A-602-2115-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-2115/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02465-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Š. skundą atsakovui Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Šiaulių VGTPT, atsakovas) 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. SP-3685(7.2865) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendimas, kuriuo Šiaulių VGTPT nutraukė jam antrinės teisinės pagalbos teikimą, yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turi būti panaikintas. Teigė, kad jo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra pagrįstas, nes jis turi pakankamai duomenų, kurie patvirtina, jog valstybės įmonė Registrų centras (toliau – VĮ Registrų centras) skirtingu laiku Nekilnojamojo turto registre buvo įregistravusi skirtingus duomenis apie jo žemės sklypui taikomus servitutus. Pažymėjo, jog antrinę teisinę pagalbą teikusi advokatė G. S. apie bylos, kurioje pareiškėjas prašė skirti antrinę teisinę pagalbą, esmę žinojo iš kitos su VĮ Registrų centru susijusios bylos. Todėl advokatė G. S. Šiaulių VGTPT sąmoningai pateikė klaidingus ir iškraipytus duomenis apie bylos esmę (b. l. 2).

Teismo posėdyje pareiškėjas, teikdamas papildomus paaiškinimus, patvirtino, kad jis žinojo, jog pirkimo-pardavimo sutartimi įsigytam žemės sklypui servitutas nebuvo nustatytas. Nurodė, kad 2006 metais žemės sklypo kadastriniai matavimai buvo atlikti pareiškėjo užsakymu, kadangi jis norėjo parduoti dalį žemės sklypo. Šių matavimų metu pareiškėjui priklausančiam žemės sklypui servitutų taip pat nebuvo nustatyta. Tvirtino, kad jam nebuvo aišku, kokios informacijos reikalauja Šiaulių VGTPT. Bendraujant su G. S. dėl kitos bylos, advokatė buvo pareiškusi, kad ji byloje su VĮ Registrų centru pareiškėjui neatstovaus.

Pareiškėjo atstovas papildomai nurodė, kad ginčas kilo dėl to, kad antrinę teisinę pagalbą teikti paskirta advokatė turėjo išankstinę nuomonę, nesigilino į bylos esmę, nebendravo su pareiškėju ir todėl neišsiaiškino jo siekių ir norų, kokiais dokumentais pareiškėjas disponuoja.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 92-93) nurodė, jog Sprendimas yra pagrįstas nustatytais faktiniais duomenimis ir teisės normomis. Akcentavo, jog pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė skundo teiginių apie turimus pakankamus duomenis, jog VĮ Registrų centras skirtingu laiku yra nurodęs skirtingus duomenis apie pareiškėjo turtui nustatytą servitutą. Atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 69 3 punktu, teigė, kad Sprendime yra nurodyti teisingi duomenys apie advokatės sugaištą laiką, rengiant pranešimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo nutraukti asmeniui teiktą antrinę teisinę pagalbą teisėtumo bei pagrįstumo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims reglamentuoja 2000 m. kovo 28 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas Nr. VIII-1591, kurio nauja redakcija išdėstyta 2005 m. sausio 20 d. įstatymu Nr. X-78 (toliau – ir VGTPĮ). Atvejai, kai antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, yra išvardyti VGTPĮ 23 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas ir tuo atveju, kai asmuo sąmoningai pateikė neteisingą informaciją apie ginčo ar bylos esmę, savo turtą ar pajamas. Nurodytas teisinis reglamentavimas lemia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos kompetencijai yra priskirta teisė nuspręsti, ar asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, atliko tam tikrus veiksmus, dėl kurių jis patenka į VGTPĮ 23 straipsnio reglamentavimo sritį.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos advokatų etikos kodekso, priimto 2005 m. balandžio 8 d. visuotiniame advokatų susirinkime ir paskelbto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-345, 6.3, 6.4, 6.5, 6.6 punktais ir darė išvadą, kad asmeniui teikiamos antrinės teisinės pagalbos kokybė ir efektyvumas priklauso ne tik nuo teisinę pagalbą teikiančio advokato veiklos profesionalumo, bet ir nuo to, ar asmuo valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti teikia išsamią ir teisingą informaciją, susijusią su atstovavimu ir bylos eiga, konstruktyviai bendradarbiauja tiek su valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikti paskirtu advokatu, tiek ir su pačia tarnyba.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas savo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą skiltyje „Trumpas prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą esmės aprašymas“ taip apibūdino keliamo ieškinio esmę: „Už servituto įtraukimą V.Į „Registrų centras“ be mano žinios (savavališkai)“ (kalba netaisyta); prie savo prašymo pridėjo Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją ir 2010 m. liepos 2 d. teikto prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą kopiją (b. l. 16, 19). Iš P. Š. 2010 m. liepos 2 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą matyti, kad su šiuo prašymu pareiškėjas pateikė tik asmens tapatybės kortelę, Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją ir antstolio raštą (b. l. 25). Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.111 straipsnio 1 dalimi, 4.117, 4.122 ir 4.123 straipsniais ir sprendė, kad Šiaulių VGTPT išvada, jog pareiškėjo pateikta pradinė informacija ir dokumentai neleidžia tinkamai apibrėžti teiktinos antrinės teisinės pagalbos esmės, yra pagrįsta. Tai sudarė pagrindą atsakovui 2013 m. spalio 7 d. raštu Nr. SD-1258(7.2865) „Dėl papildomos informacijos suteikimo“ prašyti pareiškėją pateikti papildomą informaciją. Tame rašte Šiaulių VGTPT nurodė, jog P. Š. 2013 m. spalio 1 d. pateiktas prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra neišsamus, todėl nėra aišku, dėl kokio konkretaus servituto yra kildinamas reikalavimas, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus ar administracinį aktą pareiškėjas siekia apskųsti (b. l. 26). Pareiškėjas, atsakydamas į minėtą raštą, 2013 m. spalio 18 d. pateikė tik pranešimą, nurodydamas, jog Šiaulių VGTPT disponuoja 2010 m. liepos 2 d. prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą bei pareiškėjo pateiktais dokumentais, kurių apimtis nuo šio prašymo pateikimo dienos nepasikeitė (b. l. 27). Pareiškėjas skunde nurodė, jog antrinę teisinę pagalbą teikti paskirta advokatė G. S. apie bylos, kurioje pareiškėjas prašė skirti antrinę teisinę pagalbą, esmę žinojo iš kitos su VĮ Registrų centru susijusios bylos, o teismo posėdyje patvirtino, kad jis prašomų duomenų ir juos patvirtinančių dokumentų atsakovei Šiaulių VGTPT nepateikė.

Teismas sprendė, kad pareiškėjo 2013 m. spalio 1 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą laikytinas savarankišku prašymu, dėl kurio atsakovas Šiaulių VGTPT privalėjo VGTPĮ nustatyta tvarka priimti savarankišką administracinį sprendimą. Tai buvo padaryta priimant 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. SP-3426(7.2865). Kaip patvirtina Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, Vilniaus miesto apylinkės teisme pagal 2012 m. spalio 16 d. gautą P. Š. ieškinį buvo pradėta civilinė byla Nr. 2-1186-779-2013, teisminio proceso Nr. 2-01-3-14683-2013-3, dėl piniginės kompensacijos ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atsakovui akcinei bendrovei LESTO. Šios civilinės bylos viešai skelbiamų procesinių dokumentų duomenimis, advokatė G. S., kaip P. Š. atstovė, dalyvavo 2013 m. liepos 8 d. parengiamajame teismo posėdyje ir 2013 m. spalio 16 d. teismo posėdyje. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. teismo posėdžio protokolo ir civilinėje byloje Nr. 2-1186-779-2013 priimto 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo matyti, kad byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl piniginės kompensacijos ir neturtinės žalos, kurią P. Š. kildino iš Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymu nustatytų žemės servitutų valstybinės reikšmės energetikos objektams šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose. Teismo vertinimu, nepriklausomai nuo advokatės G. S. dalyvavimo Vilniaus miesto apylinkės teisme vykusios civilinės bylos Nr. 2-1186-779-2013 nagrinėjime, Šiaulių VGTPT, 2013 m. spalio 7 d. raštu Nr. SD-1258(7.2865) prašydama pareiškėją pateikti papildomą informaciją ir dokumentus, siekė tinkamai įgyvendinti jai priskirtą uždavinį – užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal asmens pateiktą prašymą ir veikė jai priskirtos kompetencijos ribose. Pareiškėjas, turintis tikslą gauti efektyvią ir kokybišką antrinę teisinę pagalbą, privalėjo vykdyti VGTPĮ 4 straipsnyje nustatytas pareigas ir pateikti atsakovui valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą papildomą informaciją bei dokumentus.

Byloje nustatyta, kad 2013 m. spalio 24 d. sprendimu teikti antrinę teisinę pagalbą paskirta advokatė antrinei teisinei pagalbai teikti reikalingą informaciją rinko savo iniciatyva, pasinaudodama Advokatūros įstatymo 44 straipsnio suteiktomis teisėmis. Advokatė 2013 m. spalio 29 d. parengė išrašą iš VĮ Registrų centro tvarkomo Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko (b. l. 36-39). Kaip patvirtina šio išrašo duomenys, P. Š. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdo keletą nekilnojamųjų daiktų, tarp jų –1,7403 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo suformuotas padalijus žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), įsigytą pagal 1997 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį (b. l. 36-39).

Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pareiškėjui priklausančiam žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), jokių daiktinių teisių, tarp jų ir servitutų, nebuvo ir nėra registruota (išrašo 6 punktas). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, nematė pagrindo abejoti advokatės 2013 m. spalio 29 d. parengto išrašo duomenimis. Darydamas nurodytą išvadą, atsižvelgė į tai, kad minėto išrašo duomenis patvirtina ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai – P. Š. teismui pateiktų dviejų žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), sudariusių 2,9893 ha ploto žemėnaudą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylų duomenys (b. l. 60-83).

Kaip matyti iš šių bylų dokumentų, P. Š. 1997 m. rugpjūčio 7 d. registruojant nuosavybės teises į pagal 1997 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį įsigytą žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), šiam nekilnojamam turtui kitų žemės sklypų servitutų nebuvo nenustatyta (b. l. 63). Analogiška išvada daroma ir įvertinus 1995 m. vasario 27 d. parengtus Valstybinio žemės kadastro duomenų registro Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis (b. l. 79-80, 82-83). Iš 2006 m. lapkričio 2 d. parengtų žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktų taip pat matyti, kad P. Š. priklausantiems 1,7403 ha ir 1,2490 ha žemės sklypams servitutų nebuvo nustatyta (b. l. 78, 70).

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyrius 2014 m. sausio 14 d. rašte Nr. 27SD-177 nurodė, kad žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), administraciniu aktu servitutas nebuvo nustatytas (b. l. 85). Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. IX-391 redakcija) 11 straipsnio, nustatančio Nekilnojamojo turto registre registruojamas daiktines teises, nurodyta, kad šiame registre registruojama daiktinė teisė servitutas (1 dalies 4 punktas), tačiau to paties straipsnio 2 dalis įtvirtina taisyklę, jog įstatymų nustatytos daiktinės teisės Nekilnojamojo turto registre nėra registruojamos.

Taigi pagal šias daiktinių teisių registravimo taisykles Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo išduodamame nustatytos formos ir turinio išraše iš Nekilnojamojo turto registro duomenys apie įstatymų nustatytas daiktines teises nėra atspindimos.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir remdamasis teismui pateiktų žemės sklypų kadastrinių matavimų bylų duomenimis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas P. Š. disponavo dokumentais ir duomenimis, kurie leido objektyviai spręsti apie jo nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto objektų teisinį statusą. Pareiškėjui privalėjo būti žinoma, kad tiek jam priklausiusiam žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), tiek ir šiuo metu priklausančiam žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), jokių servitutų, kurie būtų buvę nustatyti ne įstatymais, nebuvo ir nėra nustatyta. Tokiu būdu, pareiškėjas turėjo galimybę ir privalėjo teisinę pagalbą teikiančiai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pateikti tiek teisingus duomenis apie savo valdomą žemės sklypą, tiek ir juos patvirtinančius dokumentus. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jis netinkamai supratęs žemės sklypui nustatomų servitutų esmę, teismas rėmėsi CK nuostatomis, kad civilinių teisinių santykių, kuriems priskiriami ir nuosavybės teisiniai santykiai, subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (1.5 straipsnis). Pagal CK 1.6 straipsnio nuostatas įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo.

Teismas rėmėsi Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69, 3 punktu ir byloje nustatytais duomenimis, kad antrinę teisinę pagalbą teikti paskirta advokatė 2013 m. spalio 29 d. parengė Pranešimą dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo P. Š., kuriame nurodė iš VĮ Registrų centro tvarkomo Nekilnojamojo turto registro gautus duomenis apie pareiškėjo valdomą žemės sklypą, nuosavybės ir kitas daiktines teises, juridinius faktus, nustatytas specialiąsias naudojimo sąlygas (b. l. 34). Advokatė duomenis apie sugaištą laiką rengiant minėtą pranešimą nustatyta tvarka pateikė atsakovui (b. l. 108). VGTPĮ 24 straipsnis, reglamentuojantis antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimą ir grąžinimą, numato, kad tuo atveju, kai antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas dėl šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1, 2, 5 ir 9 punktuose nurodytų priežasčių, antrinės teisinės pagalbos išlaidos įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš asmens, kuriam ši pagalba buvo teikiama (1 dalis). Šiaulių VGTPT sprendimą nutraukti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą grindė faktinėmis aplinkybėmis, numatytomis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Sprendimo 3 punktas yra pagrįstas ir teisėtas.

Įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visetą, teismas darė išvadą, kad atsakovas, nustatęs aplinkybių, kurios pagal VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 2 punktą sudaro faktinį pagrindą nutraukti antrinę teisinę pagalbą P. Š., buvimą, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl jį naikinti pagrindo nėra.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 145), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde kartoja argumentus, išdėstytus skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, kad turi pakankamai duomenų, jog skirtingu laiku VĮ Registrų centras nurodė skirtingus duomenis dėl servituto. Pažymi, kad advokatė G. S. nesiaiškino su pareiškėju aplinkybių dėl reikalavimo esmės. Pati advokatė susiformavo sau užduotis, kas yra neteisinga, nes antrinė teisinė pagalba buvo skirta pareiškėjui ir tik jis žinojo, kuo skundžiasi.

Atsakovas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 152-153), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad turi pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo reikalavimus, jis šių duomenų nei atsakovui, nei advokatei, teikusiai antrinę teisinę pagalbą, nei pirmosios instancijos teismui nepateikė. Dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su advokate G. S., pažymi, kad, vadovaujantis VGTPĮ 23 straipsnio 2 dalimi, antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas privalo nedelsdamas pranešti tarnybai arba ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui (kai gynėjo dalyvavimas būtinas pagal Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnį) apie paaiškėjusias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, kurios yra pagrindas spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo. Advokatė, 2013 m. spalio 29 d. pranešdama apie tai, kad pareiškėjas pateikė neteisingą informaciją apie ginčo esmę, vykdė aptartą įstatyme nustatytą pareigą. Kadangi antrinė teisinė pagalba pareiškėjui buvo nutraukta vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnio 4 punktu, 4 straipsnio 1 punktu, 23 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, remdamasi VGTPĮ 24 straipsnio 1 dalimi, turėjo pareigą išsiieškoti teisinės pagalbos išlaidas iš pareiškėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. SP-3685(7.2865), kuriuo pareiškėjui nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas, teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 1 d. Šiaulių VGTPT pateikė prašymą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą: parengti ieškinį teismui, atstovauti teisme ir vykdymo procese (b. l. 16). Šiaulių VGTPT, tenkindama P. Š. prašymą, 2013 m. spalio 24 d sprendimu Nr. SP-34267 (7.2865) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ nusprendė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui civilinėje byloje dėl neteisėto servituto įregistravimo ir šios pagalbos teikimui paskyrė advokatę G. S. (b. l. 32-33). Advokatė G. S. 2013 m. spalio 29 d. parengė atsakovui Šiaulių VGTPT pareiškimą, kuriame nurodė, jog Nekilnojamojo turto registro duomenimis, P. Š. priklausančiam žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), jokio servituto nėra ir nebuvo registruota. Advokatė, atsižvelgusi į tai, kad šie duomenys pareiškėjui, kaip nekilnojamojo turto savininkui ir teisėtam valdytojui, turėjo būti žinomi, konstatavo, jog neegzistuoja antrinės teisinės pagalbos objektas, ir prašė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui nutraukti (b. l. 34). Šiaulių VGTPT, remdamasi aptartu advokatės pareiškimu, 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. SP-3685(7.2865) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui. Priimtas Sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, Šiaulių VGTPT pateikė su ginčo esme susijusią neteisingą informaciją (b. l. 41-42).

Pareiškėjas P. Š. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių VGTPT 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. SP-3685(7.2865) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendė, kad atsakovas, nustatęs aplinkybių, kurios pagal VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 2 punktą sudaro faktinį pagrindą nutraukti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, buvimą, priėmė teisėtą Sprendimą, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2012 m. birželio 30 d. iki 2014 m. sausio 1 d.). VGTPĮ 4 straipsnyje yra reglamentuotos pareiškėjų, siekiančių gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pareigos. Šio straipsnio 2 punkte numatyta, kad pareiškėjas privalo teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją. Pagal VGTPĮ 18 straipsnio 1 dalį norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas įtvirtino pagrindus, kuriems esant teisinės pagalbos teikimas yra nutraukiamas. Remiantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 2 punktu antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu asmuo sąmoningai pateikė neteisingą informaciją apie ginčo ar bylos esmę, savo turtą ar pajamas. VGTPĮ 23 straipsnio 2 dalis įpareigoja antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą nedelsiant pranešti tarnybai <...> apie paaiškėjusias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, kurios yra pagrindas spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.). (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822 – 1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756 – 1390/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai suteikta ne tik teisė, bet ir pareiga atsisakyti teikti ar nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą nustačius, kad asmeniui antrinė teisinė pagalba neturi būti teikiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A403-1826/2006).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2013 m. spalio 1 d. Šiaulių VGTPT pateikė prašymą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, kuriame taip apibūdino prašymo suteikti teisinę pagalbą esmę: „Už servituto įtraukimą V.Į „Registrų centras“ be mano žinios (savavališkai)“. 2013 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. SP-34267 (7.2865) Šiaulių VGTPT nusprendė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui civilinėje byloje dėl neteisėto servituto įregistravimo. Vėliau atsakovas gavo advokatės G. S. 2013 m. spalio 29 d. pareiškimą, kuriame buvo nurodyta, jog Nekilnojamojo turto registro duomenimis, P. Š. priklausančiam žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), jokio servituto nėra ir nebuvo registruota. Šiaulių VGTPT, remdamasi aptartu advokatės pareiškimu, 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. SP-3685(7.2865) nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas bylos aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovas Šiaulių VGTPT 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. SP-3685(7.2865) pagrįstai nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą. Pareiškėjas 2013 m. spalio 1 d. prašyme nurodė, kad antrinė teisinė pagalba jam reikalinga byloje dėl neteisėto servituto įregistravimo. Nors pareiškėjo prašymas buvo priimtas, tačiau vėliau paaiškėjo, kad Nekilnojamojo turto registre nėra ir nebuvo įregistruota jokių servitutų pareiškėjo žemės sklypui (b. l. 36-39). Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad, paaiškėjus šioms aplinkybėms, nebuvo pagrindo pradėti pareiškėjo siekiamo inicijuoti teisminio ginčo dėl neteisėto servituto įregistravimo. Tokią išvadą lėmė būtent pareiškėjo 2013 m. spalio 1 d. prašyme pateikti neteisingi duomenys, kurie prašymo pateikimo metu atsakovui leido susidaryti klaidingą prielaidą, kad egzistuoja antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui poreikis. Taigi jau priėmus sprendimą teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, atsirado viena iš VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių, kurios yra pagrindas nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą. Todėl, įgyvendindamas VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuodamas teisinės pagalbos teikimo principus, atsakovas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą įvertinti paaiškėjusias aplinkybes ir remiantis advokatės 2013 m. spalio 29 d. pareiškimu, įvertinti, ar nėra pagrindo nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą. Kadangi iš pateiktų duomenų buvo matyti, jog pirminis sprendimas suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui buvo priimtas remiantis neteisingais duomenimis (prielaida, kad Nekilnojamojo turto registre pareiškėjo žemės sklypui yra įregistruotas servitutas), atsakovas pagrįstai, remdamasis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui.

Remiantis VGTPĮ 24 straipsnio 1 dalimi, jeigu antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas dėl šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 6 punktuose nurodytų priežasčių, šios teisinės pagalbos išlaidos įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš asmens, kuriam ji buvo teikiama. Kadangi antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui buvo nutrauktas vadovaujantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Šiaulių VGTPT, remdamasi VGTPĮ 24 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai išieškojo teisinės pagalbos išlaidas iš pareiškėjo.

Apibendrinant spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto skundžiamo sprendimo teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius