A-745-502/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-745-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00420-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos Raseinių socialinių paslaugų centro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Raseinių socialinių paslaugų centro skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritoriniam skyriui dėl reikalavimo pašalinti pažeidimą panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Raseinių socialinių paslaugų centras (toliau – ir Centras) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus (toliau – ir VDI Kauno skyrius) 2013 m. spalio 7 d. reikalavimo pašalinti pažeidimus Nr. R1 0775-0178 (toliau – ir Reikalavimas) 1 punktą, kuriuo nurodyta socialinio darbuotojo padėjėjų-lankomosios priežiūros specialistų laiką, reikalingą nuvykti iš vieno paslaugų gavėjo pas kitą, įskaityti į faktiškai dirbtą jų darbo laiką, taikant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 143 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Skunde (b. l. 28–29) Centras paaiškino, kad jo darbuotojui dirbant toje pačioje vietovėje, laikas nuo vieno paslaugų gavėjo iki kito neturi būti įskaitomas į darbo laiką. Faktiškai dirbtas darbo laikas, aptartas DK 143 straipsnio 1 dalies 1 punkte, yra laikas, kada socialinio darbuotojo padėjėjas vykdo tik savo tiesiogines darbo funkcijas. Pareiškėjas sutartiniu pagrindu gauna finansavimą, skirtą tik konkretaus paslaugų gavėjo aptarnavimui. Raseinių rajono savivaldybės administracija, priimdama sprendimą dėl konkretaus asmens paslaugų poreikio, nurodo, kiek laiko turi būti skirta šio asmens paslaugoms. 80 procentų paslaugos kainos sumoka savivaldybė, o 20 procentų paslaugos kainos – paslaugų gavėjas. Jokių išlygų, kad būtų galima apmokėti laiką, kuris sugaištamas kelyje nuo vieno paslaugos gavėjo iki kito, nėra. Paslaugų gavėjas moka už konkrečiai jam teikiamas paslaugas ir nėra įpareigotas apmokėti laiko tarpą, reikalingą pas jį atvykti. Socialinio darbuotojo darbo specifika yra ta, kad kiekvienas paslaugų gavėjas ir jo buvimo vieta nurodomi darbo sutartyje arba ją papildančiuose dokumentuose. Darbuotojo darbo sutartimi sutarta darbo vieta laikytina to darbuotojo nuolatine darbo vieta, į kurią turi nuvykti pats darbuotojas ir šis laikas neturi būti įskaitomas į darbo laiką. Pareiškėjo nuomone, nenumačius papildomų biudžetinių asignavimų iš valstybės ar savivaldybės biudžetų, atsakovo duotas nurodymas negali būti įgyvendintas.

Atsakovas VDI Kauno skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 41–42) atsakovas paaiškino, kad atliekant patikrinimą ir nagrinėjant klausimą dėl darbo laiko režimo nustatymo Centro socialinio darbuotojo padėjėjams-lankomosios priežiūros specialistams buvo nustatyta, kad kelis paslaugų gavėjus aptarnaujančių tokių darbuotojų darbo grafikuose nustatomos 2 skirtingos trukmės pertraukos, kurių metu darbuotojai vyksta iš vieno paslaugų gavėjo pas kitą. Pavyzdžiui, V. Š. pagal jai nuo 2013 m. vasario 1 d. sudarytą darbo grafiką S. Ž. aptarnauja nuo 8 iki 11 val., E. Č. nuo 11.30 iki 13.30 val., o po to vėl S. Ž. – nuo 14 iki 17 val., taip kelionės laikui skiriant du kartus po 0.5 val. Tuo tarpu A. V. pagal jai nuo 2013 m. gegužės 1 d. sudarytą darbo grafiką E. G. aptarnauja nuo 9 iki 15 val., S. A. – nuo 16 iki 17 val., kelionės laikui skiriant 1 val. Darbo grafikuose nėra nustatytas darbo laikas vykimui nuo vieno paslaugų gavėjo iki kito, o kelionei skirtos valandos į darbo laiką neįskaitomos. Atsakovo teigimu, socialinio darbuotojo padėjėjai, atlikdami savo pareigas, privalo nuvykti iš vieno paslaugų gavėjo pas kitą ir tai yra tiesiogiai susiję su jų darbo funkcijų atlikimu, todėl pareiškėjas tokiu būdu pažeidžia DK 143 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Vykdant darbines funkcijas ir pareigas bei aptarnaujant kelis dienos socialinės globos paslaugų gavėjus, socialinių darbuotojų padėjėjai-lankomosios priežiūros specialistai privalo nuvykti iš vieno paslaugų gavėjo pas kitą ir šis nuvykimo laikas, kuris tiesiogiai susijęs su jų darbinių funkcijų atlikimu, įskaitytinas į faktiškai dirbtą laiką pagal DK 143 straipsnio 1 dalies 1 punktą, taip pat kaip ir laikas, kuomet minimi darbuotojai perka medikamentus, maisto produktus, lydi paslaugų gavėjus į medicinos įstaigas ar teikia kitą pagalbą pagal pareigybės nuostatus. Kitaip tariant, ad hoc darbo funkcijos vykdymas neatsiejamai susijęs su kelionėje sugaištu laiku, kadangi tuo laiku jis turi pareigą nuvykti teikti paslaugas kitam jų gavėjui ir šios darbo funkcijos vykdymas turi tęstinį pobūdį. Be to, laikas tarp paslaugų teikimo, per kurį vykstama pas kitą paslaugų gavėją, nelaikytinas poilsio laiku, tai nėra laisvas nuo darbo laikas, kurį darbuotojas galėtų naudoti savo nuožiūra.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimu pareiškėjo Centro skundą atmetė (b. l. 76–78).

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (toliau – ir Socialinių paslaugų įstatymas, Įstatymas) 8 straipsnio 1 dalį, specialiosios socialinės paslaugos teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka. Socialinė globa yra visuma paslaugų, kuriomis asmeniui teikiama kompleksinė pagalba, kuriai reikia nuolatinės specialistų priežiūros. Socialinė globa pagal trukmę skirstoma į dienos, trumpalaikę ir ilgalaikę (Įstatymo 8 str. 2 d. 5 ir 6 p.). Nagrinėjamu atveju socialinio darbuotojo padėjėjos teikia būtent dienos socialinę globą. Nei šis specialusis Įstatymas, nei jį detalizuojantys įgyvendinantieji aktai tiesiogiai nereglamentuoja ginčo dalyko, tačiau kai kurių savivaldybių lokaliniuose aktuose šis klausimas yra aptartas. Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2013 m. spalio 31 d. sprendimo Nr. T2-272 „Dėl integralios pagalbos (dienos socialinės globos ir slaugos) paslaugų asmens namuose organizavimo, skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 26 punkte nustatyta, kad paslaugų teikėjo kelionė nuo vieno paslaugų gavėjo iki kito įvertinama kaip darbuotojo darbo laiko trukmė. Teismo įsitikinimu, toks šiuo aktu nustatytas ginčo dalyko teisinis reglamentavimas yra pagrįstas ir teisingas. Bylos medžiaga patvirtina, kad nagrinėjamu atveju socialinio darbuotojo padėjėjas, dirbantis su dienos socialinės globos paslaugų gavėjais, yra pagal darbo sutartį dirbantis VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centre darbuotojas. Byloje iš esmės nėra ginčo ir dėl to, kad laikas tarp socialinių paslaugų teikimo skirtingiems paslaugų gavėjams yra nustatomas kelionei iš vieno paslaugų gavėjo pas kitą bei tam, kad socialinio darbuotojo padėjėjai turėtų galimybę pas juos nuvykti laiku, kaip numatyta darbo grafike. Tačiau šis laikas nėra įskaitomas į darbo laiką, o tai ir yra ginčo dalykas.

Darbo laiką reglamentuoja Darbo kodekso XIII skyrius. Darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai (DK 142 str.). DK 143 straipsnyje apibrėžti laikotarpiai, įeinantys į darbo laiką. Atsakovo atstovo nuomone, socialinio darbuotojo padėjėjai, aptarnaudami kelis paslaugų gavėjus ir atlikdami savo pareigas, privalo nuvykti iš vieno paslaugų gavėjo pas kitą, šį laiką sieja su tęstiniu darbinių funkcijų atlikimu ir mano, kad tokiu būdu, neįskaitydamas šio laiko į faktiškai dirbtą laiką, pareiškėjas pažeidžia DK 143 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

Tokia atsakovo pozicija, teismo įsitikinimu, yra pagrįsta. Laikotarpiai, neįeinantys į darbo laiką, nustatyti DK 143 straipsnio 2 dalyje. Akivaizdu, kad laikas, sugaištas kelyje nuo vieno paslaugos gavėjo pas kitą, negali būti traktuojamas kasdieniu (tarp pamainų) poilsiu, pertraukomis pailsėti ar DK 159 straipsnyje numatytomis papildomomis ar specialiomis pertraukomis. Darbo pobūdis, jo aplinkos ypatumai bei sąlygos ginčo atveju suponuoja išvadą, jog paslaugos teikėjų kelionėje pas paslaugų gavėjus, negalinčius savarankiškai rūpintis asmeniniu gyvenimu, sugaištas laikas yra faktiškai jų dirbtas laikas, beje, kaip ir laikas, kurio metu paslaugos gavėjui teikiamos kitos kompleksinės paslaugos – perkami produktai, medikamentai, mokami mokesčiai, tvarkomos įvairios pažymos ir pan.

Pagal atliekamas darbo funkcijas laiko tarp socialinių paslaugų teikimo šių paslaugų teikėjai negali laisva valia visiškai ar iš dalies tvarkyti bei naudoti savo asmenine nuožiūra ir tai nėra laisvas nuo darbo laikas (poilsio laikas, DK 156 str.), arba, kitaip tariant, laikotarpis, neįeinantis į kasdieninį darbo laiką, kurio metu jie turi pasirinkimo laisvę disponuoti šiuo laiku. Be to, pagal pareigybės nuostatus toks socialinis darbuotojas privalo atlikti ne tik funkcijas, susijusias su konkrečių dienos socialinės globos paslaugų teikimu asmens namuose (pareigybės nuostatų 6.1–6.7 p.), bet ir vykdyti kitas pareigas, kurios nėra tiesiogiai susijusios su tokių konkrečių socialinių paslaugų teikimu, t. y. lankytis Centre, teikti informaciją, pranešimus Centro vadovybei, pildyti dienos globos paslaugų kasdienio teikimo lapus ir pan. (pareigybės nuostatų 7.1, 7.2, 7.4, 7.6, 8.3, 8.4 p.).

Taigi pareiškėjas, argumentuodamas savo skundo reikalavimą, nepagrįstai nurodo, kad socialinio darbuotojo padėjėjų tiesioginės darbo funkcijos siejamos tik su konkretaus paslaugų gavėjo aptarnavimu (socialinių paslaugų teikimu) šio asmens namuose, kuriuos, pareiškėjas traktuoja kaip socialinio darbuotojo padėjėjo darbo vietą, o apmokėjimas galimas tik už tokios konkrečios paslaugos teikimą.

III. Pareiškėjas Centras padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 83–85) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Darbdavio būstinė nesutampa su socialinių darbuotojų padėjėjų faktinėmis darbo vietomis.

2. Pirmosios instancijos teismas ignoravo darbdavio ir socialinių darbuotojų padėjėjų darbo sutartis, kuriose darbo vieta yra nurodyta konkrečių paslaugų gavėjų buvimo vieta, o darbo laikas apibrėžtas laiku, skirtu konkrečių paslaugų teikimui. Nesant sutartinių nuostatų dėl kelionei reikalingo laiko pripažinimo faktiniu darbo laiku, negali būti taikomas Darbo kodekso 143 straipsnio 1 dalies 1 punktas.

3. Laikas, kuris praeina nuo to momento, kai socialinio darbuotojo padėjėjas baigia teikti paslaugas vienam asmeniui ir turi pradėti teikti paslaugas kitam asmeniui, yra nevienodas. Vienais atvejais tai gali būti pusė valandos ar mažiau, o kitais atvejais dvi valandos ar daugiau. Šis laikas nebūtinai sutampa su laiko poreikiu, būtinu nuvykti iš vieno paslaugų gavėjo pas kitą.

4. Laikas, sugaištamas kelionei į konkrečią darbo vietą, negali būti laikomas darbo laiku. Sudarydamas darbo sutartį darbuotojas žino darbo specifiką, su ja sutinka ir sutartimi yra apibrėžiamas konkretus darbo laikas, kelionės laiko neįtraukiant į darbo laiko apskaitą.

5. VDI Kauno skyriaus ir teismo sprendimo įvykdymas yra susijęs su trečiųjų, į šią bylą neįtrauktų, asmenų teisėmis bei pareigomis, t. y. lemia savivaldybės ir konkrečių paslaugų gavėjų pareigą mokėti didesnius pinigus.

6. Konkretus paslaugų gavėjas savo teises turės galimybę ginti sudarydamas sutartį dėl paslaugų gavimo. Jis turės galimybę nesutikti mokėti už laiką, reikalingą pas jį atvykti. Tuo tarpu savivaldybė tokios galimybės neturės. Ji privalės rasti lėšas apmokėti kelionę.

7. Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2013 m. spalio 31 d. sprendimas Nr. T2-272 „Dėl integralios pagalbos (dienos socialinės globos ir slaugos) paslaugų asmens namuose organizavimo, skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ šioje byloje negali būti taikomas, nes jis vykdomas panaudojant Europos Sąjungos lėšas ir vykdant projektų, skirtų integraliai pagalbai, nuostatas. Teikiant integralią pagalbą dirba specialistų komanda, aprūpinta transportu ir specialiomis priemonėmis. Darbo pobūdis teikiant integralią pagalbą iš esmės yra nenutrūkstamas.

8. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Darbo kodekso 221, 216 straipsnių ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 116 patvirtinto Kompensuojamų išmokų dydžio ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) taikymo.

Atsakovas VDI Kauno skyrius prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 91–92) atsakovas papildomai nurodo, kad darbuotojų darbo sutarčių 1 ir 1.1 punktuose yra nurodoma, kad darbuotojai priimami dirbti į VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centrą, darbo sutarčių 5, 6 punktuose nustatomas darbuotojų darbo laikas ir šie faktai neturi jokios įtakos darbdavio pareigai tinkamai nustatyti darbuotojų darbo laiko režimą. Darbuotojai visą savo darbo laiką atlieka su jų tiesioginėmis funkcijomis susijusį darbą (vyksta pas paslaugų gavėjus, perka produktus bei medikamentus, lydi pas gydytojus ir kt.). Kitaip tariant, ad hoc darbo funkcijų vykdymas neatsiejamai susijęs su darbuotojo kelionėje sugaištu laiku, kadangi tuo laiku jis turi pareigą nuvykti teikti paslaugas kitam jų gavėjui ir šios darbo funkcijos vykdymas turi tęstinį pobūdį. Vadovaujantis DK 158, 160 ir 161 straipsnių dispozicijomis bei protingumo ir teisingumo kriterijais, socialinių darbuotojų padėjėjų-lankomosios priežiūros specialistų laikas, sugaištas vykstant nuo vieno paslaugų gavėjo iki kito, nelaikytinas poilsio laiku, t. y. laisvu nuo darbo laiku, kurį darbuotojas gali naudoti savo nuožiūra. Pagal Socialinių paslaugų įstatymo 8 straipsnio 6 dalį, socialinė globa pagal trukmę skirstoma į dienos, trumpalaikę ir ilgalaikę. Integralios pagalbos (dienos socialinės globos ir slaugos) paslaugų asmens namuose organizavimo, skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo 26 punkte yra nustatyta, kad paslaugų teikėjo kelionė nuo vieno paslaugų gavėjo iki kito įvertinama kaip darbuotojo darbo laiko trukmė. Centro socialinio darbuotojo padėjėjai būtent ir teikia dienos socialinę globą paslaugų gavėjams ir faktas, kad šį sprendimą vykdant panaudojamos Europos Sąjungos lėšos, neturi jokios įtakos darbdavio pareigai tinkamai nustatyti darbuotojų darbo laiko režimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinis ginčas kilo dėl atsakovo administracinio akto – reikalavimo pašalinti pažeidimus R1 dalies. Tokio pobūdžio bylose tikrintinas ginčijamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (ABTĮ 89 straipsnis).

Pagal Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą nustatę darbuotojų saugos ir sveikatos bei darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų pažeidimus, Valstybinės darbo inspekcijos darbo reglamento nustatyta tvarka inspektoriai privalo surašyti darbdaviui atstovaujančiam asmeniui arba darbdavio įgaliotam asmeniui reikalavimą, jame nurodyti nustatytus pažeidimus ir nustatyti laiką, per kurį minėti asmenys įpareigojami juos pašalinti.

Ginčijama atsakovo 2013 m. spalio 7 d. reikalavimo Nr. R1 0775-0178 dalimi konstatuota, kad atsakovo darbuotojų kelionės nuo vieno paslaugų gavėjo iki kito laikas į darbo laiką neįskaitomas, kuo pažeistas Darbo kodekso 143 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Teigiama, kad socialinio darbuotojo padėjėjai, lankomosios priežiūros specialistai, aptarnaudami kelis paslaugų gavėjus ir atlikdami savo pareigas privalo nuvykti iš vieno paslaugų gavėjo iki kito ir tai yra tiesiogiai susiję su jų darbo funkcijų atlikimu, todėl kelionės laikas įskaitytinas į faktiškai dirbtą darbo laiką.

Pagal Darbo kodekso 142 straipsnį darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginami laikotarpiai. Darbo laiko struktūrą reglamentuojančio DK 143 straipsnio 2 dalyje nurodyti laikotarpiai, nelaikytini darbo laiku. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad laikas, sugaištas kelyje nuo vieno paslaugos gavėjo pas kitą, negali būti traktuojamas kasdieniu (tarp pamainų) poilsiu, pertraukomis pailsėti ar DK 159 straipsnyje numatytomis papildomomis ar specialiomis pertraukomis. Įvertinus darbo pobūdį, jo aplinkos ypatumus bei sąlygas, padaryta pagrįsta išvada, jog paslaugos teikėjų kelionėje pas paslaugų gavėjus, negalinčius savarankiškai rūpintis asmeniniu gyvenimu, sugaištas laikas yra faktiškai jų dirbtas laikas, kaip ir laikas, kurio metu paslaugos gavėjui teikiamos kitos kompleksinės paslaugos – perkami produktai, medikamentai, mokami mokesčiai, tvarkomos įvairios pažymos ir pan. Apeliaciniame skunde nurodytas Vyriausybės 2003 m. sausio 28d. nutarimas Nr. 116 nagrinėjamam ginčui netaikytinas, kadangi nereguliuoja darbo laiko ir nesudaro pagrindo diskutuoti dėl DK 143 straipsnio 2 dalies 6 punkto taikymo.

Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo viešosios įstaigos Raseinių socialinių paslaugų centro apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas