2K-413/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-413/2014

Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00060-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.17.13;

2.1.15.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,

nuteistajam S. J.,

gynėjui advokatui Sergiejui Butai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. ir jo gynėjo advokato Sergiejaus Butos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: S. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 209 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, S. J. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš S. J. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui (toliau – VSDFV) priteista 61 636,36 Lt žalai atlyginti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. nuosprendžiu S. J. pagal BK 209 straipsnį buvo išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Alvydo Pikelio pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu S. J. nuteistas už tai, kad, būdamas vieninteliu UAB „P“ akcininku ir direktoriumi, einamų pareigų pagrindu materialiai atsakingu už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį bendrovės turtą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. įstatymo redakcija) 37 straipsnio 10 dalimi būdamas atsakingu už bendrovės veiklos organizavimą ir tikslų įgyvendinimą, nuo 2008 m. gruodžio 15 d. iki 2009 m. spalio 1 d. bendrovės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), veikdamas tyčia, žinodamas, kad UAB „P“ 2009 m. sausio 1 d. įsipareigojimai sudarė 391 326,74 Lt ir jie 1,36 karto (103 767,38 Lt) viršijo pusę į balansą įrašyto 575 118,71 Lt turto vertę; 2009 m. vasario 1 d. įsipareigojimai sudarė 410 154,67 Lt ir jie 1,43 karto (123 825,17 Lt) viršijo pusę į balansą įrašyto 572 659,12 Lt turto vertę; 2009 m. gegužės 1 d. įsipareigojimai sudarė 354 196,37 Lt ir jie 1,61 karto (134 253,13 Lt) viršijo pusę į balansą įrašyto 439 886,49 Lt turto vertę, sąmoningai blogai valdydamas bendrovę, neužtikrino sudarytų sutarčių tinkamo įvykdymo, sudarė bendrovei nenaudingus sandorius, atliko rizikingas finansines operacijas bei priėmė sprendimus, lėmusius turimo turto sumažėjimą, bendrovės nuostolių padidinimą, visišką nemokumą ir didelės žalos kreditoriams padarymą. Nustatytos šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės:

žinodamas, kad UAB „P“ 2009 m. balandžio 1 d. turėjo 11 024,87 Lt įsiskolinimą valstybės biudžetui, 9166,33 Lt – VSDFV biudžetui ir 41 281,16 Lt – AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialui „Klaipėdos geležinkelių infrastruktūra“, pažeisdamas Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų įstatymo 3 straipsnio l dalies 2, 3, 4 punktų, 3 dalies reikalavimus, 67 000 Lt bendrovės lėšų išmokėjimą pagrindė neprotestuotinais paprastaisiais vekseliais: 2009 m. balandžio 15 d. pasirašė vekselį Nr. l, pagal kurį E. V. suteikė 29 500 Lt kreditą iki 2009 m. liepos 1 d.; 2009 m. balandžio 15 d. pasirašė vekselį Nr. 09/01, pagal kurį M. J. suteikė 27 000 Lt kreditą iki 2009 m. rugpjūčio 1 d.; 2009 m. balandžio 20 d. pasirašė vekselį Nr. 09/01, pagal kurį A. B. suteikė 10 500 Lt kreditą iki 2009 m. gegužės 20 d.; iš viso suteikė 67 000 Lt kreditą, tačiau, suėjus kreditų grąžinimo terminui, nesiėmė priemonių išreikalauti šių skolų iš debitorių, dėl to bendrovė patyrė 67 000 Lt nuostolį;

nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2009 m. gegužės 29 d. pardavė ilgalaikį turtą UAB „V“, kurios akcininku yra pats S. J.: už 49 605,41 Lt pagal 2009 m. vasario 27 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija PTKR, Nr. 09000014; už 27 991,13 Lt pagal 2009 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija PTKR, Nr. 090000123; už 5777 Lt pagal 2009 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija PTKR, Nr. 09000036; už 3337,24 Lt pagal 2009 m. gegužės 29 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija PTKR, Nr. 09000058; iš viso už 86 710,78 Lt, t. y. 14 184,05 Lt mažesne verte nei turto likutinė vertė, ir taip sumažino bendrovės turtą bei padarė 14 184,05 Lt nuostolį. Be to, bendrovė negavo 22 574,24 Lt už parduotą ilgalaikį turtą, nes šia suma buvo užskaitytas įsiskolinimas UAB „V“, o parduodamas ilgalaikį turtą UAB „V“, perkėlė įrankių nuomos veiklą į šią bendrovę;

nuo 2009 m. sausio 16 d. iki 2009 m. vasario 27 d. pardavė trumpalaikį turtą IĮ „O“, kurios savininkė yra buvusi jo sutuoktinė Ž. B.: pagal 2009 m. sausio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija PTKR, Nr. 09000004 už 4503,83 Lt (be pardavimo PVM), jo savikaina 9698,71 Lt; pagal 2009 m. vasario 27 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija PTKR, Nr. 09000015 už 3954,76 Lt (be pardavimo PVM), jo savikaina 9330,01 Lt. Dėl to bendrovei padarytas 14 524,89 Lt nuostolis;

2008 m. sausio 29 d. su IĮ „O“, atstovaujama savininkės Ž. B. (buvusi J.), pasirašė 2004 m. rugsėjo 28 d. sutarties Nr. SN–139 pakeitimą Nr. SM-16, kuriuo susitarė, kad IĮ „O“ perduoda, o UAB „P“ perima 2004 m. rugsėjo 28 d. statinio nuomos sutarties Nr. SN139 teises ir įsipareigojimus, ir šiuo pakeitimu nustatoma 18 kv. m tilto, esančio virš Herkaus Manto gatvės, turėklų ploto nuomos mokesčio suma 141,60 Lt (318,60–177) didesnė, nei buvo numatyta ankstesnėje nuomos sutartyje. Dėl to 2008 m. bendrovė patyrė 1440 Lt, 2009 m. – 1080 Lt nuostolį;

2009 m. rugpjūčio 25 d. su IĮ „O“, atstovaujama savininkės Ž. B., pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią naujajam kreditoriui – IĮ „O“ už 4500 Lt užskaitą perleido 103 495,33 Lt vertės T. B. skolą UAB „P“, taip iki 28 315,60 Lt sumažino bendrovės įsipareigojimus IĮ „O“ ir bendrovė neteko 98 995,33 Lt (103 495,33 – 4500). Po to IĮ „O“ savininkė Klaipėdos apygardos teismui 2009 m. lapkričio 16 d. pateikė ieškinį iškelti UAB „P“ bankroto bylą dėl realiai atlygintinos 28 315,60 Lt sumos.

Be to, S. J. nuo 2009 m. gegužės 6 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. neužtikrino sutartinių įsipareigojimų vykdymo AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialui „Klaipėdos geležinkelių infrastruktūra“ pagal 2002 m. rugpjūčio 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. DB-3 l/N-1226-83 dėl 410,97 kv. m ploto negyvenamųjų patalpų Klaipėdos geležinkelių stoties keleivių rūmuose nuomos, bet, siekdamas išvengti 55 791,79 Lt sutartinių prievolių vykdymo, žinodamas, kad pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartį areštuojamos UAB „P“ nuosavybės teisės į priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turtines teises, o jų nesant ar esant nepakankamai, į pinigines lėšas, neviršijančias 55 791,79 Lt sumos, nesiėmė jokių veiksmų išvengti bankroto bylos iškėlimo bendrovei ir taip padarė 55 791,79 Lt nuostolį AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialui „Klaipėdos geležinkelių infrastruktūra“. Dėl to Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. gruodžio 22 d. nutartimi UAB „P“ iškėlė bankroto bylą ir 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi UAB „P“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

S. J., sąmoningai blogai valdydamas įmonę, priėmęs nuostolingus sprendimus dėl turto pardavimo, atitraukęs bendrovės apyvartines lėšas, kurios galėjo būti panaudotos pajamoms gauti, ir neužtikrinęs jų grąžinimo, taip apsunkinęs atsiskaitymą su kreditoriais, padarė lemiamą įtaką bendrovės mokumui bei sutrukdė siekti pagrindinio bendrovės tikslo – pelno gavimo, tai nulėmė UAB „P“ bankrotą, dėl to padaryta didelė turtinė žala kreditoriams: VSDFV Klaipėdos skyriui – 61 636,63 Lt, Klaipėdos AVMI – 39 955,30 Lt, AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialui „Klaipėdos geležinkelių infrastruktūra“ – 57 465,79 Lt, iš viso 159 057,72 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. J. ir jo gynėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. nuosprendį.

Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatų pažeidimų, sukliudžiusių išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, t. y. pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių, dėl to netinkamai įvertino įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog įmonės bankrotas buvo nusikalstamas. Taip pat teismas pažeidė nuosprendžio surašymo taisykles, nustatytas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 331 straipsnio 2 dalyje.

Kasatoriai teigia, kad pinigai pagal vekselius iš bendrovės lėšų buvo skolinami bendrovės reikmėms ir kad tai patvirtina ne vien S. J. parodymai, bet ir kiti bylos duomenys, kurių apeliacinės instancijos teismas nevertino, t. y. UAB „P“ kasos išlaidų orderiai, kuriuose nurodyta pinigų išdavimo paskirtis: A. B. – technikai ir įrangai pirkti, M. J. – traktoriaus krautuvui pirkti. Šie duomenys paneigia tiek liudytojo M. J. teiginius, tiek ir apeliacinės instancijos teismo išvadą, jog M. J. pinigus skolinosi asmeninėms reikmėms. Teismo išvada, kad M. J. skolą pagal vekselį grąžino, nepagrįsta, nes 2011 m. sausio 14 d. skolos grąžinimo rašte nepažymėta, jog grąžinama skola gauta iš UAB „P“ pagal 2009 m. balandžio 15 d. vekselį, be to, grąžintos skolos dydis (26 000 Lt) neatitinka pagal vekselį gautos (27 000 Lt) pinigų sumos. Kasatorių teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad S. J. M. J. buvo paskolinęs savo asmeninius pinigus, kuriuos šis ir grąžino, t. y. šios skolos grąžinimas nėra susijęs su pinigų bendrovei grąžinimu pagal vekselį.

A. B. surašytas vekselis (originalas) ir UAB „P“ kasos išlaidų orderis patvirtina pinigų A. B. išdavimo faktą ir tai, kad pinigai buvo išduoti technikai bei įrangai pirkti. Beje, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad akivaizdu, jog pinigai pagal visus vekselius iš bendrovės lėšų buvo skolinami ne bendrovės reikmėms, pagrįsta tik skolininko A. B. parodymais, jokie kiti bylos duomenys šios išvados nepatvirtina.

Nors liudytojas E. V. teisme tvirtino, kad pinigų pagal vekselį negavo, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Kasatorių nuomone, vien liudytojo tvirtinimas negali būti laikomas pakankamu įrodymu, paneigiančiu pinigų gavimo faktą.

Kasatoriai pažymi, kad nė vienas iš minėtų dokumentų nebuvo pripažintas suklastotu šioje byloje ar nuginčytas kitoje. Pagal vekselius išduotų pinigų paskirtis nurodyta kasos išlaidų orderiuose, kurie išrašyti tą pačią dieną kaip ir vekseliai. Ši aplinkybė patvirtina S. J. parodymus, kad pinigai pagal vekselius buvo skolinami bendrovės reikmėms. Dėl to, kasatorių manymu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad galima daryti tik prielaidą, jog S. J., kaip bendrovės direktorius, vekselių pagrindu išduodamas 67 000 Lt fiziniams asmenims, sąmoningai siekė sudėtingą įmonės finansinę padėtį dar labiau pabloginti, nes nepaneigta, jog išduodant vekselius buvo siekiama susigrąžinti fizinių asmenų skolas, pirkti techniką ir plėtoti įmonės veiklą, gauti daugiau pajamų ir taip atsiskaityti su kreditoriais, pagrįsta, nes apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis.

Teismo išvada dėl ilgalaikio turto pardavimo UAB „V“ neatitinka nei tikrovės, nei bylos duomenų. UAB „V“ 2007 m. liepos 31 d. ir 2010 m. balandžio 12 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartys paneigia teismo išvadą, kad S. J., parduodamas ilgalaikį turtą UAB „V“, buvo šios įmonės akcininku ir taip perkėlė įrankių nuomos veiklą į kitą savo bendrovę, nes nuo 2007 m. liepos 31 d. iki 2010 m. balandžio 12 d. jis nebuvo nei UAB „V“ akcininku, nei samdomu darbuotoju (UAB „V“ akcininku S. J. tapo praėjus daugiau kaip 4 mėnesiams po bankroto bylos iškėlimo). Be to, kasatoriai prašo atkreipti dėmesį į akivaizdžius loginius nuosprendžio prieštaravimas, t. y. vienu atveju esmine aplinkybe laikoma tai, kad S. J. turtą perleido kitai savo bendrovei, o kitu atveju – kad turtą pardavė mažesne kaina nei jo likutinė vertė, nors prieš tai teismas pripažino, jog tai nėra draudžiama. Be to, teismui buvo pateikti įrodymai, kad ne visas turtas buvo parduodamas už mažesnę kainą (pvz., automobilis „VW Tuareg“ UAB „V“ buvo parduotas daug brangiau nei įsigytas (parduotas už 85 000 Lt, o įsigytas už 38 500 Lt). Šis pavyzdys paneigia teiginį, kad S. J. parduodavo turtą UAB „V“ tik už mažesnę kainą ir vien dėl to, kad ši įmonė buvo S. J..

Dėl trumpalaikio turto pardavimo IĮ „O“ esmine aplinkybe teismas taip pat laikė tai, kad S. J. turtą perleido buvusios sutuoktinės įmonei, o ne tai, kad daiktus pardavė ne rinkos kaina. Tačiau vien tai, kad S. J. turtą pardavė buvusios sutuoktinės įmonei, negali užtraukti jam jokios atsakomybės (nes nėra tokio teisės akto, kuris draustų parduoti turtą buvusiai sutuoktinei), jeigu šis sandoris nepažeidžia kreditorių teisių. Kadangi byloje nenustatyta, kad turtas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą, tai nėra jokio pagrindo teigti, kad kreditoriams buvo padaryta žala. Jeigu kreditoriams žala nepadaryta, įmonės vadovui negali kilti jokia atsakomybė, nes nusikalstamo bankroto atveju turi būti nustatyti padariniai – turtinės žalos padarymas kreditoriams. Be to, kasatoriai pažymi, kad UAB „P“ buvo skolinga IĮ „O“ ir perleisto turto suma buvo sumažintas S. J. bendrovės įsiskolinimas, t. y. skolininkas sudarė turto pirkimo-pardavimo sandorį, pagal kurį mokėtina kaina buvo įskaityta į priešpriešinį reikalavimą. Tokie sandoriai iki bankroto bylos iškėlimo įmonei nėra draudžiami, jeigu turtas parduodamas rinkos kaina ir nepažeidžia kitų kreditorių interesų (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl tilto turėklų nuomos sutarties, nevertino aplinkybės, kad net prokuratūra apeliaciniame skunde nebeginčijo fakto, jog buvo pasirašyta ne dvišalė, o trišalė sutartis, bei aplinkybių, kad S. J. neturėjo jokios įtakos nustatant didesnę kainą už turėklų nuomą. Teismo išvados šiuo klausimu aiškiai nepagrįstos. Teiginys, kad nuo 2009 m. birželio 1 d. bendrovė nevykdė jokios veiklos, iš kurios būtų gaunamos pajamos, todėl reklaminiai plotai negalėjo stabilizuoti įmonės finansinės būklės, neatitinka tikrovės, nes reklamos ploto nuomos sutartis sudaryta ne 2009 m. birželio 1 d., o daug anksčiau, t. y. 2008 m. sausio 29 d. Kasatoriai nurodo, kad šiuo metu žiūrint į praeitį galbūt ir būtų galima daryti išvadą, kad reklama nepateisino lūkesčių, tačiau teigti, kad sudarydamas reklamos sutartį S. J. sąmoningai, t. y. tyčia, siekė padaryti įmonei nuostolių ir taip išvengti atsiskaitymo su kreditoriais ir privesti įmonę prie bankroto, nėra jokio pagrindo. Svarbiausia priežastis, dėl kurios reklama nepateisino lūkesčių, yra objektyvūs veiksniai – krizė, kuri nepriklausė nuo S. J. valios. Nors prokuratūros apeliaciniame skunde teigiama, kad šia sutartimi prisiimti įsipareigojimai nebuvo ekonomiškai pagrįsti, tačiau nepateikiamas nė vienas argumentas, patvirtinantis, jog S. J. sąmoningai sudarė šią sutartį, siekdamas išvengti įsipareigojimų vykdymo kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismas visų šių aplinkybių nevertino, todėl padarė visiškai nepagrįstą, neatitinkančią bylos aplinkybių išvadą, kad siekiant bendrovės bankroto, buvo sudaryta turėklų nuomos sutartis su trečiuoju asmeniu brangesne kaina nei egzistavusi kaina su buvusios sutuoktinės įmone.

Anot kasatorių, kaltinimas dėl reikalavimo perleidimo sutarties su IĮ „O “ reiškia, kad S. J. kaltas dėl to, jog iš jo įmonės sukčiavimo būdu buvo pagrobtas turtas. Kasatoriai nurodo, kad teismui buvo pateikti dokumentai, iš kurių matyti, kad T. B. išsinuomojo iš UAB „P“ įrankius ir jų negrąžino, todėl buvo imtasi visų teisinių priemonių juos susigrąžinti arba prisiteisti žalą, tačiau įrodyti, kad būtent T. B. pasisavino įrankius, nepavyko. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, kaltas asmuo sukčiavimo būdu pasisavinęs įrankius taip pat nenustatytas. Tikimybė atgauti įrankius ar prisiteisti žalą tuo metu, kai buvo perleista reikalavimo teisė, buvo nedidelė, tačiau dar nebeviltiška, nes dar nebuvo išnaudotos visos galimybės, o tam reikėjo ir pinigų, ir laiko (to S. J. įmonė kaip tik ir neturėjo), todėl buvo sutarta su IĮ „O“ ir reikalavimo teisė į T. B. skolą buvo perleista už 4500 Lt. Pasak kasatorių, kaltinimo teiginys, kad dėl šios sutarties bendrovė neteko 98 995,33 Lt, neatitinka tikrovės, nes iš tiesų taip S. J. iš dalies atsiskaitė su vienu iš kreditorių, t. y. 4500 Lt sumažėjo jo bendrovės skolos dydis IĮ „O“ – iki 28 315,60 Lt. Taip pat kasatoriai nurodo, kad realiai prarasto turto vertė ir įmonei padarytos žalos dydis yra 21 962,33 Lt (išnuomotų įrankių vertė), tačiau Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 3 d. preliminariu sprendimu iš T. B. buvo priteisti dar ir nuompinigiai, išlaidos advokatui, žyminis mokestis, iš viso 103 495,33 Lt. Taigi žala bendrovei padaryta ne dėl S. J. kaltės (ir ne 103 495,33 Lt dydžio), o dėl turto pagrobimo. Sumažindamas savo bendrovės skolą, S. J. žalos savo įmonei nepadarė. Priešingai, perleisdama reikalavimo teisę į praktiškai beviltišką skolą, jo bendrovė gavo 4500 Lt pajamų ir ta suma sumažino kreditoriaus reikalavimo dydį. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo šio kaltinimo dalies aplinkybių, todėl padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

Taip pat kasatoriai nurodo, kad VSDFV civiliniu ieškiniu reikalaujama įmonės vadovo (akcininko) asmeninės atsakomybės už įmonės skolą, t. y. kad vadovas atsakytų pagal juridinio asmens prievoles. Civilinei atsakomybei atsirasti reikalingas tam tikrų sąlygų visetas, t. y. neteisėti veiksmai, kaltė, atsiradusi žala ir priežastinis ryšys. Apkaltinamajame nuosprendyje nenurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais veiksmais S. J. padarė žalą būtent VSDFV ir koks priežastinis ryšys tarp S. J. neteisėtų veiksmų ir turtinės žalos atsiradimo. Baudžiamojoje teisėje priteisiama tik nusikaltimu padaryta žala. Šiuo atveju nė vienoje kaltinimo dalyje nenurodyta, kad nusikaltimas padarytas prieš VSDFV, todėl civilinis ieškinys negalėjo būti patenkintas net ir tuo atveju, jeigu S. J. būtų buvęs pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą. Kasatoriai teigia, kad S. J. veiksmai nepagrįstai laikomi neteisėtais, juolab nusikalstamais. Šioje byloje neįrodytas priežastinis ryšys tarp įmonės blogo valdymo ir šios įmonės bankroto ir tarp įmonės bankroto ir didelės turtinės žalos padarymo kreditoriams, taip pat neįrodyta tiesioginė tyčia.

Nuteistojo S. J. ir jo gynėjo advokato S. Butos kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 209 straipsnį

BK XXXI skyrius numato atsakomybę už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus ekonomikai ir verslo tvarkai. BK 209 straipsnyje numatyta fizinio asmens atsakomybė už sąmoningą įmonės valdymą, nulėmusį jos bankrotą, dėl to padarant didelės turtinės žalos kreditoriams.

BK 209 straipsnyje numatytu nusikaltimu yra pažeidžiama verslo tvarka, įpareigojanti atsakingus subjektus sąžiningai ir atsakingai, laikantis Civilinio kodekso, Įmonių, Akcinių bendrovių bei kitų įstatymų ir teisės aktų reikalavimų, vykdyti verslą.

Nuteistasis S. J. veikos, kuri teismo nuosprendžiu pripažinta įrodyta, metu buvo vienintelis UAB „P“ akcininkas ir direktorius. Baigiamaisiais teismų aktais nustatyta, to neginčija ir nuteistasis, jog jis einamų pareigų pagrindu buvo atsakingas už jo žinioje buvusį bendrovės turtą. Eidamas šias pareigas S. J. žinojo, kad pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. įstatymo redakcija) 37 straipsnio 10 dalį yra atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą ir tikslų įgyvendinimą, pagal UAB „P“ įstatų, įregistruotų 2005 m. rugpjūčio 9 d., 46 straipsnį jam numatyta pareiga veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikantis įstatymų ir kitų teisės aktų bei vadovaujantis bendrovės įstatais.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės skundą, išdėstė išsamius argumentus dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, išteisinant S. J. pagal BK 209 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad S. J. veiksmais padarytų nuostolių ir negautų pajamų suma darė esminę įtaką ir paspartino įmonės nemokumo ir bankroto procesą. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos proceso metu išnagrinėtais įrodymais, konstatavo, kad S. J. nuostolius įmonei padarė sąmoningai, siekdamas įmonės bankroto ir žalos kaltinime nurodytiems kreditoriams padarymo, taip pat konstatavo, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp jo veiksmais padarytos žalos bei kilusių padarinių – įmonės nemokumo.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ūkinės finansinės veiklos tyrimo Klaipėdos apskrities skyriaus specialisto išvada įvertindamas UAB „P“ ekonominę, finansinę būklę 2009 metų pradžioje ir pabaigoje, išvados tiriamoji dalis patvirtina, jog bendrovės finansinė padėtis nuo 2009 m. sausio iki 2009 m. spalio mėn. kito didėjant neigiamam lėšų balansui ir skolai trims pagrindiniams kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino S. J. veiksmus valdant bendrovės finansus bei priimant sprendimus dėl bendrovės turto atsižvelgdamas į objektyviai sudėtingą ir vis blogėjančią bendrovės finansinę bei ekonominę būklę.

Tokiais veiksmais buvo tik dar labiau didinamas bendrovės įsiskolinimas bei bloginamos ekonominės, konkurencinės veiklos galimybės. Apeliacinės instancijos teismas ne tik įvertino pirmosios instancijos teismo išnagrinėtus įrodymus, bet atliko ir įrodymų tyrimą – apklausė bankroto administratorių S. Kononenką, papildomai apklausė liudytoją M. J..

BK 209 straipsnyje numatytos veikos požymius apeliacinės instancijos teismas pirmiausia grindė ūkine logika ir bendrovės interesais nepagrįstais S. J. veiksmais iš įmonės kasos lėšų pagal neprotestuotinus vekselius išduodant paskolas A. B., M. J., E. V.. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo S. J. versiją, kad 67 000 Lt suma minėtiems asmenims buvo išduota tam, kad būtų nupirkta įmonės veiklai reikalinga technika. Buvo papildomai apklausti liudytojai, įvertinti kiti bylos proceso metu gauti įrodymai. Atmesdamas S. J. versiją, apeliacinės instancijos teismas išdėstė pagrįstus argumentus, nurodydamas, jog ant vekselių nėra nurodyta mokėjimo paskirtis, skolos laiku nebuvo grąžintos, o jeigu ir buvo grąžintos (M. J. atveju), tai ne pačiai bendrovei, o asmeniškai S. J. ir jau po bankroto bylos iškėlimo. Liudytojas M. J. nepatvirtino S. J. versijos, jog šis buvo jam paskolinęs iš savo asmeninių lėšų ir kitą sumą išmokėjęs iš bendrovės lėšų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad net trys vekseliai didelėms pinigų sumoms buvo išduoti vienas po kito trims asmenims, kurie nedalyvavo bendrovės veikloje. Pinigai buvo išduoti iš įmonės lėšų tuo metu, kai bendrovėje buvo susidarę dideli įsiskolinimai kreditoriams. Didelių abejonių kelia ir pats įrangos įsigijimo būdas ne atsiskaitant su pardavėjais per banko sąskaitą, o išmokant pinigus fiziniams asmenims įrangai pirkti. Pritartina apeliacinės instancijos teismo argumentams dėl S. J. versijos nepagrįstumo, jog nors ir skolos pagal vekselius laikantis juose nurodytų terminų grąžintos nebuvo, S. J. dėl jų grąžinimo niekur nesikreipė. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, akivaizdu, jog pinigai pagal visus vekselius iš bedrovės lėšų buvo skolinami ne bendrovės reikmėms. Nepaisant pačios bendrovės įsiskolinimų kreditoriams, turimos lėšos buvo išleistos siekiant tik dar labiau padidinti nuostolius ir privesti bendrovę prie bankroto.

Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais dėl ilgalaikio ir trumpalaikio turto perleidimo. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl UAB „P“ minėto turto perleidimo UAB „V“ ir IĮ „O“. Gamybos priemonių ir kito turto, kuris reikalingas įmonės gamybinei veiklai užtikrinti, pardavimas yra gana įprasta praktika, tačiau paprastai gamybos priemonės yra parduodamos, kai yra įsigijamos naujos tam, kad būtų užtikrinamas nenutrūkstamas įmonės veiklos procesas, jo modernizavimas.

Gamybos priemonių pardavimo praktika taikoma ir tais atvejais, kai įmonė keičia savo veiklos profilį, tačiau visais atvejais tokie pertvarkymai turi būti iš anksto suderinti, kad visiškai ar ilgam nenutrūktų įmonės veikla ir įmonė išliktų kaip konkurencingas ūkio subjektas. Šiuo atveju UAB „P“ vadovas ir vienintelis akcininkas S. J., žinodamas, kad įmonės veiklos pajamos 2009 m. yra daug mažesnės nei 2008 m., pardavė UAB „P“ pagrindinį turtą, kuris buvo įmonės pajamų šaltinis, o gautas lėšas nukreipė ne į įsiskolinimų mažinimą pagrindiniams kreditoriams, kurie turi pirmos eilės reikalavimo teisę, o įmonėms, kurios su juo pačiu vienaip ar kitaip susijusios.

Pažymėtina ir tai, kad nuo 2008 m. iki 2009 m. lapkričio mėn. kelis kartus išaugo įsiskolinimas IĮ „O“, nors palankiomis sąlygomis šiai įmonei buvo parduotas UAB „P“ turtas. S. J. taip pat atliko finansiškai nenaudingas užskaitas, reikalavimo teisę perleisdamas IĮ „O“ už keliolika kartų mažesnę sumą. Atmestinas kasacinio skundo teiginys, kad „P“ neturėjo laiko ir galimybių išsiieškoti visą įsiskolinimą iš skolingo asmens, todėl perleido skolos reikalavimą. Teisminis procesas dėl reikalavimo priteisimo UAB „P“ galėjo būti vykdomas bendrovės bankroto byloje.

Likvidaus turto perkėlimas iš UAB „P“ į įmones, vienos iš kurių savininkė buvusi S. J. sutuoktinė (IĮ „O“), o kitos (UAB „V“) praėjus keliems mėnesiams vienu iš akcininkų tampa pats S. J., patvirtina, jog tai buvo apgalvoti ir sąmoningi veiksmai, siekiant eliminuoti iš bendrovės balanso turtą, į kurį galėjo būti nukreipti UAB „P“ kreditorių reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ne vienas, o visas kompleksas S. J. tyčinių – minėtų ūkinių veiksmų lėmė, kad bendrovė bankrutuotų, dėl to padarant didelės žalos VSDFV Klaipėdos skyriui – 61 636,63 Lt, Klaipėdos AVMI – 39 955,30 Lt, AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialui „Klaipėdos geležinkelių infrastruktūra“ – 57 465,79 Lt, iš viso 159 057,72 Lt, kuri yra didesnė nei 150 MGL.

Dėl civilinio ieškinio priteisimo iš S. J. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui

Kasacinio skundo argumentai dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus reikalavimo teisės dėl civilinio ieškinio priteisimo iš S. J. nepagrįsti. Pagal BPK 109 straipsnį reikalauti žalos atlyginimo galima dėl žalos, padarytos nusikalstama veika. Veika, kuri teismo nuosprendžiu pripažinta įrodyta, konstatuota, jog nuo 2008 m. gruodžio 15 d. iki 2009 m. spalio 1 d. S. J., sąmoningai blogai valdydamas bendrovę, neužtikrino sudarytų sutarčių tinkamo įvykdymo, sudarė bendrovei nenaudingus sandorius, atliko rizikingas finansines operacijas bei priėmė sprendimus, lėmusius turimo turto sumažėjimą, bendrovės nuostolių padidinimą, visišką nemokumą ir didelės žalos kreditoriams padarymą. Nėra metodikos ir būtų sudėtinga apskaičiuoti tikrosios žalos dydį, kurią sukelia bankrotas, nes neįmanoma pinigine išraiška išmatuoti visų galimų jo padarinių, nes žala padaroma ne tik kreditoriams, bet ir verslo partneriams. Pagal BK 209 straipsnį žalos kreditoriams turinį sudaro dėl prievolių neįvykdymo atsiradę tiesioginiai turtiniai praradimai, taip pat negautos pajamos. Įstatymų leidėjas, kvalifikuodamas veiką kaip nusikalstamą bankrotą, taiko tik kiekybinį kriterijų žalai nustatyti. Veiksniai, formuojantys žalos dydį pagal BK 209 straipsnio požymius, yra sąmoningas, blogas įmonės valdymas. Neįmanoma ir įstatymas nereikalauja tiksliai apskaičiuoti, kokiu laipsniu sąmoningai blogas įmonės valdymas formavo žalos padarymą kreditoriams, todėl priteistina visa žala, atsiradusi dėl nusikalstamo bankroto. Žalą pagal BPK 109 straipsnį sudaro tiesioginė turtinė žala ir materialiniai nuostoliai, taip pat gali būti ir negautos pajamos. Dėl S. J. nusikalstamų veiksmų VSDFV Klaipėdos skyrius pareiškė 61 636,63 Lt ieškinį, kurį sudaro 58 977,21 Lt socialinio draudimo įmokos ir 2659,42 Lt delspinigiai. Apeliacinės instancijos teismas priteisė visą sumą kartu su delspinigiais. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl delspinigių priteisimo keistina, nes delspinigiai nėra nusikaltimu padarytos turtinės žalos dalis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 12 d. nuosprendį dėl žalos priteisimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui.

Priteisti iš S. J. 58 977,21 Lt žalos atlyginimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui.

Teisėjai Gintaras Goda

Olegas Fedosiukas

Alvydas Pikelis