A-662-1366-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1366/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02845-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.5, 74

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas bei vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. V. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-2), kuriame prašė iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) priteisti 12 365 Lt kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir po 221 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 2013 m. birželio 6 d. iki atsakovas sumokės jam priklausančią visą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.

Nurodė, kad VMI viršininko 2013 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. P-637, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 31 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 16 punkto bei 19 punkto nuostatomis, jis buvo atleistas iš Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko pareigų, nurodant išmokėti jam kompensaciją už 56,56 dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų. Pažymėjo, kad nuo 2011 m. lapkričio 9 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. buvo nušalintas nuo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko pareigų, į pareigas grįžo 2013 m. gegužės 31 d, o 2013 m. birželio 5 d. buvo atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų. Iki nušalinimo nuo pareigų (iki 2011 m. lapkričio 9 d.) jam priklausė 56,56 dienos nepanaudotų kasmetinių atostogų, t. y. už 2009 m. balandžio 19 d. – 2010 m. balandžio 18 d. tarnybos laikotarpį - 3 dienos, už 2010 m. balandžio 19 d. – 2011 m. balandžio 18 d. – 34 dienos, už 2011 m. balandžio 19 d. – 2011 m. lapkričio 8 d. – 19,56 dienos. Atsakovas, vadovaudamasis Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 (toliau – ir Aprašas), 6.1 ir 6.5 punktų nuostatomis kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas apskaičiavo atsižvelgdamas į 2013 m. kovo mėn., balandžio mėn., gegužės mėn. gautą vidutinį darbo užmokestį, nes nuo 2011 m. lapkričio 9 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. jis buvo nušalintas nuo pareigų, o 2013 m. birželio 6 d. už minėtas nepanaudotas kasmetines atostogas išmokėjo 134,61 Lt kompensaciją.

Teigia, kad atsakovas, apskaičiuodamas kompensaciją už nepanaudotas atostogas netinkamai taikė Aprašo 6.1 ir 6.5 punkto nuostatas ir tuo pažeidė jo konstitucinę teisę į kasmetines mokamas atostogas (Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalis). Nepanaudotos kasmetinės atostogos, už kurias privalo būti išmokėta kompensacija, yra apskaičiuotos už tarnybos laikotarpius (t. y. iki nušalinimo nuo valstybės tarnautojo pareigų). Šiuo atveju apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį už nepanaudotas kasmetines atostogas, pareiškėjo manymu, turėtų būti taikomos Aprašo 6.1 punkto nuostatos, pagal kurias apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Taigi apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis turėtų būti iš paskutinių trijų kalendorinių mėnesių, einančių prieš nušalinimą nuo pareigų. Tokiu atveju 2011 m. rugpjūčio mėn., rugsėjo mėn., spalio mėn. darbo dienų skaičius turėtų būti dalijamas iš šių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio. Nurodė, kad jam buvo mokamas 4715 Lt per mėnesį vidutinis tarnybinis atlyginimas, vadinasi, trijų mėnesių nustatytas darbo užmokestis – 14145 Lt (4715 x 3 = 14145 Lt). Pagal Aprašo 6.1 punktą 2011 m. rugpjūčio mėn., rugsėjo mėn., spalio mėn. darbo dienų skaičius turėtų būti dalijamas iš šių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio, t. y. 14145 : 64 = 221 Lt, o tai reiškia, kad už nepanaudotas kasmetines atostogas jam priklauso 12500 Lt (56,56 x 221) kompensacija. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas išmokėjo tik 134,61 Lt, priteistina kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas suma turi būti 12365 Lt.

Pažymėjo, jog Darbo kodekso (toliau – ir DK) 141 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Taikant DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos pasekmės atsiranda, kai yra nustatomos šios sąlygos: 1) darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-877/2010). Kadangi atsakovas, netinkamai taikydamas Aprašo nuostatas, o ne dėl jo kaltės, atleidimo iš valstybės tarnybos dieną (2013 m. birželio 5 d.) neišmokėjo jam visos priklausančios kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, jis turi būti įpareigotas nuo 2013 m. birželio 6 d. iki kompensacijos išmokėjimo dienos už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną išmokėti po 221 Lt.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsiliepime (b. l. 36-38) nurodė, kad pagal Aprašo 6.1 punktą, kai reikia apskaičiuoti vidutinį darbo užmokestį ir nėra duomenų apie prieš vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo mėnesį einančio mėnesio darbuotojo darbo užmokestį, darbo užmokesčiui apskaičiuoti (išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, kai su darbuotoju privaloma visiškai atsiskaityti) imami 3 kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš šį mėnesį. Tačiau pareiškėjo atveju duomenys apie skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestį buvo, todėl privalėjo taikyti Aprašo 6.1 punkte nurodytą nuostatą: skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Pareiškėjas iš darbo atleistas 2013 m. birželio 5 d., todėl skaičiuojamasis laikotarpis yra 2013 m. kovo, balandžio ir gegužės mėnesiai. Aprašo 6.5 punkto antroje pastraipoje nurodyta, kad, apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, laikas, kurį darbuotojas nedirbo pažeisdamas įstatymus ar darbo tvarkos taisykles, taip pat įstatymų numatytais atvejais buvo nušalintas nuo darbo nemokant darbo užmokesčio, prilyginamas dirbtam laikui. Vadovaujantis šiuo punktu, laikas, kurį pareiškėjas skaičiuojamuoju laikotarpiu buvo nušalintas nuo pareigų nemokant darbo užmokesčio, prilygintas dirbtam laikui, t. y. kovo mėn. – 20 darbo dienų, balandžio mėn. – 21 darbo diena, gegužės mėn. – 22 darbo dienos (viena iš jų – 2013 m. gegužės 31 d.), iš viso – 63 darbo dienos.

Pagal Aprašo 6.2 punktą skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestis dalijamas iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus (įskaitant dirbtas poilsio ir švenčių dienas) ir taip nustatomas vidutinis darbo dienos užmokestis. Pareiškėjui apskaičiuotas vienos darbo dienos užmokestis yra 3,40 Lt (214,32 : 63 = 3,40 Lt). Piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas apskaičiuojama nepanaudotų atostogų kalendorinių dienų sumą padauginus iš metinio darbo dienų koeficiento (pagal darbuotojo arba įmonės darbo (pamainos) grafiką) ir iš darbuotojo vidutinio vienos darbo dienos užmokesčio (Aprašo 7 punktas). Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. A1-581 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų bei metinių vidutinių darbo dienų ir valandų skaičių 2013 metams patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 153-7866) nustatytas 2013 metų metinis darbo dienų koeficientas buvo 0,7. Todėl, skaičiuojant kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydį, nepanaudotų kasmetinių dienų skaičių reikia padauginti iš šio koeficiento: 56,56 x 0,7 = 39,59 darbo dienų. Pareiškėjui apskaičiuota kompensacija už nepanaudotas atostogas – 134,61 Lt (3,40 x 39,59 = 134,61 Lt).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija skundą prašė nagrinėti teismo nuožiūra (b. l. 35).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas VMI viršininko 2006 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. P-237 buvo priimtas į Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos A lygio 18 kategorijos viršininko pareigas, 2011 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. P-1201, vadovaujantis VTĮ 34 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjas nuo 2011 m. lapkričio 9 d. nušalintas nuo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko pareigų, 2011 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. P-1210 pareiškėjas nuo pareigų nušalintas dviejų mėnesių laikotarpiui, o 2012 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. P-26, 2012 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. P-346, 2012 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. P-593, 2012 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. P-911 nušalinimo laikotarpis buvo pratęstas.

VMI viršininko 2011 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. P-1210, vadovaujantis VTĮ 34 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio 12 d. buvo nušalintas nuo pareigų iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, 2013 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. P-637, vadovaujantis VTĮ 31 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 16 punkto bei 19 punkto nuostatomis, pareiškėjas buvo atleistas iš Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko pareigų. Šio įsakymo 2 punktu nurodyta išmokėti pareiškėjui kompensaciją už 56,56 dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų.

Pareiškėjas neginčijo VMI viršininko 2013 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. P-637, kuriuo jis atleistas iš Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko pareigų teisėtumo, tačiau tvirtino, kad atsakovas su juo atsiskaitė tik iš dalies. Pareiškėjo manymu, atsakovas neteisingai apskaičiavo ir išmokėjo jam kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas iki 2013 m. birželio 5 d. ėjo valstybės tarnautojo pareigas. Valstybės tarnautojų darbo apmokėjimą ir kitas socialines garantijas reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 5 straipsnyje įtvirtinta, jog darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. DK 141 straipsnio 1 dalis numato, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Pagal DK 165 straipsnio 1 dalį, kasmetinės atostogos – tai kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, paliekant darbo vietą (pareigas) ir mokant vidutinį darbo užmokestį. DK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasmetinių atostogų laiku darbuotojui garantuojamas jo vidutinis darbo užmokestis visose darbovietėse. DK 177 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Jei darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas. Kadangi VTĮ šių klausimų nereglamentavo, pareiškėjo atleidimo iš tarnybos metu turėjo būti taikomos minėtos DK nuostatos.

Teismas pažymėjo, kad Aprašas nustato darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą, kai darbuotojui apmokama už kasmetines atostogas, laiką, kai darbuotojas įstatymų numatytais atvejais yra atitraukiamas nuo darbo, jam išmokama išeitinė išmoka arba kitos teisės aktų nustatytos išmokos. Aprašo 6.1 punkte nustatyta, kad skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, priskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu teisės aktuose nenumatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas šio Aprašo 3.1–3.4 punktuose, ir mėnesines premijas. Aprašo 6.5 punkto antroje pastraipoje įtvirtinta, jog apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, laikas, kurį darbuotojas nedirbo pažeisdamas įstatymus ar darbo tvarkos taisykles, taip pat įstatymų numatytais atvejais buvo nušalintas nuo darbo nemokant darbo užmokesčio, prilyginamas dirbtam laikui.

Bylos medžiaga patvirtino, kad pareiškėjas iš pareigų atleistas 2013 m. birželio 5 d., o 2013 m. gegužės 31 d. jis gavo darbo užmokestį – 214,32 Lt. Atsižvelgiant į tai, skaičiuojamas laikotarpis vidutiniam darbo užmokesčiui pagal Aprašo 6.1 punkto nuostatas atsakovės pagrįstai pasirinktas 2013 m. kovo, balandžio ir gegužės mėnesiai. Nors į šį laikotarpį įeina pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų laikas, pagal Aprašo 6.5 punkto nuostatas, šis laikotarpis prilyginamas dirbtam laikui ir įeina į skaičiuojamąjį laikotarpį. Skaičiuojamuoju laikotarpiu iš viso buvo 63 darbo dienos: kovo mėn. – 20, balandžio mėn. – 21, gegužės mėn. – 22 darbo dienos. Vadovaujantis Aprašo 6.2 punktu, vidutinis darbo dienos užmokestis apskaičiuojamas skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestį dalijant iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus (įskaitant dirbtas poilsio ir švenčių dienas). Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjo nušalinimas nuo pareigų buvo pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 31 d. gavo 214,32 Lt, todėl jo vienos darbo dienos užmokestis yra 3,40 Lt (214,32 : 63 = 3,40 Lt). Aprašo 7 punkte nurodyta, kad piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas nustatoma taip: nepanaudotų atostogų kalendorinių dienų suma dauginama iš metinio darbo dienų koeficiento (pagal darbuotojo arba įmonės darbo (pamainos) grafiką) ir iš darbuotojo vidutinio vienos darbo dienos užmokesčio. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. A1-581 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų bei metinių vidutinių darbo dienų ir valandų skaičių 2013 metams patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 153-7866) nustatytas 2013 metų metinis darbo dienų koeficientas yra 0,7. Taigi, pareiškėjo kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydis yra (56,56 x 0,7 x 3,40) 134,61 Lt.

Teismas konstatavo, jog nėra numatyta, kad apskaičiuojant valstybės tarnautojo vidutinį darbo užmokestį, nušalinus nuo darbo nemokant darbo užmokesčio, už tą laiką kompensacija būtų skaičiuojama nuo nustatyto atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skunde nurodytas kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas apskaičiavimo būdas negalėjo būti laikomas teisingu. Pažymėjo, kad atsižvelgus į minėtas DK nuostatas, darbuotojo (pareigūno) teisė reikalauti piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas siejama tik su darbo (tarnybos) santykių pasibaigimu. Teisę į kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas pareiškėjas įgijo atleidimo iš valstybės tarnybos dieną. Šios išmokos esmė yra kompensacinio pobūdžio, t. y. ši išmoka kompensuoja darbuotojo dėl atleidimo iš tarnybos patirtus praradimus, tačiau tai dar nereiškia, kad dėl nepanaudotų atostogų atsiradę praradimai turi būti kompensuoti visiškai. Pagal DK nuostatas kasmetinės atostogos yra suteikiamos darbuotojo pageidavimu. Byloje nebuvo jokių objektyvių įrodymų, kad kasmetinėmis apmokamomis atostogomis pareiškėjas negalėjo pasinaudoti. Tai priklausė išskirtinai nuo jo valios. Atsižvelgiant į tai, nebuvo pagrindo teigti, kad kompensacijos apskaičiavimas nurodytu būdu, pažeidė jo teisę į kasmetines apmokamas atostogas. Taip pat atkreipė dėmesį, kad nušalinimo nuo tarnybos laikas į valstybės tarnautojo tarnybos stažą nėra įskaitomas, todėl už šį laiką kasmetinės atostogos nepriklauso (VTĮ 42 str. 2 d.).

Teismas sprendė, kad atsakovas tinkamai taikė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teisingai pasirinko Aprašo 6.1 punkte nurodytą skaičiuojamąjį laikotarpį ir apskaičiavo pareiškėjui kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

Skundo reikalavimas priteisti pareiškėjui iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką yra išvestinis iš pirmojo skundo reikalavimo. Teismui nustačius, kad su pareiškėju pagal VMI viršininko 2013 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. P-637 2 punktą atsiskaityta visiškai, todėl priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką pagal DK 141 straipsnio 3 dalį nebuvo teisinio pagrindo, todėl ir ši skundo dalis atmesta.

III. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 71-73) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir tenkinti visus pareiškėjo prašymus.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, konstatavo, kad VMI, taikydama minėtas Aprašo nuostatas, teisingai apskaičiavo kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas atsižvelgdama į 2013 m. kovo mėn., balandžio mėn., gegužės mėn. gautą vidutinį darbo užmokestį, nes nuo 2011 m. lapkričio 9 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. jis buvo nušalintas nuo pareigų. Taikydamas tokią vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarką, atsakovas apskaičiavo, kad apeliantui už nepanaudotas kasmetines atostogas priklauso 134,61 Lt kompensacija. Tačiau teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai neatsižvelgė į tai, jog toks atsakovės vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimas netinkamai taikant Aprašo 6.1 ir 6.5 punkto nuostatas pažeidė jo konstitucinę teisę į kasmetines mokamas atostogas (Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalis). Teigia, kad Konstitucinio Teismo doktrinoje pažymima, jog turi būti įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų dirbantiems asmenims galimybę realiai pasinaudoti teise į apmokamas kasmetines atostogas. Apeliantas pažymi, kad šiuo atveju visiškai neturi jokios įtakos, ar šiomis apmokomomis atostogomis jis galėjo pasinaudoti iki nusišalinimo nuo pareigų. Anot apelianto, tai jo konstitucinė teisė į teisingai apmokamas kasmetines atostogas. Akcentuoja, kad neturėjo jokios galimybės minėtomis atostogomis pasinaudoti, nes buvo atleistas iš pareigų. Taigi nepriklausomai nuo kasmetinių atostogų suteikimo laiko jos turi būti apmokėtos. Tokia nuostata įtvirtinta DK 177 straipsnio 2 dalyje, kuri sieja kompensaciją už kasmetines atostogas su darbo santykių nutraukimu. Papildomai pažymėtina, jog apeliaciniame skunde apeliantas iš esmės atkartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes bei teisinį reguliavimą.

VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 77-79) prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog nesutinka su apelianto pateiktu skundu ir prašo teismo pirmosios instancijos teismo spendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad Aprašo 6.1 punkte nurodyta, kad, kai reikia apskaičiuoti vidutinį darbo užmokestį ir nėra duomenų apie prieš vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo mėnesį einančio mėnesio darbuotojo darbo užmokesti, darbo užmokesčiui apskaičiuoti (išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, kai su darbuotoju privaloma visiškai atsiskaityti) imami 3 kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš šį mėnesį. Tačiau apelianto atveju duomenys apie skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestį buvo. Atsiliepime į apeliacinį skundą kartoja atsiliepime į skundą išdėstytus motyvus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime (b. l. 76) į apeliacinį skundą prašo šį ginčą nagrinėti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines mokamas atostogas ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už laiką, per kurį buvo uždelsta pilnai atsiskaityti su atleidžiamu valstybės tarnautoju.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą ir pateiktus skaičiavimus, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teisingai pasirinko Aprašo 6.1 punkte nurodytą skaičiuojamąjį laikotarpį ir apskaičiavo pareiškėjui kompensaciją už nepanaudotas atostogas, todėl pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti jam iš atsakovo 12 365 Lt kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas atmetė kaip nepagrįstą.

E. V. apeliaciniame skunde teigia, jog minėtas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas atsakovo bei Šiaulių miesto apylinkės teismo ir Kelmės rajono apylinkės teismo nutartimis nuo 2011 m. lapkričio 9 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. buvo nušalintas nuo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko pareigų. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013-06-05 įsakymo Nr. P-637 1 punktu Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas E. V. atleistas iš užimamų pareigų 2013 m. birželio 5 d., o šio įsakymo 2 punktu nurodyta išmokėti pareiškėjui kompensaciją už 56,56 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų. Vadovaudamasi Aprašo 6.1 ir 6.5 punktais, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos už nepanaudotas kasmetines atostogas E. V. išmokėjo 134,61 Lt kompensaciją. Ginčo dėl šių faktinių bylos aplinkybių nėra.

Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno, išskyrus nurodytus šio Aprašo 1-1 punkte, vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą, kai darbuotojui apmokama už kasmetines atostogas, laiką, kai darbuotojas įstatymų numatytais atvejais yra atitraukiamas nuo darbo, jam išmokama išeitinė išmoka arba kitos teisės aktų nustatytos išmokos nustato Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650. Šio Aprašo 6.1 punkte įtvirtinta, kad skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, priskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu teisės aktuose nenumatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas šio Aprašo 3.1-3.4 punktuose, ir mėnesines premijas.

Tuo tarpu atsakovas, skaičiuodamas vidutinį darbo užmokestį kompensacijai už nepanaudotas kasmetines mokamas atostogas mokėti, taip pat taikė ir Aprašo 6.5 punktą, kurio antrojoje pastraipoje nustatyta, kad apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį laikas, kurį darbuotojas nedirbo pažeisdamas įstatymus ar darbo tvarkos taisykles, taip pat įstatymų nustatytais atvejais buvo nušalintas nuo darbo nemokant darbo užmokesčio, prilyginamas dirbtam laikui. Atsižvelgiant į nurodytas bylos faktines aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamo administracinio ginčo esmė yra teisės taikymo klausimas, t. y. Aprašo 6.1 ir 6.5 punktų aiškinimo ir taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje klausimas. Be to, vertinant bylos faktines aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju teisinio reguliavimo prasme susiklostė specifinė situacija, kuri anksčiau minėtame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime nėra pakankamai aiškiai reglamentuota.

Konstitucinis Teismas 2007 m. gruodžio 7 d. nutarime konstatavo, kad "<...> dirbančiojo teisė į kasmetines mokamas atostogas – jo konstitucinė teisė (Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs ir tai, kad įstatyme nustatant iš Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalies kylančios konstitucinės teisės į kasmetines mokamas atostogas esmines įgyvendinimo sąlygas turi būti įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų dirbantiems asmenims galimybę realiai pasinaudoti šia savo konstitucine teise (Konstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutarimas). Tai reiškia, jog asmeniui negalint realiai pasinaudoti šia savo teise turi būti užtikrinta teisinga kompensacija už kasmetines mokamas atostogas. Ir priešingai, negali būti tokios situacijos, kai už nepanaudotas kasmetines atostogas kompensacijai mokėti vidutinis darbo užmokestis būtų apskaičiuojamas vadovaujantis Aprašo 6.5 punkte įtvirtinta taisykle. Tokiu atveju būtų paneigta šios konstitucinės vertybės (garantijos) esmė ir kartu toks kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas apskaičiavimas neabejotinai iškreiptų minėtos konstitucinės teisės į kasmetines mokamas atostogas paskirtį ir esmę bei suponuotų šios teisės pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog susidariusioje situacijoje (apskaičiuojant kompensaciją už nepanaudotas kasmetines mokamas atostogas) būtina taikyti Aprašo 6.1 punkto nuostatas, taip pat vadovautis bendraisiais teisės principais (teisingumo ir protingumo) ir skaičiuojamąjį laikotarpį Aprašo 6.1 punkto prasme laikyti 3 mėnesius iki nušalinimo nuo pareigų, t. y. 2011 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesius.

Pagal Aprašo 7 punktą, piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas nustatoma taip: nepanaudotų atostogų kalendorinių dienų suma dauginama iš metinio darbo dienų koeficiento (pagal darbuotojo ar įmonės darbo (pamainos) grafiką) ir iš darbuotojo vidutinio vienos darbo dienos užmokesčio. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012-12-21 įsakymo Nr. A1-581 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų bei metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2013 metams patvirtinimo“ 1.1 punktu patvirtintas 2013 metų metinis darbo dienų koeficientas esant penkių darbo dienų savaitei lygus 0,7. Todėl skaičiuojant kompensacijos už nepanaudotas kasmetines mokamas atostogas dydį, nepanaudotų kasmetinių atostogų dienų skaičius daugintinas iš šio koeficiento: 56,56 x 0,7 = 39,59 darbo dienų. Kaip matyti iš trečiojo suinteresuoto asmens Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. liepos 23 d. pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, 2011 m. rugpjūčio–spalio mėnesių pagrindu apskaičiuotą vidutinį 1-os dienos darbo užmokestį sudaro (14 145,60 Lt : 64 = 221,03 Lt) 221,03 Lt. Taigi nepanaudotų kasmetinių atostogų dienų skaičių, pritaikius koeficientą (39,59), padauginę iš vidutinio 1-os dienos darbo užmokesčio (221,03 Lt), gauname 8 750,58 Lt. Kadangi E. V. atleidžiant iš Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko pareigų už nepanaudotas kasmetines atostogas buvo išmokėti 134,61 Lt, tai iš atsakovo priteistina 8 615,97 Lt suma.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalimi, taip pat prašo priteisti iš atsakovo po 221 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 2013 m. birželio 6 d. iki sumokės jam priklausančią visą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo teismai yra suformavę atitinkamą praktiką, pagal kurią pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatytas pasekmes atsiranda, kai yra nustatomos šios sąlygos: 1) darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo laiką – taikoma tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau mėnesių) darbo užmokestis. Darbdavys mokėti šią išmoką įstatymo yra įpareigotas už visą uždelsimo atsiskaityti laiką, neatsižvelgiant į tai, jog buvo kilęs šalių ginčas dėl išmokos ar jos dalies mokėjimo pagrįstumo. Šios pareigos neeliminuoja ir tokia situacija, kai atleidžiamas iš darbo darbuotojas yra skolingas darbdaviui. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, tai tokiais atvejais darbdaviui taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008 pažymėjo, kad jeigu su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaitoma visiškai, tai vidutinio darbo užmokesčio sumokėjimas už visą uždelsimo laiką atitiks teisės normos tikslus, tačiau jeigu atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis jam priklausančių sumų, nesiekiančių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio, tada DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu mokėtinos išmokos dydžio nustatymas naudojant vien gramatinį šios normos aiškinimą prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei reikštų neproporcingos teisės pažeidimui sankcijos darbdaviui taikymą. Taigi, nustačius, kad su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta ir kad dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, yra taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos pasekmės, tačiau tais atvejais, kai atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, už uždelstą atsiskaityti laiką taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-82/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-267/2008).

Taikant DK 141 straipsnio 3 dalį būtina atsižvelgti į DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus; pagal darbuotojo (ieškovo) vidutinį darbo užmokestį apskaičiuota išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje F. B. ir kt. v. UAB „Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. Lietuvos ir Kanados UAB „Pajūrio mediena“, bylos Nr. 3K-3-247/2011; 2012 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. UAB „Eurėja“, bylos Nr. 3K-3-179/2012; kt.).

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad darbdavio pareiga atleidus darbuotoją iš darbo, jo atleidimo dieną, su juo visiškai atsiskaityti (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalis). Įvertinus esamą situaciją, viso vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką priteisimas būtų neproporcingas padarytam pažeidimui, reikštų pernelyg didelę disproporciją tarp padaryto teisės pažeidimo ir sankcijos darbdaviui. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis bendraisiais teisės principais (proporcingumo, teisingumo ir protingumo), visa apimtimi vidutinio atlyginimo už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimas (nuo 2013 m. birželio 6 d. iki teismo sprendimo įvykdymo), nebūtų teisingas ir protingas, vertinant bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas sumažinti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatytą sankciją – vidutinio darbo užmokesčio priteisimą už uždelsimo atsiskaityti laiką – teisinga ir protinga priteisti pareiškėjui viso 3000 Lt už uždelstą atsiskaityti laiką.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines aplinkybes ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis). E. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą – pareiškėjo E. V. skundas tenkintinas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo E. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo E. V. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. V. iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 8 615,97 Lt kompensaciją už nepanaudotas kasmetines mokamas atostogas ir 3000 Lt už uždelstą atsiskaityti laiką.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Anatolijus Baranovas Arūnas Sutkevičius