AS-90-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-90-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04640-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl rašto panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja J. V. (toliau – ir pareiškėja) 2014 m. spalio 21 d. išsiuntė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–9, 13), prašydama: 1) teismui pripažinus, kad praleido terminą skundui paduoti, atnaujinti praleistą terminą; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Krašto apsaugos ministerija) 2014 m. spalio 8 d. raštą Nr. 12-01-1757; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, – 3 810,08 Lt.

Prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti pareiškėja grindė argumentais, kad nuo 2010 metų vasario mėnesio gavusi sumažintą valstybinę pensiją nemanė, jog pažeidžiamos jos teisės, kadangi žinojo, kad 2009 m. gruodžio 9 d. priimtas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537, kurio nuostatomis remiantis ir buvo sumažintos valstybinės pensijos. Apie teisę reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos išmokėjimo pareiškėja sužinojo susipažinusi su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma Nr. (12)-SN-03 dėl skundų tyrimo. Be to, susipažinusi su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. birželio 11 d. pranešimu žiniasklaidai apie tai, kad priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą, pareiškėja suprato, kad be teismo sprendimo jai nebus grąžinta sumažinta valstybinė pensija, todėl raštu kreipėsi į Krašto apsaugos ministeriją, prašydama išmokėti jai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 27 d. nutartimi (b. l. 14–17) pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino ir atsisakė priimti J. V. skundą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kuriose numatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Prašyme atnaujinti terminą pareiškėjas turi nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus.

Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas 3 metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar / ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką. Pažymėtina, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažįstamos aplinkybės, sudarančios kliūtis asmeniui laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio, nepriklauso nuo asmens valios (pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, ir pan.); sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, į tai, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą, taip pat vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, be to, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (LVAT 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2085/2013).

Iš pareiškėjos pateiktų teismui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo 2010–2013 m. suvestinių duomenų teismas nustatė, kad valstybinė pensija pareiškėjai buvo mažinama nuo 2010 metų sausio mėnesio, o pareiškėja skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2014 m. spalio 21 d, t. y. praėjus daugiau kaip 3 metams nuo pirmojo valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį.

Įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir priežastis, dėl kurių, jos teigimu, ji praleido specialų 3 metų terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį priteisimo, teismas sprendė, kad jos nelaikytinos objektyviomis, svarbiomis, nepriklausiusiomis nuo pareiškėjos valios. Be to, teismas vertino, kad pareiškėja 3 metų terminą praleido dar ir dėl to, jog nebuvo pakankamai atidi, savo teises įgyvendino nerūpestingai. Remdamasis nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymo dėl specialaus 3 metų termino skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos paduoti atnaujinimo netenkino ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį dėl 3 810,08 Lt dydžio valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Spręsdamas pareiškėjos skundo reikalavimo, kuriuo prašoma panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. spalio 8 d. raštą Nr. 12-01-1757, priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pateiktą išaiškinimą, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau į teismą asmuo gali kreiptis tik po to, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. tik po to, kai kompetentingas subjektas, išmokantis valstybinę pensiją, atsisako išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką. Sprendimas, kuriuo atsisakyta išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, neprivalo būti ginčijamas, svarbu, kad tarp šalių būtų kilęs ginčas. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad, atsisakius priimti skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, reikalavimo panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. spalio 8 d. raštą Nr. 12-01-1757 nagrinėjimas netenka prasmės, nes teismas pareiškėjos teisių realiai apginti negalėtų, todėl šį pareiškėjos skundo reikalavimą teismas atsisakė priimti kaip išvestinį.

III. Pareiškėja J. V. padavė atskirąjį skundą (b. l. 19–22), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį.

Pareiškėjos nuomone, teismas netinkamai įvertino jos skunde nurodytas skundo padavimo termino praleidimo aplinkybes. Anot pareiškėjos, teismas turėjo pagal jos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti skundą, kadangi kitos administracinės bylos pagal asmenų, kurių gaunamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos buvo sumažintos tuo pačiu pagrindu (t. y. taikant Laikinojo įstatymo nuostatas), skundus dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo išnagrinėtos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme ir priimti galutiniai teismo sprendimai, kurių pagrindu jau yra išmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėja atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį, kuria teismas netenkino jos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti skundą vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu (praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą).

Iš pareiškėjos skundo turinio matyti, kad pareiškėja siekia iškelti administracinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, kurioje, be kita ko, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr.

LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, esant panašioms aplinkybėms kaip ir šiuo atveju (asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010–2013 metus kreipėsi 2014 m. rugsėjo mėnesį (nagrinėjamu atveju pareiškėja su skundu į teismą kreipėsi 2014 m. spalio mėn.), konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, atkreipdama dėmesį į tai, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net ir skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėja į teismą kreipėsi netgi vėliau nei minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju (t. y. 2014 m. spalio, o ne rugsėjo mėnesį), tuo labiau pareiškėjos kreipimasis į teismą vertintinas kaip jos neatsakingas ir su protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis 5 teismą dėl savo galimai pažeistų subjektinių teisių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai įvertino, kad pareiškėja nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, kad buvo realių, objektyvių kliūčių, dėl kurių ji negalėjo paduoti skundą anksčiau nė 2014 m. spalio 21 d. (pareiškėjos skundo išsiuntimo teismui diena).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) dėl termino atnaujinimo yra pažymėta, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (žr. LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr. LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011, 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Vadovaujantis minėta administracinių teismų praktika, atmestini kaip visiškai nepagrįsti pareiškėjos atskirojo skundo teiginiai, kad teismas privalėjo atnaujinti jai praleistą terminą skundui paduoti ir priimti skundą, kadangi anksčiau jau buvo išnagrinėti kitų asmenų skundai dėl tuo pačiu pagrindu (t. y. taikant Laikinojo įstatymo nuostatas) sumažintos valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo. Visų pirma, pažymėtina, kad praleisto procesinio termino atnaujinimo klausimas visada grindžiamas konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias suinteresuotas asmuo įvardija kaip svarbias termino praleidimo priežastis, todėl kiekvienoje byloje, priklausomai nuo šios bylos individualių faktinių aplinkybių, termino atnaujinimo klausimas gali būti išspręstas skirtingai. Antra, kaip minėta, klausimas dėl termino atnaujinimo priskirtinas teismo diskrecijai, nes pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja savo atskirajame skunde pateikia nuorodas į tas administracines bylas, kuriose skundai dėl Laikinojo įstatymo pagrindu neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo buvo paduoti anksčiau nei minėtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 nurodytu, šiai bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. anksčiau nė 2014 m. rugsėjo mėnesį (nagrinėjamu atveju – 2014 m. spalio mėnesį). Dėl išvardytų priežasčių į pareiškėjos nurodytas administracines bylas negali būti atsižvelgta kaip į pareiškėjos atvejui reikšmingus teismų precedentus.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėžtina, kad pareiškėja kreipėsi į teismą po nepateisinamai ilgo delsimo. Net ir pripažinus, jog galutinai kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinių terminų skaičiavimo taisyklės buvo suformuotos LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, t. y. palankiausiai pareiškėjai, laikotarpis nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki pareiškėjos kreipimosi į teismą 2014 m. spalio 21 d. yra itin ilgas (11 mėnesių), prieštarauja teisingumo ir protingumo principų reikalavimams ir, kaip minėta, nėra pateisintas objektyviomis aplinkybėmis, kurios buvo reali kliūtis pareiškėjai paduoti skundą anksčiau nė 2014 m. spalio 21 d.

Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė neatnaujinti pareiškėjai skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos priteisimu, ir pagrįstai atsisakė priimti šį pareiškėjos skundo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Taip pat pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjos skundo reikalavimą panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. spalio 8 d. raštą Nr. 12-01-1757 kaip išvestinį iš pareiškėjos reikalavimo priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kurį atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Tačiau iš teismo nutartyje pateiktų atsisakymo priimti pareiškėjos skundo reikalavimą dėl Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. spalio 8 d. rašto Nr. 12-01-1757 panaikinimo motyvų matyti, kad teismas iš esmės pripažino, jog šio rašto nagrinėjimas netenka prasmės, nes teismas pareiškėjos teisių realiai apginti negalėtų, todėl šį pareiškėjos skundo reikalavimą atsisakytina priimti. Iš to galima daryti išvadą, kad faktiškai teismas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjos skundo reikalavimą, kuriuo prašoma panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. spalio 8 d. raštą Nr. 12-01-1757, remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, t. y. kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

Įvertinus ginčijamo Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. spalio 8 d. rašto Nr. 12-01-1757 (b. l. 10–11) turinį matyti, kad atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. rugsėjo 16 d. prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kadangi pareiškėja praleido numatytą trejų metų terminą tokiam reikalavimui pareikšti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminiu vertinimu, yra pažymėjęs, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004, 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009, 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Atsižvelgus į ginčijamo Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. spalio 8 d. rašto Nr. 12-01-1757 turinį bei nurodytą administracinių teismų praktiką, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad reikalavimas dėl minėto Krašto apsaugos ministerijos rašto panaikinimo negali būti skundo administraciniam teismui dalyku, nes šis raštas jokių teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia. Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti priimti pareiškėjos skundo reikalavimą, kuriuo prašoma panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. spalio 8 d. raštą Nr. 12-01-1757, remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjos atskirąjį skundą nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis paliekama galioti nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis