A-662-417-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-417/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00900-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą su skundu, kurį papildė, (b. l. 1–2, 10), ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), po 130 Lt už kiekvieną parą, praleistą Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. birželio mėnesio jam nebuvo sutektas teisės aktais nustatytas minimalus plotas kameroje. Kameros, kuriose jis buvo laikomas, neatitinka sanitarinių higienos normų reikalavimų. Nurodė, kad pažeidimų aplinkybės visuotinai žinomos, ne kartą buvo atlikti įvairių institucijų patikrinimai, kurie patvirtino, kad Lukiškių TI-K kalinimo sąlygos yra netinkamos. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas tiesiogiai, pareiškėjo teigimu, sukėlė fizinius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, žemino jo orumą, pažeidė psichiką ir sveikatą, sukėlė dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, dvasinį išgyvenimą bei sudarė pagrindą kreiptis dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pateiktame atsiliepime atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 14–19).

Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.

Esant tokiai situacijai Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų nustatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti) visą laiką yra išduodami į kameras.

Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji yra pratęsiama ir vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtų lėšų iš valstybės biudžeto. Be to, suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langus, stiklus, klozetus, taip pat griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan.

Pažymėjo, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pirminės apžiūros metu nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo. Iš asmens sveikatos priežiūros istorijos kopijų matyti, kad pareiškėjas anksčiau turėjo problemų dėl psichikos sutrikimų ir buvo gydytas Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje nuo 2007 m. gruodžio 11 d. iki 2008 m. sausio 4 d., todėl pareiškėjo teiginiai, kad jam sutriko psichika būtent nuo Lukiškių TI-K laikymo sąlygų, yra nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo suteikta reikiama pagalba, padaryti reikalingi tyrimai, jis buvo apžiūrėtas medicinos darbuotojų.

Lukiškių TI-K nuomone, šiuo atveju nėra ryšio tarp prastų kalinimo sąlygų ir pareiškėjo teiginių, kad jam nuo laikymo sąlygų pablogėjo sveikata ir sutriko psichika. Nurodė, kad žala atlygintina tais atvejais, kai subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 str.). Pagal CK 6.271 straipsnį, deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose.

Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas.

Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto, todėl konkrečiu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 500 Lt.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Nurodė Įsakymo 1.3 punktą. Lukiškių TI-K pripažino (b. l. 14–19), kad kalinių skaičius Lukiškių TI-K nuolat viršijamas ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2011 m. rugpjūčio 29 d. ir 2012 m. gegužės 14 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. Kada ir kokioje kameroje (nurodytas kameros plotas ir žmonių skaičius) pareiškėjas buvo laikomas, nurodyta bylos medžiagoje (b. l. 14–16). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo 26 d. ryte, 2011 m. spalio 12 d. ryte, 2011 m. lapkričio 8 d. ryte, 2011 m. lapkričio 22 d. vakare, 2011 m. gruodžio 19 d. ryte, 2011 m. gruodžio 29 d. ryte, 2011 m. gruodžio 30 d. vakare, nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2012 m. sausio 1 d., 2012 m. sausio 2 d. ryte, 2012 m. sausio 6 d. ryte, 2012 m. vasario 6 d. ryte, 2012 m. balandžio 12 d. ryte, 2012 m. balandžio 26 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Laikotarpiais nuo 2011 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. lapkričio 22 d., nuo 2012 m. sausio 12 d. iki 2012 m. sausio 19 d., nuo 2012 m. sausio 26 d. iki 2012 m. vasario 3 d., nuo 2012 m. kovo 6 d. iki 2012 m. kovo 14 d., nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2012 m. gegužės 10 d. pareiškėjas nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs iš įstaigos (b. l. 20–23). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpis apima 259 dienas, iš jų 39 dienas pareiškėjas buvo etapuotas iš Lukiškių TI-K. Pagal atsakovo atsiliepime pateiktus duomenis (b. l. 14–16), vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus 12 kartų po pusę dienos ir 2 dienas.

Byloje taip pat nustatyta, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir kiekvienais metais ji yra pratęsiama. Šių sutarčių pagrindu vykdytojai atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus (b. l. 24–34).

Teismas nurodė CK 6.250 straipsnio nuostatas ir padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto vienam asmeniui, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas darė išvadą, kad buvo pažeista konstitucinė pareiškėjo teisė į orumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 str. 2 d.). Netinkamomis, o kartu ir neteisėtomis valstybės institucijų (Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nepriklausomai nuo jų kaltės) veikomis, pažeidus konstitucinę asmens teisę į orumą, buvo padaryta žala pareiškėjui.

Aplinkybė, kad Lukiškių TI-K administracija neturėjo galimybių dėl kalinimo vietų stygiaus pareiškėją perkelti į kameras, atitinkančias higienos normų reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Padaryta išvada, kad dėl pareiškėjo kalinimo perpildytose kamerose fakto yra sąlygos civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų (perpildytų kamerų) yra pagrįsti. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje V. S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimas byloje Nr. A438-121/2009).

Teismas darė išvadą, kad abstraktūs pareiškėjo teiginiai yra nepakankami, pagrindžiant reiškiamas pretenzijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007). Pažymėta, kad pareiškėjas iš Lukiškių TI-K išvyko 2012 m. gegužės 14 d. Skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė 2013 m. kovo 22 d., t. y. praėjus beveik metams laiko po išvykimo iš Lukiškių TI-K, o ne tuo metu, kai buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Teismui į bylą nėra pateikti įrodymai, kad pareiškėjas kalinimo metu Lukiškių TI-K kreipėsi su skundais į administraciją dėl blogų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo pažeista jo psichika ir sveikata. Iš byloje esančių asmens sveikatos priežiūros istorijos kopijų matyti, kad pareiškėjas pirminės apžiūros metu nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo, anksčiau dėl psichikos sutrikimų buvo gydytas Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje (b. l. 44–46). Šią aplinkybę patvirtina byloje esanti epikrizė, iš kurios matyti, kad pareiškėjas nuo 2007 m. gruodžio 11 d. iki 2008 m. sausio 4 d. buvo gydytas Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje (b. l. 51). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad jam sutriko psichika būtent nuo Lukiškių TI-K laikymo sąlygų, yra nepagrįsti ir teismas juos atmetė. Iš kitų asmens sveikatos priežiūros istorijoje esančių įrašų padaryta išvada, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo suteikta reikiama pagalba, padaryti reikalingi tyrimai, jis buvo apžiūrėtas medicinos darbuotojų (b. l. 36–51).

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines sąlygas, ekonominę krizę, pragyvenimo lygį. Ginčui aktualiu laikotarpiu Lietuvoje buvo nustatytas 800 Lt minimalus mėnesinis atlygis (toliau – ir MMA). Nemaža dalis Lietuvos gyventojų ekonominės krizės laikotarpiu gaudavo tik MMA ir turėjo pusę gaunamos sumos skirti gyvenamajam būstui (vidutinio statistinio dviejų kambarių buto komunalinės paslaugos žiemą kainuoja apie 500 Lt) išlaikyti, o šeimą išlaikyti iš likusios MMA dalies. Pareiškėjo, išlaikomo iš mokesčių mokėtojų mokamų mokesčių, reikalavimas priteisti po 130 Lt už kiekvieną dieną, praleistą Lukiškių TI-K, nesuprantamas ir nepateisinamas, remiantis tiek teisingumo, tiek protingumo kriterijais. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginti adekvačia laikytina 500 Lt suma (CK 6.250 str.).

III. Pareiškėjas A. G. apeliaciniu skundu (b. l. 81-85) prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 26 000 Lt.

Apeliaciniame skunde teigia, jog jam priteista 500 Lt neturtinė žala nėra teisingas atlyginimas už beveik 1 metų kalinimą nežmoniškomis sąlygomis, už patirtą skriaudą, fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, nepatogumus. Nurodo Lietuvos Respublikos baudžiamo proceso kodekso 122 straipsnio 1 dalies nuostatas, Suėmimo vykdymo įstatymo 3, 5 ir 9 straipsnius, Konstitucijos 21 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą ir kt. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjui padarytos žalos mastą, nesilaikė lygiateisiškumo, nešališkumo, teisingumo ir konstitucinio teisinės valstybės principo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. birželio mėnesio, kai buvo laikomas Lukiškių TI-K, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, iš dalies jį tenkino ir priteisė iš atsakovo pareiškėjui 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo nutartimi ir mano, kad už jam padarytą žalą nebuvo tinkamai atlyginta.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje V. S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2 (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Šis teisinis reguliavimas lemia, kad viešojo administravimo subjektas – Lukiškių TI-K – užtikrindamas tinkamas pareiškėjo laikymo sąlygas, turėjo vykdyti minėtų teisės aktų reikalavimus, kiek tai susiję su pareiškėjo teise būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis, nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas per laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. gegužės 14 d. Lukiškių TI-K apie 200 dienų buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto. Šių aplinkybių nei pareiškėjas, nei atsakovas iš esmės ir neginčija. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kuriomis dienomis pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K ir kuriomis dienomis vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus (b. l. 14-16). Atsakovas nurodo, jog pareiškėjo teisių pažeidimas įvyko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes vykdydamas teismų sprendimus jis negali kontroliuoti pristatomų į izoliatorių asmenų skaičiaus.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98).

Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad pareiškėjui nuo 2011 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. gegužės 14 d. kalint Lukiškių TI-K buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto. Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad gyvenimas kamerose, neatitinkančiose ploto reikalavimų, sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų, todėl jo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, padarė pagrįstą išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam atitinkamo ploto kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas. Tai įrodo, jog minėta valdžios institucija neveikė taip, kaip ją įpareigoja veikti teisės aktai.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 ir 6.250 straipsnius, atsiradusią žalą, taip pat ir neturtinę, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia, teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju patikrinusi bylą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes pažeidimo laikotarpis yra ilgas ir nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo laikymą konkretaus dydžio kameroje buvo pakankamai tikslūs, kad būtų galima konstatuoti minėtąjį pažeidimą. Taip pat pastebėtina, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str.), todėl atsakovo išdėstyti praktiniai sunkumai, su kuriais jis tariamai susiduria, siekdamas užtikrinti savo funkciją vykdyti teismų nutartis ir sprendimus, ankščiau išdėstytų išvadų nepaneigia.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti jam atlyginta pinigais. Šiuo atveju pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo pobūdis yra susijęs ir su esminių jo laisvių, įtvirtintų Konvencijos 3 straipsnyje, pažeidimu, dėl ko padaryta jam neturtinė žala gali būti teisingai kompensuota, padarytą žalą įvertinus pinigais.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 500 Lt suma nagrinėjamu atveju negali būti laikoma pakankama satisfakcija neturtinei žalai atlyginti. Nors pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpis neužtikrinant ploto vienam asmeniui minimalios normos (ne mažiau 3,6 m2) nebuvo vientisas, t. y. buvo trumpų išimčių, pareiškėjo kalinimas Lukiškių TI-K, pažeidžiant minimalią gyvenamojo ploto normą kamerose, truko daugiau nei 6 mėnesius, be to, pareiškėjui kameroje dažnai tekdavo itin mažai ploto, t. y. 1,98 m2, 2,5 m2.

Spręsdama dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kurią vertino ir pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau kaip 10 mėnesių nuo tada, kai jis išvyko iš Lukiškių TI-K. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012), todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo prašoma suma už kiekvieną dieną, praleistą Lukiškių TI-K, kada nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, priteisiant po 130 Lt. Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, kad jam sutriko psichika ir sveikata dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nuo 2007 m. gruodžio 11 d. iki 2008 m. sausio 4 d. dėl psichikos sutrikimų buvo gydytas Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje (b. l. 51), todėl pagrįstai vertinta, jog pareiškėjas jau anksčiau turėjo problemų dėl savo psichikos sutrikimų, byloje nenustatyta, jog juos sąlygojo jo kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K. Iš byloje esančių asmens sveikatos priežiūros istorijos kopijų matyti, kad pareiškėjas pirminės apžiūros metu nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo, pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo suteikta reikiama pagalba, padaryti reikalingi tyrimai, jis buvo apžiūrėtas medicinos darbuotojų (b. l. 36–51), o konkrečių sveikatos sutrikimų, pagrįstų objektyviais įrodymais, pareiškėjas nenurodė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog Lukiškių TI-K netinkamo kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nenustatyta, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo ypatingą poveikį sveikatai), ir įvertinant tokio kalinimo trukmę, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose (2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-53/2013, 2013 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1093/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-464/2013 ir kt.), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, jog pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus daugiau kaip 10 mėnesių nuo išvykimo iš Lukiškių TI-K, pareiškėjui priteistinas 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir pareiškėjui priteistina 2 000 Lt neturtinės žalos atlygimo suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 16 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjui A. G. priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 000 Lt (du tūkstančiai litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius