A-1525-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1525-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00641-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (t. I, b. l-2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 132 700 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Žalą pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K:

1) Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinto reikalavimo pažeidimo, nes pareiškėjas buvo laikomas kartu su teistais asmenimis, nors pats yra neteistas;

2) Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, pažeidimo ir teigė, kad Lukiškių TI-K administracija šios nuostatos nesilaiko ir po vieno pasimatymo į kitą leidžia tik po 15 dienų;

3) Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnio nuostatų, jog socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą organizuoja tardymo izoliatorių administracija, pažeidimo, nes Lukiškių TI-K šių nuostatų nesilaiko ir socialinis darbas bei užimtumas nėra organizuojamas;

4) Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatų, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas, pažeidimo, nes nesilaikoma minimalaus gyvenamojo ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo;

5) Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalies nuostatų, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė, nesilaikymo, nes gultai yra suvirinti taip, kad sėdėti reikia susikūprinus, o iš patalynės Lukiškių TI-K išduoda tik užvalkalą pagalvei ir paklodę;

6) Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 3 dalies nuostatų, jog suimtieji, kurie neturi savo drabužių ir avalynės, nemokamai aprūpinami drabužiais ir avalyne pagal sezoną, pažeidimo, nes pareiškėjui avalynė nebuvo išduota;

7) Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkte įtvirtintų reikalavimų, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, pažeidimo;

8) nurodo, jog kameroje apšvietimas be reflektorių, I korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai dengti šiferiu, kuris pavojingas sveikatai bei gyvybei, sienos dengtos rupiu tinku, o grindinys – duobėtas. Taigi Lukiškių TI-K administracija pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnį, t. y. neužtikrino suėmimo vykdymo tvarkos ir tinkamų asmenų laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygų.

Nurodė, jog veikiamas blogų kalinimo sąlygų pareiškėjas susirgo sunkia ir nepagydoma liga, patyrė dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, psichologinį spaudimą bei sukrėtimą, reputacijos pablogėjimą, sutriko jo visavertis gyvenimas, todėl neturtinę žalą vertina 132 700 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 8-14) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog pareiškėjas jau kartą kreipėsi į teismą su reikalavimais dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 23 d. iki 2012 m. rugpjūčio 27 d. ir 2013 m. sausio 2 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies ir pareiškėjui priteista 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Lukiškių TI-K atsiliepime neginčijo aplinkybės, jog laikotarpiais nuo 2012 m. rugpjūčio 28 d. iki 2012 m. rugsėjo 9 d., 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. lapkričio 15 d., 2012 m. lapkričio 26 d. bei nuo 2012 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. vasario 25 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) įtvirtinto reikalavimo, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Atkreipė dėmesį, kad laikotarpiais 2012 m. rugsėjo 18 d. ryte, 2012 m. spalio 4 d. ryte, 2012 m. lapkričio 6 d. ryte, 2012 m. lapkričio 15 d. ryte, 2012 m. lapkričio 27–28 d. ryte, 2012 m. gruodžio 10 d. ryte, 2012 m. gruodžio 12–13 d. ryte, 2013 m. sausio 7 d. ryte, 2013 m. sausio 10 d. ryte, 2013 m. sausio 16 d. ryte, 2013 m. sausio 30 d. vakare, 2013 m. sausio 31 d. ryte – vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytą reikalavimą.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie yra perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Pastarieji nuolat aprūpinami reikalingu inventoriumi bei priemonėmis tokios tvarkos palaikymui. Be to, siekiant palaikyti švarą kamerose Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri kiekvienais metais yra pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K yra atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Dėl natūralaus apšvietimo nurodė, kad visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą yra konstatavęs po atliktų patikrinimų Lukiškių TI-K, kad apšvietimo užtikrinimas Lukiškių TI-K yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkto reikalavimas Lukiškių TI-K nėra taikomas. Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtas atskiras veikiantis sanitarinis mazgas, kuriame tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Lukiškių TI-K taip pat yra laikomasi reikalavimų kiekvienam kameroje laikomam asmeniui išduoti švarų patalynės komplektą, tačiau užvalkalas antklodei nėra išduodamas, kadangi pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas (toliau – ir Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos) jis neprivalo būti išduodamas, o vietoj jo yra išduodamos papildomos paklodės.

Pažymėjo, jog yra įgyvendinamos Suėmimo vykdymo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad suimtieji turi teisę per tris mėnesius gauti vieną pašto ar perduodamą drabužių, avalynės siuntinį ir neribotą kiekį smulkiųjų paketų su spauda bei šio įstatymo 22 straipsnyje suimtųjų teisės pasimatyti, kurios įgyvendinimas detalizuojamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintose Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1-145 patvirtintame Asmenų, norinčių pasimatyti suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas).

Nurodė, kad yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnio nuostatų, jog socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą organizuoja tardymo izoliatorių administracija ir tokius teiginius grindžia pridedamais įrodymais. Pažymėjo, kad kamerų, esančių Lukiškių TI-K, būklė bei įrengimas atitinka keliamus reikalavimus, o apskaita, su kokiais asmenimis suimtieji (nuteistieji) yra laikomi, nėra vedama. Nurodė, jog šiuo atveju nėra visų būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimu (t. II, b. l. 63-69) pareiškėjo G. D. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Lukiškių TI-K nesilaikoma Suėmimo vykdymo įstatyme 10 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinto reikalavimo, kad asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, turi būti laikomi atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių, tuo tarpu pareiškėjas buvo laikomas kartu su teistais asmenimis, nors pats yra neteistas, pažymėjo, jog Lukiškių TI-K nėra vedama apskaita su kokiais asmenimis suimtieji (nuteistieji) yra laikomi. Be to, 2013 m. kovo 15 d. Lukiškių TI-K pateikė Vidaus tyrimų skyriaus pažymą Nr. 24-1006, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas (suimtasis) buvo laikomas kamerose vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio reikalavimais.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija nesilaiko Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatos ir po vieno pasimatymo į kitą leidžia tik po 15 dienų, nurodė, jog, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsniu, suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu, išskyrus šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytiems asmenims. Pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 62 punkte nustatyta, kad asmenys, norintys pasimatyti su suimtuoju, registruojami tardymo izoliatoriaus direktoriaus nustatyta tvarka. Apraše įtvirtinta, kad asmenys, norintys pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, turi ne vėliau kaip prieš 15 dienų suderinti pasimatymo datą, laiką, trukmę, užsiregistruoti Lukiškių TI-K pasimatymo biure telefonu, paštu, raštu arba tiesiogiai atvykus. Nurodė, jog asmenys, norintys atvykti pasimatyti arba asmenys, kurie yra laikomi Lukiškių TI-K, pasimatymui gali registruotis ne ilgesniame nei 15 dienų laikotarpyje. Minėtu laikotarpiu galima registruotis tik vienam pasimatymui. Asmenys, kurie yra laikomi įstaigoje, kitam pasimatymui registruojami tik išnaudoję ankstesnį pasimatymą kuriam buvo užregistravę. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, jog iš pateiktos „Suimtojo, nuteistojo pasimatymų, gautų pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda apskaitos kortelės“ kopijoje nurodytų duomenų matyti, kad faktiškai laiko tarpas tarp pareiškėjui suteiktų pasimatymų viršydavo 15 dienų laikotarpį, tačiau formalių procedūrinių reikalavimų laikymasis, dėl ko tokia situacija ir susidarė, neleidžia teigti, jog pasimatymų skaičius yra ribojamas. Atitinkamai, teismas pareiškėjo nurodomus pažeidimus šiuo aspektu vertino kritiškai.

Pabrėžė, kad pareiškėjas žalą kildina ir iš Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnio nuostatų, jog socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą organizuoja tardymo izoliatorių administracija, pažeidimo, nurodydamas, kad Lukiškių TI-K šių nuostatų nesilaiko ir socialinis darbas bei jų užimtumas nėra organizuojamas. Šiuo aspektu teismas nurodė, jog iš Lukiškių TI-K pateiktų pažymų matyti, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. kovo 25 d. buvo taikomos laisvalaikio užimtumo, teisinio švietimo, narkomanijos, ŽIV ir AIDS prevencijos, subkultūros apraiškų prevencijos priemonės, todėl pareiškėjo nurodomi Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnio nuostatų pažeidimai pripažintini nepagrįstais.

Teismas nurodė, jog pagal Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas įstaigai yra numatyta pareiga išduoti pilną patalynės komplektą, o vietoj dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi, kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Be to, suimtieji gali naudotis savo patalyne, jeigu jie to pageidauja. Nurodė, jog pareiškėjui būdavo išduodama visa reikalinga patalynė, taip pat jam buvo suteikta galimybė naudotis nuosava, todėl teismas kritiškai vertino pareiškėjo nurodomus Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimus.

Dėl Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 3 dalies nuostatų, jog suimtieji, kurie neturi savo drabužių ir avalynės, nemokamai aprūpinami drabužiais ir avalyne pagal sezoną, pažeidimo, pažymėjo, jog šios aplinkybės pareiškėjo nebuvo įrodytos. Pareiškėjui pagal jo prašymą Lukiškių TI-K buvo išduota striukė (labdara), be to, periodiškai pareiškėjas visą būtiną aprangą bei avalynę gaudavo iš artimųjų, todėl pareiškėjas nepriskirtinas kategorijai asmenų, kurie neturi savo drabužių ir avalynės.

Teismas pareiškėjo nurodytus Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte įtvirtintų reikalavimų pažeidimus, taip pat, jog kameroje apšvietimas be reflektorių, I korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai dengti šiferiu, kuris pavojingas sveikatai bei gyvybei, sienos dengtos rupiu tinku, grindinys duobėtas, o gultai yra suvirinti taip, kad sėdėti reikia susikūprinus, vertino kritiškai. Tokią išvadą teismas grindė byloje surinktų įrodymų pagrindu. Nurodė, jog kamerų būklę bei įrengimą nuolat vertina atitinkama kompetentinga institucija – Vilniaus visuomenės sveikatos centras. Pastarasis nustatytus pažeidimus fiksuoja patikrinimo aktuose, į kuriuos Lukiškių TI-K administracija nedelsdama reaguoja juos šalindama. Be to, iš byloje pateiktų paslaugų teikimo sutarčių, sudarytų tarp UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stoties ir Lukiškių TI-K, matyti, jog Lukiškių TI-K patalpose (sandėliuose, virtuvėje, pirtyje, miegamosiose patalpose) UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų teikęs skundus dėl netinkamų (antisanitarinių) jo laikymo sąlygų. Pažymėjo, jog pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Taigi grindžiant neturtinės žalos reikalavimus blogos kamerų būklės kontekste taip pat būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus, to nepadarius, laikytina, kad pareiškėjo reikalavimai nepagrįsti objektyviais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad nesilaikoma minimalaus gyvenamojo ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo, pažymėjo, kad Lukiškių TI-K savo atsiliepime iš esmės neneigia, kad teisės aktais nustatyta ploto norma galėjo būti pažeista. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies ir pareiškėjui priteista 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, konstatavus netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K buvimą laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 23 d. iki 2012 m. rugpjūčio 27 d. Minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl teismas vertino tik pareiškėjo laikymo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 28 d. iki skundo padavimo dienos. Nurodė, jog laikotarpiais nuo 2012 m. rugpjūčio 28 d. iki 2012 m. rugsėjo 9 d., 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. lapkričio 15 d., 2012 m. lapkričio 26 d. bei nuo 2012 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. vasario 25 d., išskyrus laikotarpius 2012 m. rugsėjo 18 d. ryte, 2012 m. spalio 4 d. ryte, 2012 m. lapkričio 6 d. ryte, 2012 m. lapkričio 15 d. ryte, 2012 m. lapkričio 27–28 d. ryte, 2012 m. gruodžio 10 d. ryte, 2012 m. gruodžio 12–13 d. ryte, 2013 m. sausio 7 d. ryte, 2013 m. sausio 10 d. ryte, 2013 m. sausio 16 d. ryte, 2013 m. sausio 30 d. vakare, 2013 m. sausio 31 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko Įsakymu nustatyto reikalavimo, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Šią aplinkybę taip pat patvirtino kiti byloje surinkti duomenys, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nurodytais laikotarpiais buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, neužtikrinant jam teisės aktais reglamentuojamų sąlygų, todėl byloje buvo nustatyti neteisėti veiksmai būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų prasme.

Teismas, atsižvelgdamas į šios konkrečios bylos aplinkybes, sukeltas pasekmes, taip pat vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, darė išvadą, kad 500 Lt suma už netinkamas kalinimo sąlygas laikytina adekvačia patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Vertindamas pareiškėjo nurodomas aplinkybes, jog veikiamas blogų kalinimo sąlygų pareiškėjas susirgo sunkia ir nepagydoma liga, taip pat patyrė dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, psichologinį spaudimą bei sukrėtimą, reputacijos pablogėjimą, sutriko jo visavertis gyvenimas, teismas taip pat vadovavosi į bylą pateiktais medicininiais dokumentais bei įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimu. Pastarajame nurodyta, jog teisminio nagrinėjimo metu apklausta ekspertė J. D.–G. paaiškino, kad pareiškėjui diagnozuotų ligų (paveldima sensomotorinė rankų, kojų polineuropatija, vyraujant demielinizacijai, kaklo osteochondrozė su šakneliniu sindromu, kaklo diskų liga su radikulopatija ir mielopatija) nenulėmė kalinimo sąlygos, t. y. priežastinio ryšio tarp kalinimo sąlygų ir ligų nėra, nes turimos ligos yra paveldimos. Taigi šių duomenų pagrindu teismas negalėjo daryti išvados, kad būtent dėl blogų kalinimo sąlygų pareiškėjas susirgo sunkia ir nepagydoma liga. Nustatydamas atlygintinos žalos dydį teismas taip pat vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus, kas, teismo vertinimu, taip pat leido daryti išvadą, kad 500 Lt dydžio atlygintinos neturtinės žalos dydis yra pakankamas pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.

III. Pareiškėjas G. D. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 77-78) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą, iš Lietuvos valstybės priteisti 132 700 Lt neturtinės žalos atlyginimo arba grąžinti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo išreikalauti duomenis iš Lukiškių TI-K su kokiais asmenims pareiškėjas buvo kalinamas, ar jie buvo teisti. Be to, pareiškėjas skunde nurodė šiuos asmenis, kameras, kuriose buvo su jais laikomas, ir taip galima nustatyti, ar jie yra teisti. Be to, juos galima iškviesti į teismo posėdį kaip liudininkus.

Nurodo, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalis suimtiesiems asmenims pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičiaus neriboja, todėl jis negali būti skirstomas į dienas ar į terminus, nors tokią tvarką ir nustato Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės.

Pabrėžia, jog, jei iš Lukiškių TI-K pateiktos pažymos matyti, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. kovo 25 d. buvo taikytas laisvalaikio užimtumas, tai nėra vienetinis atvejis, tuo tarpu pareiškėjas yra kalinamas nuo 2011 m. vasario 25 d. ir vienetinis kartas per daugiau kaip dvejus metus nėra laisvalaikio užimtumas, jis turi būti vykdomas reguliariai.

Pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė naudotis ir valdiška, ir asmenine patalyne, nors įstatymai to ir nedraudžia. Pareiškėjas turi rinktis asmeninę arba valdišką patalinę. Pareiškėjas rūbus ir avalynę taip pat gauna iš artimųjų. Kai pareiškėjui suplyšo avalynė (tai įvyko pirmą mėnesį po avalynės perdavimo), o drabužius ir avalynę iš artimųjų galima gauti tik po trijų mėnesių nuo paskutinio perdavimo, pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, kad jam išduotų avalynę jo avalinei suplyšus, nes dar du mėnesius negalės jos gauti, tačiau pareiškėjui buvo išduota tik striukė ir pasakyta, kad jie niekada neturi avalynės. Taigi Lukiškių TI-K visą laiką pažeidinėjo Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 3 dalį.

Pareiškėjas nurodo, jog kamerose tualeto sienelė yra žemesnė nei 1,5 m aukščio, tualete nėra praustuvės, veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės.

Paaiškina, jog I korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai yra dengti šiferiu, kuris yra uždraustas eksploatuoti, nes yra pavojingas sveikatai. Taigi teismas negrįstai neišreikalavo kiemelio nuotraukų ar video medžiagos, nebuvo iškviesti jo nurodyti liudytojai. Be to, Lukiškių TI-K neremontuojamos nei sienos, nei grindys.

Pažymi, jog pareiškėjui diagnozuota liga pasireiškė kalinimo metu, ji čia pasireiškė kaip psichosomatinė liga dėl patirtų išgyvenimų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 88-91) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes įrodyti, tačiau pareiškėjas įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis konkrečiai paskaičiuotas. Teigia, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo. Be to, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Pabrėžia, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys, išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Nurodo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie neva padarytą neturtinę žalą yra bendro pobūdžio, neindividualizuoti, neparemti faktiniais įrodymais.

Pabrėžia, jog pareiškėjo skundas pateiktas tik 2013 metų vasario mėn., t. y. praėjus trejiems metams po to, kai pareiškėją buvo pradėta laikyti Lukiškių TI-K. Šios aplinkybės taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Be to, pažymi, jog pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnį suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis nustatytų izoliavimo reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 132 700 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas G. D. kildino iš to, kad jam Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Lt kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo visa apimtimi.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), Nr. 74025/01, 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant apribojimo proporcingumą ir galimai jo nurodytus neteisėtus veiksmus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 23 d. iki 2012 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 2 d. sprendimu (t. I, b. l. 16–25) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą. Atsižvelgusi į tai, kad minėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas įsiteisėjęs, teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje vertina pareiškėjo laikymo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 28 d. iki skundo padavimo dienos.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu patalpų plotu laikotarpiu 2012 m. rugpjūčio 28 d. – 2013 m. vasario 26 d., teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Taigi, vadovaujantis minėtais teisės aktais, Lukiškių TI-K administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Pažymėtina, jog vertinamu pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Šiuo atveju iš administracinėje byloje pateiktų įrodymų matyti, kad 2012 m. rugsėjo 18 d. rytą, 2012 m. spalio 4 d. rytą, 2012 m. lapkričio 6 d. rytą, 2012 m. lapkričio 15 d. rytą, 2012 m. lapkričio 27 d., , 2012 m. lapkričio 28 d. rytą, 2012 m. gruodžio 10 d. rytą, 2012 m. gruodžio 12 d. rytą, 2012 m. gruodžio 13 d. rytą, 2013 m. sausio 7 d. rytą, 2013 m. sausio 10 d. rytą, 2013 m. sausio 16 d. rytą, 2013 m. sausio 30 d. vakarą, 2013 m. sausio 31 d. rytą vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytą nurodytą teisinį reguliavimą.

Kita vertus, laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 28 d. iki 2012 m. rugsėjo 9 d., 2012 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 18 d. vakare, laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. iki 2012 m. spalio 3 d., 2012 m. spalio 4 d. vakare, 2012 m. spalio 5 d., 2012 m. spalio 6 d. vakare, laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 7 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d., 2012 m. lapkričio 15 d. vakare, 2012 m. lapkričio 26 d. vakare, 2012 m. lapkričio 28 d. vakare, laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 29 d. iki 2012 m. gruodžio 9 d., 2012 m. gruodžio 10 d. vakare, 2012 m. gruodžio 11 d., 2012 m. gruodžio 12 d. vakare, 2012 m. gruodžio 13 d. vakare, laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2013 m. sausio 6 d., 2013 m. sausio 7 d. vakare, 2013 m. sausio 8-9 d., 2013 m. sausio 10 d. vakare, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2013 m. sausio 15 d., 2013 m. sausio 16 d. vakare, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 17 d. iki 2013 m. sausio 29 d., 2013 m. sausio 30 d. ryte, 2013 m. sausio 31 d. vakare, laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. vasario 25 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui (I t., b. l. 8-9).

Taigi nurodytą laikotarpį buvo pažeistas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjui tekęs plotas buvo mažas, kurioje jis galėtų judėti, todėl nurodytą laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, jog duomenų apie kameros plotą vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, tačiau toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad jam nebuvo išduota priklausanti patalynė, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog BVK 173 straipsnio 1 dalis numato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 63 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Nurodyto akto 66 punktas nustato, jog lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas (2010 m. kovo 3 d. redakcija) nuteistiesiems turi būti išduodama patalynė: antklodė, čiužinys, pagalvė, užvalkalas pagalvei, paklodė. Nurodyto akto pastabose nurodoma, jog vietoj dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei (6 p.). Be to, pastebėtina, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 66 punktas savaime materialinio buitinio aprūpinimo nereguliuoja. Pažymėtina, jog iš byloje esančių Armatūrinių kortelių asmeniniam naudojimui išduotiems daiktams (I t.,b. l. 42-43, 44–45) matyti, kad pareiškėjui buvo suteikta visa privaloma patalynė, tai patvirtina pareiškėjo parašai. Iš minėtų kortelių taip pat matyti, jog pareiškėjui buvo leista naudotis ne tik suteikta, bet ir asmenine patalyne. Atsižvelgiant į tai, atmestinas pareiškėjo argumentas, kad jam nebuvo suteikta teisė naudotis tiek Lukiškių TI-K suteikta, tiek asmenine patalyne.

Dėl to, kad pareiškėjas buvo laikomas kartu su teistais asmenimis, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numato, jog suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis šių izoliavimo reikalavimų: vyrai – atskirai nuo moterų;

2) nepilnamečiai – atskirai nuo suaugusiųjų. Nepilnamečius skirstant į kameras, būtina atsižvelgti į jų amžių, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes;

3) moterys, kurių nėštumas daugiau kaip trylika savaičių, jų pageidavimu – atskirai nuo kitų moterų;

4) asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, – atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių;

5) suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų;

6) nuteistieji areštu – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų;

7) nuteistieji terminuotu laisvės atėmimu – atskirai nuo suimtųjų;

8) nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų;

9) asmenys, kuriems taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ir kriminalinės žvalgybos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymo nuostatos, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų;

10) asmenys, nurodyti Lietuvos Respublikos karo padėties įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų;

11) asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, arba pagal gydytojų išvadas – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Šiuo atveju pažymėtina, jog iš administracinių teismų praktikos matyti, kad paprastai pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Šiuo atveju pareiškėjas nurodė aplinkybes, t. y. konkrečius asmenis, kurie pareiškėjo teigimu buvo teisti ir laikomi kartu su juo, leidžiančias teigti, jog jis buvo laikomas pažeidžiant SVĮ 10 straipsnio 1 dalį. Tačiau pirmosios instancijos teismas netyrė šių aplinkybių, o atsakovas nepateikė įrodymų (išskyrus abstraktų pareiškimą, kad Lukiškių TI-K įvykdė SVĮ 10 str. 1 d. reikalavimus), paneigiančių minėtus pareiškėjo argumentus.

Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija neužtikrino Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Kita vertus, pareiškėjas tik nurodė, su kokiais buvo laikomas teistais asmenimis, bet nedetalizavo aplinkybių, kokiu būdu ir kaip pasireiškė pareiškėjui neigiami padariniai dėl šių atsakovo veiksmų, t. y. nedetalizavo aplinkybių taip, kad būtų galima įvertinti ir konstatuoti priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos žalos atsiradimo.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad Lukiškių TI-K visą laiką pažeidinėja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 3 dalį, teisėjų kolegija pabrėžia, kad SVĮ 44 straipsnio 3 dalies nustato, jog suimtieji, kurie neturi savo drabužių ir avalynės, nemokamai aprūpinami drabužiais ir avalyne pagal sezoną. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje normoje įtvirtinta atsakovo pareiga aprūpinti suimtąjį drabužiais ir avalyne tuo atveju, jei pats suimtasis neturi savo drabužių bei avalynės. Iš byloje esančių duomenų, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, matyti, kad pareiškėjas periodiškai visą būtiną aprangą bei avalynę gaudavo iš artimųjų (t. I, b. l. 36), tai patvirtina ir pats pareiškėjas, todėl pareiškėjo argumentas, jog atsakovas nesilaikė SVĮ 44 straipsnio 3 dalies nustatytų reikalavimų, atmestinas kaip nepagrįstas, nes teigti, kad pareiškėjas neturėjo savo drabužių bei avalynės nėra pagrindo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog ir esant nurodytoms aplinkybės, pareiškėjui pagal jo prašymą Lukiškių TI-K buvo išduota striukė (t. I, b. l. 40).

Pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildino iš to, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, nes pagal Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lukiškių TI-K direktoriaus 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1-145, jam buvo suteikta teisė pasimatyti su artimaisiais tik kas 15 dienų. Teisėjų kolegija, atsakydama į šį argumentą, pažymi, kad, pagal Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašo 4 punktą, asmenys, norintys atvykti pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, turi ne vėliau kaip prieš 15 dienų suderinti pasimatymo datą, laiką ir trukmę, užsiregistruoti Lukiškių TI-K pasimatymo biure – telefonu, paštu ar tiesiogiai atvykus. Asmenys, norintys pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, ir asmenys, laikomi Lukiškių TI-K, pasimatymui gali registruotis ne ilgesniame nei 15-ka dienų laikotarpyje. Minėtu laikotarpiu galima registruotis tik vieną kartą (5 p.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš byloje pateikto Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2014 m. gruodžio 23 d. tarnybinio pranešimo „Dėl G. D. pasimatymų“ matyti, jog pareiškėjas pasimatymus kas 15 dienų turėjo tik kelis kartus, tarp kitų pareiškėjo pasimatymų pertraukos truko nuo 17 dienų iki kelių mėnesių. Taigi iš pateiktų įrodymų nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas faktiškai išnaudojo visas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus įsakymu patvirtintame apraše nustatytas galimybes pasimatyti kas 15 dienų. Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose nenurodė faktinių aplinkybių, leidžiančių teigti, kad jo nurodyti ribojimai faktiškai sukliudė jam susitikti su konkrečiais žmonėmis. Taip pat pastebėtina, jog Lukiškių TI-K Administracijos reikalų 2014 m. gruodžio 31 d. pažymoje Nr. 24-7587 nurodyta, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Administracijos reikalų skyriuje pildomuose Gautų dokumentų registruose 2011-2014 metų laikotarpiu nėra registruotų G. D. adresuotų Lukiškių TI-K administracijai prašymų/skundų/pretenzijų dėl Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lukiškių TI-K direktoriaus 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1-145, nustatyto pasimatymo skaičiaus (t. I, b. l. 111) Atsižvelgusi į visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ginčijamu aspektu buvo faktiškai pažeistos jo teisės (teisė į privatumą ir santykių su kitais asmenimis palaikymą), galėjusios nulemti neturtinės žalos atsiradimą. Todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad nesilaikoma HN 76:2010 21 punkte įtvirtintų reikalavimų, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Taip pat pažymėjo, jog kameroje apšvietimas be reflektorių, I korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai dengti šiferiu, kuris itin pavojingas sveikatai bei gyvybei, sienos dengtos rupiu tinku, grindinys duobėtas, nėra organizuojamas socialinis darbas bei užimtumas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė į šiuos pareiškėjo skundo argumentus, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiais klausimais ir teismo argumentų nekartoja. Minėtų pareiškėjo argumentų dėl higienos ir kitų veiksnių nepakanka tam, kad pareiškėjo įkalinimo sąlygas laikyti nežmoniškomis ar pažeidžiančiomis pareiškėjo orumą, o elgesį su pareiškėju vertinti kaip kankinimą Konvencijos 3 straipsnio prasme. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Dėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog veikiamas blogų kalinimo sąlygų pareiškėjas susirgo sunkia ir nepagydoma liga, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis į bylą pateiktais medicininiais dokumentais bei įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimu, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjui diagnozuotų ligų (paveldima sensomotorinė rankų, kojų polineuropatija, vyraujant demielinizacijai, kaklo osteochondrozė su šakneliniu sindromu, kaklo diskų liga su radikulopatija ir mielopatija) nenulėmė kalinimo sąlygos, t. y. priežastinio ryšio tarp kalinimo sąlygų ir ligų nėra, nes pareiškėjo minimos ligos yra paveldimos.

Dėl argumentų, kad teismas pasisakė ne dėl visų pareiškėjo nurodomų aplinkybių, netinkamai vertino įrodymus, pažymėtina, kad pagal EŽTT jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu, todėl šiuo aspektu plačiau pasisakytina,

Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos būdo ir (ar) dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Be to, tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas laikotarpiu 2012 m. rugpjūčio 28 d. – 2013 m. vasario 26 d., iš kurio 155 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis vienam asmeniui tenkantis minimalus kalinimo plotas, taip pat nustatyti kiti pažeidimai. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą bei atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. buvo nustatyta 850 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), nuo 2013 m. sausio 1 d. buvo nustatyta 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, daro išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 100 Eur. Nurodytas dydis taip pat priteistinas atsižvelgus į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose. Taigi, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 100 Eur.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 1 100 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Priteisti pareiškėjui G. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 100 Eur (vieną tūkstantį šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimo.“

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys