlikdama ekspertizę dėl sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymo, įvertinusi po sveikatos sutrikdymo likusius sveikatos pakitimus, privalėjo pasisakyti ir dėl tinkamumo tolimesnei tarnybai, kaip numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtintų Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 10.1–10.3 punktuose.

Nurodė, kad nors toks CMEK pasisakymas nesukelia teisinių pasekmių buvusiam darbdaviui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, tačiau jam užtikrina teisę į socialines garantijas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras (toliau – ir atsakovas, Medicinos centras) atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 18–21) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas turimais medicininiais dokumentais, atliktais objektyviais tyrimais, visa kita medžiaga iš pareiškėjo 2008 m. liepos 16 d. medicininio tikrinimo akto Nr. 2868, 2009 m. gruodžio 23 d. medicininio tikrinimo akto Nr. 5054, specialiosios medicininės ekspertizės akto Nr. 3904. Pažymėjo, kad ekspertizės metu vertino 3 Klaipėdos apskrities ligoninėje atliktus ENMG tyrimus: 2007 m. gruodžio 28 d., 2008 m. rugsėjo 25 d. ir 2008 m. gruodžio 28 d., kurie patvirtino palankią pareiškėjo patirtos traumos padarinių eigą, todėl buvo konstatuota, kad dešinės šlaunies nervo pažeidimas atsistatė.

Atsižvelgiant į Neurologijos centro Nervų ligų skyriaus 2011 m. rugsėjo 7 d.–2011 m. rugsėjo 9 d. epikrizėje nustatytą neurologinę diagnozę, buvo konstatuota, kad nėra dešinės kojos nervų pažeidimo ir dešinės šlaunies nervo pažeidimo. Atsakovo teigimu, tai patvirtinta ir epikrizėje nurodytos atliktos elektroneurogramos (ENG) išvada – n. peroneus dex. (dešinio šeivinio nervo), n. tibialis dex. (dešinės blauzdos nervo), ab. n. suralis (dešinio staibinio nervo) F bangos – norma, o tai reiškia, kad nervų kamienų n. femoralis (šlauninio nervo) ir n. ischiadicus (sėdimojo nervo) ar jų šaknelių pakenkimo nėra.

Pažymėjo, kad pareiškėjas dar 2004 m. buvo gydytas dėl juosmens ir dešinės kojos skausmų Klaipėdos apskrities ligoninėje. Tai patvirtina viešosios įstaigos Respublikinės Klaipėdos ligoninės (toliau – ir Klaipėdos ligoninė) 2011 m. liepos 18 d. raštas Nr. 1.31-284 ir pareiškėjo medicininių dokumentų kopijos, kuriuose konstatuojama, kad pareiškėjas dėl lėtinių stuburo ligų bei dėl juosmens ir dešinės kojos skausmų buvo gydytas šioje įstaigoje (jis buvo konsultuotas gydytojo neurologo, jam buvo atlikta juosmeninės stuburo dalies rentgenograma bei nustatyta diagnozė: juosmens kryžmens osteochondrozė, ūmi liumbalgija).

Šiuos teiginius patvirtina ir ekspertizės metu gauti duomenys iš Valstybinės ligonių kasos, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjas 2004 m. vasario 11 d. lankėsi Klaipėdos ligoninėje, diagnozė pagal TLK-10-AM–M42 (nugaros osteochondrozė). Atsakovo teigimu, CMEK 2009 m. gruodžio 23 d. ekspertiniame sprendime, įvertinus pareiškėjo 2008 m. balandžio 1 d. patirtą traumą, buvo patvirtintas jo tinkamumas vidaus tarnybai iki pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos. Pažymėjo, kad tokią poziciją išsakė ir Vilniaus apygardos administracinis teismas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl šios dalies palaikė Vilniaus apygardos administracinio teismo argumentus.

Kadangi CMEK, priimdama 2011 m. spalio 12 d. ekspertinį sprendimą, patvirtino, kad jos 2009 m. gruodžio 23 d. ekspertinis sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo tinkamumas vidaus tarnybai vėl buvo vertinamas iki jo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos. Nurodė, kad CMEK, remdamasi turima medicinine medžiaga, 2008 m. liepos 16 d. bei 2009 m. gruodžio 23 d. neturėjo nei teisinio pagrindo, nei klinikinio pagrindimo siųsti pareiškėją į NDNT.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 16–17) nurodė, kad pareiškėjo susižalojimo aplinkybės yra nustatytos ir dėl jų ginčo nėra. Byloje ginčas iš esmės kilęs dėl to, ar pareiškėjo 2008 m. balandžio 1 d. patirtos traumos atsiradimo aplinkybės sietinos su kompensacijos mokėjimu. Pažymėjo, kad CMEK teikia vidaus tarnybos sistemos pareigūnams specializuotosios medicininės ekspertizės paslaugą, vertinant pareigūnų tinkamumą tolesnei vidaus tarnybai bei nustatant pareigūnų sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį, o Klaipėdos vyriausiasis policijos komisariatas neįgaliotas vertinti CMEK ekspertinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu (II t., b. l. 1–7) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl CMEK 2011 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 3904 teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgdama į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1109-624/2010 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A62-761/2011 išaiškinimus, CMEK iš naujo įvertino pareiškėjo sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą dėl 2008 m. balandžio 1 d. patirtos traumos ir priėmė nagrinėjamoje byloje skundžiamą sprendimą. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju CMEK ištaisė 2009 m. lapkričio 23 d. sprendime Nr. 5054 padarytus pažeidimus ir pakankamai argumentavo priimtą 2011 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 3904. Teismas rėmėsi 2011 m. spalio 12 d. CMEK posėdžio protokolu. Nurodė, kad pareiškėjas su Sprendimu iš esmės nesutinka dėl trijų pagrindinių priežasčių: pirma, pareiškėjas nesutinka, kad jam nenustatytas dešinės kojos nervų pažeidimas; antra, pareiškėjas nesutinka, jog lėtinė liumbalgija yra nesusijusi su 2008 m. balandžio 1 d. trauma; trečia, pareiškėjas nesutinka, jog CMEK nesprendė jo tinkamumo tolimesnei tarnybai klausimo.

Teismo nuomone, pareiškėjo teiginius, kad Sprendime turėjo būti nurodyta dešinės kojos nervų pažeidimas bei lėtinė liumbalgija, paneigia ne tik 2011 m. spalio 12 d. CMEK posėdžio protokole pateikti paaiškinimai, bet ir teismo paskirtos medicininės ekspertizės rezultatai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 17 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje paskyrė medicininę ekspertizę. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. EKG 67/13(01) (toliau – ir Ekspertizės aktas) konstatuota, kad pareiškėjui dėl 2008 m. balandžio 1 d. įvykusios traumos nustatytas dešinės kojos šlaunies ir blauzdos raumenų plyšimas su blauzdos raumenų išvarža bei sėdimojo nervo trauminiu pakenkimu. Toks sužalojimas pagal savo pobūdį CMEK pagrįstai priskirtas prie apysunkio laipsnio sveikatos sutrikdymo, nes dėl jo sveikata sutriko ilgiau nei 21 dieną (pagal naudojamus CMEK įvertinimo kriterijus). Kituose medicininiuose dokumentuose paminėtos lėtinės degeneracinės ligos yra netrauminės kilmės, todėl neturi priežastinio ryšio su paminėtos traumos patirtu sužalojimu. Be to, Ekspertizės akte nurodyta, kad pareiškėjui 2011 m. viešojoje įstaigoje Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose (toliau – ir Santariškių klinikos) atlikti tyrimai patvirtina, kad iki tol buvęs pažeistas dešinysis sėdimasis nervas atsistatė, todėl CMEK 2011 m. spalio 12 d. pagrįstai motyvavo šios diagnozės (G57.2 – Šlaunies nervo pažeidimas) eliminavimą ekspertizės pažymoje Nr. 3904. Stuburo kaklinės ir juosmeninės dalies pakitimai, abipusė lėtinė alkūninių nervų sensorinė neuropatija nėra susijusi priežastiniu ryšiu su 2008 m. balandžio 1 d. patirtu sužalojimu. Ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad 2011 m. spalio 12 d. CMEK ekspertizės pažymoje Nr. 3904 pagrįstai nurodė tik diagnozes S76.2, S86.1, T93.5, nes kitos diagnozės nėra susijusios priežastiniu ryšiu su 2008 m. balandžio 1 d. patirtu sužalojimu. Tokias išvadas patvirtino ir teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas J. R. (J. R.).

Teismas atkreipė dėmesį, kad medicininė ekspertizė buvo skirta patenkinus pareiškėjo prašymą. Siekiant išvengti galimo šališkumo, ekspertizė buvo pavesta atlikti komisijai, kurios sudėtyje nebūtų ekspertų, dirbančių Klaipėdos mieste. Ekspertizę atliko Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertas V. K. (V. K.), turintis aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę, kvalifikaciją atlikti mirusiųjų, gyvų asmenų ir deontologines ekspertizes bei turintis ekspertinio darbo stažą nuo 1997 m.; Vilniaus skyriaus vyresnysis teismo medicinos ekspertas J. R., turintis aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, aukščiausią kvalifikacinę kategoriją, kvalifikaciją atlikti mirusiųjų, gyvų asmenų ir deontologines ekspertizes bei turintis ekspertinio darbo stažą nuo 1990 m. Abejoti šių asmenų kompetencija teismas neturėjo pagrindo, kokių nors formalių procedūrinių pažeidimų taip pat nebuvo nustatyta, todėl teismas vadovavosi Ekspertizės akte nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis, o pareiškėjo argumentus, jog Sprendime nurodyti ne visi pareiškėjo patirti sužalojimai, laikė nepagrįstais. Pareiškėjas savo teiginius dėl ne visų patirtų sužalojimų nurodymo Sprendime grindė CMEK 2008 m. liepos 16 d. ekspertiniu sprendimu Nr. 2868, tačiau tokia pareiškėjo argumentacija yra klaidinga. Šiame CMEK ekspertiniame sprendime buvo vertinamas pareiškėjo tinkamumas tolesnei tarnybai, taigi buvo vertinta pareiškėjo sveikatos būklė apskritai, o Sprendime buvo vertinamas tik 2008 m. balandžio 1 d. sveikatos sutrikdymo mastas, todėl sprendimuose nurodytos diagnozės ir neturėjo sutapti.

Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad Sprendime turėjo būti vertinamas ir pareiškėjo tinkamumo tolimesnei tarnybai klausimas, pažymėjo, jog šiuo klausimu jau buvo pasisakęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-761/2011, spręsdamas dėl CMEK 2009 m. gruodžio 23 d. pažymos Nr. 5054 teisėtumo ir pagrįstumo. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1V-299 patvirtinto Specializuotosios medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 5–6 punktus, pagrindas pradėti specializuotąją medicininę ekspertizę yra vidaus reikalų įstaigos siuntimas, į kuriame nurodytus klausimus CMEK, remdamasi Aprašo nuostatomis, ir pateikia ekspertinius atsakymus.

Nagrinėjamu atveju Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. lapkričio 30 d. siuntime atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę nurodytas šis specializuotosios medicininės ekspertizės uždavinys – nustatyti pareigūno sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą, ekspertizės pagrindas – dėl sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymo, taip pat nurodyta, kad siuntimas išduotas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 20 d. sprendimu. Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neprašė įvertinti pareiškėjo tinkamumo vidaus tarnybai, nes toks atsakymas nebūtų sukėlęs jokių teisinių pasekmių, kadangi pareiškėjas siuntimo išdavimo metu jau buvo atleistas iš vidaus tarnybos – Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato.

Pažymėjo, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas vadovavosi CMEK 2008 m. liepos 16 d. pažyma Nr. 2868, kurioje buvo konstatuota, kad pareiškėjas pagal užimamas pareigas netinkamas vidaus tarnybai pagal Sąvado II, tačiau tinkamas pagal Sąvado III skiltį. Nei Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato 2008 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 30-TE-205, nei CMEK 2008 m. liepos 16 d. pažymos Nr. 2868 pareiškėjas neginčijo. Buvusių vidaus reikalų įstaigos pareigūnų tinkamumas vidaus tarnybai Aprašo 12 punkte yra reglamentuotas kaip atskiras ekspertizės atlikimo pagrindas, tačiau pagal bylos duomenis akivaizdu, kad CMEK toks uždavinys nebuvo formuojamas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamas Sprendimas buvo priimtas Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2010 m. balandžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1109-624/2010 įpareigojus CMEK iš naujo įvertinti pareiškėjo sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą dėl 2008 m. balandžio 1 d. patirtos traumos; taigi specializuotosios medicininės ekspertizės pagrindu iš esmės liko tas pats Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. lapkričio 30 d. siuntimas, kuriame, kaip minėta, nebuvo suformuluotas uždavinys įvertinti pareiškėjo tinkamumą tolimesnei tarnybai.

Toks uždavinys nebuvo suformuluotas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendime. Taigi pareiškėjo teiginį, kad CMEK Sprendime nepagrįstai nesprendė jo tinkamumo tolimesnei tarnybai klausimo, teismas vertino kaip nepagrįstą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad CMEK 2011 m. spalio 12 d. ekspertinis sprendimas Nr. 3904 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pagrindo jį panaikinti nėra, dėl to pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Atmetus pareiškėjo skundą, pareiškėjas neturi teisės ir į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 11–20) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir patenkinti skundo reikalavimus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. 2004 m. jam nebuvo nustatyta jokių stuburo ar periferinių nervų ligų, nebuvo gydomas Klaipėdos apskrities ligoninėje. Jis serga inkstų ir šlapimo takų ligomis. CMEK 2007 m. rugsėjo 14 d. ekspertiniu sprendimu L4 / L5 disko protrūzija ir lėtinė liumbalgija nenustatyta. Remisija reiškia, kad liga stuburo juosmeninėje dalyje neprogresuoja. Ši teismo sprendimo dalis grindžiama tik atsakovo atsiliepime nurodytomis prieštaringomis aplinkybėmis.

2. Klaipėdos ligoninės gydytojas traumatologas 2008 m. balandžio 1 d. medicininiame dokumente nepažymėjo visų jo nusiskundimų, tinkamai neatliko apžiūros ir išvis neaprašė apžiūros rezultatų, todėl pirminė diagnozė dešinės kojos šlaunies sumušimas nustatyta neteisingai. Medicininiai dokumentai, atliktų tyrimų išvados, kuriose pažymėta, kad kairės rankos alkūninio nervo, dešinės kojos šlauninio ir sėdimojo nervo bei stuburo kaklinės dalies pažeidimai yra trauminės kilmės, teismui buvo pateikti, tačiau visiškai nevertinti. Neurologijos centro 2011 m. rugsėjo 12 d. epikrizėje Nr. 11-24704 nenurodyta, kad būtų atliktas dešinės kojos sėdimojo nervo, dešinės kojos šlauninio nervo EMG ištyrimas, tuo labiau nenurodyta, kad šių nervų pažeidimų nėra. Kaklinėje dalyje nustatyti tik pradiniai degeneraciniai požymiai patvirtina, kad kaklinės dalies pažeidimas yra ne dėl ligos.

3. CMEK, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą, 2011 m. spalio 12 d. priėmė ekspertinį sprendimą (CMEK pažyma Nr. 3904), kuriame nebenurodė 2008 m. balandžio 1 d. traumos metu patirto sužalojimo – dešinės kojos šlauninio nervo N. Femoralis pažeidimo pagal TLK-10-AM kodą G57.2, nors šis nervo pažeidimas buvo nurodytas CMEK 2008 m. liepos 14 d. ekspertiniame sprendime (CMEK pažyma Nr. 2868) bei 2009 m. gruodžio 23 d. ekspertiniame sprendime (CMEK pažyma Nr. 5054). Šiuose dokumentuose CMEK pripažino, kad šio nervo pažeidimas patirtas 2008 m. balandžio 1 d. traumos metu. Šios nurodytos aplinkybės teismas nevertino. Teismo posėdyje ekspertas J. R. ne kartą nurodė, kad Ekspertizės akto išvados grindžiamos visais medicininiais dokumentais, kuriuos pateikė teismas. Iš begalės dokumentų teismas pateikė ekspertams tik 4 dokumentus. Ekspertizės akto išvados grindžiamos paskutiniu jo sveikatos tyrimu, atliktu Santariškių klinikose. Teismas pažeidė jo procesines teises užduoti klausimus ekspertui ir gauti atsakymus į juos.

4. ABTĮ 47 straipsnio 2 dalies 2–3 punktuose, 3 dalies 1–3 punktuose nurodyta, kokiais atvejais gali būti pareikštas nušalinimas ekspertui, ir tik esant šioms objektyvioms aplinkybėms būtų galima teigti dėl galimo ekspertų šališkumo, medicininę ekspertizę atliekant Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriuje. CMEK, siųsdama jį į Neurologijos centro Nervų ligų skyrių, tendencingai siekė, kad priimtos išvados būtų jai palankios. Teismas, palaikydamas atsakovo poziciją, ekspertams nepateikė visų medicininių dokumentų.

5. Teismas rėmėsi tik atsakovo atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, tačiau nevertino CMEK 2008 m. liepos 14 d. posėdžio metu priimto ekspertinio sprendimo, kuris akivaizdžiai įrodo, kad Klaipėdos apygardos administraciniam teismui 2008 m. spalio 20 d. sprendimu pripažinus, jog 2008 m. balandžio 1 d. traumos metu jo sveikata buvo sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo, CMEK nebepripažįsta 2008 m. liepos 14 d. posėdžio metu priimto ekspertinio sprendimo. Teismas teismo posėdžio metu tyrė tik CMEK 2008 m. liepos 16 d. pažymą Nr. 2868.

6. Jo tinkamumą tolimesnei tarnybai nulėmė tik 2008 m. balandžio 1 d. traumos metu patirti sužalojimai, todėl CMEK, vertindama tinkamumą tolimesnei tarnybai, turi vadovautis būtent Aprašo 51 punktu. Akivaizdu, kad priimtas teismo sprendimas yra šališkas.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 24–25) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes byla buvo išnagrinėta iš esmės, teismui nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o visos teismo sprendime padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas 2008 m. balandžio 1 d. apie 13.00 val. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato tarnybinėse patalpose, tarnybos metu, vykdydamas Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos tarnybos konvojaus būrio specialisto nurodymą areštinėje laikomus asmenis konvojuoti į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, lipdamas laiptais į areštinę, griuvo ir susižalojo dešinę koją. Tarnybinio patikrinimo 2008 m. gegužės 15 d. išvadoje Nr. 30-IS-71 konstatuota, jog pareiškėjo patirta trauma priskirtina nelaimingiems atsitikimams tarnyboje ir vertintina kaip draudiminis įvykis, todėl pasiūlyta kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių, o kompensacijos dėl tarnybos metu patirto sužalojimo nemokėti. Tačiau minėtą tarnybinio patikrinimo išvadą pareiškėjas apskundė ir Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 20 d. sprendimu pakeitė šios išvados dalį, kuria pripažinta, kad pareiškėjas patyrė nelaimingą atsitikimą tarnyboje, nurodant, kad pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta tarnyboje dėl tarnybinių pareigų atlikimo, taip pat įpareigojo trečiąjį suinteresuotą asmenį išduoti pareiškėjui siuntimą į CMEK patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti.

Vykdydamas šį teismo sprendimą, trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2009 m. lapkričio 30 d. išdavė siuntimą atlikti pareiškėjui, kaip buvusiam pareigūnui (šio trečiojo suinteresuoto asmens 2008-08-19 įsakymu Nr. 30-TE-205 pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 str. 1 d. 4 p. - negalėjimas tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai CMEK išvadai), specializuotą medicininę ekspertizę. CMEK, pagal nurodytą siuntimą atlikusi specializuotą medicininę ekspertizę, 2009 m. gruodžio 23 d. išdavė pažymą Nr. 5054, kurioje pateikė ekspertinį sprendimą, kuriame buvo nurodyta, kad: 1) yra fizinio veiksnio, įvykusio 2008 m. balandžio 1 d., ir pareigūno (pareiškėjo) sveikatos padarinių, pasireiškusių sveikatos sutrikdymu, ryšys (tokios išvados pagrindu nurodytas paminėtas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008-10-20 sprendimas); 2) sveikatos sutrikdymas, kuris įvyko 2008 m. balandžio 1 d., priskiriamas apysunkio laipsnio sveikatos sutrikdymui; 3) po sveikatos sutrikdymo yra liekamieji sveikatos padariniai: dešinės šlaunies nervo neuropatija; 4) netinkamas vidaus tarnybai pagal II skiltį, tinkamas vidaus tarnybai pagal III skiltį (I t., b. l. 134).

Pastarasis CMEK sprendimas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimu (kuris buvo paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-761/2011) buvo panaikintas ir CMEK buvo įpareigota iš naujo įvertinti pareiškėjo sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą dėl 2008 m. balandžio 1 d. patirtos traumos pagal paminėtą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. lapkričio 30 d. išduotą siuntimą.

Toks įvertinimas yra pateiktas šioje administracinėje byloje pareiškėjo skundžiamame Sprendime.

Iš pareiškėjo teismui paduoto skundo matyti, kad nesutikimą su Sprendimu pareiškėjas grindžia dviems aspektais: 1) medicininiu aspektu (pareiškėjas nesutinka su tuo, kad Sprendimu jam nenustatytas dešinės kojos nervų pažeidimas, bei su Sprendimo išvada, kad lėtinė lumbalgija nėra susijusi su paminėta 2008-04-01 įvykusia trauma); 2) Sprendimo apimties aspektu (pareiškėjas nurodo, kad, vadovaujantis Taisyklių 10.3 p., Sprendime turėjo būti (bet nebuvo) išspręstas jo tinkamumo tolesnei tarnybai klausimas).

Pasisakydama dėl pastarojo iš pareiškėjo nurodytų aspektų, kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš bylos, pareiškėjo sveikatos būklės ekspertinis tyrimas (kurio rezultatai buvo įforminti Sprendimu) CMEK buvo atliktas turint tikslą atsakyti į trečiojo suinteresuoto asmens Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. lapkričio 30 d. siuntime suformuluotus klausimus (užduotis), tarp kurių nebuvo nurodyta užduotis įvertinti pareiškėjo tinkamumą tolimesnei vidaus tarnybai. Šiame kontekste pažymėtina, kad prieš išduodant šį siuntimą trečiojo suinteresuoto asmens 2008 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 30-TE-205 pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (negalėjimas tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai). Be to, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti CMEK išspręsti jo tinkamumo tolimesnei vidaus tarnybai klausimą, t. y. toks pats reikalavimas kaip ir pareikštas šioje administracinėje byloje, buvo pripažintas nepagrįstu ir atmestas paminėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimu (kuris buvo paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-05-30 nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-761/2011). Abiejų pareiškėjo skirtingose bylose pareikštų reikalavimų tapatumą nulemia aplinkybė, kad abiejose nurodytose bylose pareiškėjo skundžiami CMEK ekspertiniai tyrimai buvo atlikti pagal tą patį (paminėtą) trečiojo suinteresuoto asmens siuntimą. Todėl pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes, pagrįstai atmetė tokį pareiškėjo reikalavimą.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodyto medicininio bylos aspekto, kolegija pažymi, kad atsakymui į pareiškėjo iškeltus medicininę specifiką turinčius klausimus yra būtinas specialiųjų medicininių žinių panaudojimas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2012 m. gruodžio 17 d. nutartimi paskyrė šioje administracinėje byloje medicininę ekspertizę (ABTĮ 62 str. 1 d.). Pastebėtina, kad tokios ekspertizės paskyrimą inicijavo pats pareiškėjas, kuris taip pat suformulavo savo klausimus ekspertams (I t., b. l. 129). Iš nurodytos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutarties matyti, kad, skirdamas medicininę ekspertizę ir formuluodamas ekspertams pateikiamus klausimus, teismas atsižvelgė į pareiškėjo pasiūlytus klausimus bei nurodė, kad ekspertams paliekama galimybė atsakyti į kitus, jų nuomone, svarbius klausimus, susijusius su pareiškėjo sveikatos būkle po 2008 m. balandžio 1 d. patirtos traumos. Ekspertams buvo pateikta visa paminėtų dviejų administracinių bylų (Nr. I-3251-629/2012 ir Nr. I-1109-624/2010) medžiaga, kurioje yra visi pagrindiniai (tarp jų ir pareiškėjo iniciatyva teismui pateikti) medicininiai dokumentai apie pareiškėjo sveikatos būklės tyrimą (I t., b. l. 147-149). Iš byloje esančio 2013 m. rugsėjo 19 d. Ekspertizės akto Nr. EKG 67/13 (01) (kurį surašė ekspertizę atlikę teismo medicinos ekspertai V. K. ir J. R.) matyti, kad pagal jame nurodytą ekspertinę išvadą (jos turinys yra pateiktas pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl kolegijos nekartojamas) pareiškėjo skundžiamo Sprendimo teiginiai apie tai, kad pareiškėjo 2008 m. balandžio 1 d. patirtas sveikatos sutrikdymas priskiriamas prie apysunkio laipsnio sveikatos sutrikdymo, bei apie tai, kad 2009 m. gruodžio 23 d. CMEK ekspertiniu sprendimu nustatyta diagnozė G57.2 (dešinės šlaunies nervo neuropatija) nenustatyta dėl to, kad buvęs pažeistas dešinysis sėdimasis nervas atsistatė, yra teisingi ir pagrįsti (I t., b. l. 179-187). Kalbant apie aptariamą Ekspertizės aktą, kolegija taip pat pažymi, kad šio akto įrodomoji reikšmė pirmosios instancijos teismo aptarta patikimumo aspektu bei kitų byloje esančių įrodymų kontekste.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su tokia ekspertine išvada argumentai yra prielaidinio pobūdžio. Jie nėra pagrįsti specialių medicininių žinių lygmeniu. Todėl, kolegijos vertinimu, šie argumentai nėra pakankami paneigti paminėtas ekspertines išvadas arba suabejoti jų pagrįstumu ir teisingumu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė