A-822-1658-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr. A822-1658/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03543-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.1; 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatojaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. S. K. (E. P. S. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo E. P. S. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2013 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. (15/4-2)-3I-694(00331) ir įpareigoti atsakovą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 30 d. jam įteiktas Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2013 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. (15/4-2)3I-694(00331) panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. rugpjūčio 19 d. – 2013 m. rugpjūčio 23 d. laikotarpiu vienoje iš Vilniaus seniūnijų ketindamas deklaruoti savo gyvenamąja vietą atsitiktinai sužinojo, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra galimai panaikintas arba sustabdytas. Jokios oficialios informacijos, dėl kokių priežasčių tai padaryta, iki tol nebuvo gavęs. Kadangi visus savo laikino leidimo gyventi reikalus tvarkėsi Kauno apskrities VPK Migracijos skyriuje, nedelsdamas kreipėsi į šią įstaigą elektroniniu paštu. Neturėdamas oficialios informacijos dėl leidimo, 2013 m. rugpjūčio 30 d. nuvyko į Migracijos departamentą, kur atsakingas asmuo oficialiai įteikė patvirtintą skundžiamo sprendimo kopiją. Mano, kad sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų – yra nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės nemotyvuotos. Atsakovas, prieš priimdamas sprendimą dėl jo leidimo laikinai gyventi, turėjo tiksliai nustatyti visas įstatyme nurodytas faktines aplinkybes, dėl kurių šis leidimas galėjo būti panaikintas, t. y. kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje neturi gyvenamosios patalpos nuosavybės teise, nuomos ar panaudos pagrindais arba, kad jis Lietuvos Respublikoje apskritai negyvena. Atsakovas skundžiamą sprendimą priėmė skubotai, neištyręs visų faktinių aplinkybių, jam nepranešęs apie atliekamas procedūras, taip nesuteikdamas galimybės įrodyti, jog turi Lietuvos Respublikoje realią gyvenamąją vietą.

Pareiškėjas teigia, kad negavo 2013 m. vasario 1 d. ir 2013 m. kovo 27 d. pranešimų su kvietimais atvykti į Kauno apskrities VPK Migracijos skyrių. Atsakinga institucija turėjo ir kitus kontaktinius duomenis, t. y. mobiliojo telefono numerį, elektroninio pašto adresą, todėl turėjo galimybę kvietimus išsiųsti ir elektroniniu paštu. Be to, pildydamas dokumentus Kauno apskrities VPK Migracijos skyriuje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, jis nebuvo įspėtas, kad gyvenamosios vietos nedeklaravimas gali lemti leidimo laikinai gyventi panaikinimą. 2013 m. pradžioje nusprendė persikelti į Vilnių, manydamas, kad čia bus lengviau plėtoti verslą.

Iš pradžių apsigyveno adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, buvo sudaręs interneto paslaugų teikimo sutartį su bendrove „Teo“. Tačiau šių patalpų savininkas nenorėjo sudaryti rašytinės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, o apie gyvenamosios vietos deklaravimą nuomojamose patalpose savininkas apskritai nenorėjo nieko girdėti, todėl pareiškėjas išsinuomojo kitas patalpas adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius. Šių patalpų savininkas sutiko sudaryti rašytinę gyvenamosios patalpos sutartį, tačiau, kad pareiškėjas deklaruotų gyvenamąją vietą šiose gyvenamosiose patalpose sutiko tik vėliau, sužinojęs apie iškilusias problemas.

Kadangi leidimas laikinai gyventi yra panaikintas, neturi galimybės deklaruoti savo gyvenamosios vietos, todėl nuomotojas 2013 m. rugsėjo 10 d. pas notarą davė sutikimą dėl gyvenimo ir gyvenamosios vietos deklaravimo jam priklausančiose patalpose. Adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, pareiškėjas gyvena nuo 2013 m. vasario 2 d., su bendrove „Teo“ sudarė interneto paslaugų užsakymo sutartį Nr. 30741331, o bendrovė „Teo“ 2013 m. gegužės 3 d. išdavė pažymą Nr. 04-5-03/190, kad interneto ryšio paslaugų teikimą perkėlė iš (duomenys neskelbtini), Vilnius.

Už šias paslaugas pareiškėjas moka pats. Taigi nurodytu adresu yra jo reali gyvenamoji vieta, todėl nuo 2013 m. vasario 2 d. visiškai atitiko įstatymo keliamus reikalavimus leidimo laikinai gyventi gavimui, tačiau atsakovas šių aplinkybių nesiaiškino. Atkreipia dėmesį, kad negalėdamas buto savininkui tiesiogiai sumokėti nuomos mokesčio (dėl religijos reikalų buvo išvykęs į Vieną), jį siuntė naudodamasis bendrovės „Western Union“ paslaugomis. Gyvenamosios vietos adresą nurodydavo ir kituose oficialiuose dokumentuose (2013 m. kovo 15 d.

„Western Union“ pinigų perlaidos su įmokos kvitu kopija).

Papildomai pareiškėjas paaiškino, kad vykdo teisėtą, realią komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje ir moka į valstybės biudžetą valstybės nustatytus mokesčius. Jo individualioji įmonė yra registruota Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka, be to, dėl šios įmonės buhalterinių reikalų tvarkymo yra sudaręs buhalterinių paslaugų teikimo sutartį. Kadangi gauna realių pajamų iš verslo, turi pareigą teikti Valstybinei mokesčių inspekcijai pelno mokesčio deklaracijas ir mokėti socialinio draudimo mokestį. Akcentuoja, kad vykdo legalią komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje ir leidimas gyventi yra būtinas. Be to, jis turi realių lėšų, kurių reikia tiek pragyventi, tiek toliau plėtoti verslą.

Atkreipia dėmesį, kad sprendimas sukelia neproporcingas pasekmes, t. y. jis gali būti priverstas palikti Lietuvos Respublikos teritoriją ir išvykti į savo pilietybės valstybę, kurioje situacija yra labai įtempta ir kurioje būdamas joks asmuo negali jaustis saugus. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos interneto svetainėje yra pateikiama išsami, visuotinai žinoma informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini) bei raginimas Lietuvos Respublikos piliečiams susilaikyti nuo vizitų į šią šalį.

Atsakovas Migracijos departamentas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 57–60) paaiškino, kad 2012 m. sausio 5 d. pareiškėjas, ketindamas užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas E. P. S. K. individualiosios įmonės savininkas ir vadovas, Kauno apskrities VPK Migracijos skyriui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojančio kelionės dokumento kopiją bei dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą – E. P. S. K. individualiosios įmonės nuostatų kopiją, V.

P. sutikimą leisti jam gyventi ir deklaruoti gyvenamąją vietą Kaune, (duomenys neskelbtini), ir kitus dokumentus. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, išnagrinėjęs pateiktus dokumentus, 2012 m. gegužės 16 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį vienus metus. Kadangi užsieniečio ketinimai užsiimti teisėta veikla kėlė pagrįstų įtarimų, Kauno apskrities VPK Migracijos skyrius buvo įpareigotas po 6–7 mėnesių patikrinti, ar įmonė vykdo deklaruotą veiklą ir ar užsieniečio buvimas yra būtinas tai veiklai vykdyti. 2013 m. birželio 13 d. iš Kauno apskrities VPK Migracijos skyriaus gavo persiųstą pareiškėjo asmens bylą priimti sprendimą dėl išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo.

Išnagrinėjęs ir įvertinęs visą medžiagą nustatė, kad Kauno apskrities VPK Migracijos skyrius dėl to, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi, nedeklaravo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, 2013 m. vasario 1 d. ir 2013 m. kovo 27 d. išsiuntė pranešimus dėl gyvenamosios vietos deklaravimo bei kvietimus atvykti į Kauno apskrities VPK Migracijos skyrių, tačiau pareiškėjas neatvyko. Kauno apskrities VPK Migracijos skyriaus darbuotojai, nuvykę adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas, nustatė, kad ten esančios patalpos visiškai neįrengtos ir netinkamos gyventi. 2013 m. birželio 26 d. patikrinus duomenis Lietuvos Respublikos gyventojų registre nustatyta, kad pareiškėjas nėra deklaravęs gyvenamosios vietos. 2012 m. lapkričio 5 d. pildydamas apklausos lapus apie būsimą savo veiklą Lietuvos Respublikoje pareiškėjas negalėjo nurodyti tikslaus adreso, o parašė, kad gyvens dokumentuose nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini), Kaune), o jei adresas keisis, informuos Kauno apskrities VPK Migracijos skyrių.

Kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, savininkės sutikimą, kad pareiškėjas deklaruotų savo gyvenamąją vietą minėtu adresu.

Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra nustatyta pareiga užsieniečiui, turinčiam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, ne vėliau kaip per 7 dienas pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jei jis keičia gyvenamąją vietą. Pareiškėjas leidimą laikinai gyventi gavo 2012 m. lapkričio 13 d., o deklaruoti gyvenamąją vietą atvyko tarp 2013 m. rugpjūčio 19 d. ir 2013 m. rugpjūčio 23 d., t. y. praėjus 9 mėnesiams nuo leidimo laikinai gyventi gavimo, taigi savo pareigų neįvykdė.

Neturėdamas kitų duomenų apie jo gyvenamąją vietą, atsakovas išsiuntė skundžiamo sprendimo kopiją paskutiniu žinomu adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas. Pareiškėjas žinojo, kad privalo pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, ir tai padaryti įsipareigojo. Buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai sutikimą, kad pareiškėjas deklaruotų šiuo adresu savo gyvenamąją vietą, pasirašė tik 2013 m. rugsėjo 10 d., t. y. praėjus beveik dviem savaitėms nuo tos dienos, kai gavo ginčijamą sprendimą. Pareiškėjas teigia, kad dar 2013 m. rugpjūčio 19–23 d. buvo atvykęs į vieną iš Vilniaus seniūnijų, norėdamas deklaruoti gyvenamąją vietą (nors sutikimo dar nebuvo gavęs), o tai tik dar kartą įrodo, kad jis žinojo apie pareigą deklaruoti gyvenamąją vietą ir pranešti apie jos pasikeitimą.

Pareiškėjas ne tik neįvykdė savo pareigos deklaruoti gyvenamąją vietą per nustatytą terminą ir pranešti apie pasikeitusią gyvenamąją vietą (gyvenamąją vietą jis keitė du kartus), bet ir pildydamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. 2012 m. lapkričio 5 d. pareiškėjas nurodė, kad jo įmonė veiklą vykdys ir jis pats gyvens tuo pačiu adresu – (duomenys neskelbtini), Kaune, nors realiai niekada tuo adresu negyveno ir veiklos nevykdė. Jokių kitų kontaktinių duomenų jis savo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nenurodė, nors prašymo 1, 2 ir 10 punktuose šie duomenys turi būti pateikiami.

Pasibaigus pareiškėjo teisei būti Lietuvos Respublikoje jis privalės išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau jis galės vykti į bet kurią kitą užsienio valstybę, į kurią turi teisę vykti, be to, galės atvykti į Lietuvos Respubliką, gavęs vizą. Taigi, pareiškėjo teiginiai, kad, panaikinus jo leidimą laikinai gyventi jis turės išvykti į savo pilietybės valstybę, kurioje gali kilti pavojus jo sveikatai ir gyvybei, yra nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities VPK Migracijos skyrius prašo pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 105–109) vadovaujasi iš esmės analogiškais motyvais kaip ir atsakovas. Papildomai pažymi, kad atliko teisėtus ir pagrįstus veiksmus pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. 1V-205 patvirtinto Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 111–112 punktų reikalavimus. 2013 m. liepos 4 d. raštu Nr. 20-12-S-6838 išsiųstas pranešimas užsieniečio nurodytu gyvenamosios vietos ir įmonės buveinės adresu. Juridinio asmens E. P. S. K. individualiosios įmonės buveinės adresas iki 2013 m. rugpjūčio 22 d. buvo nurodytas Kaune, (duomenys neskelbtini), ir jis sutapo su jo nurodyta gyvenamąja vieta. Kiti gyvenamosios vietos adresai nebuvo žinomi. Per nustatytą 14 dienų terminą nuo pranešimo išsiuntimo dienos negavo duomenų, kad yra skundžiamas Migracijos departamento sprendimas, todėl, laikydamiesi Tvarkos aprašo 111 punkto 2 dalies reikalavimų, pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2013 m. liepos 31 d. paskelbė negaliojančiu ir išsiuntė pareiškėjo asmens bylą į Migracijos departamentą saugoti archyve. Pareiškėjui buvo žinoma apie pareigą pranešti apie gyvenamosios vietos deklaravimą, įmonės buveinės adreso pasikeitimus. Pareiškėjui per nustatytą laiką pakartotinai neįvykdžius Įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nurodytų įpareigojimų, atsirado 50 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Kauno apskrities VPK Migracijos skyrius taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojo nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d. Tvarkos aprašo nustatyta tvarka dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjas galėtų kreiptis ne vėliau kaip prieš 2 ir ne anksčiau kaip prieš 4 mėnesius iki leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo pabaigos, o teikiant dokumentus jo buvimas Lietuvos Respublikoje turi būti teisėtas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 15 punktais.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2012-01-05 pareiškėjas, ketindamas užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas E. P. S. K. individualiosios įmonės savininkas ir vadovas, Kauno apskrities VPK Migracijos skyriui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 61–65). Prie prašymo pridėjo sprendimą dėl individualiosios įmonės įsteigimo, E. P. S. K. individualiosios įmonės nuostatų kopiją, AB „Ūkio bankas“ pažymą apie turimas lėšas banko sąskaitoje, V. P. sutikimą leisti jam gyventi ir deklaruoti gyvenamąją vietą Kaune, (duomenys neskelbtini), ir kitus dokumentus (b. l. 67–73).

Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2012 m. gegužės 16 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį vienus metus, ir 2012 m. gegužės 16 d. pranešimu Nr. (15/4-11)10K-13957 apie tai informavo pareiškėją (b. l. 79). Migracijos departamento 2012 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-617(00041) buvo pratęstas 2012 m. gegužės 16 d. sprendimo galiojimas iki 2012 m. lapkričio 16 d. (b. l. 83). 2012 m. lapkričio 13 d. Kauno apskrities VPK Migracijos skyrius išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2013 m. lapkričio 13 d. Migracijos departamentui pareiškėjo ketinimai užsiimti teisėta veikla kėlė pagrįstų įtarimų, todėl Kauno apskrities VPK Migracijos skyrius buvo įpareigotas po 6–7 mėn. patikrinti, ar pareiškėjo individualioji įmonė vykdo deklaruotą veiklą ir ar jo buvimas yra būtinas tai veiklai vykdyti (b. l. 81). 2013 m. birželio 13 d. Migracijos departamentas iš Kauno apskrities VPK Migracijos skyriaus, gavęs persiųstą pareiškėjo asmens bylą, nustatė, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi, nedeklaravo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, nepranešė apie adreso pasikeitimą, todėl 2013 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. (15/4-2)-3I-694(00331) panaikino E. P. S. K. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 9–10).

Nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. sausio 5 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nurodė, kad pranešimą apie priimtą sprendimą prašo siųsti buvimo Lietuvos Respublikoje adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas. Pareiškėjas, 2012 m. lapkričio 5 d. pildydamas apklausos lapus apie būsimą savo veiklą Lietuvos Respublikoje, nurodė, kad jo įmonė veiklą vykdys adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas, bei parašė, kad gyvens dokumentuose nurodytu adresu, o jei adresas keisis – informuos. Pareiškėjas iš Kauno persikėlė į Vilnių ir gyvenamąją vietą keitė du kartus. Pareiškėjas žinojo apie Įstatyme nustatytą pareigą, pats prašyme bei anketoje nurodė, kad praneš, jei jo gyvenamosios vietos adresas keisis.

Atsižvelgus į Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, pareiškėjas turėjo pareigą deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.

Nustatyta, kad pareiškėjui jo pateiktuose dokumentuose nurodytu adresu 2013 m. vasario 1 d. ir pakartotinai 2013 m. kovo 27 d. buvo išsiųsti oficialūs pranešimai dėl gyvenamosios vietos deklaravimo būtinumo ir išaiškintos šios prievolės nevykdymo pasekmės. 2013 m. kovo 27 d. raštu Nr. 20-12-S-3168 pareiškėjas buvo kviečiamas 2013 m. balandžio 8 d. atvykti į pokalbį į Kauno apskrities VPK Migracijos skyrių patikslinti duomenis apie veiklos vykdymą ir gyvenamąją vietą. Pareiškėjas neįvykdė pareigos pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, taigi pranešimai ir kvietimas jam siųsti paskutiniu žinomu jo nurodytu adresu, o pareiga deklaruoti nustatyta teisės aktuose, kurių jis privalo laikytis. Dėl nurodytų argumentų atmestas pareiškėjo teiginys, kad jis nebuvo įspėtas, jog gyvenamosios vietos nedeklaravimas gali lemti leidimo laikinai gyventi panaikinimą.

Teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia manyti, kad, pildydamas dokumentus leidimui gauti, pareiškėjas nurodė fiktyvią gyvenamąją vietą, t. y. jis faktiškai (realiai) nesinaudojo gyvenamąja patalpa, negyveno nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini), Kaunas). Pareiškėjas pateiktuose dokumentuose nurodė tik įmonės buveinės ir gyvenamosios vietos adresą, nors jis turėjo galimybę nurodyti ir kitus kontaktinius duomenis, todėl atmestas jo teiginys, kad atsakinga institucija turėjo ir kitus kontaktinius duomenis. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Kauno apskrities VPK Migracijos skyriui pareiškėjo elektroninio pašto adresas tapo žinomas tik 2013 m. rugpjūčio 27 d.

Teismas, apibendrinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjas neįvykdė pareigos per 7 dienas pranešti apie gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą (Įstatymo 36 str. 1 d.), leidimo gyventi Lietuvoje galiojimo laikotarpiu nepateikė duomenų apie nuomą, todėl Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad jis neturėjo gyvenamosios patalpos Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise, nesinaudojo ja nuomos ar panaudos pagrindais, nepateikė įstatymų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam gyvenamąją patalpą (Įstatymo 35 str. 1 d. 6 p.), todėl ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas pažymėjo, kad iš Įstatymo nuostatų matyti, jog pakanka nustatyti bent vieną 50 straipsnyje įtvirtintą sąlygą ir leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas. Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjas nepranešė apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, ir tai jau yra pakankamas pagrindas panaikinti leidimą. Dėl nurodytų priežasčių teismas kitų pareiškėjo skundo argumentų nenagrinėjo, kaip neturinčių esminės įtakos ginčui išspręsti.

Konstatuota, kad Migracijos departamento 2013 m. birželio 28 d. sprendimas yra pakankamai aiškus ir suprantamas, pagrįstas faktiniais duomenimis, motyvuotas galiojančių teisės aktų nuostatomis, jame nurodyta apskundimo tvarka, nei teisinio, nei faktinio pagrindo jį panaikinti nenustatyta, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

III. Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde remiasi iš esmės analogiškais argumentais, pateiktais skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad neneigia, kad žinojo apie pareigą trečiajam suinteresuotam asmeniui pranešti apie gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą, tačiau dėl kalbos barjero tai suprato ne kaip pareigą iškart vos tik persikėlęs per 7 dienas tai padaryti, tačiau per 7 dienas, nuo tada, kai gyvenamoji vieta nauju adresu bus deklaruota. Būtent tai pareiškėjas siekė padaryti iškart persikėlęs gyventi į Vilnių. Be to, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas negavo trečiojo suinteresuoto asmens jam siųstų pranešimų dėl gyvenamosios vietos deklaravimo ir informavimo apie adreso pasikeitimą, taigi nebuvo vieno iš būtino elemento leidimui laikinai gyventi panaikinimo – pakartotinio Įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje numatyto įpareigojimo nevykdymo (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 ir 15 p., 35 str. 1 d. 9 p., 36 str. 1 d. 3 p.). Atkreipia dėmesį, kad leidimas laikinai gyventi gali būti panaikinamas ne iškart per 7 dienas nepranešus apie gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą tačiau tik tuo atveju, jei ši pareiga neįvykdoma pakartotinai, t. y. esant raginimui/perspėjimui/pranešimui tai padaryti. Šiuo atveju pareiškėjas negavo jam išsiųstų pranešimų, todėl negalima teigti, jog jis pakartotinai buvo paragintas tai padaryti. Atsakovo sprendime dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo bei skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados, jog yra pagrindas pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad pastarasis neva neturi kur gyventi Lietuvoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 6 p.) yra visiškai nepagristos bei neteisingos.

Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo jo netenkinti (b. l. 172–174).

Remiasi iš esmės analogiškais argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme. Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus pažymi, kad apie Įstatymo 36 straipsnyje įtvirtintą pareigą pareiškėjas buvo informuotas dar 2012 m. lapkričio 5 d., jo apklausos Kauno apskrities VPK Migracijos skyriuje metu, o gyvenamąją vietą jis keitė du kartus, t. y., pakartotinai per Įstatyme nustatytą laiką neįvykdė pareigos pranešti apie pasikeitusią gyvenamąją vietą. Taigi atmestini yra pareiškėjo argumentai, kad nebuvo vieno iš būtinų elementų panaikinti leidimą laikinai gyventi (pakartotino Įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje numatyto įsipareigojimo nevykdymo). Kartu atkreipia dėmesį į tai, kad Įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta prievolė pranešti apie faktinį gyvenamosios vietos pasikeitimą, o ne gyvenamosios vietos deklaravimą. Užsieniečiams yra nustatyta pareiga pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, nenustatant pareigos vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai raginti užsienietį pranešti apie pasikeitusią gyvenamąją vietą (terminas, per kurį užsienietis privalo pranešti apie šias aplinkybes, yra aiškiai apibrėžtas Įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje – ne vėliau kaip per 7 dienas).

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, paliekant nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą (b. l. 167–171). Atsiliepimą grindžia savo pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime nurodytais argumentais, taip pat palaiko atsakovo išdėstytą poziciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčo dalykas – Migracijos departamento 2013 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. (15/4-2)-3I-694(00331), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Įstatymo 50 str. 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi gyvenamosios patalpos Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais arba nepateikia įstatymų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. sausio 5 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad pranešimą apie priimtą sprendimą prašo siųsti buvimo Lietuvos Respublikoje adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas (b. l. 64). Pareiškėjas, 2012 m. lapkričio 5 d. pildydamas apklausos lapus apie būsimą savo veiklą Lietuvos Respublikoje, nurodė, kad jo įmonė veiklą vykdys adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas, bei parašė, kad gyvens dokumentuose nurodytu adresu, o jei adresas keisis – informuos (b. l. 85–90). Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde pats nurodo, kad iš Kauno persikėlė į Vilnių ir gyvenamąją vietą keitė du kartus: iš pradžių apsigyveno adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, vėliau išsinuomojo butą, adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pagal kurį užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jei jis pakeičia gyvenamąją vietą. Atkreiptinas dėmesys, kad nustačius, jog pareiškėjas neįvykdė pareigos pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, atsiranda pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 15 punktas). Pažymėtina, kad pareiškėjas žinojo apie Įstatyme nustatytą pareigą, pats prašyme bei anketoje nurodė, kad praneš, jei jo gyvenamosios vietos adresas keisis.

Nustatyta, kad pareiškėjui jo pateiktuose dokumentuose nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini), Kaunas) 2013 m. vasario 1 d. ir pakartotinai 2013 m. kovo 27 d. buvo išsiųsti oficialūs pranešimai dėl gyvenamosios vietos deklaravimo būtinumo ir išaiškintos šios prievolės nevykdymo pasekmės (b. l. 93, 94). 2013 m. kovo 27 d. raštu Nr. 20-12-S-3168 pareiškėjas buvo kviečiamas 2013 m. balandžio 8 d. atvykti į pokalbį į Kauno apskrities VPK Migracijos skyrių patikslinti duomenis apie veiklos vykdymą ir gyvenamąją vietą (b. l. 95). Kaip buvo minėta, pareiškėjas neįvykdė pareigos pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, taigi pranešimai ir kvietimas jam siųsti paskutiniu žinomu jo nurodytu adresu, o pareiga deklaruoti nustatyta teisės aktuose, kurių jis privalo laikytis.

Iš byloje esančio 2012 m. sausio 6 d. Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas, yra 1930 metų statybos namas, kurio fizinis nusidėvėjimas 67 proc. (b. l. 74–76). Kauno apskrities VPK Migracijos skyriaus specialistai, nuvykę nurodytu adresu, rado namą Nr. 127 ir Nr. 127A bei naujai statomo namo pamatus ir sienas be numerio, kur, kaimynų teigimu, anksčiau buvo medinis rąstinis namas, kurio numeris buvo 127B. Aplinkiniai gyventojai nurodė, kad nėra matę jokio užsieniečio, gyvenusio nurodytu adresu (b. l. 91, 92, 108). Išdėstytos nuostatos leidžia manyti, kad, pildydamas dokumentus leidimui gauti, pareiškėjas nurodė fiktyvią gyvenamąją vietą, t. y. jis faktiškai (realiai) nesinaudojo gyvenamąja patalpa, negyveno nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini), Kaunas). 2012 m. lapkričio 5 d. pareiškėjas nurodė, kad jo įmonė veiklą vykdys ir jis pats gyvens tuo pačiu adresu – (duomenys neskelbtini), Kaune, nors realiai niekada tuo adresu negyveno ir veiklos nevykdė. 2013 m. kovo 27 d. raštu Nr. 20-12-S-3168 pareiškėjas buvo kviečiamas 2013 m. balandžio 8 d. atvykti į pokalbį į Kauno apskrities VPK Migracijos skyrių dėl veiklos vykdymo bei gyvenamosios vietos patikslinimo, tačiau jis nurodytą (ar bet kurią kitą) dieną neatvyko. Pareiškėjo elektroninio pašto adresas tapo žinomas tik gavus 2013 m. rugpjūčio 27 d. prašymą dėl informacijos suteikimo.

Skundo ir apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad pareiškėjas gyvena nuo 2013 m. vasario 2 d. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), yra sudaręs nuomos sutartį su patalpų savininku R. K. bei yra sudaręs interneto paslaugų užsakymo sutartį Nr. 30741331 su bendrove „Teo“, neturi jokios reikšmės vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą, nes šie duomenys nebuvo prieinami atsakovui nustatytu laiku, atsakovas, teisėjų kolegijos vertinimu, išnaudojo visas įmanomas priemones siekdamas susisiekti su pareiškėju, o pareiškėjas, nevykdęs gyvenamosios vietos deklaravimo pareigos bei nebendradarbiavęs su atsakovu, nepasinaudojo galimybe tokią informaciją suteikti atsakovui Įstatyme numatytais terminais bei atsakovui pareikalavus ar jam priimant ginčijamą sprendimą. Be to, buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai sutikimą, kad pareiškėjas deklaruotų šiuo adresu savo gyvenamąją vietą, pasirašė tik 2013 m. rugsėjo 10 d., t. y. praėjus beveik dviem savaitėms nuo tos dienos, kai gavo ginčijamą sprendimą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas ir ginčijamas Migracijos departamento 2013 m. birželio 28 d. sprendimas yra pakankamai aiškūs, pagrįsti faktiniais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, panaikinti jų nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. P. S. K. (E. P. S. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė