A-575-2141-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-2141/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03666-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), kuriame prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 150 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. liepos 29 d. atvyko į LAVL, kur patikrinimo metu iš jo buvo paimtos dvi originalios pakuotės vitaminų D3 ir Appel-Azijin. Pažymėjo, jog minėti vitaminai jau buvo patikrinti Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN) ir jam buvo leista juos vartoti be jokio leidimo, nes tai nėra vaistiniai preparatai. Minėtus vitaminus pareiškėjas vartojo nuo 2013 m. birželio 14 d. Tačiau Vilniaus apsaugos, priežiūros ir įskaitos skyriaus (toliau – ir VAPĮS) viršininkas informavo pareiškėją, kad jis vitaminus turi be leidimo, todėl jie bus konfiskuoti ir sunaikinti, be to, pareiškėjas buvo verčiamas rašyti atsisakymą nuo vitaminų, bet to daryti nesutiko. Vėliau, pareiškėjui grįžus į Vilniaus PN, jam vitaminai buvo grąžinti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 38–39) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. LAVL teigė, kad visi pareigūnų veiksmai, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2012 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. V-156 patvirtintu Vaistinių preparatų ir medicinos prekių įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), buvo teisingi ir teisiškai pagrįsti, o pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės neatitinka tikrovės. Atsižvelgusi į tai, pabrėžė, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad LAVL darbuotojai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Šiame kontekste LAVL akcentavo, jog pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais prejudicinę galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, taip pat nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų (neveikimo) ir tariamai atsiradusių pasekmių

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–13) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamentas pažymėjo, kad išnagrinėjus pareiškėjo skundą, nenustatyta, jog LAVL administracija būtų pažeidusi galiojančius teisės aktus. Tuo tarpu pareiškėjo padarytas režimo reikalavimų pažeidimas buvo tinkamai užfiksuotas dokumentinėje medžiagoje. Kalėjimų departamentas paaiškino, kad LAVL Vidaus tyrimų skyrius 2013 m. rugpjūčio 29 d. gavo LAVL VAPĮS viršininko R.

M. pažymą Nr. 11-276, kurioje nurodyta, jog 2013 m. liepos 29 d. jis gavo tarnybinį pranešimą apie tai, kad pas pareiškėją kratos metu buvo rastos ir paimtos rudos bei baltos spalvos tabletės pažeistose pakuotėse. Kadangi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 1 priede pateiktame daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąraše nurodoma, jog draudžiama turėti vaistus ir vaistinius preparatus bei medicininės paskirties daiktus be gydytojo leidimo, o pareiškėjas neturėjo asmens sveikatos priežiūros specialisto leidimo, kratos metu minėtos tabletės iš jo turėjo būti paimtos.

Be to, nurodė, kad 2013 m. liepos 31 d. pareiškėjas buvo iškviestas pokalbiui į VAPĮS, kurio metu buvo supažindintas su BVK 1 priedo 9 punkto bei Tvarkos aprašo nuostatomis ir jam pasiūlyta raštu paaiškinti paimtų tablečių įsigijimo aplinkybes. Atkreipė dėmesį, kad psichologinis smurtas, siekiant daryti įtaką rašomo pasiaiškinimo turiniui ar kitais motyvais, prieš pareiškėją naudojamas nebuvo. Gydymosi LAVL laikotarpiu pareiškėjas su Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnais nebendravo bei šio skyriaus pareigūnai jo atžvilgiu psichologinio smurto nenaudojo, todėl pareiškėjo pateikiami faktai neatitinka tikrovės. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Kalėjimų departamentas teigė, kad nagrinėjamu atveju LAVL administracija elgėsi teisėtai ir pagrįstai, todėl nėra visų būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Tuo tarpu nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Kalėjimų departamentas kartu pabrėžė, kad į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, savo atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė atsakymo apskundimo tvarką. Taigi Kalėjimų departamento atsakymas atitinka teisės aktų reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu (b. l. 66–70) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad vitaminai yra smulkiamolekuliai organiniai junginiai, kurie turi būti gaunami su maistu ir organizmo naudojami ne energijai išgauti (kaip maistas), o kaip valdymo, kofermentinės ir panašios medžiagos. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 2 straipsnio 50 dalį vaistas (vaistinis preparatas) yra vaistinė medžiaga arba jų derinys, pagaminti ir teikiami vartoti, kadangi atitinka bent vieną šių kriterijų:

1) pasižymi savybėmis, dėl kurių tinka žmogaus ligoms gydyti arba jų profilaktikai;

2) dėl farmakologinio, imuninio ar metabolinio poveikio gali būti vartojamas ar skiriamas atkurti, koreguoti ar modifikuoti žmogaus fiziologines funkcijas arba diagnozuoti žmogaus ligas. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad vitaminai (kaip ir maisto papildai) nėra vaistai (vaistiniai preparatai). Šiame kontekste pažymėjo, jog pagal Tvarkos aprašo 42 punktą suimtieji ir nuteistieji, pageidaujantys už asmeninėse sąskaitose turimas lėšas įsigyti ar iš laisvėje esančių asmenų gauti gydančio gydytojo paskirtus ar rekomenduojamus vaistus ir medicinos prekes, turi raštu kreiptis su prašymu įstaigoje nustatyta tvarka.

Įstaigos vadovas gali leisti suimtajam ar nuteistajam už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas įsigyti gydančio gydytojo paskirtus ar rekomenduojamus vaistus ir medicinos prekes, jei suimtasis ar nuteistasis yra mokus ir jo gydantis gydytojas patvirtina, kad prašomi vaistai ar medicinos prekės yra paskirti ar rekomenduojami (Tvarkos aprašo 43 p.). Įstaigos vadovas gali leisti suimtajam ar nuteistajam iš laisvėje esančių asmenų gauti gydytojo paskirtus ar rekomenduojamus vaistus ir medicinos prekes, jei suimtasis ar nuteistasis raštu kreipėsi su prašymu įstaigoje nustatyta tvarka (Tvarkos aprašo 44 p.).

Remdamasis nurodytomis teisės aktų nuostatomis ir byloje esančiais duomenimis, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, būdamas Vilniaus PN ir veikdamas pagal Tvarkos aprašo reikalavimus, legaliai gavo iš artimųjų bei vartojo vitaminus D3 ir Appel-Azijin. Atsižvelgęs į tai, akcentavo, kad Tvarkos aprašo 51 punkte numatyta, jog suimtajam ar nuteistajam naujai atvykus į įstaigą ir su savimi turint vaistų lėtinėms ligoms gydyti, įstaigos gydytojas įvertina jo sveikatos būklę ir, patvirtinęs lėtinės ligos diagnozę, išduoda Medicininį pažymėjimą (forma Nr. 046), kuriame pažymi vaisto pavadinimą ir kiekį, kuriuos asmeniui leidžiama turėti.

Toks medicininis pažymėjimas išduodamas ir suimtajam ar nuteistajam, sergančiam lėtine liga, vykstant iš vienos įstaigos į kitą. Taigi, padarius prielaidą, jog pareiškėjas iš Vilniaus PN į LAVL atsigabeno vitaminus, galima būtų daryti išvadą, kad šiuo atveju vitaminams jokie medicininiai pažymėjimai (forma Nr. 046) ar leidimai išties nebuvo reikalingi. Tačiau, iš bylos duomenų matyti, kad pas pareiškėją kratos metu LAVL buvo rasti tablečių (kapsulių) formos preparatai, kurių identifikuoti nebuvo įmanoma, nes jie buvo pažeistose pakuotėse, t. y. egzistavo galimybė, jog pažeistose pakuotėse buvo ne tie preparatai (vitaminai), kuriuos vartoti leidžiama be specialaus leidimo.

Todėl, nors Tvarkos aprašas nereglamentuoja tokio atvejo, kuris nagrinėjamas šioje administracinėje byloje, jam galima taikyti Tvarkos aprašo 47 punktą, pagal kurį vaistai ar medicinos prekės nepriimami iš laisvėje esančių asmenų, jeigu vaistai ir medicinos prekės yra negamyklinėje pakuotėje arba ji yra pažeista (Tvarkos aprašo 47.2 p.). Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju LAVL teisingai vertino, jog pareiškėjas galimai iš Vilniaus PN atsivežė nenustatytus vaistus (vaistinius preparatus, medikamentus), todėl iš esmės pagrįstai taikė BVK 110 straipsnio 2 dalies 3 punktą, numatantį, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama vartoti be gydytojo leidimo medikamentus, bei BVK 1 priedo 9 punktą, pagal kurį laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama turėti vaistus (vaistinius preparatus) ir medicininės paskirties daiktus be gydytojo leidimo.

Taigi šioje situacijoje LAVL tarnautojai veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) negali būti tenkinamas, nes nenustatyta valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų visuma – valdžios institucijos neteisėti veiksmai. Teismas taip pat pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas ir turtinės žalos pareiškėjui padarymo faktas, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, jog turtinė žala yra 150 Lt, nes vaistai grąžinti pareiškėjui.

III. Pareiškėjas E. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 78–79), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo skundą. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, jog jam atvykus į LAVL iš jo buvo neteisėtai ir nepagrįstai paimti vitaminai, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Tuo tarpu iš byloje esančio Suimtojo (nuteistojo) asmens kratos protokolo (b. l. 24, 52) bei LAVL pareigūno tarnybinio pranešimo (b. l.

24) matyti, kad 2013 m. liepos 26 d., apie 15.15 val., į LAVL atvykusiam pareiškėjui buvo atlikta asmens krata ir jo daiktų patikrinimas, kratos metu iš jo buvo paimti pažeistose pakuotėse buvę medikamentai (17 vnt. rudos spalvos bei 32 vnt. baltos spalvos tablečių), kuriems leidimo jis neturėjo, o Vidaus ligų skyriaus viršininkė negalėjo patvirtinti minėtų tablečių ir kapsulių tapatumo. Asmens kratos ir daiktų patikrinimo metu pareiškėjas pretenzijų neturėjo, tai patvirtino savo parašu (b. l. 24, 52). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas 2013 m. liepos 31 d. buvo iškviestas pokalbiui į VAPĮS, kurio metu jis buvo supažindintas su BVK 1 priedo 9 punkto bei Tvarkos aprašo nuostatomis ir jam pasiūlyta raštu paaiškinti paimtų tablečių įsigijimo aplinkybes (b. l. 21).

Atitinkamai pareiškėjas savo 2013 m. liepos 31 d. paaiškinime nurodė, jog nurodytus vitaminus (maisto papildus), kurių pavadinimas D3 ir Appel-Azijin, atsivežė iš Vilniaus PN. Vėliau, nustačius minėtų tablečių tapatumą, jos 2013 m. rugpjūčio 2 d. buvo grąžintos pareiškėjui, tačiau pastarasis atsisakė jas priimti (b. l. 22, 49). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad ginčo dėl nurodytų aplinkybių byloje nėra. Kita vertus, nagrinėjamu atveju pareiškėjas mano, kad LAVL pareigūnai jam atvykus į įstaigą neteisėtai ir nepagrįstai paėmė iš jo nurodytus vitaminus.

Tačiau teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo vertinimu nesutinka. Pabrėžtina, jog pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 143 punktą suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama.

Tuo tarpu BVK 112 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus šio Kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, draudžiama turėti su savimi šio Kodekso 1 priede nurodytų daiktų ir reikmenų; reikmenys, kuriais naudotis nuteistiesiems uždrausta, paimami ir, atsižvelgiant į jų pobūdį bei įsigijimo aplinkybes, pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles perduodami saugoti, kol nuteistasis bus paleistas iš pataisos įstaigos, arba sunaikinami. Atitinkamai pagal BVK 1 priedo 9 punktą laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama be gydytojo leidimo turėti vaistus (vaistinius preparatus) ir medicininės paskirties daiktus.

Šiame kontekste akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju minėtos pareiškėjo turėtos tabletės buvo pažeistose pakuotėse, pareiškėjas su savimi neturėjo jokio gydytojo leidimo ir negalėjo pateikti jokių jų tapatumą patvirtinančių duomenų, t. y. duomenų, patvirtinančių, kad šios tabletės iš tiesų buvo ant pakuočių nurodyti vitaminai, tokių duomenų neturėjo ir LAVL pareigūnai, o Vidaus ligų skyriaus viršininkė, apžiūrėjusi tabletes, taip pat negalėjo patvirtinti jų tapatumo. Taigi, pareiškėjui atvykus į LAVL ir šios įstaigos pareigūnams kilus pagrįstų įtarimų dėl minėtų pažeistose pakuotėse buvusių tablečių tapatumo, nesant pakankamai duomenų, jog šios tabletės iš tiesų yra vitaminai, LAVL pareigūnai pagrįstai ir teisėtai jas paėmė iš pareiškėjo.

Pabrėžtina, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad LAVL pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu būtų naudoję psichologinį smurtą, jam grasinę ar kitokiu būdu siekę neteisėtai jį paveikti dėl paaiškinimo turinio ar kitų motyvų. Be to, kaip minėta, vėliau per protingą terminą, be nepagrįsto delsimo nustačius, kad šios tabletės iš tiesų yra vitaminai, t. y. patvirtinus jų tapatumą, jos nedelsiant buvo grąžintos pareiškėjui. Taigi, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) CK 6.271 straipsnio prasme, o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys