AS-259-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-259-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05422-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. R. skundą atsakovui Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcijai dėl vilkinimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas L. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinę įstaigą Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją (toliau – ir atsakovas, Direkcija) atlikti viešojo administravimo paslaugą, išnagrinėjant pareiškėjo 2014 m. liepos 24 d. prašymą, išduodant specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus projektuojamam statiniui žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), arba priimant individualų administracinį aktą, kuriuo motyvuotai atsisakoma išduoti prašomų specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus.

Su skundu taip pat buvo pateiktas prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo skundui paduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas su 2014 m. liepos 24 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją dėl specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo reikalavimų projektuojamam statiniui išdavimo. Pareiškėjui į jo prašymą buvo atsakyta 2014 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. 2-98. Pareiškėjas Direkcijos atisakymą išduoti specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus vertindamas kaip vilkinimą suteikti viešojo administravimo paslaugą, su skundu kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija). Kaip skunde teismui nurodė pareiškėjas, paaiškėjus, kad Inspekcijoje keliamas ginčas yra ne dėl teritorijų planavimo procedūros, pareiškėjas baigė procedūrą šioje ikiteisminėje institucijoje ir su skundu, kartu pateikdamas ir prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti, kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės Visuomeninę administracinių ginčų komisiją (toliau – ir Komisija). Komisija, 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu neatnaujinusi termino skundui paduoti, bylą nutraukė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nekelia ginčo dėl Komisijos priimto sprendimo teisėtumo.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1, 2 dalimis, ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo 2014 m. liepos 24 d. prašymas Direkcijoje turėjo būti išnagrinėtas pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatas per 15 dienų, t. y. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d., o terminas administracinio ginčo tvarka skundui paduoti dėl Direkcijos neveikimo baigėsi 2014 m. spalio 15 d. (per du mėnesius), tačiau pareiškėjas į teismą dėl neteisėto vilkinimo su skundu kreipėsi 2014 m. gruodžio 16 d., teismas vertino, jog į teismą pareiškėjas kreipėsi praleidęs terminą skundui paduoti ir pats to neneigia.

Teismas rėmėsi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nutartys administracinėse bylose AS525-575/2010, AS63-404/2009 ir kt.) ir nustatė, jog pareiškėjas tiesiogiai neformuluoja reikalavimo dėl Direkcijos 2014 m. rugpjūčio 7 d. rašto Nr. 2-98 teisėtumo (pareiškėjo teigimu tai informacinio pobūdžio raštas), tačiau termino skundui (dėl vilkinimo atlikti veiksmus) paduoti praleidimo priežastis grindžia būtent Direkcijos 2014 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo ydingumu. Pareiškėjo teigimu, pagrindinė aplinkybė, pareiškėjui sutrukdžiusi laiku kreiptis į teismą yra ta, kad Direkcijos 2014 m. rugpjūčio 7 d. rašte nebuvo nurodyta šio rašto apskundimo tvarka ir terminai, taip pat raštas nebuvo nepatvirtintas antspaudu.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad aplinkybė, jog viešojo administravimo subjektas individualiame administraciniame akte neišaiškino tinkamai jo apskundimo tvarkos, turi būti vertinama atsižvelgiant į byloje reikšmingų aplinkybių visumą (2004 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-266/2004, 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-423/2008), vertindamas pareiškėjo nurodytas termino skundui paduoti praleidimo priežastis, teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas termino praleidimo argumentus grindžia Direkcijos sprendimo apskundimo tvarkos nenurodymu, tačiau, kaip matyti iš skundų Inspekcijai ir Komisijai, pareiškėjas šioms institucijoms neskundė Direkcijos rašto, o reikalavimus, taip pat kaip ir teismui, formulavo dėl įpareigojimo Direkciją išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. liepos 24 d. prašymą, išduodant prašomus išduoti specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus. Šios aplinkybės leido teismui teigti, kad pareiškėjas, suprasdamas Direkcijos sprendimo turinį (Direkcijos sprendimu atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą), skundais Inspekcijai ir Komisijai siekė tik savo prašymo, išdėstyto 2014 m. liepos 24 d. prašyme, patenkinimo. Atsižvelgęs į keliamo ginčo pobūdį, teismas vertino, jog pareiškėjo nurodytos termino skundui paduoti praleidimo priežastys, t. y. tai, kad terminas skundui (dėl neveikimo) paduoti buvo praleistas tik dėl Direkcijos sprendime nenurodytos apskundimo tvarkos, formuluojamo reikalavimo kontekste, nelaikytinos esminėmis ir sutrukdžiusiomis, pareiškėjui laiku kreiptis į teismą.

Teismas pažymėjo, kad Direkcijos rašte net ir nesant nurodytai apskundimo tvarkai, pareiškėjas savo iniciatyva galėjo kreiptis į Direkciją dėl 2014 m. rugpjūčio 7 d. rašto apskundimo tvarkos išaiškinimo. Tuo tarpu, neskundžiant Direkcijos sprendimo, o su skundu, prašant įpareigoti Direkciją atlikti administracinius veiksmus, išduodant pareiškėjo prašomus išduoti specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus, nuo 2014 m. rugpjūčio 7 d. rašto gavimo, kreipiantis į teismą tik 2014 m. gruodžio 14 d., ir praleistą terminą skundui paduoti grindžiant tik aplinkybe, kad Direkcijos 2014 m. rugpjūčio 7 d. sprendime nebuvo nurodyta apskundimo tvarka, nagrinėjamu atveju tai nelaikytina pakankamomis priežastimis praleistam terminui atnaujinti. Pareiškėjo kreipimasis į kitas institucijas vertintas kaip paties pareiškėjo pasirinktas savo pažeistų teisių gynimo būdas.

Netenkinus prašymo dėl termino atnaujinimo, pareiškėjo skundą atsisakyta priimti.

III. Pareiškėjas L. R. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti terminą skundui paduoti.

Nurodo, kad atsakovas pateiktame 2014 m. rugpjūčio 7 d. rašte Nr. 2-98 nenurodė privalomų viešojo administravimo subjektui rengiant oficialius raštus jam keliamų reikalavimų, t. y. nenurodė, kokiu įstatymu remiantis, kam ir per kuri laikotarpį skųsti dėl neveikimo. Nors pirmosios instancijos teismas preziumuoja, kad 2014 m. rugpjūčio 7 d. raštas Nr. 2-98 yra individualus administracinis aktas, kuriame pateiktas atsakovo sprendimas, tačiau tai ne individualus administracinis aktas, kaip nustato Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, kadangi šiame akte nėra aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka, taip pat aktas nepatvirtintas antspaudu, be to, šiuo atveju dokumentas nėra įvardijamas. Todėl darytina išvada, kad tai ne individualus administracinis aktas, o informacinis raštas, o toks raštas neskundžiamas teismui. Atsižvelgiant į tai, atsakovo veiksmai kvalifikuojami kaip neveikimas.

Teigia, kad teismo argumentas, jog praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys buvo svarbios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose AS525-575/2010, AS63-404/2009 ir kt.), prieštarauja Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 2 daliai, kadangi nagrinėdami bylas, teismai taip pat atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtus šio teismo sprendimus, nutarimus ir nutartis. Todėl pirmosios instancijos teismo minimos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys negali būti teisės šaltiniais, kadangi jos nėra skelbtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo leidžiamame biuletenyje.

Pažymi, jog, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-423/2008, 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-49/2010, 2010 m. birželio 18 d. sprendimas byloje Nr. A261-553/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1425/2011, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2404/2012, 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1304/2014), viešojo administravimo subjekto veiksmų apskundimas dėl neveikimo, pažymint, kad jis savo rašte nenurodė apskundimo tvarkos, laikytina svarbia priežastimi atnaujinant skundo padavimo terminą.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad atsakovas vilkina ne tik šiuo atveju minimo sprendimo priėmimą, bet ir kitu atveju pareiškėjui padavus prašymą dėl administracinių paslaugų suteikimo 2014 m. vasario 18 d. Atsakovo veiksmai yra tęstiniai, kadangi jie trukdo naudotis pareiškėjui nuosavybe pagal savo valią, t. y. šiuo metu pareiškėjas negali įgyvendinti savo, kaip savininko, teisės pasinaudoti daiktine – užstatymo teise. Iš naujo paduotas prašymas išduoti specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo reikalavimus teisinės padėties nepakeis, o tik toliau bus trukdoma naudotis savo nuosavybės teisėmis, todėl, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, turėjo būti atsižvelgta į teisių pažeidimo pobūdį ir jo tęstinumą. Kadangi atsakovas pareiškėjui atsakinėjo raštais, kuriuose nurodė, kad nesuteiks administracinės paslaugos, todėl toks atsakovo elgesys prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, kuri garantuoja, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms inter alia bei nuostatai, kuri nustato, jog savivaldybės valdžios įtaigai yra privaloma elgtis apdairiai ir laikytis Viešojo administravimo įstatymo 1 bei 3 straipsnių nuostatų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Jeigu bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, administracinė byla nutraukiama (ABTĮ 101 str. 7 p.).

Įstatymų leidėjas Administracinių bylų teisenos įstatyme bei kituose specialiuosiuose įstatymuose nustato tikslią ir aiškią terminų sistemą, leidžiančią asmenims tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų kilusį ginčą. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010, 2010 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl suformuluoto reikalavimo apimties nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad jo 2014 m. liepos 24 d. prašymas Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijoje turėjo būti išnagrinėtas pagal Statybos įstatymo nuostatas per 15 dienų, t. y. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d., todėl terminas administracinio ginčo tvarka skundui paduoti dėl Direkcijos neveikimo baigėsi 2014 m. rugsėjo 15 d. Tuo tarpu pareiškėjas į teismą dėl neteisėto vilkinimo su skundu kreipėsi 2014 m. gruodžio 16 d., t. y. neneigia, kad į teismą kreipėsi praleidęs terminą skundui paduoti. Teismas pažymėjo, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalį terminas per kurį asmuo gali skųsti viešojo administravimo subjekto (šiuo atveju Direkcijos) neveikimą, nagrinėjamu atveju, baigiasi 2014 m. spalio 15 d. (per du mėnesius).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas su 2014 m. liepos 24 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją dėl specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo reikalavimų projektuojamam statiniui išdavimo. Pareiškėjui į jo prašymą buvo atsakyta 2014 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. 2-98. Pareiškėjas Direkcijos atisakymą išduoti specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus vertindamas kaip vilkinimą suteikti viešojo administravimo paslaugą, su skundu kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos. Kaip skunde teismui nurodė pareiškėjas, paaiškėjus, kad Inspekcijoje keliamas ginčas yra ne dėl teritorijų planavimo procedūros, pareiškėjas baigė procedūrą šioje ikiteisminėje institucijoje ir su skundu, kartu pateikdamas ir prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti, kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės Visuomeninę administracinių ginčų komisiją, kuri 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu neatnaujinusi termino skundui paduoti, bylą nutraukė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo ir pirmosios instancijos teismo pozicija dėl atsakovo neveikimo. Viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo arba neigiamo) prašomu išspręsti klausimu per įstatymo nustatytą terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad atsisakymas atlikti veiksmus ir vilkinimas atlikti veiksmus, kaip teisinės sąvokos, nėra tapačios.

Pirmuoju atveju atsisakymas atlikti veiksmus yra vienas iš viešojo administravimo subjektui leistinų veiksmų, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ir sudaro bylos nagrinėjimo dalyką. Antruoju atveju viešojo administravimo subjektas neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam priskirta atlikti. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalyką sudarytų aplinkybių, ar viešojo administravimo subjektas buvo kompetentingas atlikti tam tikrus veiksmus, ar jam priskirtus klausimus sprendė įstatymų nustatyta tvarka ir laiku, nustatymas (2003 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-406/2003, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 4, 296 p.).

Tačiau sprendžiant, ar pareiškėjas skundžia atsakovo aktą ar neveikimą, visais atvejais vertintinas tarp šalių susiklosčiusių materialinių teisinių santykių pobūdis, o ne vien pareiškėjo reikalavimo žodinė išraiška. Jei atsakovas atsisako priimti administracinį aktą ar atlikti veiksmą, nurodydamas tokio atsisakymo priežastis, šis atsisakymas negali būti vertinamas kaip neveikimas (2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-296/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 13). Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju atsakovo 2014 m. rugpjūčio 7 d. raštas Nr. 2-98 būtent ir patvirtina, tai, jog jis atsisakė pareiškėjui išduoti saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus ir pagrindė tokį savo sprendimą (kol neparengtas planavimo dokumentas), todėl šis atsisakymas negali būti vertinamas kaip atsakovo neveikimas.

Jei atsakovas (Direkcija) pareiškėjui nebūtų pateikęs jokio atsakymo (tiek teigiamo, tiek neigiamo), tik tuomet būtų galima laikyti, jog jis vilkina atlikti veiksmus (neveikia). Todėl šiuo atveju atsižvelgiant į tai turi būti sprendžiamas ir termino skundui paduoti klausimas.

Pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 8 dalį saugomos teritorijos direkcija išduoda specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus, taikomus konkrečiam projektuojamam statiniui, per 15 darbo dienų nuo statytojo (užsakovo) prašymo išduoti šiuos specialiuosius reikalavimus gavimo dienos. Jeigu specialieji reikalavimai per nustatytą terminą neišduodami, statytojas (užsakovas) turi teisę kreiptis į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, kuri Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka atsakingiems už šių specialiųjų reikalavimų išdavimą asmenims arba specialiųjų reikalavimų per nustatytą terminą neišdavusiems juridiniams asmenims pagal Statybos įstatymo 541 straipsnį surašo administracinių teisės pažeidimų protokolus ir išsiunčia šiuos protokolus teismui. Išduotų specialiųjų reikalavimų neteisėtumą arba atsisakymą juos išduoti statytojas (užsakovas) teisės aktų nustatyta tvarka gali apskųsti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos arba teismui.

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 9 straipsnio 4 dalis numato, jog gavusi skundą ar pranešimą, kuriuose teigiama, kad specialiuosius reikalavimus neteisėtai atsisakoma išduoti, Inspekcija kreipiasi į atsisakiusius išduoti specialiuosius reikalavimus subjektus, nurodydama per 10 darbo dienų pateikti atsisakymo išduoti minėtus specialiuosius reikalavimus motyvus. Išnagrinėjusi atsisakymo išduoti specialiuosius reikalavimus motyvus, Inspekcija, jeigu reikia, kreipiasi į atitinkamus viešojo administravimo subjektus, prašydama pateikti išvadas, ar specialiuosius reikalavimus išduoti atsisakoma pagrįstai. Gavusi ir įvertinusi šių subjektų išvadas, Inspekcija per 20 darbo dienų nuo jų gavimo dienos skundo ar pranešimo pateikėjui pateikia savo išvadą dėl atsisakymo išduoti specialiuosius reikalavimus pagrįstumo. Jeigu nustatyta, kad specialiuosius reikalavimus išduoti atsisakoma nepagrįstai, Inspekcija pateikia subjektams, atsisakiusiems išduoti specialiuosius reikalavimus, privalomuosius nurodymus administraciniu sprendimu jas išduoti ir apie privalomojo nurodymo įvykdymą informuoti Inspekciją. Jeigu per 20 darbo dienų nuo privalomojo nurodymo įteikimo dienos privalomasis nurodymas neįvykdomas, Inspekcija per 2 mėnesius nuo privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos dienos kreipiasi į teismą dėl įpareigojimo vykdyti privalomąjį nurodymą arba dėl specialiųjų reikalavimų panaikinimo. Jeigu privalomasis nurodymas įvykdytas, tai pažymima Inspekcijos turimame privalomojo nurodymo egzemplioriuje.

Taigi, iš minėtų teisės normų turinio matyti, jog atsisakymui išduoti specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus apskųsti yra numatyta neprivaloma išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka (Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos). Tai reiškia, kad asmuo, gavęs iš saugomos teritorijos direkcijos atsisakymą išduoti specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus, turi pasirinkimo teisę: jis gali, prieš kreipdamasis į teismą, pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka arba tiesiogiai paduoti skundą teismui. Tokia pati nuostata numatyta ir ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje. Pasinaudojus įstatymų numatyta privaloma ar neprivaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, skundo teismui padavimo terminas skaičiuojamas pagal ABTĮ 32 straipsnio numatytas taisykles: į administracinį teismą galima kreiptis per 20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos, o jei administracinių ginčų komisija ar kita išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija nustatytu laiku skundo (prašymo) neišnagrinėja, skundas (prašymas) dėl pažeistos teisės gali būti paduodamas administraciniam teismui per 2 mėnesius nuo dienos, iki kurios turėjo būti priimtas sprendimas. Kitais atvejais skundo teismui padavimo terminas skaičiuojamas pagal ABTĮ 33 straipsnio numatytas taisykles.

Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, atsakovas (Direkcija) šiuo atveju 2014 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. 2-98 atsisakė išduoti pareiškėjui specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus, o pareiškėjas visiškai pagrįstai po šio rašto gavimo kreipėsi su 2014 m. rugpjūčio 14 d. skundu į Inspekciją, laikytina, jog pareiškėjas laikėsi neprivalomos Direkcijos 2014 m. rugpjūčio 7 d. rašto Nr. 2-98 (atsisakymo) apskundimo ikiteisminei administracinių ginčų nagrinėjimo institucijai tvarkos, tačiau dėl teismui neaiškių priežasčių, kaip pats nurodo, baigė procedūrą šioje ikiteisminėje institucijoje, paaiškėjus, kad Inspekcijoje keliamas ginčas yra ne dėl teritorijų planavimo procedūros, ir kreipėsi į kitą instituciją – Vilniaus miesto savivaldybės Visuomeninę administracinių ginčų komisiją. Pažymėtina, jog Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas (3 str. 1 d. 3 p.; 8 str. 1 d.) būtent ir numato, kad Inspekcija atlieka ne tik teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą, bet ir statybos valstybinę priežiūrą, kuri apima tiek specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų išdavimo terminų laikymosi priežiūrą ir (ar) išduotų specialiųjų reikalavimų teisėtumo tikrinimą, tiek asmenų prašymų, skundų ar pranešimų, susijusių su statybos procesu, nagrinėjimą ir kt. (8 str. 2 d. 1, 9 p.). Visgi, nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nėra aišku, kokį sprendimą ir ar iš vis jį priėmė Inspekcija pagal pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 14 d. skundą. Inspekcijos sprendimai ir veiksmai, gavus pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 14 d. skundą, kaip minėta, yra reikšmingi pareiškėjo skundo padavimo termino eigos pradžiai nustatyti ir kitiems (taip pat ir skundo priėmimo) klausimams spręsti. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino ir nenustatė, todėl neaišku kuo remdamasis, tvirtino, jog terminas per kurį asmuo gali skųsti viešojo administravimo subjekto (šiuo atveju Direkcijos) neveikimą, nagrinėjamu atveju, baigiasi 2014 m. spalio 15 d. (per du mėnesius).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, būtinų apskritai nenustatė, formaliai taikė skundo priėmimą reglamentuojančias teisės normas, todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo L. R. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys