A-486-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-486-146/2015

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-06998-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 11.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo pareiškėja T. B., dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. B. ir T. B. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims S. B. ir K. B. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai G. B. ir T. B. (toliau – ir pareiškėjai) padavė Kauno apygardos administraciniam teismui skundą (II t., b. l. 53–56), prašydami įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir atsakovas) išmokėti jiems 42 000 Lt neišmokėtos kompensacijos dalį, remiantis uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Laudomus“ 2013 m. balandžio 17 d. turto vertinimo ataskaita Nr. 13-38 (toliau – ir UAB Laudomus“ Ataskaita Nr. 13-38), per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjai paaiškino, kad jų šeima bute (duomenys neskelbtini) g. 3-6, Kaune, apsigyveno nuo 1989 m. gyvenamųjų patalpų apsikeitimo pagrindu. Namas buvo grąžintinas savininkams, todėl su Kauno miesto savivaldybe buvo sudaryta nuomos sutartis. Pareiškėjų šeima naudojosi butu Nr. 6, kurio plotas 42,76 kv. m, ir gyvenamąja patalpa Nr. 1-7, kurios plotas 9,60 kv. m, t. y. viso 52,36 kv. m. Rašytinė nuomos sutartis dėl papildomos patalpos Nr. 1-7 (9,60 kv.

m) nuomos nebuvo sudaryta, tačiau ši patalpa teisėtai atiteko pareiškėjams remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 18 d. nutartimi, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. A-1683. Kauno miesto savivaldybės administracija 2004 m. rugpjūčio 17 d. išdavė pareiškėjams valstybės garantiją Nr. 526 (toliau – ir valstybės garantija Nr. 526), kuria valstybė įsipareigojo kompensuoti už jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas, t. y. 52,36 kv. m. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. gruodžio 16 d.

įsakymu Nr. A-4594 pakeitė valstybės garantiją Nr. 526 ir išdavė valstybės garantinį dokumentą Nr. 2695 (toliau – ir valstybės garantija Nr. 2695), kuriuo valstybė įsipareigojo grąžinto buto Nr. 6, esančio (duomenys neskelbtini) g. 3, Kaune, nuomininkui ir jo šeimos nariams įvykdyti jų pasirinktą valstybės garantiją: ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuoti nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertę pinigais. Valstybės garantijoje Nr.2695 buvo nustatyta, kad nuomojamų patalpų rinkos vertė – 254 000 Lt.

Nurodyta kompensacijos suma (254 000 Lt) 2008 m. gruodžio 30 d. buvo pervesta į pareiškėjų banko sąskaitą. Vėliau, Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-391-375/2010 dėl pareiškėjų šeimos iškeldinimo iš buto (duomenys neskelbtini) g. 3-6, Kaune, pareiškėjai susipažino 2008 m. birželio 6 d. turto vertinimo ataskaita Nr. B08-586 (toliau – ir RC Kauno filialo Ataskaita Nr. B08-586), kurios pagrindu Kauno miesto savivaldybė apskaičiavo kompensaciją, ir sužinojo, kad valstybės garantijoje Nr.2695 nurodyta gyvenamųjų patalpų rinkos vertė (254 000 Lt) yra apskaičiuota ne už visą nuomotų gyvenamųjų patalpų plotą – 52,36 kv. m, o už 42,76 kv. m, t.y. neįvertintus patalpos Nr. 1-7 (9,60 kv. m).

Kauno miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-391-375/2010 nusprendė Balandžių šeimą iškeldinti iš gyvenamųjų patalpų, (duomenys neskelbtini) g. 3-6, Kaune, tačiau neiškeldino iš gyvenamosios patalpos Nr. 1-7 (9,60 kv. m), esančios (duomenys neskelbtini) g. 3, Kaune. Po šio teismo sprendimo priėmimo pareiškėjai kreipėsi į atsakovą, siekdami įrodyti, kad valstybės garantija nėra visiškai įvykdyta, nes kompensacija išmokėta ne už visas nuomojamas patalpas, o tik už 42,76 kv. m. Kauno miesto savivaldybės administracijos pavedimu UAB „Inreal“ atliko buto (duomenys neskelbtini) g. 3-6, Kaune, (42,76 kv.

m) ir gyvenamosios patalpos Nr. 1-7 (9,60 kv.

m) rinkos vertės nustatymą 2008 m. birželio mėnesio kainomis ir 2012 m. rugsėjo 18 d. surašė nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 12/09-330K (toliau – ir UAB „Inreal“ Ataskaita Nr. 12/09-330K). Pareiškėjams kilo abejonių, ar ši ataskaita atitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir TVVPĮ) 22 straipsnio (4 d. 3 p.) bei Turto ir verslo vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159, reikalavimus (Metodikos 57 p.), todėl jie kreipėsi į Turto vertinimo priežiūros tarnybą, kuri nustatė, kad UAB „Inreal“ Ataskaita Nr. 12/09-330K neatitinka kai kurių teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgdami į tai, pareiškėjai kreipėsi į turto vertintoją UAB „Laudomus“ dėl nepriklausomo turto vertinimo. UAB „Laudomus“ atliko buto (duomenys neskelbtini) g. 3-6, Kaune, (42,76 kv. m.) ir gyvenamosios patalpos Nr. 1-7 (9,60 kv.

m) vertinimą 2008 m. birželio 5 d. kainomis ir 2013 m. balandžio 17 d. pateikė turto vertinimo ataskaitą Nr. 13-38 (toliau – ir UAB „Laudomus“ Ataskaita Nr. 13-38), kurioje turto vertę – 296 000 Lt. Pasak pareiškėjų, tokiu būdu vykdant valstybės garantiją jiems liko neišmokėta jiems priklausanti kompensacijos dalis – 42 000 Lt (296 000 – 254 000) už nuomotas gyvenamąsias patalpas.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašė administracinę bylą nutraukti arba pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (II t., b. l. 68–77) atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau – ir Kompensacijų įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto ir 5 dalies nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, kad savivaldybės vykdomosios institucijos išduota garantija (valstybės garantija) yra administracinis aktas, apibrėžiantis valstybės (garanto) ir grąžinto namo ar jo dalies, buto nuomininko ir jo šeimos narių teises ir pareigas; asmenims, turintiems teisę į valstybės garantiją, teisines pasekmes sukelia savivaldybės administracijos priimti administraciniai aktai – valstybės garantija ir įsakymas dėl valstybės garantijos vykdymo (LVAT 2007 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-48/2007, 2008 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-180/2008).

Pareiškėjams kompensacija už nuomojamas gyvenamąsias patalpas, kurios natūra buvo grąžintos savininkui, buvo išmokėta pagal valstybės garantiją, todėl manydami, kad jų teisės, susijusios su valstybės garantijos vykdymu, buvo pažeistos, pareiškėjai privalėjo kreiptis teisminės gynybos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Pareiškėjai savo teisę skųsti valstybės garantiją yra realizavę dar 2010 m. lapkričio 5 d., kai su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, kuris 2011 m. kovo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-76-480/2011 netenkino pareiškėjų prašymo atnaujinti praleistą terminą patikslintam skundui dėl 2008 m. gruodžio 16 d. valstybės garantijos 2 punkto bei 2008 m. gruodžio 29 d.

įsakymo Nr. A-4750 1 ir 2 punktų panaikinimo paduoti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-395/2011 Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį nepakeistą. Taigi pareiškėjai jau yra įgyvendinę teisę kreiptis į teismą dėl to paties ginčo dalyko tarp tų pačių šalių ir yra priimtas įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, kuris privalo būti vykdomas (ABTĮ 14 str.), todėl administracinė byla turėtų būti nutraukta.

Atsakovas taip pat paaiškino, kad apie valstybės garantijos įvykdymą pareiškėja T. B. buvo informuota Kauno miesto savivaldybės administracijos 2009 m. sausio 14 d. raštu Nr. 10-2-76 bei įvykdžius 2008 m. gruodžio 30 d. mokėjimo nurodymą Nr. 2077, kuriuose aiškiai nurodyta už ką ir kokio dydžio suma yra mokama, todėl apie valstybės garantijos įvykdymą pareiškėjai sužinojo ne Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-391-375/2010, kaip teigiama pareiškėjų skunde.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-391-375/2010 nustatė, kad pareiškėjams išduota valstybės garantija Nr. 2695 yra visiškai įvykdyta ir su jais yra visiškai atsiskaityta. Nei VĮ Registrų centro Kauno filialo 2008 m. birželio 5 d. Turto vertės nustatymo pažyma Nr. B08-586, kurios pagrindu pareiškėjams buvo įvykdyta valstybės garantija ir išmokėta 254 000 Lt, nei UAB „Inreal“ Ataskaita Nr. 12/09-330K nėra nuginčytos TVVPĮ nustatyta tvarka (24 str. 3 d.), nė vienos vertinimo ataskaitos pareiškėjai neginčija ir šioje byloje, todėl nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą ir išmokėti 42 000 Lt kompensaciją.

Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. A-4850 nusprendus skirti T. B. ir jos šeimos nariams, gyvenantiems savininkui grąžintame bute (duomenys neskelbtini) g. 3-6, Kaune, 254 000 Lt nuomotų gyvenamųjų patalpų vertei kompensuoti bei 2008 m. gruodžio 30 d. mokėjimo nurodymu pervedus nurodytą sumą į pareiškėjos sąskaitą banke, remiantis Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalimi ir Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka) 2.5 punktu laikytina, jog Kauno miesto savivaldybės administracija laiku ir tinkamai, kaip numatyta valstybės garantijoje Nr. 2695, įvykdė visus prisiimtus valstybės įsipareigojimus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. lapkričio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1364/2002, išnagrinėjęs atsakovių T. B. ir R. B. kasacinį skundą dėl patalpų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 3, pažymėtų indeksais 1-7, 1-1, nustatė, kad ginčo patalpos laikytinos ne gyvenamosiomis, o pagalbinėmis, todėl net ir nepakeitus jų teisinio statuso, t. y. Nekilnojamojo turto registre nepakeitus įrašo, jos negali būti laikomos kaip gyvenamosios, o yra tik gyvenamųjų patalpų priklausiniai. VĮ Registrų centro Kauno filialas, 2008 m. birželio 5 d. atlikęs ginčo buto vertinimą, kurio pagrindu pareiškėjams buvo išmokėta kompensacija, Ataskaitoje Nr. B08-586 nurodė, kad vertinamo buto plotas yra 42,76 kv. m.

Kauno miesto savivaldybės Nuosavybės teisių atkūrimo skyrius pareiškėjai T. B. ne kartą raštiškai patvirtino, jog vertinant ginčo butą, patalpos 1-7 (9,60 kv.

m) vertė buvo įskaičiuota į gyvenamojo buto bendrojo ploto 1 kv. m vertę. Remiantis TVVPĮ 24 straipsnio 3 dalimi, turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga tol, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka. Kauno miesto savivaldybės administracija, pateikusi užsakymą VĮ Registrų centro Kauno filialui atlikti T. B. nuomojamo turto įvertinimą, nesivadovauti RC Kauno filialo Ataskaita Nr. B08-586 neturėjo pagrindo. Pareiškėjai šios ataskaitos teisingumo ir pagrįstumo neginčijo ir neginčija įstatymų nustatyta tvarka, todėl ši ataskaita laikytina teisinga ir pagrįsta.

Todėl pareiškėjų reikalavimas papildomai išmokėti 42 000 Lt kompensaciją yra nepagrįstas ir atmestinas. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. A-4594 pakeitus valstybės garantinį dokumentą Nr. 526, nuomininkei T. B. ir jos šeimos nariams išduota valstybės garantija Nr. 2695 nebuvo nuginčyta teisės aktų nustatyta tvarka, buvo įvykdyta visiškai, todėl nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjams kito dydžio kompensaciją nei buvo nurodyta minėtoje valstybės garantijoje.

Be to, atsakovas pabrėžė, jog Kauno miesto savivaldybės administracija neturi teisinio pagrindo vadovautis pačių pareiškėjų užsakymu atlikta UAB „Laudomus“ ataskaita, nes nuomojamų patalpų rinkos vertės nustatymas priskirtas savivaldybės administracijos diskrecijai.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 10 d. sprendimu (II t., b. l. 93−97) pareiškėjų G. B. ir T. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjų pasirinktos valstybės garantijos įvykdymo, kompensuojant pareiškėjams nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertę pinigais. Pareiškėjų nuomone, gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) g. 6-3, Kaune, rinkos vertė nustatyta per maža, jiems nepagrįstai neišmokėta kompensacija už 9,60 kv. m ploto patalpą 1-7.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjams, t.y. nuomininkams, gyvenantiems savininkei V. K. grąžintino gyvenamojo namo (IA2/p), esančio (duomenys neskelbtini) g. 3, Kaune, 6 bute, Kauno miesto savivaldybės administracija 2004 m. rugpjūčio 17 d. išdavė jų pasirinktą valstybės garantiją Nr. 526, įsipareigodama ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. suteikti kitas didesnės vertės gyvenamąsias patalpas, kurių dalis, atitinkanti nuomotų patalpų vertę, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį nuomininkai privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais (civilinės bylos Nr. 2-2411-775 I t., b. l. 13). Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. A-4504, atsižvelgiant į T. B. ir jos šeimos narių valią dėl valstybės garantijos pasirinkimo bei prašymą dėl jos pakeitimo, valstybės garantija Nr.526 buvo pakeista, nutarus išduoti naują garantinį dokumentą, kuriuo valstybė įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuoti nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertę pinigais, pervedant juos į valstybės garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke. Tą pačią dieną Kauno miesto savivaldybė išdavė valstybės garantiją Nr. 2695. Šios valstybės garantijos 2 punkte buvo nustatyta, kad nuomojamų patalpų rinkos vertė, nustatyta pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, yra 254 000 Lt. Atsakovo 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. A-4750 „Dėl nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertės kompensavimo pinigais T. B. ir jos šeimos nariams“ buvo skirta 254 000 Lt pareiškėjams nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertei kompensuoti, įpareigojant Apskaitos skyrių iki 2008 m. gruodžio 31 d. pervesti įsakyme nurodytą sumą į pareiškėjų nurodytą sąskaitą banke (civilinės bylos Nr. 2-2411-775 I t., b. l. 14–16). Pareiškėjų nuomojamo buto rinkos vertė garantijos įvykdymui buvo nustatyta RC Kauno filialo Ataskaitoje Nr. B08-586 (civilinės bylos Nr. 2-2411-775 I t., b. l. 17–30). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog 2008 m. gruodžio 30 d. mokėjimo nurodymu visa pinigų suma buvo pervesta į pareiškėjų sąskaitą banke, už kurią jie įsigijo kitas gyvenamąsias patalpas V. Kudirkos g. 32-12/Jankaus g. 1-12, Kaune.

Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad valstybės garantijos galiojimo laikas pasibaigia, kai ji įvykdoma. Įgyvendinimo tvarkos 2.5 punkte nustatyta, kad, vadovaujantis 1 punkte nurodytais aprašais įvykdžius valstybės garantijose numatytus valstybės įsipareigojimus, laikoma, kad valstybės garantijos įvykdytos. Įvertinęs byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybės administracija valstybės garantijoje Nr. 2695 prisiimtus bei numatytus įsipareigojimus nuomininkui (pareiškėjams), gyvenančiam savininkui grąžintiname name, visiškai įvykdė nustatytu terminu ir pačių pareiškėjų pasirinktu būdu (Kompensacijų įstatymo 9 str. 2 d. 6 p.), todėl garantijos galiojimo laikas yra pasibaigęs. Tai, kad pareiškėjai, valstybės garantijos turėtojai, pasirašė valstybės garantiniame dokumente, jog 2008 m. gruodžio 30 d. mokėjimo nurodymu Nr. 2077 (civilinės bylos Nr. 2-2411-775 I t., b. l. 138) gavo pinigus į jų nurodytą banko sąskaitą, juos priėmė, kad nereikšdami jokių pretenzijų už šiuos pinigus įsigijo kitas gyvenamąsias patalpas, leido teismui prieiti prie išvadų, jog pareiškėjai su kompensuojama verte sutiko. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjai Kauno miesto savivaldybės administracijos 2009 m. sausio 14 d. raštu Nr. 10-2-76 buvo informuoti apie 2018 m. gruodžio 30 d. atliktą mokėjimą Nr. 2077 į jų sąskaitą ir valstybės garantijos įvykdymą (administracinės bylos Nr. I-76-480/2011 l. 65).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtinto Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumo, apskaitos ir kontrolės tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 7 punkte nustatyta, kad dar prieš išduodant valstybės garantiją, nuomininkas, nesutinkantis su nustatyta jo nuomojamų gyvenamųjų patalpų rinkos verte, gali kreiptis į valstybės garantiją išduodančios savivaldybės administracijos direktorių su motyvuotu prašymu (patalpos buvo pagerintos po turto įvertinimo; patalpos buvo įvertintos anksčiau negu prieš 3 mėnesius iki valstybės garantijos išdavimo) patikslinti nuomojamų patalpų rinkos vertę. Jeigu nuomininkas nesutinka su patikslinta nuomojamų patalpų rinkos verte, išduodama valstybės garantija, kurioje įrašoma nustatyta nuomininko nuomojamų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė ir pažymima, jog nuomininkas nesutiko su nustatyta nuomojamų gyvenamųjų patalpų rinkos verte. Tuomet ginčas gali būti sprendžiamas teisme. Valstybės garantija patikslinama pagal teismo priimtą sprendimą. Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimo Nr. 793 1.2 punktu patvirtinto Aprašo 2 punktas nustato, kad sprendimą dėl gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidų kompensavimo nuomininkams priima savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis eilės tvarka, pagal sudarytus valstybės garantijų turėtojų sąrašus šioms kompensacijoms gauti. Sprendime nurodomas kompensacijos dydis, kuris neturi viršyti nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertės, nurodytos valstybės garantiniame dokumente.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad savivaldybės vykdomosios institucijos išduota garantija (valstybės garantija) yra administracinis aktas, apibrėžiantis valstybės (garanto) ir grąžintino namo ar jo dalies buto nuomininko ir jo šeimos narių teises ir pareigas. Asmenims, turintiems teisę į valstybės garantiją, teisines pasekmes sukelia savivaldybės administracijos priimti administraciniai aktai – valstybės garantija ir įsakymas dėl valstybės garantijos vykdymo (LVAT 2007 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-48//2007, 2008 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-180/2008).

Atsižvelgęs į minėtą LVAT praktiką, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjai, manydami, jog patalpų rinkos vertė per maža, turėjo ginčyti valstybės garantiją ir įsakymą dėl valstybės garantijos vykdymo, kuris pareiškėjams sukėlė atitinkamas teisines pasekmes ir kuriuo buvo pradėtas jiems išduotos valstybės garantijos vykdymo procesas. Nesutikdami su priimtu įsakymu dėl valstybės garantijos vykdymo, manydami, kad jų nuomojamo buto vertė nustatyta netinkamai, pareiškėjai, vadovaudamasi Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio 15 dalimi, per ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą nuo sužinojimo apie jos teises pažeidžiantį individualų administracinį aktą dienos turėjo teisę paduoti skundą administraciniam teismui.

Pagal nustatytą teisinį reguliavimą valstybės garantiją įvykdžius, tolimesni su tokios valstybės garantijos įgyvendinimu susiję klausimai gali būti sprendžiami tik teismine tvarka. Teismas pažymėjo, kad šio ginčo atveju pareiškėjai nereiškia reikalavimo dėl valstybės garantijos Nr. 2695, taip pat dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. A-4750 nuginčijimo. Be kita ko, teismas pabrėžė, kad tokio ginčo teisme pareiškėjai kelti nebegali, nes šią teisę jie jau bandė realizuoti 2010 m. spalio 19 d., kreipdamiesi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą (administracinė byla Nr. I-76-480/2011, b. l. 102, 108-111), kuris 2011 m. kovo 28 d. nutartimi (b. l. 126–130) pareiškėjų prašymą dėl termino atnaujinimo atmetė ir administracinę bylą nutraukė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovams T. B., G. B., K. B., S. B. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, pareiškėjai, kaip ir šioje byloje, teigė, jog valstybės garantijos galiojimo laikas nėra pasibaigęs, nes neišmokėjus kompensacijos už turto vertintojo neapžiūrėtą patalpą Nr. 1-7 (9,6 kv. m), garantija nebuvo tinkamai įvykdyta. Be to, pirmosios instancijos teismas 2014 m. birželio 10 d. sprendime pažymėjo, kad minėtoje civilinėje byloje įsiteisėjusiais teismų sprendimais nusprendus iškeldinti pareiškėjus iš ginčo patalpų buvo konstatuota, jog Kauno miesto savivaldybės administracija laiku bei tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus, duomenų, kad valstybės garantija pakeista ar panaikinta kaip neteisėta, nėra, pabrėžta ir tai, kad teisminiu keliu savo teisių ir interesų pareiškėjai negynė, valstybės garantijos teisėtumo nenuginčijo (civilinės bylos Nr. 2-2411-775 I t., b. l. 91,94). Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas taikė ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Pareiškėjai savo reikalavimą dėl dalies neišmokėtos kompensacijos priteisimo grindė 2013 m. balandžio 17 d. UAB „Laudomus“ nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) g. 3-6, Kaune, vertinimo ataskaita Nr. 13-38, kurioje nustatyta buto Nr. 6 ir patalpos Nr. 1-7 rinkos vertė – 296 000 Lt (civilinės bylos Nr. 2-2411-775/2014 I t., b. l. 68–87), taip pat 2012 m. liepos 11 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos Antikorupcijos komisijos raštu Nr. AK2-43 (civilinės bylos Nr. 2-2411-775/2014 I t., b. l. 68–87), 2013 m. vasario 26 d. Turto vertinimo priežiūros tarnybos raštu Nr. T9(1.13)A2-229(13), kuriuo nustatytas UAB „Inreal“ Ataskaitos Nr. 12/09-330K ydingumas bei neatitikimas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo ir Turto vertinimo metodikos reikalavimams (civilinės bylos Nr. 2-2411-775/2014 I t., b. l. 66–67). Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad įstatymo nustatyta tvarka nenuginčijus administracinių aktų, pareiškėjų veiksmai, kuriuos jie atliko po valstybės garantijos įvykdymo ir pasibaigus jos galiojimo laikui, nagrinėjamoje byloje Kompensacijų įstatymo taikymo požiūriu nepripažintini teisiškai reikšmingais. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad visi pareiškėjų nurodyti dokumentai, kurie priimti po garantijos įvykdymo, jokios įrodomosios reikšmės neturi, iš esmės pareiškėjams jokių teisinių pasekmių nesukelia ir jų reikalavimo nepagrindžia. Teismas pažymėjo, kad tokie dokumentai galėtų būti vertinami tik sprendžiant valstybės garantijos išdavimo ir jos vykdymo teisėtumo klausimus, tačiau tokio pobūdžio ginčas nėra keliamas. Taip pat pažymėjo, kad nenuginčijus valstybės garantijos, nėra reikšmingos pareiškėjų nurodomos aplinkybės, susijusios su vertinimu, ar patalpa 1-7 yra gyvenamoji, ar jos priklausinys, ar ši patalpa buvo apžiūrėta bei vertinta, ar nebuvo. Be to, atsakovo ir Registrų centro Kauno filialo nurodyta aplinkybė, kad pagalbinės patalpos 1-7 (9,60 kv. m) vertė, nors ir nebuvo atskirai skaičiuojama, bet buvo įvertinta, įskaičiuojant jos vertę į buto bendro ploto 1 kv. m vertę, nėra paneigta (civilinės bylos Nr. 2-2411-775 I t., b. l. 141).

Apibendrindamas išdėstytus motyvus pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad valstybės garantija ir įsipareigojimas kompensuoti nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertę pinigais tinkamai įvykdyti, garantijos galiojimo laikas pasibaigęs, todėl teisinio pagrindo mokėti pareiškėjams didesnę kompensaciją, nei valstybės garantijoje nurodyta, nėra.

III. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (II t., b. l. 103−106) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Taip pat apeliantas prašo priteisti iš atsakovo teismo išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Apelianto manymu, teismas neobjektyviai ir neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybių visetą, tai nulėmė neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-31354/2002 priimtą 2002 m. lapkričio 18 d. nutartį, kuria apeliantui buvo priteista patalpa 1-7, netinkamai įvertino valstybės garantiją Nr. 2695, kuria valstybė įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. kompensuoti nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertę pinigais. Teismas nesirėmė byloje esančia 2004 m. liepos 19 d. Turto vertinimo vertės nustatymo pažyma Nr. 04-07-B65, nevertino 2008 m. rugpjūčio 13 d. savininkui sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomos sutarties Nr. 10-4-1117 nuostatų, taip pat neatsižvelgė į Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2013 m. vasario 26 d. rašte Nr. T(1.13)A2-229(13) nustatytus pažeidimus, kurie turi esminę įtaką nustatant ginčo turto vertę. Teismas nepašalino prieštaravimų tarp administracinėje byloje esančių įrodymų, susijusių su apeliantui išmokėtos kompensacijos dydžiu, patalpos 1-7 apžiūrėjimu bei įvertinimu, taip pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę bei ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatytą teismo pareigą, susijusią su ištirtų įrodymų vertinimu. Byloje yra pateiktos trys skirtingos vertinimo ataskaitos. Nagrinėjant bylą pareiškėjai ir jų atstovė prašė teismo skirti ekspertizę nekilnojamojo turto, įskaitant patalpą 1-7, vertės nustatymui, tačiau teismas atsisakė tenkinti šį prašymą, tokiu būdu nepašalindamas byloje esančių prieštaringų duomenų apie nekilnojamojo turto vertę ir pažeisdamas apelianto konstitucinę teisę į jo pažeistų teisių gynybą bei nešališką teismą.

2. Teismo išvados, esą pareiškėjai nereiškė reikalavimo dėl valstybėse garantijos Nr. 2695 ir 2008 m. gruodžio 29 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. A-4750 nuginčijimo, bei kad tokio ginčo teisme jie nebegali kelti, nes šią teisę jau bandė realizuoti 2010 m. spalio 19 d. kreipdamiesi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą (administracinė byla Nr. I-76-480/2011), prieštarauja Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1744-273/2014 konstatuotoms aplinkybėms, jog Kauno apygardos administraciniam teismui atmetus pareiškėjų prašymą atnaujinti terminą patikslintam skundui pateikti, jų skundas teisme apskritai nebuvo nagrinėjamas, administracinis ginčas liko neišspręstas iš esmės. Apeliantas pažymi, kad šiuo atveju jo keliamas reikalavimas nebuvo tapatus reikalavimams, kurie buvo keliami administracinėje byloje Nr. I-76-480/2011.

3. Lietuva 2010 m. gegužės 27 d. ratifikavo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos fakultatyvinį protokolą, kurių 12 straipsnyje yra nurodyta, kad valstybės, Konvencijos šalys, turi imtis visų atitinkamų ir veiksmingų priemonių, kad būtų užtikrintos neįgaliųjų lygios teisės nuosavybės teise turėti turtą ar jį paveldėti, tvarkyti savo finansinius reikalus ir turėti vienodas galimybes su kitais asmenimis gauti banko paskolas, hipotekos ir kitokių formų finansinius kreditus, ir užtikrina, kad iš neįgaliųjų nebūtų savavališkai atimama jų nuosavybė. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas mano, jog Kauno miesto savivaldybė, tinkamai neįvertindama jo šeimai išnuomoto buto, neapžiūrėdama dalies patalpų, pažeidė jo teisę į nuosavybę, o teismas savo sprendimu pritarė neįgaliojo asmens teisių pažeidimui.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 111–116) atsakovas atsikerta į apelianto argumentus remdamasis iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos jis buvo pateikęs nagrinėjant administracinę bylą pirmosios instancijos teisme. Papildomai atsakovas pažymi, jog Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėjant pareiškėjų skundą, apeliantui, kuris buvo atstovaujamas advokato, buvo sudarytos visos sąlygos teikti įrodymus ir motyvuoti jų būtinumą nagrinėjamo ginčo išsprendimu. Teismas dėl įrodymų priėmimo ir ekspertizės skyrimo pasisakė aiškiai, visus įrodymus vertino ir prie bylos prijungė tuos, kuriuos pagrįstai pripažino turinčiais reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Atsakovas mano, kad yra nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas esą pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus dėl neįgaliųjų teisių. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjų piktybinis neišsikėlimas iš ginčo patalpų (duomenys neskelbtini) g. 3-6, Kaune, kai jiems visiškai įvykdyti valstybės įsipareigojimai bei išsikeliantys asmenys už kompensaciją yra įsigiję kitą nekilnojamąjį turtą, gali pažeisti ir kitų asmenų, kuriems šis turtas yra grąžintas natūra, teises ir teisėtus interesus.

Pareiškėja T. B. padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą (II t., b. l. 118-122), kuriuo, vadovaudamasi ABTĮ 131 straipsnio nuostatomis, pareiškė apie savo prisidėjimą prie pareiškėjo G. B. apeliacinio skundo. Prašyme pareiškėja išdėstė analogiškus argumentus, kurie yra pateikti pareiškėjo G. B. apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjai kreipėsi į teismą, siekdami, kad jiems, t.y. nuomininkams, kurie gyveno savininkui grąžinto namo bute ir kuriems pagal išduotą valstybės garantiją buvo išmokėta joje nurodyta pinigų suma (254 000 Lt), iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos būtų priteista 42.000 Lt (12 164,04 Eur), remiantis pareiškėjų pateikta UAB „Laudomus“ 2013 m. balandžio 17 d. turto vertinimo ataskaita Nr. 13-38.

Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalis apibrėžia, kad valstybės garantija nuomininkui – tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžinto namo, jo dalies, buto nuomininkui ir jo šeimos nariams (toliau – garantijos turėtojai) įvykdyti garantiją, nurodytą šio straipsnio 2 dalyje, o garantijos turėtojai įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas per šio straipsnio 12 dalyje nustatytą laiką.

Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose nurodyti valstybės garantinių įsipareigojimų būdai tarp jų - kompensuoti nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė pinigais, kurie bus pervesti į valstybės garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke (6 punktas).

Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad valstybės garantijos galiojimo laikas pasibaigia, kai ji įvykdoma. Pasibaigus valstybės garantijai, šio straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 5, 6 punktuose nurodytų garantijų turėtojai per 4 mėnesius, o šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytos garantijos turėtojas, įsigyjantis gyvenamąsias patalpas statomame name, – per 6 mėnesius privalo patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas. Šio straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytos garantijos turėtojai per 2 metus privalo patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas. Nuomininkai, neįvykdę šios sąlygos, iškeldinami iš turėtų gyvenamųjų patalpų vadovaujantis Civilinio kodekso 6.613 straipsniu. Kai sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies ar buto nuomininkai patuština turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas ar nuomininkai iškeldinami iš jų, savivaldybės administracijos direktorius privalo šias patalpas per vieną mėnesį Vyriausybės nustatyta tvarka perduoti šio gyvenamojo namo, jo dalies ar buto savininkui (savininkams).

Valstybės garantijos nuomininkui įvykdymas reiškia, kad yra įvykdytas valstybės garantijoje nurodytas įsipareigojimas. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta valstybės garantija - kompensuoti nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė pinigais, kurie bus pervesti į valstybės garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke – laikoma įvykdyta tada, kai garantijos davėjas perveda į garantijos turėtojo sąskaitą banke valstybės garantijoje nurodytą pinigų sumą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės administracija pareiškėjų šeimai (T. B., G. B. ir jų dviem dukroms), t.y. nuomininkams, gyvenantiems savininkui grąžinto namo (duomenys neskelbtini) g. 6 bute Nr. 3, Kaune, 2008 m. gruodžio 16 d. išdavė valstybės garantiją Nr. 2695, kuria valstybė įsipareigojo šios valstybės garantijos turėtojams ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuoti nuomotų gyvenamųjų patalpų gyvenamųjų patalpų rinkos vertę pinigais (254 000 Lt), kurie bus pervesti į valstybės garantijos turėtojo sąskaitą banke (1 punktas). Valstybės garantijos Nr. 2695 2 punkte nurodyta, kad nuomojamų patalpų rinkos vertė (254 000 Lt) nustatyta pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Valstybės garantijos Nr. 2695 7 punkte įrašyta, kad valstybės garantijos turėtojai su 2 punkte nustatyta nuomojamų patalpų rinkos verte sutinka. Valstybės garantiją Nr. 2695 pasirašė visi jos turėtojai. Be to, šio valstybės garantijos turėtojai šio dokumento 6 punktu įsipareigojo, kai bus įvykdyta valstybės garantija, patuštinti gyvenamąsias ir kitas patalpas.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. A-4750 skyrė T. B. ir jos šeimos nariams – sutuoktiniui G. B. ir dukroms Karolinai ir S. B., gyvenantiems savininkui grąžintame name (duomenys neskelbtini) g. 3-6, Kaune, nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertei kompensuoti 254 000 Lt ir įpareigojo Apskaitos skyrių iki 2008 m. gruodžio 30 d. šią pinigų sumą pervesti į T. B. ir jos šeimos narių nurodytą sąskaitą banke. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Kauno miesto savivaldybės administracija valstybės garantijoje Nr. 2695 ir 2008 m. gruodžio 29 d. įsakyme Nr. A-4750 nurodytą sumą (254 000 Lt) 2008 m. gruodžio 30 d. mokėjimo nurodytu pervedė į pareiškėjų nurodytą sąskaitą banke.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė iš esmės dėl to, kad valstybės garantija yra įvykdyta, jos galiojimo laikas pasibaigęs, todėl tenkinti pareiškėjų reikalavimą dėl atitinkamai didesnės kompensacijos išmokėjimo, pagrindo nėra.

Pareiškėjo G. B. apeliaciniame skunde, prie kurio prisidėjo pareiškėja T. B., keliami klausimai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, yra susiję su vertinimu, ar išduodant pareiškėjų šeimai valstybės garantiją (valstybės garantija Nr. 2695) buvo teisingai nustatyta kompensuojama nuomotų patalpų rinkos vertė pinigais (254 000 Lt).

Byloje nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracija, išduodama pareiškėjų šeimai valstybės garantiją Nr.2695, jų nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertę (254 000 Lt) nustatė remdamasi RC Kauno filialo parengtais dokumentais, t. y. 2008 m. birželio 5 d. turto vertės nustatymo pažyma Nr. B08-586, kuri buvo parengta atsižvelgus į šių patalpų tikslinio vertinimo (rinkos vertės nustatymas garantijos vykdymui) ataskaitą Nr. B08-586. Šioje byloje inicijuotu administraciniu ginču pareiškėjai, reikšdami Kauno miesto savivaldybės administracijai reikalavimą išmokėti 42 000 Lt, remiasi UAB „Laudomus“ 2013 m. balandžio 17 d. turto vertinimo ataskaita Nr. 13-38, kurioje atskirai įvertinta, kad 42,76 kv.m bendro ploto buto (duomenys neskelbtini) g. 6 bute Nr. 3, Kaune, rinkos vertė (2008 m. kainomis) 259 000 Lt, o patalpos 1-7 (9,60 kv. m) rinkos vertė – 37 000 Lt. Pareiškėjų prašomą priteisti sumą (42 000 Lt) sudaro skirtumas tarp valstybėse garantijoje Nr.2695 nurodytos gyvenamųjų patalpų rinkos vertės (245 000 Lt) ir UAB „Laudomus“ Ataskaitoje Nr. 13-38 (259 000 Lt + 37 000 Lt) nurodytos rinkos vertės. Pareiškėjų nuomone į RC Kauno filialo atliktą turto vertinimą (Ataskaita Nr. B08-586 nebuvo įtraukta buto priklausinio 1-7 vertinimas).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje pareiškėjo iškelto administracinio ginčo aplinkybių kontekste 2014 m. birželio 10 d. sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų šeimai išduota valstybės garantija Nr. 2695 yra įvykdyta. Pabrėžtina, kad šis faktas yra nustatytas civilinėje byloje, kurioje buvo išnagrinėtas ieškinys dėl Balandžių šeimos iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) g. 6-3, Kaune. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-391-375/2010) patenkino ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinį dėl atsakovų Balandžių šeimos iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų Soprano g. 3-6, Kaune, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Šiame sprendime teismas, įvertinęs įrodymus, pažymėjo, kad jie leidžia neabejoti, ieškovo argumentais, jog į namo Soprano g. 3, Kaune, rūsyje esančią patalpą 1-7 (9,60 kv. m) buvo atsižvelgta skaičiuojant ginčo buto bendro ploto 1 kv. m vertę. Teismas konstatavo, kad valstybės įsipareigojimai kompensuoti atsakovams nuomotų gyvenamųjų patalpų vertę pinigais (254 000 Lt) yra visiškai ir tinkamai įvykdyti (Kauno miesto savivaldybės administracija 2008 m. gruodžio 30 d. 254 000 Lt kompensaciją pervedė į pareiškėjų nurodytą sąskaitą banke) todėl atsakovai, gavę piniginę kompensaciją, privalėjo per 4 mėnesius įvykdyti Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies reikalavimus ir per 4 mėnesius (iki 2009 m. balandžio 30 d.) patuštinti gyvenamąsias patalpas. Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 22 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-264-173/2011) atsakovų apeliacinį skundą atmetė, o Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Iš minėtų įsiteisėjusių teismų procesinių spendimų matyti, kad į pareiškėjų šioje administracinėje byloje keliamą klausimą, esą Kauno miesto savivaldybei išduodant valstybės garantiją Nr.2695 į nuomotų gyvenamųjų patalpų vertę nebuvo įskaičiuota rūsio patalpos 1-7 vertė, yra atsakyta Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-391-375/2010). Šį klausimą atsakovai (šios administracinės bylos pareiškėjai) minėtoje civilinėje byloje kėlė ir savo apeliaciniame skunde, tačiau Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 22 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-264-173/2011) šiuos apeliantų argumentus pripažino nepagrįstais ir konstatavo, kad valstybės garantija buvo tinkama ir ji yra įvykdyta visiškai. Atsižvelgiant į visa tai, minėtoje civilinėje byloje buvo patenkintas ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinys dėl atsakovų iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų Soprano g. 3-6, Kaune.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Minėtoje civilinėje byloje ir nagrinėjamoje administracinėje byloje dalyvaujantys asmenys iš esmės yra tie patys. Todėl nurodytoje civilinėje byloje nustatytas faktas, kad valstybės garantija buvo tinkama ir ji yra visiškai įvykdyta nagrinėjamoje administracinėje byloje turi prejudicinę reikšmę. Tai reiškia, kad prejudiciniai faktai negali būti nustatinėjami iš naujo ar kvalifikuojami kitaip nei nustatyta ankstesniais įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. birželio 10 d. sprendime pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, kad teisiniuose santykiuose, kurie kyla dėl valstybės garantijų, pareiškėjai, turėdami pagrindą manyti, jog jų nuomojamo buto, kuris grąžinamas savininkams, rinkos vertė nustatyta per maža, turi ginčyti valstybės garantiją ir administracinį aktą dėl valstybės garantijos vykdymo. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai atsižvelgė į tą aplinkybę, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartimi yra nutraukta administracinė byla Nr. I-76-480/2011, kurioje pareiškėjai T. B. ir G. B. siekė iškelti administracinį ginčą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2008 m. gruodžio 16 d. valstybės garantijos Nr.2695 2 punkto, taip pat 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. A-4750 2 ir 3 punktų panaikinimo. Ši byla buvo nutraukta dėl to, kad teismas nepatenkino pareiškėjų prašymo atnaujinti praleistą šių administracinių aktų apskundimo terminą. Teismas nustatė, kad pareiškėjai apie valstybės garantiją Nr. 2695 žinojo vėliausiai nuo 2008 m. gruodo 22 d., apie Įsakymą Nr. A-4750 vėliausiai nuo 2009 m. sausio 16 d., todėl pareiškėjų nurodytų priežasčių nepripažino svarbiomis priežastimis, kurios objektyviai sukliudė tokį ilgą laiką (beveik 21 mėn.) paduoti skundą teismui dėl minėtų administracinių aktų. Nustatęs, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą paduoti skundą dėl šių administracinių aktų, teismas nutraukė bylą. Ši Kauno apygardos administracinio teismo nutartis įsiteisėjusi, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 10 d. nutartimi Nr. AS858-395/2011 šią pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

Atsižvelgdama į tai, kad minėti administracinių teismų procesiniai sprendimai yra įsiteisėję teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjai nebegali iš naujo pareikšti reikalavimų dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2008 m. gruodžio 16 d. valstybės garantijos Nr. 2695 bei 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. A-4750 (ABTĮ 96 straipsnio 4 d.), nes teismo jau yra konstatuota, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistus šių administracinių aktų apskundimo terminus. Apelianto nurodyta aplinkybė, jog Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2S-1744-273/2014) buvo panaikinta Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartis nutraukti civilinę bylą, kurioje pareiškėjai reiškė ieškinį Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl 42 000 Lt kompensacijos priteisimo, ir kurią teismas nutraukė atsižvelgdamas į tai, kad buvo nutraukta minėta administracinė byla, šiuo atveju nėra reikšminga.

Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartyje pasisakyta tik vienu aspektu (šiose bylose inicijuotų ginčų netapatumo aspektu), o tolesnė šio teisminio proceso (Nr. 2-69-3-06998-2013-8) eiga rodo, kad minėta byla, kuri buvo pradėta kaip civilinė byla, transformavosi į šią nagrinėjamą administracinę bylą. Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis yra procedūrinio pobūdžio. Kauno miesto apylinkės teismas, gavęs apelianto nurodytą Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartį, 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi kreipėsi į specialiąją teisėjų kolegiją bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, be kita, ko atkreipdamas dėmesį į tai, kad pareiškėjai byloje kelia valstybės garantijos įvykdymo klausimą, o administraciniai teismai atitinkamu aspektu jau yra pasisakę administracinėje byloje Nr. I-76-480/2011 (neatnaujinę skundo padavimo termino).

Specialioji teisėjų kolegija 2014 m. sausio 251 d. nutartimi bylą pagal pareiškėjų G. B. ir T. B. ieškinį kompensacijos pagal valstybės garantiją dalies išmokėjimo perdavė nagrinėti Kauno apygardos administraciniam teismui įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjai šioje byloje Kauno apygardos administraciniam teismui suformulavo tą patį reikalavimą dėl 42 000 Lt (12 164,04 Eur) kompensacijos priteisimo. Taigi teisminis procesas Nr. 2-69-3-06998-2013-8, kurio eigoje buvo priimta procedūrinė Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis, baigėsi šioje byloje skundžiamu Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimu.

Pagal ABTĮ 10 straipsnio nuostatas teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Esant aplinkybėms, kai minėtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra nustatyta, jog pareiškėjų šeimai išduota valstybės garantija Nr. 2695 yra įvykdyta visiškai ir pareiškėjai nebegali kelti naują ginčą dėl valstybės garantijos Nr. 2695 ir Įsakymo Nr. A-4750, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo siūlyti pareiškėjams patikslinti savo skundą ir reikšti reikalavimus dėl šių aktų (jų atitinkamų dalių) panaikinimo, taip pat neturėjo teisinio pagrindo revizuoti valstybės garantijoje Nr. 2695 ir Įsakyme Nr. A-4750 nurodytos, pareiškėjų šeimos nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertės (254 000 Lt) nustatymo pagrįstumą, o neturėdama tokio pagrindo negalėjo pasisakyti dėl pareiškėjo pateiktų į bylą dokumentų, surinktų po valstybės garantijos Nr. 2695 įvykdymo.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes ir remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą procesinių teisės normų, susijusių su teismo pareiga nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištirti (ABTĮ 81 str.) pagal įrodymų vertinimo taisykles ir teismo sprendimą pagrįsti teismo posėdyje ištirtais įrodymais (ABTĮ 57 str. 6 d., 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.), nepažeidė.

Atsakydama į apelianto argumentus dėl teismo atsisakymo skirti ekspertizę, teisėjų kolegija pažymi, kad administraciniame procese numatytas teismo aktyvus vaidmuo renkant įrodymus (ABTĮ 81 str.) nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo, ar išreikalavimo, ekspertizių skyrimo ir pan. Teismas kiekvienu atveju turi apsvarstyti proceso šalių prašymus ir juos atitinkamai išspręsti (motyvuotai patenkinti arba atmesti). Teismas pareiškėjų prašymą dėl ekspertizės skyrimo išnagrinėjo ir išsprendė (atsisakė tenkinti). Dėl pirmiau aptartų priežasčių visumos teismas neturėjo pagrindo revizuoti valstybės garantijoje Nr.2695 ir Įsakyme Nr. A-4750 nurodytos ar pareiškėjų šeimos nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertės (254 000 Lt) nustatymo pagrįstumą, todėl teismo atsisakymas tenkinti pareiškėjų prašymą dėl ekspertizės skyrimo šių patalpų vertinimui yra adekvatus faktinėms aplinkybėms.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus: subjektyvųjį ir objektyvųjį. Teismas turi būti nešališkas subjektyviąja prasme, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (pvz., byla H. prieš Daniją). Teismas turi būti nešališkas ir objektyvia prasme, t. y. turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Pavyzdžiui, byloje T. T. prieš Islandiją EŽTT pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Sprendžiant, ar teisėjo nagrinėjančio bylą ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan. Teiginio, esą teismas buvo šališkas, apeliantas nepagrindė jokiais konkrečiais faktais ir motyvuotais argumentais, susijusiais su minėtu objektyvumo testu. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad teismas atliko jam nepalankų procesinį veiksmą (netenkino prašymo skirti ekspertizę) nesuteikia pagrindo išvadoms, kad teismas buvo šališkas ir pažeidė pareiškėjų teisę į nešališką teismą.

Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs būtinybę nepaneigti atkurtina nuosavybe besinaudojančio asmens teisės turėti gyvenamąją patalpą (žr. Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimą). Esminės nuostatos dėl nuomininko, gyvenančio savininkams grąžintinuose namuose, butuose teisės turėti gyvenamąją patalpą atskleidžiamos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. ir 2013 m. gegužės 30 nutarimuose. Juose pabrėžiama, kad nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, jų dalyse, butuose, teisėti lūkesčiai įstatymo nustatyta tvarka įsigyti nuosavybėn kitas lygiavertes gyvenamąsias patalpas kyla iš Seimo priimtų įstatymų, nustatančių valstybės garantijas nuomininkams. Pagal byloje esančius duomenis ši pareiškėjų šeimos (nuomininkų, gyvenusių savininkui grąžinto namo bute), tarp jų ir neįgalaus asmens, teisė nebuvo paneigta, nes valstybės garantija Nr.2695 su kuria pareiškėjai sutiko, buvo visiškai įvykdyta iki Kompensacijų įstatyme nustatyto termino (2009 m. sausio 1 d.) ir pareiškėjų šeima, gavusi valstybės garantiją (254 000 Lt kompensaciją) nusipirko kitas gyvenamąsias patalpas.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2-391-375/2010) dėl pareiškėjų šeimos iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) g. 3-6, Kaune, be kita ko, buvo nustatyta, kad gavusi minėtą kompensaciją pareiškėjų šeima 2009 m. spalio 7 d. įsigijo kitas gyvenamąsias patalpas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl pareiškėjo G. B. apeliacinis skundas, prie kurio prisidėjo pareiškėja T. B., atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis