A-556-1375-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1375/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02805-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 9.5; 9.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2013 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. S-102 (7-106/2013):

1) panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2013 m. balandžio17 d. sprendimo Nr. 68-64 dalį ir atleido pareiškėją A. K. nuo 226,09 Lt atsiskaitymų nuo pajamų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti delspinigių, 10 226,32 Lt pelno mokesčio delspinigių ir 9 687,98 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) delspinigių mokėjimo;

2) patvirtino VMI prie FM 2013 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 68-64 dalį ir neatleido pareiškėjos nuo 203,72 Lt atskaitymų nuo pajamų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti baudos, 9 824 Lt pelno mokesčio baudos ir 9 717 Lt PVM baudos mokėjimo.

Pareiškėja A. K. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 46–48), kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2013 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. 44.4-73/09-3; panaikinti VMI prie FM 2013 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 68-64; panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2013 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. S-102 (7-106)/2013 antrą dalį; atleisti nuo 19 204,72 Lt baudos mokėjimo.

Pareiškėja skunde ir patikslintame skunde aptartais motyvais ir Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnyje numatytais pagrindais prašė panaikinti įpareigojimą mokėti baudas. Pažymėjo, kad 2011 m. gegužės 24 d. jai buvo neterminuotai išduotas neįgaliojo pažymėjimas. Pareiškėja taip pat nurodė, jog jos ekonominė socialinė padėtis yra sunki (yra pensinio amžiaus; nuo 2006 m. gauna netekto darbingumo pensiją – 550 Lt, iš kurių kas mėnesį antstolė išskaičiuoja vykdymo išlaidas; serga sunkia liga; skirtas medikamentinis gydymas; didelės lėšos skiriamos gydymui). Pabrėžė, kad remiantis valstybės įmonės Registro centro duomenimis pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklauso nekilnojamas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio vidutinio rinkos vertė yra 36 849 Lt. Visam turtui yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Pažymėjo, kad pareiškėja nevengia mokėti įsiskolinimo, jis nuolat išskaičiuojamas iš jos netekto darbingumo pensijos, todėl valstybės biudžetas nepatiria jokios žalos.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 78–80) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad skundžiamas sprendimas yra priimtas išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. Atleidimo nuo baudų pagrindus nustato MAĮ 141 straipsnis, VMI prie FM viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintos Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklės (Žin., 2004, Nr. 118-4408; 2012, Nr. 116-5917, toliau – ir Taisyklės). Pažymėjo, jog MAĮ 141 straipsnis nenumato atleidimo nuo baudų mokėjimo pagal pareiškėjos suformuluotus skunde motyvus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 89–90) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimu (b. l. 104–107) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad pagrindinis nagrinėjamame ginče pareiškėjos siekis yra nuginčyti atsakovo motyvus dėl neatleidimo nuo 203,72 Lt atsiskaitymo nuo pajamų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti baudos, 9 824 Lt pelno mokesčio baudos ir 9 717 Lt PVM baudos mokėjimo. Pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t. y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad pareiškėjo teisė arba įstatymu saugomas interesas pažeisti.

Savo ruožtu atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui. Ginčo šalių nurodytos aplinkybės patvirtinamos tiesioginiais rašytiniais įrodymais, t. y. faktiniais duomenimis, betarpiškai patvirtinančiais arba paneigiančiais turinčių bylai reikšmės aplinkybių buvimą ar nebuvimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo IX skirsnis, 57 str., 58 str.). Pareiškėjos skundo motyvai bei bylos dokumentai nepatvirtina skundžiamų mokesčių administratoriaus sprendimų ydingumo bei skundo reikalavimų ir motyvų adekvatumą įstatymams.

Mokesčių administratoriaus, Mokestinių ginčų komisijos ginčijami sprendimai yra motyvuoti pareiškėjos nurodytų faktinių aplinkybių analize (t. y. pareiškėjos skunduose įvertintos nurodytos aplinkybės: asmens ekonominė socialinė padėtis ir t. t.), taikytų teisės aktų normomis. Mokesčių administratoriaus, Mokestinių ginčų komisijos sprendimuose nurodyta teismų praktika yra susijusi su nagrinėjamu ginču ir taikyta teisingai. Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo baudų, jei įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo.

Dėl paminėto įstatymo straipsnio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-364/2011 pažymėta, kad „<...> įstatymų leidėjas atleidimą nuo baudų sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Įrodinėjimo našta tenka būtent mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti atleidimo nuo baudų teisine galimybe“. Pagal MAĮ 40 straipsnio 1 punktą, mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę.

Už savalaikį ir tinkamą mokesčių apskaičiavimą bei sumokėjimą pirmiausia yra atsakingas pats mokesčių mokėtojas, kuris, atsižvelgdamas į teisės aktų reikalavimus, turi savarankiškai apskaičiuoti priklausančius mokėti mokesčius, užpildyti atitinkamas mokesčių deklaracijas ir mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto poįstatyminio teisės akto nustatytu terminu bei tvarka sumokėti mokesčius į biudžetą (MAĮ 40 str. 4-5 p., 81 str. 1 d.). Už mokesčių įstatymų pažeidimą taikoma atsakomybės našta pagal įstatymą.

Byloje nėra duomenų, jog mokesčių įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo pareiškėjos valios ar mokesčių administratoriaus suteiktos klaidingos mokesčių mokėjimo klausimais konsultacijų. Laikytina teisinga mokesčių administratorius išvada, jog asmens kaltė yra patvirtinta Akmenės rajono apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu (t. y. pareiškėja neapskaitė 158 724,09 Lt gautų pajamų, dėl ko buvo skirtos baudos ir t. t.). Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjos pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą negalima atleisti nuo baudos mokėjimo.

Teismas nurodė, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas atleidimo nuo paskirtų mokėjimo pagrindas – jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas. Įstatymo šios aplinkybės pagrindimui byloje įrodymų nėra (t. y. bylos medžiaga negalima patvirtinti, jog asmuo MAĮ pažeidė dėl atsiradusių nepaprastų aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti ir išvengti ar kokiomis nors priemonėmis pašalinti: t. y. uraganai, audros, žemės drebėjimai, potvyniai ir t. t.

Taip pat bylos duomenimis negalima patvirtinti, jog aptariamas pažeidimas asmeniui atsirado dėl atsitiktinių aplinkybių poveikio (pvz. smurtas prieš asmenį ir t. t.). Teismas taip pat nurodė, kad bylos įrodymais nepatvirtinama galimybė atleisti asmenį nuo baudos mokėjimo pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktus. Pirma, biudžetui padaryta žala, nes pareiškėja nustatyta tvarka ir terminais pagal įstatymą nesumokėjo mokesčių. Antra, nėra įrodyta, jog pareiškėja MAĮ pažeidė dėl mokesčių administratoriaus klaidingos konsultacijos.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju negalima patenkinti reikalavimą – atleisti nuo baudų mokėjimo.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 111–113) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir patenkinti apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. MAĮ įtvirtina pagrindus, kuriais remiantis asmuo gali būti atleidžiamas nuo paskirtų baudų ir delspinigių išieškojimo (141 str. 1 d. 1, 2, 3, 4 p.).

2. MAĮ 113 straipsnis nustato pagrindus, kuriais remiantis mokestinė nepriemoka, kurios netikslinga išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga ekonominiu socialiniu požiūriu, pripažįstama beviltiška.

3. 2011 m. gegužės 24 d. pareiškėjai neterminuotai buvo išduotas neįgaliojo pažymėjimas. Pareiškėjos ekonominė socialinė padėtis yra sunki. Pareiškėja yra pensinio amžiaus, šiuo metu jai yra 63-eji metai. Nuo 2006 m. gauna netekto darbingumo pensiją – 550 Lt, iš kurių kas mėnesį antstolė išskaičiuoja vykdymo išlaidas, dėl ko kas mėnesį gauna tik po 439,52 Lt netekto darbingumo pensijos. Be to, teismui pateikia VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos 2013 m. vasario 26 d. chirurginės operacijos protokolą Nr. 67, iš kurio matyti, kad jai buvo diagnozuotas vėžys. Iki šios dienos jai atliktos dvi operacijos, skirtas medikamentinis gydymas, todėl akivaizdu, kad ligos gydymui skiria dideles išlaidas. Remiantis valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, jai asmeninės nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė, remiantis Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, yra 36 849 Lt. Visam turtui yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Be to, namas statytas 1950 m., renovuotas 2002 m., kasmet jo ekonominė vertė mažėja; 15/100 namo priklauso trečiajam asmeniui, kas leidžia daryti išvadą, kad namo likvidumas yra ribotas, greitas jo realizavimas yra apsunkintas. Taip pat jai priklauso 0,667 ha sodo sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio vertė 280 Lt.

4. Inspekcija savo atsiliepimuose ne kartą nurodė, kad jai dar 2009 m. išaiškinta, jog norint pareiškėjai, kaip fiziniam asmeniui, prašyti įmonės mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška, ji pati turi perimti mokestinę nepriemoką. Toks teiginys nepagrįstas jokiais įrodymais, tokio siūlymo Inspekcija niekada neteikė. Be to, jos išsilavinimas ne teisinis. Inspekcija taip pat atsiliepimuose cituoja Akmenės rajono teismo nutartį, kurioje teismas nurodo, jog byla dėl santuokos nutraukimo yra užsitęsusi dėl pareiškėjos pareiškimo įvairioms institucijoms. Tokie tiek Inspekcijos, tiek teismo teiginiai tarsi rodo jos piktybišką nenorą nemokėti skolos. Todėl pabrėžia, jog tai netiesa. Niekada nevengė mokėti įsiskolinimo, įsiskolinimas išskaičiuojamas iš jos neįgalumo pensijos nuo 2005 m. Kreipimasis į įvairias institucijas nerodo jos piktybiškumo, ji kaip tik stengiasi kuo greičiau įvykdyti įsiskolinimą ieškant įvairių sprendimo būdų ir variantų. Ne kartą Inspekcijai teikė taikos sutarties projektą, pati asmeniškai bandė tartis. O kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo yra kiekvieno piliečio konstitucinė teisė. Tai pagrindžia vieną iš MAĮ 141 straipsnio 3 dalies nuostatų – kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui. Pareiškėja dėl susidariusios sunkios materialinės padėties negali sumokėti įsiskolinimo iš karto.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Patikrinimui gautos administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – atmestas mokesčių mokėtojos prašymas atleisti nuo mokesčių baudų, nesant, mokesčių administratoriaus teigimu, pagrindų numatytų Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnyje.

Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta:

“Atleidimo nuo pagal šio Įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra:

1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo;

2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas;

3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui;

4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį - mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais”.

To paties įstatymo bei to paties straipsnio 2 dalyje dėstoma, jog:

“Nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas”.

Vyriausiojo administracinio teismo nuomone, Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje išvardytų aplinkybių buvimo ar nebuvimo tyrimas bei vertinimas, t. y., ar būtų pagrindas mokesčių mokėtoją atleisti nuo baudų pagal vieną ar kelis atvejus, numatytus įstatymų leidėjo, sąlygojamas teisėkūros subjekto nustatyta privaloma aplinkybe - mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.

Administracinėje byloje duomenų apie ką tik paminėtą aplinkybę (mokesčių sumokėjimą, išdėstymą ar atidėjimą), kuri lemtų tyrimą bei vertinimą dėl galimo Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies taikymo, nėra, kas iš tikro visiškai paneigia pareiškėjos (apeliantės) prašymą dėl atleidimo nuo baudų Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies visų punktų pagrindu.

Tokia pozicija yra formuojama ir pirmiau išnagrinėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio administracinėse bylose (pavyzdžiui, žr. Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-3170/2011; teisminio proceso Nr. 3-61-3-02708-2010-3; procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.1; 9.8.1). Taigi formaliuoju požiūriu pareiškėjai pateiktas negatyvus atsakymas yra teisėtas.

Tačiau pastebėtina, kad, teisės teorijos aspektu, šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nagrinėjančios šią bylą manymu, turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio disputo atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-773/2007).

Iš administracinėje byloje esančių įrodymų (pareiškėjos amžius, liga, turimas turtas, gaunamos pajamos) matyti, kad mokesčių mokėtoja A. K. yra būtent tas asmuo, kuriam nustatytų baudų sumokėjimas būtų akivaizdžiai per sunki finansinė našta, todėl jos prašymas yra tenkintinas, tačiau tik iš dalies. Juk vis dėlto mokesčių teisės reikalavimai buvo pažeisti. Visiškai atleidus nuo mokesčių baudų nebūtų pasiekti šiai priemonei keliami tikslai, t. y. nebūtų daromas tiesioginis poveikis teisės pažeidėjui, nebūtų įspėjami kiti potencialūs mokesčių mokėtojai apie galimas sankcijas nepaklusus reikalavimams dėl pareigos laiku bei tinkamai mokėti mokesčius.

Dėl išdėstytų priežasčių pareiškėjai (apeliantei) visos paskirtos mokesčių baudos mažintinos 50 procentų, dėl ko turi būti keičiamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Priimtiną sprendimą sąlygoja ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kur, esant atitinkamoms aplinkybėms, prioritetas teiktas būtent teisingumui, kai buvo sprendžiami atleidimo nuo baudų ir/ar delspinigių klausimai.

Pavyzdžiui, administracinėje byloje Nr. A556 - 2343/2011 sumažinimas atliktas dėl to, kad ikiteisminis bylos nagrinėjimas tęsėsi pakankamai ilgą laiko tarpą, kad pareiškėjas iš dalies pripažino nesilaikęs teisės aktais nustatytų reikalavimų, sutiko turintis sumokėti papildomai priskaičiuotus mokesčius bei teigė šią prievolę įvykdęs.

Administracinėje byloje Nr. A556 - 2544/2011 delspinigių sumažinimas buvo nulemtas tuo, kad pareiškėja, nors ir pavėlavusi, sumokėjo jai apskaičiuotą GPM mokestį (buvo nustatyta net šio mokesčio permoka), geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, taip pat buvo atsižvelgta ir į pareiškėjos amžių.

Be kita ko, Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, jog „< ... teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate ratinis, rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga“.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

A. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą pakeisti: Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. S-102 (7-106/2013) dalį bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 68-64 dalį, kuriomis A. K. buvo įtvirtinta 203,72 Lt atskaitymų nuo pajamų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti bauda, 9 824 Lt pelno mokesčio bauda ir 9 717 Lt PVM bauda, pakeisti ir visas šiuose sprendimuose ką tik paminėtas baudas sumažinti 50 (penkiasdešimt) procentų.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius