A-858-1470-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A858-1470/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00560-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Šiaulių tardymo izoliatoriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl nutarimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (t. I, b. l. 2-3), patikslintu skundu (t. I, b. l. 20-21) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir ŠTI) direktoriaus 2013 m. vasario 12 d. nutarimą Nr. 25/04-199 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2013 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 2S-926 „Dėl skundų išnagrinėjimo“.

Paaiškino, jog po šaltos ilgos 5 valandų kelionės tiesiai iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareiškėjas 2013 m. sausio 22 d. buvo atvežtas į ŠTI. Priėmimo–paskirstymo skyriuje pareiškėjas prašė maisto davinio, sriubos, tačiau jam nedavė. Pareiškėjui liepė nusirengti iki apatinių kelnaičių, nors patalpa buvo nešildoma ir jis buvo ką tik grįžęs po ilgos keliones. Pareiškėjas pasakė pareigūnams, jog patalpa šalta, todėl nusimaus tik striukę ir megztinį. Pareigūnas R. J. jam pasakė, kad specialių sąlygų jam nesuteiks. Pareiškėjas paėmė tušinuką užsirašyti pareigūno R. J. pavardę, tada R. J. puolė ant jo, po to puolė kitas pareigūnas. Prieš pareiškėją buvo smurtaujama, todėl jis nesirengė drabužių. R. J. buvo įtūžęs, pradėjo pareiškėją nurenginėti, draskyti. Pareiškėjas pareigūnui pasakė, kad nereikia jo draskyti, nes jei jį draskys, tada jis nusirengs nuogai, taip ir padarė – nusirengė visas nuogai, nes prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas. Pareiškėjo rūbai buvo numesti ant žemės, jam liepė apsirengti, jis buvo pažemintas, todėl nesirengė. Buvo iškviestas ŠTI direktoriaus pavaduotojas P. Ž., kuris kažkam paskambino savo telefonu, tačiau jam pasakė, kad vaizdo kameros sudegusios, kameros neveikia. Tada atėjo pareigūnas, kuris filmavo pareiškėją su kamera. Prieš pareiškėją panaudojo specialiąsias priemones, uždėjo antrankius už nugaros, nuvedė į kamerą surakintomis rankomis. Iš kameros ištempė devyniese, pareiškėjas suklupo ant žemės. Pareiškėją apžiūrėjo slaugytoja, nieko nedarė, nepatikrino spaudimo. Pareiškėjo vertinimu, ji nekompetentingai atliko savo pareigas. Pareigūnai visą situaciją tik dar labiau komplikavo. Buvo iškviesta psichologė S. K., ji pareiškėją kalbino, tačiau jis neatsisuko į ją, žiūrėjo į vieną tašką, apsiverkė.

Pareiškėjas skundė ŠTI pareigūnų veiksmus Lietuvos Respublikos Prezidentei, rašė į prokuratūrą. Pripažįsta, kad atsisakė vykdyti pareigūnų reikalavimą iš pradžių nusirengti, po to ir apsirengti. Kam pareiškėjui nusirengti, jei yra metalo detektorius. Pareiškėjui skaudu, kad atvykus į ŠTI tikrinama, o išvykstant krata neatliekama dėl didelio darbo krūvio ir pareigūnai lieka nenubausti. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22 straipsnio 2 dalimi, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu ir nurodė, jog pareigūnai turėjo visas priemones, kad jis kančių nepatirtų, specialiosios priemonės buvo panaudotos be pagrindo.

Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 138-140) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog 2013 m. sausio 22 d. pareiškėjas iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės atvyko į ŠTI. Apie 15.50 val. ŠTI priėmimo–paskirstymo skyriuje, atliekant visą asmens kratą, patikrinus turimus nuteistojo asmeninius daiktus, buvo pareikalauta nusirengti iki apatinių rūbų, tačiau pastarasis tai padaryti atsisakė. Po daugkartinių reikalavimų nusirengti iki apatinių rūbų nuteistasis R. K. nusirengė nuogai. Patikrinus rūbus, nuteistasis R. K. apsirengti bei pasiimti asmeninius daiktus atsisakė. Į daugkartinius reikalavimus apsirengti ir pasiimti savo asmeninius daiktus nuteistasis R. K. nekreipė dėmesio. Paklausus nuteistojo R. K., kodėl taip elgiasi, pastarasis paaiškinti atsisakė. Prieš nuteistąjį R. K. buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai, ir jis buvo nuvestas į paskirstymo kamerą Nr. PK-9. Apie 17.50 val. pareiškėjas buvo paskirtas į gyvenamąją kamerą Nr. 66. Prieš vedant į minėtą kamerą nuteistajam R. K. buvo pasiūlyta apsirengti bei pasiimti asmeninius daiktus ir patalynę. Nuteistasis R. K. tai daryti atsisakė ir pareiškė, kad į gyvenamąją kamerą eis nuogas.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo paaiškinime ir teismui pateiktoje medžiagoje atsispindinčios aplinkybės, kurių pagrindu pareiškėjui buvo skirta nuobauda, iš esmės sutampa su jo nurodomomis aplinkybėmis ir jas patvirtinančių įrodymų turiniu, t. y. pareiškėjas pats teigia nevykdęs pareigūnų reikalavimų: iš pradžių atsisakęs nusirengti, po to atsisakęs apsirengti. Vis dėlto atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie pareigūnų sąmoningą tyčinį neigiamą veikimą pareiškėjo atžvilgiu nepagrįstos ir neatitinka tikrovės. ŠTI direktoriaus 2013 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. 25/04-199 nuteistajam R. K. buvo skirta drausminė nuobauda – draudimas vienam mėnesiui pirkti maisto produktų. Nuobauda skirta vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 142 straipsniu už BVK nuostatomis reglamentuoto bausmės atlikimo režimo pažeidimą – atsisakymą vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus. BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems skirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų ir pareiga vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 1 d. 2 p.). BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas yra blanketinė norma, todėl ginčo atveju vertintinas nuobaudos skyrimo minėtu pagrindu teisėtumas ir pagrįstumas, turi būti vertinamos išdėstytos byloje esančiais įrodymais pagrįstos faktinės nuobaudos skyrimo aplinkybės.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12 punkte nustatyta, kad priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama asmens krata, patikrinami jų turimi daiktai. Pagal Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 (toliau – ir Instrukcija), 144 punktą suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į laisvės atėmimo vietą taip pat išvykstant iš jos privalomai atliekama visa krata (Taisyklių 145.1 p.). Pagal Taisyklių 146 punktą atliekant visą asmens kratą suimtajam (nuteistajam) nurodoma nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Pareigūnų reikalavimai pareiškėjui 2013 m. sausio 22 d., už kurių nevykdymą pastarajam buvo skirta drausminė nuobauda, buvo reiškiami įgyvendinant galiojančiu teisiniu reguliavimu nustatytas procedūras.

Paaiškino, jog pagal BVK 142 straipsnį laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam bausmės atlikimo režimo reikalavimų nevykdymas yra pakankamas pagrindas skirti jam šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas. Pareiškėjas nevykdė jam privalomų pareigų – nevykdė pareigūnų reikalavimų atliekamos kratos metu nusirengti, vėliau – reikalavimų apsirengti, todėl jam pagrįstai buvo skirta nuobauda.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu (b. l. 215-220) pareiškėjo R. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas nagrinėjamoje administracinėje byloje iškėlė reikalavimą – panaikinti ŠTI direktoriaus 2013 m. vasario 12 d. nutarimą Nr. 25/04-199 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ ir Kalėjimų departamento 2013 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 2S-926 „Dėl skundų išnagrinėjimo“. ŠTI direktoriaus 2013 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 25/04-199 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ nuteistajam R. K. buvo skirta nuobauda – draudimas vienam mėnesiui pirkti maisto produktų – už tai, kad jis 2013 m. sausio 22 d. padarė bausmės atlikimo režimo pažeidimą, t. y. apie 15.50 val. atliekant visą asmens kratą, nevykdė pareigūnų reikalavimų nusirengti iki apatinių rūbų, o vėliau nusirengė nuogai ir po visos asmens kratos nevykdė pareigūnų reikalavimų apsirengti ir pasiimti asmeninius daiktus ir tuo pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Kalėjimų departamentas 2013 m. kovo 21 d. sprendime Nr. 2S-926 „Dėl skundų išnagrinėjimo“ konstatavo, kad R. K. už BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nesilaikymą nuobauda skirta pagrįstai.

Spręsdamas kilusį ginčą teismas rėmėsi BVK 110 straipsniu, Taisyklių 12 punktu ir nurodė, jog pagal Instrukcijos 144 punktą suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos privalomai atliekama visa krata (Taisyklių 145.1 p.). Pagal Taisyklių 146 punktą, atliekant visą asmens kratą, suimtajam (nuteistajam) nurodoma nusirengti drabužius iki apatinių baltinių.

Apklausti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojai R. J. ir E. K. nurodė, kad atvykęs pareiškėjas atsisakė nusirengti, jį ilgai įkalbinėjo. Pareiškėjas pareiškė, kad yra nešvarios vonelės, kur sudedami rūbai, todėl jis nesirengs, nors vonelės kiekvieną dieną yra plaunamos ir dezinfekuojamos. Pareiškėjas nepakluso reikalavimui, stovėdamas kovinėje padėtyje vaikščiojo po patalpą, todėl buvo pastatytas prie sienos. Po daugkartinių reikalavimų, po pastatymo prie sienos pareiškėjas pradėjo nusirengti, rengėsi ir mėtė drabužius visur: į vonelę, aplinkui. Po to pareiškėjas pasakė, kad visiškai nusirengs, ką ir padarė, po to atsisakė apsirengti. Niekas pareiškėjo nemušė, tačiau jis trukdė atlikti kratas kitiems suimtiesiems. Patalpoje yra kambario temperatūra, o kelionė visiems atvykusiems vienoda, atvyko dešimt asmenų. Pareiškėjo krata truko apie valandą, buvo iškviesta psichologė. Kadangi pareiškėjas atsisakė vykdyti teisėtus pareigūnų reikalavimus: konvojavimo bei nusirengti, pasiimti daiktus, buvo panaudotos specialios priemonės – antrankiai, tada pareiškėjas buvo palydėtas į kamerą keleto pareigūnų. Po antrankių panaudojimo, jų nuėmimo atėjo slaugytoja apžiūrėti pareiškėjo, pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą, jis į kamerą ėjo pats. Liudytojas V. J. nurodė, kad atnešęs pagal budinčiojo V. Beišio nurodymą antrankius, paskirstymo patalpoje matė nuogą stovintį pareiškėją, jis pats uždėjo pareiškėjui antrankius, jis nesipriešino. Kol jis buvo patalpoje, pareiškėjo niekas nemušė, neįžeidinėjo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog esminių skirtumų tarp pareigūnų tarnybinių pranešimų ir jų paaiškinimų teismo posėdžio metu nenustatyta, pareigūnai nėra susiję su pareiškėju jokiais ryšiais, byloje nėra duomenų, rodančių, kad liudytojai siektų pakenkti pareiškėjui. Atitinkamai, teismo vertinimu, nebuvo kliūčių remtis jų pateiktais paaiškinimais ar abejoti pareigūnų parodymais. Juo labiau, kaip nurodė apklausti teismo posėdžio metu visi trys liudytojai, jie nežino, kokiu momentu neveikia paskirstymo patalpoje filmavimo įranga, neturi prieigos prie filmavimo įrangos, todėl žino – jeigu atliks neleistinus veiksmus, tai darbdavys, peržiūrėjęs filmuotą medžiagą, gali spręsti klausimą dėl jų netinkamai atliekamų pareigų. Priešingai, išsiaiškinus, kad 2013 m. sausio 22 d. apie 15.50 val. yra sugedusi vaizdo kamera priėmimo–paskirstymo skyriuje, siekiant išvengti konfliktų, pareiškėjo buvimas priėmimo–paskirstymo skyriuje izoliatoriaus pareigūnų iniciatyva buvo filmuojamas nešiojama vaizdo kamera. Peržiūrėjus pateiktą vaizdo įrašą buvo matyti, kad pareiškėjas priėmimo–paskirstymo skyriuje yra nuogai išsirengęs, į daugkartinius pareigūnų, atėjusios psichologės prašymus atsirengti ir eiti į paskirstymo kamerą nereaguoja. Kitame vaizdo įraše matyti, kad pareiškėjas į gyvenamąją kamerą vedamas neapsirengęs, nors jo ne kartą buvo prašomas apsirengti.

Teismas pabrėžė, jog nors pareiškėjas nurodė, kad jis buvo sumuštas, jam nepagrįstai buvo uždėti antrankiai, tačiau šie klausimai yra išspręsti įstatymų nustatyta tvarka. ŠTI Vidaus tyrimų skyrius 2013 m. vasario 7 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą bei tarnybinio tyrimo išvadą dėl nuteistojo R. K. elgesio bei prieš jį panaudotų specialiųjų priemonių, o Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi R. K. skundo dėl 2013 m. kovo 12 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimo „Dėl R. K. skundo atmetimo“ netenkino. Teismas pažymėjo, kad antrankiai pareiškėjui buvo panaudoti tik tiek, kiek buvo reikalinga – iki jo patalpinimo į kamerą. Be to, teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje yra 2013 m. sausio 22 d. medicininis pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad po antrankių panaudojimo matyti riešų srities paraudimai. Jokių smurto žymių, nors pareiškėjas nurodė priešingai, nėra užfiksuota, to nenustatė ir pareiškėjo kūno apžiūrą atlikusi medicinos darbuotoja, smurto žymių nesimato ir peržiūrėtame vaizdo įraše, tai matyti ir iš pareigūnų tarnybinių pranešimų, kurie rašyti iš karto po įvykio ir atitinka kitą byloje esančią medžiagą. Teismui netikėti surinktais įrodymais nebuvo pagrindo.

Teismas nurodė, jog pareiškėjo argumentus, kad ŠTI paskirstymo skyriuje buvo šalta, indai, į kuriuo reikia dėti drabužius, nešvarūs ir sulūžę, iš dalies paneigia Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 13 d. atsakymas pareiškėjui, kad kratos patalpos kabinose patiesti guminiai kilimėliai švarūs, kasdien dezinfekuojami, oro temperatūra 15,6C. Tačiau atkreipė dėmesį, jog patalpos temperatūra buvo matuojama po įvykio, t. y. 2013 m. vasario 7 d. Apklausti liudytojai E. K., V. J. ir R. J. nurodė, kad paskirstymo skyriuje tuo metu buvo normali temperatūra, jie buvo su megztiniais, niekas dėl per šaltos patalpos temperatūros nesiskundė. Tai matyti ir iš peržiūrėto vaizdo įrašo, kur izoliatoriaus darbuotojai visose patalpose yra su megztiniais ar uniformomis, bet ne laukui skirtais drabužiais (striukėmis, paltais ar kt.).

Atitinkamai, teismas sprendė, jog byloje paties pareiškėjo R. K. parodymai, kad jis atsisakė vykdyti pareigūnų reikalavimą iš pradžių nusirengti, pasakęs pareigūnams, kad nusimaus tik striukę ir megztinį, po to ir apsirengti, surinkti rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai, vaizdo medžiaga pagrindžia, jog pareiškėjas 2013 m. sausio 22 d. padarė bausmės atlikimo režimo pažeidimą, t. y. apie 15.50 val. atliekant visą asmens kratą nevykdė pareigūnų reikalavimų nusirengti iki apatinių rūbų, o vėliau nusirengė nuogai ir po visos asmens kratos nevykdė pareigūnų reikalavimų apsirengti ir pasiimti asmeninius daiktus ir tuo pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą, todėl nutarimu pareiškėjui skirta nuobauda yra pagrįsta. Juo labiau, pareiškėjo paaiškinimai yra nenuoseklūs, prieštarauja tiek jo paties paaiškinimams, tiek objektyviems byloje surinktiems įrodymams, todėl vertintini kritiškai. Pareiškėjas nenurodė neteisėtų pareigūnų veiksmų, dėl ko nevykdė jų teisėtų reikalavimų. Pats pareiškėjas, atsisakydamas vykdyti teisėtus pareigūnų reikalavimus – nusirengti, o po to apsirengti, nuogas eidamas į kamerą, sau susikūrė nemalonią ir žeminančią situaciją, kurioje pats nejaukiai jautėsi.

Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjo skundžiami aktai yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos naikinti jo nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu ir prašo tenkinti jo pateiktą skundą, panaikinant skirtą nuobaudą (t. II, b. l. 1).

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog byloje esantys įrodymai, tarp jų ir parodymai, buvo interpretuojami atsakovui palankiu būdu, nenustatinėjant įrodymų visumos. Toks įrodymų vertinimas neatitinka įrodymų vertinimo taisyklių, o pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo ignoruojami pareiškėjo pateikti prašymai dėl liudytojų iškvietimo į teismo posėdį, dėl 2013 m. sausio 22 d. įvykio aplinkybių apklausti ŠTI direktoriaus pavaduotoją P. Ž., psichologę S. K. bei du nuteistuosius, kurie kartu su pareiškėju grįžo iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės į ŠTI. Pareiškėjo vertinimu, šie asmenys galėtų paliudyti, kad iš pareiškėjo pusės agresijos nebuvo, o nuteistieji galėtų paliudyti aplinkybes dėl daromos kratos ir kad pareiškėjo rūbai buvo numesti ant žemės.

Pareiškėjas pabrėžia, jog ŠTI pareigūnai šaipėsi iš jo, jį žemino. Teismas nepagrįstai rėmėsi nurodytų pareigūnų parodymais, kurie ir buvo pareiškėjo skriaudikai. Teismas netyrė ir nevertino, kodėl paskirstymo skyriuje neveikė kameros, nes, jeigu būtų filmuojama nuo pradžios, būtų matyti, kaip pareigūnai smurtauja prieš pareiškėją. Šią aplinkybę teismas turėjo vertinti pareiškėjui palankiu būdu. Be to, teismas nepagrįstai neįvertino visų R. J. pasakytų žodžių, aplinkybių, susijusių su antrankių pareiškėjui uždėjimu.

Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 9-11) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyti įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes, ginčijami klausimai. Pateiktas apeliacinis skundas grindžiamas tariamais procesiniais pažeidimais ir subjektyviu bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių vertinimu.

Atsakovas mano, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl byloje surinktų įrodymų pakankamumo ir vertinimo nesudaro pagrindo teigti priėmus neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą. Pareiškėjas turėjo galimybę pateikti pageidaujamus įrodymus, jo teisės rinkti įrodymus ruošiantis kreiptis su skundu į teismą nebuvo suvaržytos, ir matyti, kad pareiškėjas šią teisę sėkmingai įgyvendino, tačiau ir iš jo teiktų paaiškinimų teismo posėdžio metu ir iš pateikto apeliacinio skundo matyti, jog pareiškėjas siekia faktines aplinkybes įrodinėti tikrovės neatitinkančiais teiginiais. Atsakovas mano, jog teismas priimdamas sprendimą pagrįstai rėmėsi byloje esančia medžiaga dėl aplinkybių, susijusių su 2013 m. vasario 12 d. drausminės nuobaudos skyrimu. Atsakovas pažymi, kad savo ruožtu buvo pateikęs visą turimą medžiagą, susijusią su pareiškėjo pateiktame skunde nurodytų aplinkybių vertinimu.

Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino šalių pasisakymus, liudytojų parodymus bei pateiktus rašytinius įrodymus, filmuotą medžiagą. Atsakovas mano, kad bylos nagrinėjimo aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymų teisingumu. Įstatymai pašauktą kaip liudytoją asmenį įpareigoja duoti teisingus parodymus dėl jam žinomų su byla susijusių aplinkybių. Liudytojai patvirtino, jog pareiškėjas savo elgesiu ŠTI 2013 m. sausio 22 d. provokavo konfliktą, nepaisė pareigūnų daugkartinių teisėtų reikalavimų, atsisakė juos vykdyti. Apklausti pareigūnai taip pat paneigė pareiškėjo nurodomas aplinkybes apie sąmoningą, tyčinį neigiamą veikimą pareiškėjo atžvilgiu. Teisme liudytojų duoti paaiškinimai neprieštaravo aplinkybėms, kurias galima nustatyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų. Byloje buvo apklaustas tiek pats pareiškėjas, tiek ir liudytojai, kurių parodymus teismas išanalizavo kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Pažymi, jog teismas neprivalo apklausti visų iki vieno administracinį procesą inicijuojančio asmens nurodomų asmenų, kai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti pakanka surinktų įrodymų. Be to, pats pareiškėjas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad tiesiogiai su įvykiais, kurių pasekmė – pareiškėjui skirta drausminė nuobauda, susiję būtent teismo posėdyje apklausti asmenys, o kiti jo nurodomi asmenys galėtų tik galbūt patvirtinti arba paneigti kai kurias neesmines įvykių detales.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. vasario 12 d. nutarimo Nr. 25/04-199 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 2S-926 „Dėl skundų išnagrinėjimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčijamu Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 25/04-199 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ nuteistajam R. K. nuobauda – draudimas vienam mėnesiui pirkti maisto produktų – paskirta už tai, kad jis 2013 m. sausio 22 d. padarė bausmės atlikimo režimo pažeidimą, t. y. apie 15.50 val. atliekant visą asmens kratą, nevykdė pareigūnų reikalavimų nusirengti iki apatinių rūbų. Galiausiai nusirengė nuogai, tačiau po visos asmens kratos nevykdė pareigūnų reikalavimų apsirengti ir pasiimti asmeninius daiktus, tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ginčijamu 2013 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 2S-926 „Dėl skundų išnagrinėjimo“ nustatė, kad R. K. už Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nesilaikymą nuobauda skirta pagrįstai.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje nustatytų faktinių aplinkybių, byloje esančių ir ištirtų įrodymų visuma, pripažino, kad skundžiami nutarimai yra pagrįsti, pareiškėjui paskirta nuobauda proporcinga jo padarytam pažeidimui, ir skundą atmetė.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu teismo sprendimu nesutinka ir pabrėžia, jog teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, juos interpretavo atsakovui palankiu būdu, nenustatinėjant įrodymų visumos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams nepritaria.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, sprendimo motyvuojamojoje dalyje pakankamai argumentuotai nurodė kuriais konkrečiai įrodymais remiasi priimdamas sprendimą. Priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustų liudytojų R. J. ir E. K. parodymuose esminių prieštaravimų nuo filmuotoje medžiagoje bei jų tarnybiniuose pranešimuose nurodytų faktinių aplinkybių nėra. Liudytojai teismo posėdyje parodė, kad atvykęs pareiškėjas R. K. atsisakė nusirengti, nes yra nešvarios vonelės, kur sudedami rūbai, todėl jis nesirengs, nors vonelės kiekvieną dieną yra plaunamos ir dezinfekuojamos. Po daugkartinių reikalavimų pareiškėjas nusirengė nuogai. Po to atsisakė apsirengti. R. K. niekas nemušė, jis trukdė atlikti kratas kitiems suimtiesiems. Pareiškėjo krata truko apie valandą. Buvo iškviesta psichologė. Kadangi R. K. atsisakė vykdyti bet kokius teisėtus pareigūnų reikalavimus (konvojavimo, nusirengti, pasiimti daiktus), buvo panaudotos specialios priemones – antrankiai. Vėliau pareiškėjas buvo palydėtas į kamerą keleto pareigūnų. Po antrankių panaudojimo, jų nuėmimo atėjo slaugytoja apžiūrėti R. K., tą atlikus, pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad visa tai patvirtina byloje esanti filmuota medžiaga. Faktinė aplinkybė, kad R. K. 2013 m. sausio 22 d. apie 15.50 val. atliekant visą asmens kratą, nevykdė pareigūnų reikalavimų nusirengti iki apatinių rūbų, o vėliau nusirengė nuogai ir po visos asmens kratos nevykdė pareigūnų reikalavimų apsirengti bei pasiimti asmeninius daiktus yra nustatyta nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visuma. Liudytojų parodymai apie R. K. 2013 m. sausio 22 d. netinkamą elgesį priėmimo-paskirstymo skyriuje yra pakankami konstatuoti, kad jis padarė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 12 punkte numatytų reikalavimų pažeidimą, t. y. nevykdė pareigūnų reikalavimų nusirengti iki apatinių rūbų tam, kad būtų atlikta krata, o vėliau apsirengti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog pataisos įstaigų vidaus tvarka yra viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių, o nuteistųjų pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos bei vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus yra specialiosios, Bausmių vykdymo kodekse atskirai aptartos ir nustatytos nuteistųjų pareigos (Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 112 straipsnio 2 dalis). Pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnį laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam šių pareigų (bausmės atlikimo režimo reikalavimų) nevykdymas yra pakankamas pagrindas skirti jam šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-539/2009, 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1235/2009, 2010 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1068/2010).

Nuobaudų skyrimo nuteistiesiems tvarką reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Teikti paaiškinimą yra nuteistojo teisė, o ne pareiga. Pareiškėjas šia teise pasinaudojo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo teisė žinoti kokiu nusižengimu jis įtariamas bei teisė pasiaiškinti nepažeista.

Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų pareiga – vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 12 punktą Priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama asmens krata, patikrinami jų turimi daiktai. Pagal Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130, 144 punktą suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į laisvės atėmimo vietą taip pat išvykstant iš jos privalomai atliekama visa krata (Taisyklių 145.1 p.). Pagal Taisyklių 146 punktą, atliekant visą asmens kratą, suimtajam (nuteistajam) nurodoma nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Nuobaudos, skiriamos už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems numatytos Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnyje. Viena iš tokių nuobaudų yra draudimas iki vieno mėnesio pirkti maisto produktų (1 d. 3 p.), kuri nagrinėjamu atveju ir buvo paskirta pareiškėjui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ginčijamas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. vasario 12 d. nutarimas Nr. 25/04-199 „Dėl nuteistojo nubaudimo“, kuriuo pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda – draudimas iki vieno mėnesio pirkti maisto produktus, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. kovo 21 d. sprendimas Nr. 2S-926 „Dėl skundų išnagrinėjimo“ yra teisėti ir pagrįsti, juos naikinti nėra teisinio pagrindo.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai šaipėsi iš pareiškėjo, jį žemino ir naudojo fizinį smurtą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi (b. l. 62-65) R. K. skundo dėl 2013 m. kovo 12 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimo „Dėl R. K. skundo atmetimo“ netenkino. Minėtoje Šiaulių apylinkės teismo nutartyje buvo sprendžiamas Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės E. G. nutarimo „Dėl R. K. skundo atmetimo“, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl šioje byloje nurodomų galimų neteisėtų pareigūnų veiksmų, teisėtumo. Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje konstatavo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai pagrįstai reikalavo, kad pareiškėjas išsirengtų iki apatinių rūbų, po to – apsirengtų, tačiau R. K. atsisakius vykdyti teisėtus pareigūnų reikalavimus, jo atžvilgiu buvo panaudotos spec. priemonės – antrankiai, jos buvo panaudotos teisėtai ir pagrįstai bei buvo naudojamos tik tiek, kiek buvo reikalingos (iki nuteistojo patalpinimo į kamerą Nr. 66). Teismas pabrėžė, jog iš pateiktos filmuotos medžiagos matyti, kad smurtas prieš pareiškėją nebuvo naudojamas, jo kūno išorinę apžvalgą atlikusi medicinos darbuotoja ant pareiškėjo kūno smurto žymių nenustatė, taip pat nėra nustatyta, kad R. K. atžvilgiu buvo naudojami įžeidžiantys žodžiai ar kiti neteisėti pareigūnų veiksmai.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi nustatė, jog smurtas ir įžeidžiantys žodžiai prieš pareiškėją nebuvo naudojami, t. y. nebuvo nustatytų Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgusi į visa, kas išdėstyta, bei į byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo vertinti kitaip Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmų nei Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi nustatė, todėl minėti pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 12 straipsnio 2 dalis numato, jog teismas turi teisę proceso dalyvių prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie asmens sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė ar komercinė paslaptis. Pažymėtina, jog iš nurodytos teisės normos konstrukcijos matyti, kad nurodyta norma reglamentuoja teismo teisę nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, po to, kai administracinė byla yra užbaigiama. Pažymėtina, kad byloje esančios atsakovo pateiktos filmuotos vaizdo medžiagos (2 skaitmeninės laikmenos, I t., b. l. 80) atskleidimas tretiesiems asmenims pareiškėjui gali būti žalingas, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į poreikį užtikrinti asmens privatumo apsaugą, sprendžia, jog yra tikslinga pripažinti dalį šios administracinės bylos medžiagos, t. y. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktą filmuotą medžiagą (I t., b. l. 80), nevieša medžiaga bei neleisti su ja susipažinti ir/ar kopijuoti kitiems asmenims, išskyrus R. K., Šiaulių tardymo izoliatorių ir Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus, vertino administracinėje byloje pateiktus įrodymus ir konstatavo, jog nėra teisinių pagrindų tenkinti pareiškėjo pateiktus reikalavimus. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pripažinti dalį šios administracinės bylos medžiagos, t. y. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktą filmuotą medžiagą, nevieša medžiaga bei neleisti su ja susipažinti ir/ar kopijuoti kitiems asmenims, išskyrus R. K., Šiaulių tardymo izoliatorių ir Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys