A-756-497-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-497/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00256-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pareigūnų valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. M. 2013 m. sausio 22 d. (spaudas ant voko) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2013 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 1D-455 (11);

2) įpareigoti atsakovą išmokėti 10 528,71 Lt dydžio neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio.

Pareiškėjai buvo paskirta 522,93 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovas, taikydamas Laikinojo įstatymo nuostatas, pensiją sumažino. Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu R. M. buvo dirbanti pensininkė (t. y. turėjo draudžiamųjų pajamų), jai paskirta pensija buvo sumažinta ne tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, bet ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Skundo reikalavimus pareiškėja grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. priimtu nutarimu, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos, kuriomis tam tikrą darbą dirbantiems ar tam tikru verslu besiverčiantiems valstybinių pensijų gavėjams jų gaunamos pensijos buvo sumažintos daugiau nei asmenims, nedirbantiems jokio darbo ir nesiverčiantiems jokiu verslu, pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Taigi, pareiškėjos vertinimu, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. laikotarpiu jai buvo neišmokėta 10 528,71 Lt dydžio valstybinės pensijos dalis.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į skundą (b. l. 19–20) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad VRM neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, nes Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota ir sumažinta jos pensija, sprendimo priėmimo metu galiojo, nebuvo pripažintos prieštaraujančios Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pagal kurią buvo perskaičiuojama ir išmokama sumažinta pensija pareiškėjai dėl to, kad ji atitinkamu laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos neteko galios, todėl išnyko pagrindas mažinti pareiškėjai pensiją. Be to, atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepažeidė pareiškėjos teisių ir/ar teisėtų interesų, nes pensija jai buvo perskaičiuojama tuo metu galiojusių, teisėtų norminių teisės aktų nustatyta tvarka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 10 d. sprendimu (b. l. 31–35) pareiškėjos R. M. skundą patenkino iš dalies: panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 1D-455 (11) dalį, kurioje atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, ir priteisė R. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 10 528,71 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Kitoje dalyje skundą atmetė.

Nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos 2003 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. 2/17-1040 pareiškėjai nuo 2003 m. liepos 19 d. neterminuotai buvo paskirta 522,93 Lt valstybinė pensija (b. l. 14). Tačiau pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjai paskirta valstybinė pensija perskaičiuota, t. y. sumažinta, jos dydis svyravo nuo 189,14 Lt iki 233,69 Lt (b. l. 18). 2012 m. gruodžio 27 d. pareiškėja kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją dėl neišmokėtos pensijos dalies nepriemokos išmokėjimo (b. l. 15). Vidaus reikalų ministerija 2013 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 1D-455-(11) pareiškėjos prašymo netenkino, paaiškino pareiškėjos valstybinės pensijos perskaičiavimo tvarką bei tai, kad neturi teisinio pagrindo mokėti paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ir išmokėti jos nepriemoką (b. l. 16–17).

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 16 straipsniu, taip pat Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Teismas, remdamasis Konstitucijos 107 straipsniu bei Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 ir 4 dalimis, pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau –ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenustato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą nustatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka, ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (žr., pvz., administracines bylas Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004, Nr. A7-55/2004). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojamas neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimas, todėl taikė įstatymo analogiją, t. y. vadovavosi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normomis, ir pažymėjo, kad sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Nustatyta, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį (b. l. 18), į Vidaus reikalų ministeriją dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėja kreipėsi 2012 m. gruodžio 27 d. (b. l. 15), dar esant nustatytam trejų metų terminui. Taigi, konstatuotina, kad pareiškėja nėra praleidusi termino ginti pažeistas teises teisme.

Taigi pareiškėjai, dirbančiai tam tikrą darbą, draudžiamai privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, pensiją laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. sumažinus pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį daugiau nei valstybines pensijas gaunantiems, bet nedirbantiems asmenims, ji iš esmės buvo diskriminuota asmenų, gaunančių pareigūnų ir karių valstybines pensijas, tačiau nedirbančių atžvilgiu vien dėl to, kad ji dirba tam tikrą darbą. Remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjai valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Vadovaujantis aptarta teismų praktika ir teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad atsakovas turėjo teisę perskaičiuoti pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pagrįstai ją riboja iki 2013 m. gruodžio 31 d. Nagrinėjamu atveju, remiantis Laikinojo įstatymo 1 priede nurodyta formule, atsakovas perskaičiavo pareiškėjos pensijos dydį. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas. Remiantis 2013 m. sausio 7 d. Sveikatos priežiūros tarnybos pažyma Nr. 11PP(P)-144 (b. l. 18) pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (kaip asmeniui turinčiam draudžiamųjų pajamų) susidarė 10 528,71 Lt nepriemoka (16 733,76 – 6 205,05 = 10 528,71).

Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjos turtinius interesus pažeidė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Atsižvelgus į tai, atsakovas šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė (žr. LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Teismas daro išvadą, kad pareiškėjai neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Pareiškėja skunde prašo panaikinti ir Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 1D-455(11). Ginčijamame sprendime išreikšta Vidaus reikalų ministerijos valia atsisakyti mokėti pareiškėjai susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsakovas nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, todėl pensijos ir toliau bus mažinamos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pareiškėjui nėra mažinama. Laikinasis įstatymas nenumato sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo, todėl išmokėti susidariusią nepriemoką ir mokėti paskirto dydžio valstybinę pensiją neturi pagrindo (b. l. 16–17).

Vidaus reikalų ministerija, priimdama 2013 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 1D-455 (11), iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Šiuo atveju pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl yra pagrindas panaikinti tik tą Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 1D-455(11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, nustatančios ribojimą asmeniui, kuris turi draudžiamųjų pajamų. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 40–42) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimo dalį dėl patenkintų pareiškėjos skundo reikalavimų ir juos atmesti.

Atsakovai nurodo, kad teismas, neatsižvelgdamas į tai, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo nustatytas pareiškėjos valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo teisinis pagrindas – Laikinojo įstatymo 5 straipsnis, 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu (toliau – ir Įstatymas) nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pripažintas netekusiu galios, nepagrįstai patenkino pareiškėjos reikalavimus panaikinti iš dalies Vidaus reikalų ministerijos sprendimą ir priteisti jam atitinkamo dydžio neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Atmetus šį apeliacinio skundo reikalavimą, atsakovai prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 47–49) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėja sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktais teiginiais, papildomai nurodo, kad teismas neturėtų tenkinti atsakovo prašymo atidėti pensijos nepriemokos kompensavimo, nes atsakovas Lietuvos valstybė turėjo pakankamai laiko šiam klausimui išspręsti ir numatyti reikiamas lėšas.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 16 d. nutartimi (b. l. 53–55) administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pareigūnų valstybinės pensijos dalies priteisimo sustabdė, kol įsiteisės sprendimas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Bylos nagrinėjimas atnaujintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi (b. l. 59–60).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Apeliacinis skundas atmestinas.

Tikrinamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai R. M. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja skundą teismui padavė po 2013 m. sausio 1 d., nagrinėjamai bylai yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką, skaičiavimo tvarka, kai asmuo skundą teismui paduoda po 2013 m. sausio 1 d. (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str.).

Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje pažymėta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tikrinamoje byloje pareiškėjai apie jos teises pažeidžiančius veiksmus turėjo tapti žinoma 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Pareiškėja į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. sausio 22 d., t. y. nepraleidusi 3 metų procesinio termino nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Taigi, klausimas dėl pareiškėjos pažeistų teisių gynimo laike pirmosios instancijos teismo yra išspręstas teisingai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Pastaroji išvada darytina Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo pagrindu, taip pat remiantis LVAT formuojama praktika, o būtent LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, taip pat kitais baigiamaisiais teisės aktais, priimtais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose bylose (pvz.: 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-771/2013; 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-269/2013; 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-850/2013; 2013 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1413/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, išsamesnė analizė dėl priteistos valstybinės pareigūnų pensijos dalies nebetikslinga.

Atsakovai apeliacinį skundą iš esmės grindžia vieninteliu argumentu, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamai bylai yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje, be kita ko, išsamiai pasisakyta atsakovų apeliaciniame skunde keliamu Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimu.

Paminėtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pateiktas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos (kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai) taikymo aiškinimas, pagal kurį teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčus, yra saistomas šios nuostatos imperatyvo. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje teismas negalėjo taikyti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, neatsižvelgdamas ir į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo (buvo oficialiai paskelbtas) tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Tokia teismo pozicija atitinka LVAT praktiką kitose administracinėse bylose dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275). Teisėjų kolegija neturi objektyvių priežasčių nukrypti nuo LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, atkartotų ir kitose tokio pat pobūdžio administracinėse bylose (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str.). Todėl atsakovų apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti argumentai, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki šio nutarimo įsigaliojimo, teisėjų kolegijos pripažintini nepagrįstais.

Taigi, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Pasisakydama dėl atsakovų apeliaciniame skunde pateikto prašymo atidėti pensijos perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d., teisėjų kolegija pažymi, kad neturi objektyvaus, įrodymais pagrįsto pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, iš kurio teismas pareiškėjai priteisė pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, todėl šį prašymą atmeta.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė