A-575-553-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-553/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01464-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad jis kalinamas 24 metus, iš kurių 16 metų kalėjo Lukiškių TI-K. Teigė, jog jam kalint Lukiškių TI-K, buvo pažeisti šie teisės aktai: Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 5 straipsnio 2 dalis, 44 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 104 punktas ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1, 3 bei 4 dalys. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 1990 m. sausio mėn. jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K, kur 8 kv. m ploto kameroje kalėjo net 12 asmenų (įskaitant pareiškėją), todėl jis miegojo tik sėdėdamas, valgė laikydamas rankose karštą dubenėlį, kameroje nuolat trūkdavo gryno oro, jis negalėjo nei pasivaikščioti, nei pajudėti, be to, nuolat tvyrojo nepakenčiamas kvapas, kadangi toje pačioje patalpoje buvo sanitarinis mazgas (tam skirta ertmė), o į pasivaikščiojimo kiemelį jie buvo išvedami tik 1 val.

Taip pat paaiškino, kad po kelių mėnesių kameroje liko tik 6 asmenys (įskaitant pareiškėją) ir taip pareiškėjas kalėjo apie 2 metus, kol 1991 m. buvo perkeltas į pataisos namus, tačiau 1994 m. birželio 15 d. jis vėl buvo perkeltas į Lukiškių TI-K ir patalpintas į kamerą Nr. 210, kuri yra Lukiškių TI-K rūsyje, be langų ir ventiliacijos. Pabrėžė, jog kameroje būdavo prieblanda, šalta ir drėgna, jos sienos buvo apaugusios samanomis, naktį iš sanitarinio mazgo (tam skirtos ertmės) išlįsdavo žiurkės, o į pasivaikščiojimo kiemelį jis buvo vedamas su antrankiais, kurių nenuimdavo net kiemelyje, jį nuolat lydėdavo šunys.

Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių kalinimo sąlygų jam nuolat skaudėdavo galvą, jis tapo nervingas ir irzlus, sutriko jo regėjimas ir nervinė sistema, sunegalavo širdis ir skrandis, atsirado skausmas nugaroje ir pečiuose, taip pat sugedo dantys. Be to, pareiškėjas nurodė, kad nuo 1999 m. vasario mėn. jis buvo perkeltas iš rūsio į antrame aukšte esančią 8 kv. m ploto kamerą Nr. 40, kurioje kalėjo 2 asmenys (įskaitant pareiškėją), o nuo 2003 m. rudens – į trečiame aukšte esančią kamerą Nr. 69, kuri taip pat buvo 8 kv. m ploto ir joje kalėjo 2–3 asmenys (įskaitant pareiškėją).

Pareiškėjas tvirtino, kad dėl netinkamų, nežmoniškų ir kankinančių suėmimo ir kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K jis patyrė neturtinę žalą, nes jam buvo neužtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, dėl kurių jis tapo neįgalus visam gyvenimui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 17–20) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K nurodė, kad anksčiau Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma laikomiems asmenims ne mažiau kaip 5 kv. m asmeniui, o Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta.

Tuo tarpu Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, todėl negali lemti atvykstančių bei esančiųjų įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, nes į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose ir jų nepriimti nėra teisinio pagrindo.

Be to, skirstant asmenis į kameras, yra laikomasi SVĮ 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas, tačiau esant tokiai situacijai Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Kartu atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į teismą dėl tariamai padarytų pažeidimų kreipėsi už laikotarpį, kurį Lukiškių TI-K praleido nuo 1990 m. sausio mėn. iki 1991 m. lapkričio mėn. ir nuo 1994 m. birželio mėn. iki 2007 m. lapkričio mėn., tačiau skundą pateikė tik 2013 m. balandžio 30 d., t. y. praėjus beveik 6 metams po to, kai išvyko iš Lukiškių TI-K, kas rodo, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog būtų galima atlyginti netutinę žalą.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti 3 metų senaties terminą (2000 metų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir 2000 metų CK) 1.125 str. 8 d.). Kartu tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų 2000 metų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu (b. l. 48–51) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tuo tarpu žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimui taikytinas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad pareiškėjas skundžiasi, jog ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, be to, kai kuriose kamerose nebuvo langų ir ventiliacijos, sienos buvo apaugusios samanomis, patalpose buvo drėgna ir vėsu. Pareiškėjas taip pat nurodė patyręs psichologinį diskomfortą ir baimę, kai vedamas pasivaikščioti buvo lydimas su agresyviais šunimis. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas apie savo teisės pažeidimus akivaizdžiai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Tačiau pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi tik 2013 m. gegužės 6 d., todėl teismas padarė išvadą, kad jis praleido 3 metų ieškinio senaties terminą. Įvertinęs aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas praleistas žymiai, t. y. apie 6 metus, teismas pareiškėjo argumentus, jog jis savo teisių apginti negalėjo dėl sveikatos būklės, vertino kritiškai. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, jog per 3 metų laikotarpį, kai pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, stacionariai jis buvo gydomas tik apie 2 mėn. Tuo tarpu pareiškėjas nenurodė kitų aplinkybių, kurios teismui leistų spręsti, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl objektyviai svarbių priežasčių (2000 metų CK 1.131 str. 1 d.). Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui dėl 2 000 000 Lt dydžio neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 1990 m. sausio mėn. iki 1991 m. lapkričio mėn. ir nuo 1994 m. birželio mėn. iki 2007 m. lapkričio mėn. taikytinas ieškinio senaties terminas, o pareiškėjo skundas šiuo pagrindu atmestinas.

III. Pareiškėjas V. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 57–59), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai nurodo, jog nuo 1989 m. yra kalinamas, yra įgijęs tik vidurinį išsilavinimą, gyvena atskirtas nuo visuomenės bei turi daug sveikatos problemų, todėl apie teisę kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo jis sužinojo tik 2013 m. vasario mėn., kai draugas jam davė perskaityti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1299-629/2013. Be to, teigia, kad bijojo, jog bus persekiojamas, todėl į teismą kreipėsi tik baigiantis kalėjimo laikotarpiui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas V. D. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, konstatavęs, jog pareiškėjas nurodytą neturtinę žalą siekia prisiteisti už laikotarpius nuo 1990 m. sausio mėn. iki 1991 m. lapkričio mėn. ir nuo 1994 m. birželio mėn. iki 2007 m. lapkričio mėn., o skundą teismui pateikė tik 2013 m. gegužės 6 d., padarė išvadą, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, todėl jo skundą atmetė. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir mano, kad nagrinėjamu atveju jo skundas turi būti patenkintas visiškai.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiais nuo 1990 m. sausio mėn. iki 1991 m. lapkričio mėn. ir nuo 1994 m. birželio mėn. iki 2007 m. lapkričio mėn. Tuo tarpu ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2000 metų CK įsigaliojimo galiojusio 1964 metų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir 1964 metų CK) 83 straipsnio 1 dalis numatė, jog pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą (ieškininė senatis).

Atitinkamai 1964 metų CK 86 straipsnis numatė, jog ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pabrėžtina, jog analogiškos nuostatos įtvirtintos ir 2000 metų CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 5 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad 1964 metų CK 84 straipsnis numatė bendrą 3 metų ieškininės senaties terminą, kuris, atsižvelgus į faktines bylos aplinkybes, taikytinas ir nagrinėjamu atveju. Atitinkamai CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2013 m. gegužės 3 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 14), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpius nuo 1990 m. sausio mėn. iki 1991 m. lapkričio mėn. ir nuo 1994 m. birželio mėn. iki 2007 m. lapkričio mėn. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtus laikotarpius yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (1964 metų CK 90 str. 1 d.; 2000 metų CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (1964 metų CK 90 str. 2 d.; 2000 metų CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis 2000 metų CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Iš esmės analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir 1964 metų CK 90 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad jis nuo 1989 m. yra kalinamas ir kalinimo metu patyrė didelį psichologinį sukrėtimą bei dvasinius išgyvenimus, yra įgijęs tik vidurinį išsilavinimą, gyvena atskirtas nuo visuomenės, turi daug sveikatos problemų, be to, bijojo, jog dėl kreipimosi į teismą bus persekiojamas. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų.

Atkreiptinas dėmesys, jog tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (1964 metų CK 84 str.; 2000 metų CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Be to, nors iš byloje esančių dokumentų (b. l. 7–13) matyti, kad nuo 2007 metų pareiškėjo sveikatos būklė pablogėjo, tokie įrodymai nepatvirtina, jog tokia pareiškėjo būklė buvo per visą ieškinio senaties termino eigą ir iki 2007 metų bei objektyviai sukliudė pareiškėjui laiku pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo.

Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos ir ilgą laiką po tokio termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpius nuo 1990 m. sausio mėn. iki 1991 m. lapkričio mėn. ir nuo 1994 m. birželio mėn. iki 2007 m. lapkričio mėn., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą (1964 metų CK 90 str. 1 d.; 2000 metų CK 1.131 str. 1 d.).

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys