AS-195-556/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-195-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04394-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. spalio 3 d. gautas (teismui išsiųstas 2014 m. spalio 2 d.) pareiškėjo S. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriame prašoma: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. 1D-6597 (11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo“; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, t. y. 6 761,07 Lt; 3) teismui pripažinus, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, atnaujinti praleistą terminą, esant svarbioms priežastims; 4) atnaujinus praleistą terminą, priimti skundą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) priteisimo ir sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą.

Pareiškėjas dėl termino skundui paduoti nurodė, kad termino praleidimo priežastys yra svarbios. Pareiškėjas apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, t. y. iki jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d., tačiau šiuo atveju nepraėjo 3 metai nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo / turėjo sužinoti apie neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad ginčuose dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. pareiškėjas dėl pažeistų teisių, visų pirma, privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam buvo pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui; iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo pareiškėjas galėjo apginti per 3 metus.

Pareiškėjas apie tai, kad jam nebus išmokėtas susidaręs neišmokėtos valstybinės pensijos skirtumas, sužinojo tik po to, kai susipažino su Lietuvos policijos veteranų asociacijai pateiktu Ministerijos atsakymu į kreipimąsi dėl sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo, kuriame nurodyta, jog Ministerija nekvestionuoja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo ir nesiekia jo nesilaikyti, bet siekia, kad galutinis teismo sprendimas būtų priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes.

Vėliau apie teisę reikalauti išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį pareiškėjas sužinojo ir iš Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. (12)-SN-03 dėl skundų tyrimo, kurios išvadų 12 punkte nurodyta, kad iš tyrimo metu surinktos medžiagos ir pateiktų paaiškinimų darytina išvada, jog valstybė privalo vadovautis teisinės valstybės principais, privalo užtikrinti asmenų teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą; asmenys, kuriems Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau.

Be to, pareiškėjas susipažino su 2013 m. birželio 11 d. Konstitucinio Teismo pranešimu žiniasklaidai (toliau – ir Pranešimas) apie tai, kad priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą. Supratęs, kad be teismo sprendimo nebus grąžinta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis, pareiškėjas raštu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, prašydamas perskaičiuoti paskirtą valstybinę pensiją pagal iki 2009 m. gruodžio 9 d. galiojusius teisės aktus ir išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Gavęs Ministerijos 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. 1D-6975 (11), pareiškėjas galutinai sužinojo, kad susidaręs neišmokėtos valstybinės pensijos skirtumas be teismo sprendimo nebus išmokėtas. Atsižvelgdamas į tai, kad teisinė situacija dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies neaiški, pareiškėjas nusprendė su skundu kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Gavęs 2011 m. rugsėjo mėn. sumažintą valstybinę pensiją, pareiškėjas subjektyviai suvokė, kad yra pažeidžiamos jo teisės, tačiau žinojo, jog yra priimtas Laikinasis įstatymas, kuriame aiškiai buvo nurodyta, jog nuostatos bus taikomos tik 1 metus dėl sunkios ekonominės būklės. Taigi subjektyvi nuomonė dėl teisių pažeidimo šiuo atveju buvo grindžiama teisiniu reguliavimu, todėl pareiškėjas į teismą nesikreipė; tik sužinojęs, kad net pačiam teismui kilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo, ir supratęs, kad be teismo susidaręs valstybinės pensijos skirtumas nebus išmokėtas, pareiškėjas nusprendė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 10 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Teismas nutarė nutarčiai įsiteisėjus skundą su priedais grąžinti jį padavusiam asmeniui (Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 1, 8 p.).

Teismas, remdamasis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), pareiškėjo skundo dalį dėl Ministerijos 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. 1D-6597 (11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo“ panaikinimo atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), kadangi sprendimas Nr. 1D-6597 (11) tėra įrodymas, jog tarp šalių (t. y. pareiškėjo ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) yra kilęs ginčas dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, tačiau tai nėra administracinis aktas, skųstinas administraciniam teismui.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ginčo dalykas yra neišmokėta valstybinės pensijos dalis, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Vadovaujantis LVAT praktika, kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (LVAT 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010). Pagal LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nagrinėjamu atveju kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas trejų metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar / ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, vadovavosi būtent LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Pareiškėjas skunde pats nurodo, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija jam išmokėta 2011 m. rugsėjo mėn., tačiau pareiškėjas skundą dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2014 m. spalio 2 d., t. y. praėjus beveik 3 metams ir 1 mėn. nuo pirmojo valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, o rūpintis savo teisių pažeidimu pradėjo tik suėjus 3 m. nuo pirmos sumažintos valstybinės pensijos gavimo (žr.

Ministerijos atsakymą (sprendimą) Nr. 1D-6597 (11) į 2014 m. rugsėjo 4 d. prašymą). Remiantis LVAT praktika, savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kuriam pirmą kartą sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija išmokėta dar 2011 m. rugsėjo mėn., į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo kreipėsi tik 2014 m. spalio 2 d., t. y. praėjus 3 metams ir 1 mėnesiui nuo pirmos valstybinės pensijos gavimo dienos.

Be to, pareiškėjas skunde pats cituoja LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje nurodyta, jog ginčuose dėl neišmokėtos valstybinės pensijos savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo pareiškėjas galėjo apginti per 3 metus. Teismas vertino, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad jis nepraleido procesinio 3 metų termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo, taip pat pareiškėjas nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad minėtą terminą teismas galėtų atnaujinti.

Taigi, atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, konstatavo, kad pareiškėjo įvardytos procesinio 3 metų termino skundo teismui paduoti praleidimo aplinkybės nepripažintinos svarbiomis ir pareiškėjo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkintinas. Netenkinęs pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, pareiškėjo skundą (išskyrus reikalavimą dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. 1D-6975 (11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo“ panaikinimo, kurį atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu) atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog į teismą kreipėsi nepraleidęs termino. Pareiškėjas dėl termino atnaujinimo nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui. Teigia, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo. Akcentuoja, kad iš Ministerijos 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimo paaiškėjo naujų aplinkybių. Teismas nepagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą terminą, nes nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio pabaigos gavęs sumažintą pensiją, pareiškėjas nemanė, kad jo teisės yra pažeidžiamas, nes žinojo, jog yra priimtas Laikinasis įstatymas. Be to, Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą, pagrįstai tikėjosi, kad bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis. Pareiškėjas apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo ir susipažinęs su Pranešimu apie tai, kad priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą. Nurodė kitas administracines bylas, kuriose pareiškėjų skundai yra priimti (administracinės bylos Nr. I-7042-171/2013, I-9358-624/2013, I-3582-764/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl termino atnaujinimo ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas 2014 m. spalio 2 d. išsiuntė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Ministerijos 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. 1D-6597 (11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo“; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, t. y. 6 761,07 Lt. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pradėtas nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2011 m. rugsėjo mėnesį, t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2011 m. rugpjūčio mėn. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. spalio 2 d., t. y. praleidęs paminėtą 3 metų terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr. LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Reikia pažymėti, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Paminėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje. Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Pareiškėjo skundas teismui paduotas praėjus 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, be to, nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas rūpintis savo teisių pažeidimu pradėjo tik suėjus 3 metams nuo pirmos sumažintos valstybinės pensijos gavimo.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 konstatavo, kad „administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą.“.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tačiau skundo padavimas 2014 m. spalio 2 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi ši nepagrįsto delsimo aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, nes šis prašymas nebuvo pagrįstas svarbiomis termino praleidimo aplinkybėmis, ir, remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pagrįstai bei teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė dėl taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo ir dėl pareiškėjui nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, buvo pratęstas 2012 m. ir 2013 m.

Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra ribojama esant skirtingam teisiniam pagrindui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnius buvo perskaičiuojama (pratęstas perskaičiavimas) nuo 2012 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavęs nurodytu pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. spalio 2 d., t. y. nepraleidęs paminėto 3 metų termino (pvz., LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje Nr. AS143-847/2014).

Esant tokioms aplinkybėms, ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 10 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo, negali būti laikoma pagrįsta, todėl naikintina, o šios skundo dalies priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 148 str.). Kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 10 d. nutarties dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 10 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo S. K. skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., panaikinti ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 10 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius