A-472-502/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-472-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01923-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja O. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. A740-1904/14(2.11.4.1-SR-7) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją išmokėti jai 1 040 Lt laidojimo pašalpą mirus V. K..

Skunde (b. l. 1–3) pareiškėja paaiškino, kad 2014 m. kovo 1 d. mirusį tėvą V. K. laidojo asmeninėmis lėšomis. 2014 m. kovo17 d. ji kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrių (toliau – ir Skyrius) dėl laidojimo pašalpos. 2014 m. kovo 20 d. raštu Nr. A740-1904/14(2.11.4.1-SR-7) buvo nurodyta, kad nėra pagrindo tenkinti minėtą prašymą, nes duomenų apie mirusįjį Gyventojų registro tarnybos duomenų bazėje nėra. Pagal Lietuvos Respublikos paramos mirties atveju įstatymą (toliau – ir Paramos mirties atveju įstatymas, Įstatymas) ši pašalpa turėjo būti paskirta. V. K. Lietuvos Respublikoje nuolat gyveno nuo (duomenys neskelbtini) iki mirties 2014 m. kovo 1 d. Nors Lietuvos Respublikos piliečio pasas nebuvo išduotas, tačiau 1991 m. spalio 25 d. buvo išduotas pažymėjimas apie apsisprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės priėmimo, 1994 m. gruodžio 22 d. jam išduotas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pažymėjimas SD Nr. 0184334. Iki Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo įsigaliojimo V. K. buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą ir nuolat gyveno Vilniuje (tai patvirtina Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos raštas Nr. 10-27-S-2761), todėl iš naujo jos deklaruoti nereikėjo. Gyventojų registro duomenų bazėje V. K. duomenys apie gyvenamąją vietą nebuvo įrašyti tik dėl nesutvarkytų asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, tačiau šiuo atveju yra visos Paramos mirties atveju įstatyme nustatytos sąlygos laidojimo pašalpai išmokėti.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 23–25) paaiškino, kad vadovaujantis Paramos mirties atveju įstatymu laidojimo pašalpa skiriama mirus Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenančiam asmeniui. Ši sąvoka yra apibrėžta minėtame įstatyme, į ją įeina Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvenantys užsieniečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą. Įstatyme išimčių šiai nuostatai nėra numatyta. Pareiškėjos nurodytos priežastys, dėl kurių mirusysis nebuvo įrašytas į registrą, nėra pagrindas išmokėti laidojimo pašalpą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjos O. K. skundą tenkino – panaikino Sprendimą ir įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją išmokėti pareiškėjai 1 040 Lt laidojimo pašalpą.

Teismas nurodė, kad Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su išmokomis šeimai ir išmokomis mirties atveju, įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-288 (2010 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. A1-162 redakcija, toliau – ir Aprašas), 18.2 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos kompetentingos įstaigos skiria ir moka išmokas šeimai ir išmokas mirties atveju vadovaudamasi reglamentais. Lietuvos Respublikos kompetentinga įstaiga – savivaldybės administracija. Aprašo 2 punkte nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečiams, asmenims be pilietybės ir pabėgėliams, gyvenantiems ar dirbantiems vienoje iš ES valstybių narių, kuriems yra ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai, bei jų šeimų nariams išmokos šeimai ir išmokos mirties atveju skiriamos vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentu (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentu (EB) Nr. 987/2009, nustatančiu Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Šiame kontekste yra svarbus Lietuvos Respublikos paramos mirties atveju įstatymo 3, 5, 6 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), paskelbtas TAR 2014 m. gegužės 2 d. Šiuo įstatymu Paramos mirties atveju įstatymo 3 straipsnis papildytas nauja 4 dalimi, kurioje numatyta, kad savivaldybės tarybos nustatyta tvarka laidojimo pašalpa iš savivaldybės biudžeto lėšų gali būti mokama ir tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalyje nurodytų mirusių asmenų gyvenamoji vieta teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo deklaruota Lietuvos Respublikoje. Pagal Pakeitimo įstatymo 5 straipsnį, ši nuostata įsigalioja 2014 m. liepos 1 d. Nagrinėjamu atveju yra reikšmingas principas, pagal kurį teisė aiškintina silpnesnės šalies naudai ir teisės principais bei atsižvelgiant į vėliau įsigaliosiančius asmens padėtį švelninančius įstatymus (lex benignior retro agit).

Administracinių teisinių santykių, susiklostančių tarp privačių asmenų ir valdžios institucijų, ypatumai lemia, kad privatus asmuo juose yra silpnesnioji pusė. Tokia teisinė asmens padėtis lemia, kad santykyje su viešąja administracija kilus neaiškumams, teisė aiškintina jo naudai, siekiant subalansuoti nelygias šalių pozicijas bei garantuoti asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą. Iš to valstybės institucijoms, įstaigoms, pareigūnams ir kitiems atitinkamus įgaliojimus turintiems asmenims kyla pareiga vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais gero viešojo administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais.

Teismas pažymėjo, kad atsakingo valdymo (gero viešojo administravimo) principas Konstitucinio Teismo yra pripažintas koordinuojančio ir determinuojančio konstitucinio teisinės valstybės principo dalimi, viena iš Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą.

Taip pat, atsižvelgiant į teisės principą lex benignior retro agit, siektina, kad teisė būtų aiškinama atsižvelgiant į vėlesnius įstatymo pakeitimus, kuriais būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis. Aptariamu Pakeitimo įstatymu yra švelninama teisinių santykių subjektų padėtis, kadangi laidojimo pašalpos skyrimui pakanka faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir nereikalaujama, kad tai būtų įrašyta į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą. 2013 m. gruodžio 5 d. Seime pateiktame Pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte nurodyta, kad juo siekiama išspręsti problemą, kad įgyvendinant Paramos mirties atveju įstatymą praktikoje pasitaiko atvejų, kai mirusių asmenų gyvenamoji vieta nebuvo deklaruota dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių.

Dažniausiai minėtų asmenų gyvenamoji vieta nebūna deklaruota dėl senatvės, sveikatos sutrikimų, ligų, ankstyvos kūdikio mirties ir pan.; per 2013 metų I pusmetį – apie 100 asmenų laidojimo pašalpa nebuvo išmokėta dėl to, kad mirusiojo asmens gyvenamoji vieta nebuvo deklaruota, nors iki mirties šie asmenys gyveno Lietuvos Respublikoje. Tai patvirtina, kad įstatymų leidėjas skundžiamo sprendimo priėmimo metu siekė, kad iš esmės panašiose situacijose laidojimo pašalpa būtų išmokama, todėl pareiškėjos atžvilgiu taikytina teisė interpretuotina atsižvelgiant į įstatymų leidėjo valią.

Sprendžiamos bylos aplinkybės iš esmės atitiktų Paramos mirties atveju įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje numatytą išlygą, kad savivaldybės tarybos nustatyta tvarka laidojimo pašalpa iš savivaldybės biudžeto lėšų gali būti mokama ir tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalyje nurodytų mirusių asmenų gyvenamoji vieta teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo deklaruota Lietuvos Respublikoje ir pareiškėjai laidojimo pašalpa būtų išmokama. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2014 m. kovo 3 d. pažymoje yra nurodyta, kad remiantis Policijos informacine sistema ir liudytojų duomenimis, V. K. nuolat gyveno adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos pasų skyriaus 2014 m. kovo 17 d. rašte Nr. 10-27-S-2761 nurodyta, kad V. K. nuolatinė gyvenamoji vieta 1976 m. lapkričio 9 d. buvo deklaruota adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Šie duomenys nurodyti ir pareiškėjo 1979 m. birželio28 d. TSRS piliečio pase Nr. 742225. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad mirusiajam V. K. 1991 m. spalio 25 d. buvo išduotas pažymėjimas apie apsisprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės. Taigi faktiškai pareiškėjas nuolat gyveno Lietuvos Respublikoje. Apibendrindamas išdėstytus argumentus teismas padarė išvadą, kad Sprendimas priimtas pagal jo priėmimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, tačiau nepasinaudota galimybe atsižvelgti į aptartus teisės principus, pagal kuriuos teisė aiškintina silpnesnės šalies naudai bei atsižvelgiant į vėliau įsigaliosiančius asmens padėtį švelninančius įstatymus (lex benignior retro agit). Šiuo atveju pareiškėjos atžvilgiu taikytina teisė interpretuota atsižvelgiant į ginčo santykius reguliuojančių įstatymų pakeitimus ir įstatymų leidėjo valią.

Taip pat teismas nurodė, kad pareiškėja su skundu pateikė mokėjimo nurodymą, patvirtinantį, kad ji apmokėjo 100 Lt dydžio žyminį mokestį už skundą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsniu proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, todėl pareiškėjai priteistina 100 Lt žyminio mokesčio.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (b. l. 63–66) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pagal Aprašo 14 punktą, teisė į išmoką mirties atveju nustatoma vadovaujantis kompetentingos valstybės narės nacionaliniais teisės aktais. Lietuvos Respublikoje teisė į išmoką mirties atveju nustatoma Įstatymu, kurio 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas asmenų, kuriems mirus mokama laidojimo pašalpa. Vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu laidojimo pašalpa mokama mirus Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenančiam asmeniui.

2. Įstatyme įtvirtintą nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo kategoriją įstatymų leidėjas sieja išimtinai su registracija viešuosiuose registruose, neatsižvelgiant į faktines aplinkybes, kodėl miręs asmuo deklaruotos gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturėjo.

3. Įstatymų leidėjas įsigaliosiančią Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą galimybę tam tikrais atvejais nustatyti teisę į išmoką mirties atveju, kai mirusio asmens gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl objektyvių priežasčių nebuvo deklaruota, traktuoja kaip išimtį, kuri, kaip teigiama aiškinamajame rašte, „nepaneigia įstatyme įtvirtintos bendrosios taisyklės, kad laidojimo pašalpa mokama mirus nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančiam asmeniui, kurio duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčio gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurios teritorijoje gyvena, yra įrašyti Lietuvos Respublikos gyventojų registrą“. Pabrėžtina, kad esamas teisės į išmoką mirties atveju nustatymo teisinis reguliavimas yra tobulintinas, kaip toliau teigiama aiškinamajame rašte, „siekiant apsaugoti socialiai pažeidžiamiausias asmenų grupes (kūdikius)“. Taigi Įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nuo 2014 m. liepos 1 d. savivaldybės tarybos nustatyta tvarka taikoma mirus tiems asmenims, kurių gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikos teritorijoje nebuvo deklaruota, ne dėl bet kokių, o dėl objektyvių priežasčių, tokių kaip senatvė, sveikatos sutrikimas, liga, ankstyva kūdikio mirtis ir pan.

4. Pareiškėjos skunde teismui teigiama, kad jos tėvas paskutiniuosius 20 metų nesaikingai vartojo alkoholinius gėrimus, gyveno asocialiai, nuo 1994 m. gruodžio 22 d. niekur nedirbo, todėl nepriskirtinas minėtoms socialiai pažeidžiamų asmenų grupėms.

Pareiškėja O. K. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, patikslinant jo rezoliucinę dalį dėl teismo išlaidų atlyginimo.

Atsiliepime (b. l. 72–74) pareiškėja pažymi, kad jos tėvas iš dalies atitiko Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes buvo Lietuvos pilietis, jo gyvenamoji vieta nuo 1976 m. lapkričio 9 d. iki 2014 m. kovo 1 d. buvo deklaruota (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau dėl nežinomų priežasčių šie duomenys nebuvo perkelti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą. Be to, atsakovas pripažįsta faktą, jog Pakeitimo įstatymas priimtas siekiant nustatyti išimtis tiems asmenims, kurių gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikos teritorijoje nebuvo deklaruota dėl tokių objektyvių priežasčių kaip liga, kuria laikomas ir alkoholizmas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus atsisakymo išmokėti O. K. laidojimo pašalpą už mirusį V. K..

Paramos mirties atveju įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad laidojimo pašalpa mokama mirus Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenančiam asmeniui. Sąvoka „Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantys asmenys“ šio įstatymo kontekste reiškia – Lietuvos Respublikos piliečiai ir Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantys užsieniečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčių gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurios teritorijoje gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą (2 str. 2 d.).

Taigi remiantis galiojančiu teisiniu reguliavimu, pagrindinė sąlyga laidojimo pašalpai skirti yra mirusiojo asmens teisinio ryšio su konkrečiu valstybės teritorijos administraciniu vienetu – savivaldybe – egzistavimo patvirtinimas Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (toliau – ir Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas) nustatyta tvarka, t. y. tinkamas gyvenamosios vietos deklaravimo pareigos mirusiajam esant gyvam įvykdymas.

Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje paaiškinta, kad gyvenamosios vietos deklaravimas yra gyvenamosios vietos adresą sudarančių duomenų pateikimas deklaravimo įstaigai. Pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 7 straipsnio 6 dalį, asmuo laikomas deklaravusiu gyvenamąją vietą nuo deklaracijos pateikimo deklaravimo įstaigai dienos. Kitaip tariant, asmuo laikomas deklaravusiu savo gyvenamąją vietą nuo tos dienos, kai jis deklaravimo įstaigai pateikė deklaraciją ir kitus reikiamus dokumentus.

Skundžiamą administracinį aktą atsakovas grindžia būtent tuo argumentu, kad valstybės registruose nėra V. K. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų, tačiau pirmosios instancijos teismas Sprendimą panaikino iš esmės teisingai pripažinęs, jog minėta bendroji taisyklė negali būti taikoma formaliai, kaip neleidžianti atsižvelgti į jokius kitus reikšmingus faktinius duomenis. Sprendžiant iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. kovo 3 d. ir 2014 m. kovo 17 d. pažymų, V. K. gyveno adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Be to, Pakeitimo įstatymu padarytais pakeitimais Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies reglamentavimas pakito ta prasme, kad nuo 2014 m. liepos 1 d. expressis verbis įtvirtina galimybę laidojimo pašalpą mokėti ir tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalyje nurodytų mirusių asmenų gyvenamoji vieta teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo deklaruota Lietuvos Respublikoje. Taigi tiek de facto, tiek de jure šiuo metu egzistuoja visos prielaidos O. K. išmokėti laidojimo pašalpą už Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje gyvenusį ir mirusį V. K..

Atmesdama atsakovo argumentus dėl V. K. gyvenimo būdo teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Pagal administracinių teismų praktiką, pirmenybė sprendžiant administracinį ginčą teiktina ne formaliam įstatymų taikymui, o teisingam ginčo išsprendimui. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-773/2007).

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus ir atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 12 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakė dėl 100 Lt žyminio mokesčio pareiškėjai priteisimo, tačiau rezoliucinėje dalyje neaptarė teismo išlaidų paskirstymo šalims klausimo, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimo rezoliucinę dalį tikslina vadovaudamasis Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo nuostatomis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Pareiškėjos O. K. skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. A740-1904/14(2.11.4.1-SR-7).

Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją išmokėti O. K. 301 (trijų šimtų vieno) euro laidojimo pašalpą.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareiškėjos O. K. naudai 29 (dvidešimt devynis) eurus žyminio mokesčio už skundą pirmosios instancijos teismui.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas