A-1398-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1398-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02603-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (V. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4, 18), kurį vėliau patikslino (b. l. 92–97), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), iš viso 6 500 Eur (22 443,20 Lt) neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K jam buvo suteiktos nekokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos.

Paaiškino, jog dėl pablogėjusios savijautos, kuri pasireiškė pykinimu ir vėmimu, bei dėl savo organizme aptiktų helmintų jis kreipėsi į Lukiškių TI-K medikus, tačiau pastarieji jokių veiksmų nesiėmė ir jokių medikamentų jam neskyrė. Pareiškėjo teigimu, tik parašius dėl to skundą, šeimos gydytoja paskyrė jam tyrimus, tačiau pastarieji buvo atlikti netinkamai, todėl helmintai nebuvo nustatyti ir medikamentai vėl nepaskirti. Kadangi pakartotiniai tyrimai vėl buvo neigiami, pareiškėjas dėl tyrimų atlikimo kreipėsi tiesiogiai į laboratoriją, iš kur buvo gautas teigimas atsakymas dėl helmintų buvimo ir tik tuomet Lukiškių TI-K paskyrė jam atitinkamus medikamentus, tačiau jie padėties nepakeitė.

Todėl pareiškėjas prašė Lukiškių TI-K skirti jam papildomą gydymą, dietinę mitybą, tačiau į šiuos jo prašymus atžvelgta nebuvo. Tuo tarpu helmintai išnyko tik pareiškėjo motinai nupirkus ir perdavus jam atitinkamus medikamentus. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl nurodytų priežasčių jis daugiau nei 5 mėnesius jautė nerimą, patyrė emocinę depresiją, jį kankino nemiga ir kiti nemalonūs simptomai, todėl jam buvo paskirti raminamieji vaistai. Dėl minėtų įvykių patirtą žalą pareiškėjas vertino 1 000 Eur. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybą dėl gana ilgą laiką besitęsiančių paranormalių reiškinių, aiškiaregystės, dėl kurių jam dažnai padidėja arterinis kraujo spaudimas, spontaniškai keičiasi kūno temperatūra, skauda galvą, jaučiamas nuovargis, silpnumas, tačiau įstaigos medikai į šiuos nusiskundimus nekreipė dėmesio, jų netyrė, pareiškėjo neapžiūrėjo.

Pareiškėjas teigė, kad dėl minėtų simptomų jis jautėsi kankinamas, patyrė dvasinę skriaudą, fizinius skausmus, o pagalbos nesuteikimas sukėlė jam depresiją ir kitus psichinius simptomus, t. y. jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 1 000 Eur. Pareiškėjas kartu akcentavo, jog į Lukiškių TI-K medikus jis ne kartą buvo kreipęsis ir dėl kitų psichinių sutrikimų, tačiau nebuvo noriai išklausomas, dalis nusiskundimų nebuvo fiksuojama. Be to, pareiškėjo nuomone, jam buvo paskirti netinkami vaistai. Pažymėjo, kad nuo paskirto psichotropinio medikamento „Clonazepam“ jam išsivystė priklausomybė, tačiau šie vaistai jam daugiau nebeskiriami, todėl jam kyla panikos priepuoliai, jis jaučia dvasinius išgyvenimus, skausmus, dvasinę skriaudą, pažeminimą.

Šiame kontekste atkreipė dėmesį, jog ir Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos konstatavo jog asmens sveikatos priežiūros paslaugos pareiškėjui buvo suteiktos netinkamai. Dėl šių aplinkybių patirtą žalą pareiškėjas vertino 2 000 Eur. Pareiškėjas papildomai atkreipė dėmesį, kad jam nebuvo leista trumpam išvykti į močiutės laidotuves, nors Lietuvos apeliacinis teismas buvo davęs leidimą tokiai išvykai. Teigė, kad dėl tokių Lukiškių TI-K veiksmų jis patyrė dvasinę skriaudą, depresiją, pažeminimą, nusivylimą, sukrėtimą, tačiau jam nebuvo paskirta psichologinė pagalba.

Atitinkamai iš nurodytų Lukiškių TI-K veiksmų kildinamą neturtinę žalą pareiškėjas vertino 2 000 Eur. Pareiškėjas, be kita ko, prašė ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo už tai, kad 2012 m. gruodžio 28 d. Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimu jis buvo nepagrįstai uždarytas 4 paroms į drausmės izoliatorių. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl šių neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinę skriaudą, depresiją, pažeminimą, nepatogumus, nes turėjo praleisti šventes drausmės izoliatoriuje be technikos, galimybės pirkti maisto produktus, paskambinti artimiesiems.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir į patikslintą skundą (b. l. 22–24, 117–120) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K paaiškino, kad Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos nustatė, jog laikotarpiais nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. bei nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. pareiškėjui sveikatos priežiūros paslaugos buvo suteiktos pažeidžiant nustatytus reikalavimus, tačiau atlikus kontrolę pagal eilinį pareiškėjo skundą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 23 d. iki 2014 m. kovo 31 d. pažeidimų nenustatyta, todėl darytina išvada, kad ankščiau buvę sveikatos priežiūros darbuotojų darbo trūkumai buvo pašalinti ir Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros skyriaus darbuotojai tinkamai atlieka jiems pavestas darbo funkcijas.

Dėl trumpalaikės išvykos už tardymo izoliatoriaus ribų paaiškino, jog 2014 m. vasario 6 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas leisti jam išvykti į močiutės laidotuves ne trumpiau 3 parų, o išvykos iki paros jis nepageidavo. Tuo tarpu Lietuvos apeliacinio teismo raštu Nr. 7-5160 pareiškėjui buvo suteikta teisė į trumpalaikę išvyką tik 2014 m. vasario 7 d. nuo 13.00 val. iki 15.00 val. kartu su apsauga. Taigi, atsižvelgus į minėtas aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas nuteistas už 25 nusikalstamas veikas, tarp kurių yra tyčiniai, labai sunkūs ir apysunkiai nusikaltimai, kurie padaryti prieš mažamečius asmenis, be to, praeityje jis buvo teistas už analogiškų veikų padarymą, teistumas nėra išnykęs ir nepanaikintas, pareiškėjas slapstėsi nuo teisėsaugos pareigūnų ir Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimu buvo paskelbta jo paieška, o tada, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl trumpalaikės išvykos jam suteikimo, pareiškėjas turėjo 14 galiojančių nuobaudų, buvo nuspręsta atsisakyti suteikti pareiškėjui trumpalaikę išvyką už tardymo izoliatoriaus ribų į močiutės laidotuves.

Lukiškių TI-K kartu akcentavo, kad pareiškėjas Psichologinės tarnybos specialistų buvo iškviestas 4 kartus, todėl jo teiginiai, kad jis nebuvo iškviestas Psichologinės tarnybos specialistų ar jam nebuvo suteikta jokia psichologinė pagalba, neatitinka tikrovės ir yra nepagrįsti. Lukiškių TI-K taip pat manė, kad pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl jam neteisėtai paskirtos nuobaudos yra nepagrįsti, kadangi jau kreipdamasis į teismą dėl minėtos nuobaudos panaikinimo, jis galėjo laisvai savo skunde išreikšti reikalavimus ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacine tvarka, pareiškėjas neprašė atlyginti jam tam tikrą neturtinę žalą.

Be to, Lukiškių TI-K pažymėjo, kad abstraktūs pareiškėjo teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindu tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, o šiuo atveju pareiškėjo prašymas atlyginti neturtinę žalą dėl paskirtos nuobaudos yra tiesiog noras pasipelnyti. Lukiškių TI-K taip pat pažymėjo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu (b. l. 129–133) pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, paliko nenagrinėtą, o kitą pareiškėjo skundo dalį tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 Lt (28,96 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą sieja su penkiais neteisėtu veikimu ar neveikimu pasireiškusiais atvejais, iš kurių trys yra susiję su netinkamu sveikatos paslaugų teikimu. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad valstybės laiduojamai (nemokamai) sveikatos priežiūrai, be kita ko, priskiriama ir kardomojo kalinimo vietose esančių asmenų, nuteistųjų asmenų sveikatos priežiūra. Taigi, nors pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos (nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K) ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos.

Atitinkamai paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (toliau – ir Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas), todėl sprendžiant ginčą dėl pareiškėjui kilusios žalos Lukiškių TI-K teikiant jam sveikatos priežiūros paslaugas, turi būti vadovaujamasi ne tik CK normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis minėtame įstatyme.

Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, jog Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir CK nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Remiantis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalimi, pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Pagal šio straipsnio 8 dalį, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės. Taigi nagrinėjamu atveju, pareiškėjas, norėdamas gauti žalos atlyginimą dėl, jo nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo Lukiškių TI-K, prieš kreipdamasis į teismą privalėjo pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Nesutikdamas su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo. Tačiau nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas laikėsi nurodytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, todėl teismas, nustatęs, kad minėta tvarka dar galima pasinaudoti, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punktu, pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, paliko nenagrinėtą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo dalies dėl 2 000 Eur neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, patirtos Lukiškių TI-K administracijai neišleidus jo į močiutės laidotuves, priteisimo, teismas nurodė, kad suimtųjų teisę į trumpalaikę išvyką už tardymo izoliatoriaus ribų reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 30 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, jog suimtiesiems gali būti leidžiama išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų ne ilgiau kaip penkioms paroms dėl sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio mirties ar sunkios ligos, gresiančios gyvybei, dėl gaivalinės nelaimės, padariusios didelę turtinę žalą suimtajam ar jo sutuoktiniui, sugyventiniui arba artimiesiems giminaičiams.

Pagal šio straipsnio 2 dalį leidimą išvykti, gavęs suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinį sutikimą, duoda tardymo izoliatoriaus direktorius, atsižvelgdamas į suimtojo asmenybę ir jo elgesį buvimo tardymo izoliatoriuje laiku. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 6 d. pateikė Lukiškių TI-K direktoriui prašymą sudaryti jam sąlygas nuvykti į močiutės laidotuves iki 5 parų. Tą pačią dieną pareiškėjas Lukiškių TI-K direktoriui pateikė dar vieną prašymą dėl trumpalaikės išvykos už tardymo izoliatoriaus ribų į močiutės laidotuves, kuriame patikslino, jog pageidauja išvykti ne trumpiau kaip 3 paroms, o vykti trumpiau nei parai nepageidauja.

Šiame kontekste teismas akcentavo, kad Lietuvos apeliacinis teismas davė leidimą pareiškėjui 2014 m. vasario 7 d. nuo 13.00 val. iki 15.00 val. su apsauga išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų į jo senelės laidotuves. Lukiškių TI-K direktoriaus pavaduotojas 2014 m. vasario 6 d. išvadoje Nr. 24-524, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nuteistas už 25 nusikalstamų veikų prieš mažamečius asmenis, tarp kurių yra tyčiniai labai sunkūs ir apysunkiai nusikaltimai, padarymą, be to, jis praeityje teistas už analogiškų veikų padarymą, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, taip pat įvertinęs tai, kad pareiškėjas slapstėsi nuo teisėsaugos pareigūnų ir Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimu buvo paskelbta jo paieška, savo prašyme nurodė, kad vykti iki paros nepageidauja, o Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas sutinka pareiškėjui suteikti teisę į trumpalaikę išvyką tik 2014 m. vasario 7 d. nuo 13.00 val. iki 15.00 val., siūlė atsisakyti suteikti pareiškėjui trumpalaikę išvyką už tardymo izoliatoriaus ribų į močiutės laidotuves.

Lukiškių TI-K direktorius šią išvadą patvirtino. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas pabrėžė, kad SVĮ 30 straipsnis suteikia teisę, bet ne pareigą Lukiškių TI-K direktoriui duoti leidimą suimtiesiems išvykti, o iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos apeliacinis teismas davė sutikimą pareiškėjui išvykti tik 2 valandoms, tačiau pats pareiškėjas nurodė, jog trumpiau nei parai išvykti nepageidauja, todėl Lukiškių TI-K direktoriaus sprendimas atsisakyti suteikti pareiškėjui trumpalaikę išvyką į močiutės laidotuves, be kita ko, atsižvelgiant į pareiškėjo asmenybę bei jo elgesį buvimo tardymo izoliatoriuje laiku, teismo vertinimu, laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Taigi, teismas padarė išvadą, kad šiuo aspektu nenustatyta neteisėta veika kaip viena iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų ir valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą dėl nepagrįstai paskirtos nuobaudos – 4 parų drausmės izoliatoriuje, teismas nustatė, jog 2012 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 62-1225 Lukiškių TI-K direktorius už suėmimo vykdymo režimo pažeidimą pareiškėjui paskyrė nuobaudą – uždarymą į drausmės izoliatorių 4 paroms, tačiau minėtas nutarimas buvo panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2260-643/2013, minėtas sprendimas yra įsiteisėjęs. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad konstatavus, jog pareiškėjas nepagrįstai 4 paroms buvo uždarytas į baudos izoliatorių, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai yra nustatyti. Šiame kontekste atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pripažįstama, kad asmeniui, patalpintam į baudos izoliatorių, be kita ko, realiai sumažėja bendravimo su aplinka galimybės, kas tuo atveju, kai asmuo neteisėtai ir nepagrįstai patalpinamas į baudos izoliatorių, ypač ilgesniam laikui, yra laikytina pakankamu pagrindu neturtinės žalos atsiradimo faktui konstatuoti (rėmėsi LVAT 2008 m. kovo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-341/2008). Taigi, teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjui dėl nepagrįstai paskirtos nuobaudos kilo neturtinė žala, todėl jis turi teisę į šios žalos atlyginimą. Tačiau, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo patirtų apribojimų mastą ir pobūdį, teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma yra per didelė, todėl ji mažintina iki 100 Lt.

III. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 139–145), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą arba pakeisti minėtą sprendimą, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, prašomą sumą. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, netinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir priėmė neteisingą bei šališką sprendimą. Pareiškėjas pažymi, kad Lukiškių TI-K nėra gydymo įstaiga, todėl teismas nepagrįstai pareiškėjo skundo dalį paliko nenagrinėtą. Be to, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl psichologinės pagalbos nesuteikimo pareiškėjui, jam neleidus nuvykti į močiutės laidotuves, o skundo dalį dėl leidimo trumpalaikei išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų išnagrinėjo netinkamai, kadangi liudytoja neapklausė pareiškėjo motinos ir neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjo prašymų registracijos eiliškumas buvo suklastotas. Pareiškėjas taip pat mano, kad teismas netinkamai įvertino jo patirtą neturtinę žalą dėl neteisėtai jam paskirtos nuobaudos ir priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir į teismo posėdį liudytojais kviesti jo motiną bei Lukiškių TI-K būrio viršininką, kuriam pareiškėjas įteikė prašymus dėl leidimo trumpalaikei išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų, taip pat atlikti teismo medicinos ekspertizę ir psichologinę-psichiatrinę ekspertizę arba pavesti tai atlikti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir į teismo posėdį liudytojais kviesti jo motiną bei Lukiškių TI-K būrio viršininką, kuriam pareiškėjas įteikė prašymus dėl leidimo trumpalaikei išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Tuo tarpu pareiškėjas nagrinėjamu atveju prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės motyvuoja poreikiu teismo posėdžio metu liudytojais apklausti jo motiną ir Lukiškių TI-K būrio viršininką, kuriam pareiškėjas įteikė prašymus dėl leidimo trumpalaikei išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą bei į teismo posėdį kviesti pareiškėjo nurodytus liudytojus, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, akcentuotina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir pareiškėjas dalyvavo bylos nagrinėjime (b. l. 124). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, taip pat nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių. Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka. Kartu dėl pareiškėjo prašymo atlikti teismo medicinos ekspertizę ir psichologinę-psichiatrinę ekspertizę pabrėžtina, kad pareiškėjas šio prašymo visiškai nemotyvavo ir nenurodė, į kokius nagrinėjamai bylai aktualius klausimus, jo manymu, turėtų atsakyti ekspertai, o apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė poreikio skirti atitinkamą ekspertizę, todėl šis pareiškėjo prašymas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų jam suteikimo Lukiškių TI-K, taip pat iš Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų, neišleidžiant jo į močiutės laidotuves bei nepagrįstai paskiriant jam nuobaudą – uždarymą 4 paroms į drausmės izoliatorių, atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir iš esmės padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pritardamas žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja.

Juolab kad apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.).

Visų pirma, pažymėtina, kad SVĮ 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog asmens sveikatos priežiūra tardymo izoliatoriuose organizuojama ir atliekama įstatymų nustatyta tvarka. Atitinkamai Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 1 dalis numato, jog asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad valstybės laiduojamai (nemokamai) sveikatos priežiūrai priskiriama teismo ar teisėsaugos institucijų sulaikytų asmenų, kardomojo kalinimo vietose esančių asmenų, nuteistųjų bei užsieniečių, pateikusių prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, užsieniečių, gavusių laikinąją ar papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, asmens sveikatos priežiūra.

Taigi, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu atliko laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos (nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K) ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos (žr., pvz., LVAT 2014 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-338/2014, 2014 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-370/2014 ir kt.).

Šiame kontekste pabrėžtina, jog administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Tuo tarpu ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-110/2013).

Taigi, nors šiuo atveju pareiškėjas, be kita ko, reiškia argumentus dėl, jo nuomone, netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, t. y. dėl netinkamų veiksmų, teikiant pareiškėjui sveikatos priežiūros paslaugas, netinkamo gydymo ir pan., šių aspektų vertinimas nepriklauso administracinio teismo kompetencijai. Kita vertus, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas pateiktame skunde vis dėlto nurodė ir šiuos aspektus, o skundas visoje apimtyje buvo priimtas nagrinėti, remdamasi Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2, 3 dalimis bei įvertinusi tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš, jo teigimu, nekokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, ir pareiškėjas apeliaciniame skunde šių aplinkybių iš esmės neneigė, vadovaudamasi protingumo, racionalumo principais, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai šią pareiškėjo skundo dalį paliko nenagrinėtą (žr., pvz., LVAT 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-901-858/2015 ir kt.).

Atitinkamai atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, kad jis dėl žalos, jo manymu, kilusios dėl netinkamo gydymo paslaugų teikimo, gali kreiptis nurodyta teisės aktų nustatyta tvarka (Pacientų teisų ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str.).

Pasisakydama dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl neturtinės žalos, kildinamos iš to, kad Lukiškių TI-K administracija atsisakė išleisti jį į močiutės laidotuves, teisėjų kolegija, kaip minėta, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, objektyviai ir visapusiškai išanalizavo bei įvertino byloje esančius duomenis ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kurias patvirtina objektyvūs byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 35–51, 77–84). Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti byloje esančia medžiaga ir jos pagrindu pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K direktoriaus sprendimas atsisakyti suteikti pareiškėjui trumpalaikę išvyką į močiutės laidotuves laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Taigi šiuo aspektu, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas). Šiame kontekste pabrėžtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl nagrinėjamu aspektu nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, taigi nėra ir pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą dėl jam nepagrįstai paskirtos nuobaudos – uždarymo 4 paroms į drausmės izoliatorių, teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Tačiau, nors byloje nustatytos aplinkybės dėl pareiškėjui nepagrįstai paskirtos nuobaudos (uždarymo 4 paroms į drausmės izoliatorių) sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl byloje konstatuoto minėto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Byloje pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jam nepagrįstai paskirtos nuobaudos (uždarymo 4 paroms į drausmės izoliatorių) nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl to būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl minėto pažeidimo neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė. Be to, šiuo atveju pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl jam Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 62-1225 nepagrįstai paskirtos nuobaudos kreipėsi į teismą praėjus beveik pusantrų metų nuo minėtos nuobaudos paskyrimo dienos), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, t. y. asmuo, kuriam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, tuo tarpu kiti suinteresuoti asmenys apeliacinio skundo nepateikė, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčija, vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė