A-492-1864-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -1864/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03102-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine ir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo išduoti leidimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. V. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 6-9), prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus specialisto 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 13-IL-20-01127-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“; 2) įpareigoti Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išduoti M. V. leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2013 m. lapkričio 4 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Atsakovas 2013 m. lapkričio 11 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Sprendimas motyvuotas tuo, kad pareiškėjas nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nes 2000 m. spalio 14 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu yra pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse (toliau – ir BK) numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Pareiškėjo manymu, sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas nepilnai ir neišsamiai ištyrus reikšmingas aplinkybes bei netinkamai pritaikius teisės normas ir neatsižvelgus į teisės principus. Priimant sprendimą nepagrįstai taikyta Įstatymo redakcija, kuri įsigaliojo nuo 2011 m. kovo 1 d. Šioje Įstatymo redakcijoje nustatyti griežtesni reikalavimai, susiję su asmenų pripažinimu esant nepriekaištingos reputacijos asmenimis, todėl sprendžiant leidimo išdavimo klausimą buvo padaryta teisės normų aiškinimo bei taikymo klaida, t. y. buvo taikyta griežtesnė įstatymo normos redakcija, neturinti grįžtamosios galios.

Aplinkybė, kurios pagrindu pareiškėjas nėra pripažįstamas nepriekaištingos reputacijos, atsirado iki minėtos Įstatymo redakcijos įsigaliojimo, todėl ši Įstatymo redakcija neturėjo būti taikoma. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad pagal anksčiau galiojusią Įstatymo redakciją pareiškėjas nepatektų į asmenų nelaikytinų nepriekaištingos reputacijos asmenimis kategoriją. Skundžiamame sprendime pasisakyta tik dėl pareiškėjo nepriekaištingos reputacijos nebuvimo, t. y. aptarta tik viena iš sąlygų siekiant gauti leidimą įsigyti ginklą ir nėra įvertintos kitos aplinkybės. Tokiu būdu buvo pažeistos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d.

įsakymu Nr. V-362 patvirtintų taisyklių „Dėl fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės“ (toliau – ir Taisyklės) IV dalies nuostatos. Be to, Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Taigi, susidaro situacija, kai nurodytu punktu asmeniu, nesančiu nepriekaištingos reputacijos, tampama neribotam laikui ir negatyvi prevencinio pobūdžio priemonė taikoma neapibrėžtai. Pareiškėjas akcentavo, kad teistumas pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 14 d. nuosprendį yra išnykęs, padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio, vienkartinio pobūdžio. Po šio nuosprendžio paskelbimo pareiškėjas teistas nebuvo, yra doras ir įstatymus gerbiantis pilietis, laikosi įstatymų ir viešosios tvarkos. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė atsiliepimą (b. l. 14), nurodydamas, kad su skundu nesutinka ir prašydamas jį atmesti.

Atsiliepime nurodė, kad 2013 m. lapkričio 4 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 14 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme už nusikaltimą, numatytą BK 272 straipsnio 2 dalyje, 207 straipsnio 2 dalyje. Teismo nuosprendyje konstatuota, kad pareiškėjas nukentėjusiajam padarė apysunkį kūno sužalojimą. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusius teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Dėl paminėto teisinio reglamentavimo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą įsigyti ginklą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 5 d. sprendimu (b. l. 36-40) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas atsakovui 2013 m. lapkričio 4 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus savigynai. Atsakovo atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas buvo nuteistas 2000 m. spalio 14 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 272 straipsnio 1 dalį, 207 straipsnio 2 dalį (TIS Liteko duomenys). Vadovaujantis BK 42 straipsniu galutinė bausmė buvo paskirta – terminuotas laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams (nukentėjusiam buvo padarytas tyčinis apysunkis kūno sužalojimas). Pareiškėjo atžvilgiu buvo taikytas 2000 m. balandžio 11 d. įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 1 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės jis buvo atleistas. Atsakovas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 13-IL-20-01127-e nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo įsigyti ginklą. Ginčijame sprendime atsakovas rėmėsi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu (kaip nesančiam nepriekaištingos reputacijos), taip pat 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo) (tiek nusikaltimo padarymo metu, tiek ir nuosprendžio paskelbimo metu BK 272 str. 2 d. sankcijoje buvo numatyta terminuoto laisvės atėmimo bausmė – nuo 4 iki 10 metų).

Teismas pažymėjo, jog priimdamas procesinį sprendimą šioje administracinėje byloje vadovaujasi teisės aktų redakcijomis, galiojusiomis ginčijamo individualaus administracinio akto priėmimo metu.

Teismas nurodė, kad teisinė situacija dėl Įstatymo 18 straipsnio redakcijų taikymo laike yra specialiai sureglamentuota Įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalyje. Ši teisės norma numato, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo straipsnio 2 dalies (2007-12-04 įstatymo Nr. X-1348 redakcija) nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgdamas į paminėtą teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, jog esminiu teisės normos taikymą lemiančiu momentu yra aplinkybė, kad naujos redakcijos Įstatymo teisės normos įsigaliojimo dieną (2011-03-01) asmuo jau turi legalų pagal šios normos ankstesnę redakciją įsigytą ginklą. Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtino, kad pareiškėjas 2011 m. kovo 1 d. neturėjo nei legalaus ginklo, nei leidimo turėti (įsigyti) tokį ginklą (pareiškėjas ir atsakovo atstovas šią aplinkybę iš esmės pripažįsta). Iš to seka, kad ginčo situacijoje turi būti taikomos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nuostatos, kurios imperatyviai draudžia pareiškėjui išduoti leidimą įsigyti ginklą (ABTĮ 57 str.). Atsižvelgta ir tai, kad pareiškėjas pirmą kartą Institucijai prašymą išduoti leidimą ginklui pateikė jau galiojant naujos redakcijos Įstatymui.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutarimu, kuriame pabrėžta, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos. Teismas pabrėžė, kad kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, nes toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų. Teismas taip pat rėmėsi teismo precedentais, suformuotais LVAT 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012.

Teismas sprendė, kad patikrinimas buvo atliktas Taisyklių IV skyriuje nustatyta tvarka ir jokių esminių minėtų Taisyklių reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta.

Teismui nekilo abejonių dėl Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto konstitucingumo.

III. Pareiškėjas (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 46-54), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad nustačius, jog asmuo, siekiantis gauti leidimą ginklui, neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, kitų Įstatyme numatytų sąlygų vertinimas neturi reikšmės ir mano, kad svarbu įvertinti visų Įstatyme nustatytų sąlygų visumą. Mano, kad teismo sprendimas naikintinas kaip nemotyvuotas, kadangi teismas nemotyvuodamas atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Mano, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta teisės įsigyti ir turėti ginklą ribojimo priemonė neatitinka teisinės valstybės principo elementų: teisinio tikrumo ir aiškumo reikalavimų. Sugriežtinus ginklų ir šaudmenų kontrolę buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai. Mano, kad ginčijamos teisės normos sukeliamos teisinės pasekmės nėra proporcingos Įstatymo 1 straipsnyje nustatytiems tikslams.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 67-68), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą nurodytus argumentus. Mano, kad Įstatyme įtvirtintas ribojimas pareiškėjui taikytas pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas skundu ginčija Kauno apskrities VPK 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 13-IL-20-01127-e, kuriuo buvo nuspręsta neišduoti pareiškėjui leidimo įsigyti ginklą. Sprendimu „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“, remiantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių IV skyriaus 16-17 punktu, buvo atsisakyta išduoti leidimą M. V. leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Lietuvos Respublikoje ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą reglamentuoja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, kuris numato inter alia ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 str. 1, 2 d.).

Pareiškėjas su prašymu išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus kreipėsi 2013 m. lapkričio 4 d. ir byloje nėra duomenų, kad jis 2011 m. vasario 28 d. būtų turėjęs leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, todėl šiuo atveju taikoma 2012 m. birželio 29 d. Įstatymo Nr. XI-2156 (Žin., 2012, Nr. 81-4222) redakcija.

Atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti ir turėti ginklą grindžiamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nustatančiais, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, o tokiu asmeniu laikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Pareiškėjas teigia, jog sprendžiant dėl jo nepriekaištingos reputacijos, turi būti atsižvelgta į Įstatyme numatytų sąlygų visumą, teismas neįvertino kitų jį charakterizuojančių aplinkybių, be to, taikė įstatymo redakciją, kuri sugriežtino ginklo išdavimo reikalavimus, pagal ankstesnę įstatymo redakciją tokios sąlygos pareiškėjui neturėjo būti taikomos, teismas nemotyvuotai atmetė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo nuteistas 2000 m. spalio 4 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 272 straipsnio 1 dalį, 207 straipsnio 2 dalį, (TIS Liteko duomenys). Vadovaujantis BK 42 straipsniu, galutinė bausmė buvo paskirta – terminuotas laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams (nukentėjusiam buvo padarytas tyčinis apysunkis kūno sužalojimas). Pareiškėjo atžvilgiu buvo taikytas 2000 m. balandžio 11 d. įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 1 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės jis buvo atleistas. Nepaisant to, kad pareiškėjas nuo realios laisvės atėmimo bausmės buvo atleistas, teisiškai reikšminga aplinkybe byloje yra tai, kad teismo nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 272 straipsnio 2 dalį už tyčinio smurtinio nusikaltimo, už kurį sankcijos viršutinė riba viršija 3 metus laisvės atėmimo, padarymą. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, jog asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, kai jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo (šiuo atveju tiek nusikaltimo padarymo metu, tiek ir nuosprendžio paskelbimo metu BK 272 straipsnio 2 dalies sankcijoje buvo numatyta terminuoto laisvės atėmimo bausmė - nuo 4 iki 10 metų). Įstatymas pareiškėjo reputaciją sieja ne su jam paskirta bausme, o su nuosprendžiu pripažinti asmenį kaltu, padarius tam tikrą nusikaltimą, kurios pavojingumą visuomenei įvertina griežta sankcija, todėl šiuo atveju pareiškėjas pagrįstai pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas nelaikytas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tuo atveju, kai asmuo, neatitinka Įstatyme nustatyto imperatyvaus nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, pareiškėjo vertinimas dėl atitikimo kitoms Įstatymo keliamoms sąlygoms ginklui įsigyti neturi teisinės reikšmės.

Įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalis numato, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1348 redakcija) nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog esminiu teisės normos taikymą lemiančiu momentu yra aplinkybė, kad naujos redakcijos Įstatymo teisės normos įsigaliojimo dieną (2011 m. vasario 28 d.) asmuo jau turi legalų pagal šios normos ankstesnę redakciją įsigytą ginklą. Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina, kad pareiškėjas neturėjo nei legalaus ginklo, nei leidimo turėti (įsigyti) tokį ginklą (pareiškėjas ir atsakovo atstovas šią aplinkybę iš esmės pripažįsta). Tokios ginčo faktinės aplinkybės lemia Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2010 lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nuostatų, kurios imperatyviai draudžia pareiškėjui išduoti leidimą įsigyti ginklą, taikymą. Įstatymo leidėjo sprendimas sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, ir jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, nes toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų. Pareiškėjas dėl leidimo įsigyti ginklą kreipėsi įsigaliojus naujos redakcijos Įstatymui, jo statusas akivaizdžiai neatitinka nepriekaištingos reputacijos sąlygos, numatytos naujos redakcijos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte, todėl nėra jokių teisinių prielaidų vertinti, kad pareiškėjas patenka į ratą asmenų, kuriems gali būti taikomos Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies išlygos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, 2014 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-888/2014 ir kt.).

Pabrėžtina, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutarime, įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos. Šiuo atveju yra skrupulingai vertinama prašančiojo išduoti leidimą įsigyti ginklą reputacija, kadangi asmuo, piktnaudžiaujantis teise laikyti ir įsigyti ginklą, kelia grėsmę ne tik savo, bet ir kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Faktas, jog asmuo teismo buvo pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka asmens gyvenimo faktu ir biografijos dalimi charakterizuojančia jo asmenybę. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymo leidėjas turi didelę diskreciją nustatyti ginklų ir šaudmenų, kaip galinčių kelti pavojų viešai tvarkai ir visuomenės saugumui, griežtesnį teisinį reglamentavimą. Atsižvelgiant į reglamentuojamų teisinių santykių ypatumus, jų visuomeninę reikšmę, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų atitikimo konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiuo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto pakeitimu nebuvo padarytas retroaktyvus poveikis subjektų teisėms (t. y. asmenys, turintys teisę įsigyti ir turėti ginklą, jos neprarado), jis palietė tik asmenis, kurie neturėjo legaliai įsigyto ginklo. Šių asmenų teisinę padėtį nustatantį reglamentavimą įstatymo leidėjas turėjo diskreciją keisti, nustatydamas papildomas sąlygas ir reikalavimus nepriekaištingai reputacijai, ir pareiškėjas nėra pateikęs pagrįstų argumentų, kurie būtų pagrindas manyti, kad asmenų teisės buvo suvaržytos labiau, negu reikia siekiamiems tikslams įgyvendinti.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą įsigyti šaunamąjį ginklą. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylos faktines aplinkybes ir tinkamai aiškino bei taikė teisės aktų normas, iš esmės atsakė į visus pareiškėjo argumentus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-88 straipsnių nuostatas. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio ir (ar) faktinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus, taip pat naikinti skundžiamą pirmos instancijos teismo sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Virginija Volskienė