A-602-915-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-915/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01370-213-0

Procesinio sprendimo kategorija 19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. S. ir atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. S. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. S. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK, Komisija, atsakovas) 2013 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. KS-25 „Dėl I. S.“ (toliau – ir Sprendimas).

Paaiškino, kad Kelmės rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorės I. S. 2012 m. liepos 11 d. įsakyme Nr. A-658 „Dėl administracijoje turimų automobilių“ (toliau – ir Įsakymas) nėra nurodyta administracijos direktoriui priskirtą automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), laikyti vien I. S. gyvenamosios vietos adresu. Šiuo įsakymu patvirtinta visų Administracijos tarnybinių automobilių saugojimo vietų ir asmenų, atsakingų už transporto naudojimo kontrolę, sąrašo nauja redakcija. Šio sąrašo 5 punkte nustatyta, kad automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojantys asmenys yra I. S. ir V. R., automobilio saugojimo vieta – (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini); asmuo, atsakingas už transporto naudojimo kontrolę, – I. S. Pasak pareiškėjos, Įsakymas priimtas vadovaujantis Kelmės rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. T-392 patvirtintomis Tarnybinių lengvųjų automobilių įsigijimo, nuomos ir naudojimo Kelmės rajono biudžetinėse įstaigose taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), kurios nustato, jog tarnybiniai lengvieji automobiliai po darbo, poilsio, švenčių dienomis, darbuotojų atostogų, ligos ir komandiruočių laikotarpiu laikomi įstaigos vadovo nustatytoje nuolatinėje laikymo vietoje, išskyrus tuos atvejus, kai į komandiruotę vykstama tarnybiniu lengvuoju automobiliu, taip pat išskyrus Savivaldybės ekstremalių situacijų centro pirmininkui priskirtą automobilį. Šios Taisyklės patvirtintos iki jai tampant savivaldybės administracijos direktore. Taip pat nurodė, kad Taisyklių 2 punktu rajono biudžetinių įstaigų vadovai įpareigoti patvirtinti savo įstaigos tarnybinių ir netarnybinių lengvųjų automobilių naudojimo taisykles, o pagal Tarybos 2004 m. birželio 11 d. sprendimu patvirtintą Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigybės aprašymą, administracijos direktorius tiesiogiai ir asmeniškai atsako už Tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje.

Pasak pareiškėjos, ji yra patvirtinta Kelmės rajono savivaldybės ekstremalių situacijų komisijos pirmininke. Pagal Savivaldybių ekstremalių situacijų komisijų tipinius nuostatus ir Kelmės rajono savivaldybės ekstremalių situacijų komisijos nuostatus, savivaldybės ekstremalių situacijų komisijos pirmininkas, savivaldybėje gresiant ekstremaliajai situacijai arba jai susidarius, sušaukia posėdžius ir organizuoja komisijos darbą; savivaldybės ekstremaliųjų situacijų komisijos nariai turi susirinkti nedelsdami, o ne darbo metu, poilsio ir švenčių dienomis kaip galima greičiau. Siekiant užtikrinti operatyvų bei greitą savivaldybės ekstremaliųjų situacijų komisijos darbą, Tarybos sprendimu ir buvo nustatyta išimtis dėl savivaldybės ekstremaliųjų situacijų komisijos pirmininko tarnybinio lengvojo automobilio laikymo ne vien savivaldybės nuolatinėje vietoje. Pabrėžė, kad sprendime nėra nustatytas ir įvardytas faktas, kad jai priskirtas tarnybinis automobilis nuo 2012 m. liepos buvo laikomas prie jos namų ar juo buvo važiuota į darbą ir atgal. Priskirto automobilio laikymo vietų nustatymas nepažeidžia Tarybos Taisyklių, nes juo ekstremalių situacijų komisijos pirmininko automobiliui laikyti yra numatyta išlyga iš bendros taisyklės. Be to, automobiliui laikyti nustatytos dvi vietos, todėl skundžiamo sprendimo teiginiai, jog ji susikūrė išskirtines sąlygas tarnybinį transportą naudoti ir ne tarnybos reikmėms, taip leisdama sau savivaldybės biudžeto sąskaita sutaupyti asmeninių lėšų, yra nepagrįsti. Sprendime nenurodytas nė vienas atvejis, kad automobiliu ji važiavo į darbą ir iš jo ar kitaip panaudojo ne tarnybos reikmėms, taip pat nenustatyta, kad taip ji būtų savivaldybės biudžeto sąskaita sutaupiusi asmeninių lėšų.

Vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėja pažymėjo, kad viešojo administravimo subjekto priimtas individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas, ko skundžiamas sprendimas neatitinka.

Pažymėjo, kad sprendime nurodyta aplinkybė, jog nuo 2012 m. liepos mėnesio tarnybiniu automobiliu pradėta važinėti maršrutu (duomenys neskelbtini), neatitinka tikrovės. Automobilio kelionės lapuose yra užfiksuota, kad automobiliu važiuota maršrutu (duomenys neskelbtini), o tai nėra tapatu VTEK nurodytam maršrutui. Kai kuriomis iš VTEK nurodytų dienų apskritai net nebuvo važiuojama į (duomenys neskelbtini) arba juo vyko ne ji. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad visi viešojo administravimo subjektų sprendimai turi būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Pažymėjo, kad dokumentų, pateisinančių įvardytas išvykas į (duomenys neskelbtini), Komisijai pateikti nespėjo, nes to Komisija paklausė tik posėdyje. Be to, ji nežinojo, kokie konkrečiai vykimai tarnybiniu automobiliu ir kokiomis datomis domino Komisiją. Nurodė, kad viešosios įstaigos „Tytuvėnų piligrimų centras“ 2013 m. balandžio 16 d. rašte Nr. SD-61 nurodyta, kad ji buvo atvykusi į šią įstaigą 2012 m. liepos 25 d., rugpjūčio 6 ir 28 d., rugsėjo 11 d., spalio 25, 29 d., lapkričio 7, 22, 27 d., gruodžio 18 d. Tytuvėnų apylinkių seniūnija savo 2013 m. balandžio 17 d. rašte Nr. S-72 pažymėjo, jog ji buvo atvykusi į apylinkę 2012 m. rugpjūčio 27 d., rugsėjo 6 d., rugsėjo 25 d., spalio 2 ir 3 d., lapkričio 5 ir 16 d., gruodžio 3 d. Tytuvėnų seniūnijos 2013 m. balandžio 18 d. rašte Nr. (1.5) S-52 nurodyta, kad ji buvo atvykusi į (duomenys neskelbtini) 2012 m. liepos 13 d., rugsėjo 6, 24 d., spalio 1, 4, 5, 9 d., lapkričio 2, 14, 18 d., gruodžio 3 ir 6 d. Tytuvėnų kultūros centro 2013 m. balandžio 16 d. rašte Nr. S-9 pažymėta, kad ji buvo atvykusi į šį centrą 2012 m. rugsėjo 19 d., lapkričio 29 d., gruodžio 12, 14, 17 d. Be to, ji dalyvavo Tytuvėnų apvažiavimo kelio darbų apžiūroje 2012 m. lapkričio 5, 14 ir 29 d. Atkreipė dėmesį, kad kai kuriomis iš sprendime nurodytų dienų vyko ne tik į (duomenys neskelbtini), bet ir į kitas vietoves, ką įrodo įrašai kelionės lapuose.

Atsakovas VTEK su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjos skundo argumentai, jog, priimdama Įsakymą ji vykdė Taisykles, atmestini, nes jos einamos pareigos nešalina prievolės laikytis Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) reikalavimų. Administracijos direktoriaus pareigos, kaip ir bet kurios kitos pareigos valstybės tarnyboje, turi būti įgyvendinamos pagal įstatymus. Įstatymas įpareigoja valstybės tarnyboje dirbantį asmenį vykdyti jam pavestas funkcijas ir vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto. Remdamasis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 6 punktais, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 15 straipsnio 1 dalies 10 punktu, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad draudimo valstybės nuosavybę naudoti ne tarnybinei veiklai išimtis gali nustatyti tik specialus tapačios teisinės galios valstybės turto naudojimą reglamentuojantis teisės aktas, todėl bet kokie kiti turto naudojimo pagrindai yra Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatos pažeidimas. Todėl pareiškėja negalėjo savo įsakymu pakeisti įstatymuose nustatytos valstybės ir savivaldybių turto naudojimo tvarkos ir įteisinti tarnybinio transporto naudojimą ne tarnybinėms reikmėms.

Atsakovo nuomone, pareiškėjos argumentai, jog VTEK sprendime nėra nurodytas nė vienas konkretus atvejis, kai ji būtų važiavusi tarnybiniu automobiliu į darbą ir iš jo į namus, atmestini, kadangi Komisija nustatė, jog pareiškėja, būdama Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktore, 2012 m. liepos 11 d. priėmė įsakymą, kuriuo jai priskirtą tarnybinį automobilį nurodė laikyti jos gyvenamosios vietos adresu. Taip pat nustatyta, kad nuo 2012 m. liepos mėnesio tarnybiniu automobiliu pradėta važinėti maršrutu (duomenys neskelbtini).

Per 2012 m. II pusmetį užfiksuoti 32 tokie atvejai, nuvažiuota apie 1 280 km. Visus minėtus kelionės lapus pildė ir pasirašė pati pareiškėja. Komisijai iki sprendimo priėmimo dienos nebuvo pateikta jokių minėtų kelionių tarnybinį būtinumą galinčių įrodyti dokumentų, todėl padaryta išvada, kad pareiškėja susikūrė išskirtines sąlygas tarnybinį transportą naudoti ir ne tarnybos reikmėms, taip leisdama savivaldybės biudžeto sąskaita sutaupyti asmeninių lėšų. Taip pat paaiškino, kad Komisija, 2013 m. sausio 16 d. raštu Nr. S-87-(2.5) pranešdama pareiškėjai apie jos atžvilgiu pradėtą tyrimą, paprašė pateikti išsamų, atliekamam tyrimui reikšmės galinčių turėti aplinkybių paaiškinimą.

Tačiau pareiškėja jokių tarnybinių išvykų pobūdį pagrindžiančių dokumentų nepateikė. Priešingai, neneigė, kad laiko tarnybinį automobilį prie savo namo, ir motyvavo tai nepakankamu darbo apmokėjimu. Iš jos 2013 m. vasario 9 d. atsakymo Nr. (7.24)S-444, paaiškinimų Komisijos 2013 m. kovo 26 d. posėdyje matyti, kad ji naudojosi tarnybiniu automobiliu asmeninėms reikmėms, todėl teismui pateikti tai neigiantys dokumentai vertintini kritiškai. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos teismui pateikti dokumentai yra surašyti po Komisijos sprendimo priėmimo ir adresuoti jos advokatui, todėl jų patikimumas abejotinas.

Be to, aptariami įrodymai surašyti Administracijos direktorei pavaldžių įstaigų, todėl neatmestina, kad ji pasinaudojo vadovaujamomis pareigomis ir davė nurodymus pavaldžių įstaigų vadovams pateisinti jos elgesį. Atsakovo nuomone, pareiškėjos kaltinimai, jog VTEK sprendime nenurodoma, kokioms ir kokio konkretaus įstatymo normoms prieštarauja jos pasirašytas įsakymas dėl tarnybinio automobilio saugojimo vietos ir kodėl jis naikintinas, yra nepagrįsti. Komisija, pasinaudodama Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 5 punktu, ginčijamame sprendime pasiūlė Kelmės rajono savivaldybės merui imtis priemonių, kad pareiškėjos 2012 m. liepos 11 d. priimtas įsakymas Nr. A-658, kaip prieštaraujantis Įstatymo nuostatoms, būtų nedelsiant panaikintas, bei užtikrinti, kad būtų nustatytos savivaldybės tarnybinių automobilių naudojimo ir saugojimo taisyklės, užkertančios kelią galimiems piktnaudžiavimo atvejams ateityje.

Aptariamas Įsakymas prieštarauja Įstatymo nuostatoms, nes buvo priimtas nevengiant interesų konflikto, naudojantis pareigomis asmeninei naudai gauti bei naudojantis savivaldybės valdomu turtu ne tarnybinei veiklai (Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 6 punktų pažeidimas).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: panaikino Komisijos 2013 m. kovo 26 d. sprendimo dalį, kurioje konstatuota, kad I. S. pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktus, bei dalį, kurioje išdėstytas siūlymas Kelmės rajono savivaldybės merui inicijuoti administracines procedūras išlaidoms, atsiradusioms dėl savivaldybei priklausančio tarnybinio automobilio naudojimo ne tarnybos reikmėms, išieškoti iš I. S. asmeninių lėšų; kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 1 straipsniu, padarė išvadą, kad pareiškėja, priimdama Įsakymą, pasielgė taip, jog iškilo abejonių, kad egzistuoja interesų konfliktas, kadangi jai priskirtas tarnybinis automobilis galėjo būti laikomas jos gyvenamojoje vietoje ir ji turėjo galimybę tuo automobiliu naudotis ne tik tarnybos tikslais. Tą patvirtina ir Kelmės rajono savivaldybės darbuotojų skundas Komisijai. Remdamasis Taisyklių 2 punktu, Administracijos direktoriaus pareigybės aprašymo 8 punktu, Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalimis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja pateko į interesų konflikto situaciją ir privalėjo imtis priemonių šiai interesų konflikto situacijai pašalinti, t. y. nusišalinti nuo Įsakymo priėmimo, tačiau to nepadarė ir pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Teismas pažymėjo, kad nėra kvestionuojama pareiškėjos, kaip Administracijos direktorės, teisė ir pareiga vykdyti funkcijas, nustatytas Tarybos sprendimais ar kitais teisės aktais. Tačiau tai turi būti daroma būdais, kurie nekeltų abejonių, jog yra interesų konfliktas, kaip to reikalauja Įstatymo 3 straipsnio 2 punktas. Teismo vertinimu, valstybės tarnyboje dirbančio asmens pareigų priešprieša turi būti sprendžiama Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytu būdu – suteikiant viršenybę pareigai vengti interesų konflikto (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1422/2010).

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, išdėstytais administracinėse bylose Nr. A525-998/2013, A261-3154/2011, A525-518/2013, A602-230/2013, A14-844/2007, A442-705/2008, A146-2624/2012, teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad įsakymu buvo patvirtintas ne tik jai priskirto, bet ir visų kitų savivaldybės administracijos tarnybinių automobilių saugojimo vietų ir asmenų, atsakingų už transporto naudojimo kontrolę, sąrašas, be to, ji yra Savivaldybės ekstremaliųjų situacijų komisijos pirmininkė, todėl pagal Taisyklių 20 punktą turėjo teisę nustatyti automobilio laikymo vietą savo namuose.

Teismo vertinimu, šie argumentai nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėja, priimdama Įsakymą, kuriuo, be kita ko, nustatė jai priskirto automobilio saugojimo vietą savo gyvenamosios vietos adresu, sukėlė abejonių, jog egzistuoja interesų konfliktas, ir privalėjo vadovautis Įstatymo nustatytomis priemonėmis šiam konfliktui išvengti. Dėl to teismas padarė išvadą, kad pareiškėja, priimdama Įsakymą, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimą, todėl VTEK sprendimo dalį dėl šio pažeidimo laikė teisėta ir pagrįsta.

Spręsdamas dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų pažeidimo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2146/2008. Teismo vertinimu, norint konstatuoti, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktus, reikia nustatyti, kad ji gavo asmeninės naudos pasinaudojusi savo pareigomis ir naudojosi savivaldybės valdomu turtu ne tarnybinei veiklai.

Teismas, ištyręs į bylą pateiktus automobilio VW Passat kelionės lapus, padarė išvadą, kad jie nepagrindžia, jog pareiškėja 2012 m. liepos 13, 25 d., rugpjūčio 6, 20, 24, 28 d., rugsėjo 6, 11, 19, 24, 25 d., spalio 1, 2, 3, 4, 5, 25, 29, 30 d., lapkričio 2, 5, 7, 14, 16, 22, 27, 28 d, gruodžio 3, 6, 12, 14, 17, 18 d. važiavo maršrutu (duomenys neskelbtini). Nurodytomis dienomis pareiškėja važiavo maršrutu (duomenys neskelbtini), 2012 m. rugpjūčio 24 d. važiuota maršrutu (duomenys neskelbtini). Atstumas tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra apie 19,4 km, kelionės lapuose nurodyta, kad maršrutu (duomenys neskelbtini) nuvažiuota apie 40–43 km, taigi tiek, kiek sudaro kelionė iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir atgal. Remdamasis paminėtais duomenimis, teismas padarė išvadą, kad iš kelionės lapų negalima daryti išvados, jog pareiškėja I. S. tarnybiniu automobiliu naudojosi ne tarnybinei veiklai, ir kad pasinaudojusi tarnybiniu automobiliu ne tarnybinei veiklai gavo asmeninės naudos. Teismas konstatavo, kad pareiškėja teismui pateikė viešosios įstaigos „Tytuvėnų piligrimų centras“ 2013 m. balandžio 16 d. raštą Nr. SD-61, Tytuvėnų apylinkių seniūnijos 2013 m. balandžio 17 d. raštą Nr. S-72, Tytuvėnų seniūnijos 2013 m. balandžio 18 d. raštą Nr. (1.5) S-52 ir Tytuvėnų kultūros centro 2013 m. balandžio 16 d. raštą Nr. S-9, kuriuose nurodytos I. S. apsilankymų nurodytose institucijose datos. Atsakovas nepateikė jokių kitų objektyvių įrodymų, išskyrus aptartus kelionės lapus, patvirtinančių, kad pareiškėja tarnybiniu automobiliu naudojosi ne tarnybinei veiklai ir kad gavo iš to asmeninės naudos. Remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, teismas padarė išvadą, kad ginčijamo sprendimo dalis dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų pažeidimų nurodytų Viešojo administravimo įstatymo nuostatų neatitinka. Iš byloje surinktų įrodymų negalima daryti išvados, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktus, todėl ši Komisijos sprendimo dalis panaikinta.

Remdamasis Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas padarė išvadą, kad Komisija ginčijamame sprendime pagrįstai pasiūlė Kelmės rajono savivaldybės merui imtis priemonių, kad 2012 m. liepos 11 d. įsakymas Nr. A-658, kaip prieštaraujantis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatoms, būtų nedelsiant panaikintas, bei užtikrinti, kad būtų nustatytos savivaldybės tarnybinių automobilių naudojimo ir saugojimo taisyklės, užkertančios kelią galimiems piktnaudžiavimo atvejams ateityje. Be to, įvertinęs Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 29 straipsnio 6 dalies 4 punkto nuostatas, teismas padarė išvadą, kad VTEK sprendime išdėstytas siūlymas kelti klausimą dėl tarnybinės nuobaudos I. S. skyrimo už Įstatymo draudžiamų ir įpareigojančių nuostatų pažeidimus laikytinas pagrįstu. Tačiau įvertinus tai, kad nebuvo konstatuotas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų pažeidimas, Komisijos sprendime išdėstytas siūlymas inicijuoti administracines procedūras išlaidoms, atsiradusioms dėl savivaldybei priklausančio tarnybinio automobilio naudojimo ne tarnybos reikmėms, išieškoti jas iš I. S. asmeninių lėšų, laikytas nepagrįstu, todėl panaikintas.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėja I. S. (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį, kuria atmesta jos skundo dalis dėl VTEK sprendimo, ir jos skundą tenkinti visiškai.

Apeliantė nurodo argumentus, kurie išdėstyti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, jog pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Administracijos direktorė turi teisę tvirtinti savivaldybės tarnybinių ir netarnybinių lengvųjų automobilių naudojimo taisykles, kartu nurodydamas, kad tik jos pačios tarnybinio automobilio naudojimo tvarkos nustatymas sukelia interesų konfliktą. Tačiau tuo pačiu nurodė, jog turi būti panaikintas visas Įsakymas, kaip prieštaraujantis Įstatymo nuostatoms, nors Įsakyme yra nustatytos naudojimo taisyklės ir kitiems savivaldybės darbuotojams. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėja, būdama Administracijos direktore, atsako už Tarybos sprendimų įgyvendinimą ir joks kitas asmuo negali priimti aktų, įgyvendinančių Tarybos sprendimus, todėl draudžiant pareiškėjai priimti įsakymą dėl tarnybinių automobilių saugojimo, Administracijoje nelieka pareigūno, turinčio įgalinimus šį klausimą išspręsti. I. S. nuomone, nusišalinimas nuo tokio klausimo sprendimo pažeistų viešąjį interesą. Apeliantės vertinimu, teismo sprendimas prieštaringas – nurodė, kad pareiškėja, priimdama Įsakymą pasielgė taip, jog iškilo abejonių dėl interesų konflikto, tačiau kartu pripažino, jog byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėja tarnybiniu automobiliu naudojosi asmeniniais tikslais. Be to, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-998/2013, nurodo, kad aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, pačios savaime dar nereiškia interesų konflikto buvimo. Pažymėjo, kad šiuo atveju nėra galimybės realizuoti Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes Taisyklės priimtos dar iki jai tampant Administracijos direktore.

Atsakovas VTEK apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti VTEK 2013 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. KS-25.

Apeliaciniame skunde atsakovas išdėsto panašius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, kad pareiškėjos 2012 m. II pusmečio kelionės tarnybiniu automobiliu yra nesusijusios su valstybės tarnybos reikmėmis, todėl ji pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktus. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas, kadangi pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiga įrodyti tarnybinį veiklos pobūdį tenka pačiam valstybės tarnautojui (nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1239/2012). Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja rašytiniuose paaiškinimuose ir žodžiu Komisijos posėdyje buvo išdėsčiusi priešingą įvykių versiją nei vėliau teismui pateiktuose pareiškėjos advokatui adresuotuose dokumentuose, todėl šių dokumentų turinys turėtų būti vertinamas kritiškai.

Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėja prašo jį atmesti. Atsiliepimą iš esmės grindžia savo apeliacinio skundo argumentais.

Atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir patenkinti VTEK apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą. Atsiliepimą grindžia savo apeliacinio skundo argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas byloje kilęs dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo, kuriuo pareiškėja I. S. pripažinta pažeidusi Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 (priimdama Įsakymą, pateko į interesų konflikto situaciją ir nesiėmė priemonių šiai situacijai pašalinti), 3 ir 6 (naudojosi savivaldybės turtu asmeninėms reikmėms ir gavo asmeninės naudos) punktų nuostatas.

Apeliaciniuose skunduose keliamas šių abiejų Komisijos sprendimo aspektų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl kiekvieno iš jų pasisakys atskirai.

Dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama vešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje (Įstatymo 1 str.). Siekiant šių uždavinių, Įstatymo 3 straipsnyje yra įtvirtintos asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, bendrosios prievolės. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. To paties Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje. Taigi, kaip yra pabrėžęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo tikslai yra prevenciniai, o konstatuoti, jog asmuo pažeidė šį Įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-998/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013 m., p. 415-431).

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja toks konfliktas. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas, todėl valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-998/2013 ir kt.).

Tuo tarpu Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis administracinių teismų praktikoje aiškinama kaip draudžianti atlikti teisei priešingas veikas – dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus – t. y. reikalauja susilaikyti nuo tam tikro elgesio varianto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1121/2011 ir kt.). Vertinant, ar buvo pažeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis, būtina išsiaiškinti tik tą faktinę aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011, 2011 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2861/2011, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013 ir kt.).

Pagal administracinių teismų praktiką, tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-844/07, 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011, 2011 m. spalio 27 d. sprendimą administracinėje byloje A492-3330/2011, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012 ir kt.).

Taip pat pažymėtina, kad terminai „interesų konfliktas“, „viešieji interesai“, „privatūs interesai“ yra specialūs teisiniai terminai. Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje interesų konfliktas apibrėžiamas kaip situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais. Tuo tarpu viešieji interesai Įstatyme suprantami kaip visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai (Įstatymo 2 str. 3 d.), o privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas (Įstatymo 2 str. 2 d.). Atitinkamai asmeninis suinteresuotumas, remiantis Įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, yra valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens (ar jam artimo asmens) moralinė skola, moralinis įsipareigojimas, turtinė ar neturtinė nauda arba kitas panašaus pobūdžio interesas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, pačios savaime dar nereiškia interesų konflikto buvimo. Jos apibūdina tam tikrą bendrą asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, padėtį (jo turėtus ar esamus santykius su kitais asmenimis, dalyvavimą netarnybinėje veikloje, sudarytus sandorius ar pan.) ir savo esme yra tik prielaidos interesų konfliktui kilti. Tačiau valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens tarnybinėje veikloje atsiradus tam tikroms konkrečioms šios veiklos vykdymo aplinkybėms (atsiradus reikalui parengti ar priimti tam tikrą konkretų sprendimą, gavus tam tikrą konkretų pavedimą ir pan.), minėtos aplinkybės, išreiškiančios prielaidas interesų konfliktui kilti, kartu su minėtomis konkrečiomis tarnybinės veiklos aplinkybėmis virsta interesų konfliktu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1422/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-998/2013 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje aplinkybė, kad savivaldybės tarnybinio automobilio saugojimo vieta gali būti numatyta ne tik savivaldybės garažo teritorijoje, savaime nelemia interesų konflikto buvimo, tačiau įvertinus tai, kad kita tarnybinio automobilio saugojimo vieta buvo numatyta asmens, rengusio įsakymą, namų adresu, kelia pagrįstų abejonių, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, šiuo atveju pareiškėja, priėmė sprendimą, kuris yra akivaizdžiai susijęs ir su jos privačiais interesais. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą.

Pažymėtina, kad Komisija, priimdama ginčijamą Sprendimą, konstatavo, jog savivaldybės administracijos vadovė susikūrė išskirtines sąlygas tarnybinį automobilį naudoti ir ne tarnybos reikmėms važinėdama į darbą ir iš jo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 543 „Dėl Pavyzdinių tarnybinių lengvųjų automobilių naudojimo biudžetinėse įstaigose taisyklių patvirtinimo“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gruodžio 9 d. iki 2014 m. sausio 17 d.) 4 punkte nustatyta, kad tarnybinius lengvuosius automobilius bet kuriuo paros metu, taip pat poilsio ir švenčių dienomis gali naudoti darbuotojai tik tarnybos reikmėms, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 17 d. nutarimo Nr. 1341 „Dėl tarnybinių lengvųjų automobilių biudžetinėse įstaigose“ 1.10 punkte nurodytus atvejus.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 17 d. nutarimo Nr. 1341 „Dėl tarnybinių lengvųjų automobilių biudžetinėse įstaigose“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. gegužės 27 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d.) 1.10 punkte įtvirtinta, kad biudžetinių įstaigų vadovai turi užtikrinti racionalų lėšų tarnybiniams lengviesiems automobiliams išlaikyti naudojimą ir tarnybinių lengvųjų automobilių naudojimą tik tarnybos reikmėms, išskyrus 1.101 punkte numatytus atvejus. 1.101 punkte numatyta, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai, Ministro Pirmininko kancleris, Lietuvos kariuomenės, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų, Generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, diplomatinių atstovybių vadovai turi teisę naudotis tarnybiniais lengvaisiais automobiliais su vairuotojais ar be vairuotojų ir kitais su jų veiklos ypatumais susijusiais atvejais, kai būtina užtikrinti jų pareigų vykdymą arba asmens saugumą, įskaitant nuvykimą į darbą ir grįžimą iš jo, taip pat ministrų vykimą į susitikimus su gyventojais ir į kitus renginius.

Pareiškėja, kuri yra savivaldybės administracijos direktorė, į šį sąrašą nepatenka, todėl jai taikomos bendrosios normos dėl tarnybinio automobilio naudojimo tik tarnybos reikmėms. Taigi Komisija pagrįstai rėmėsi nuostata, kad nagrinėjamu atveju tarnybinis automobilis negalėjo būti naudojamas vykti iš namų į darbą arba iš darbo į namus. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad Įsakymas dėl tarnybinio automobilio laikymo pareiškėjos gyvenamosios vietos adresu, kurį priėmė pati pareiškėja, galėjo lemti interesų konflikto situaciją.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad tokių konfliktinių situacijų sprendimui Įstatyme yra skirta 11 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą ir asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas motyvuotu rašytiniu sprendimu gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje. Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėja savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad ji neįvykdė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų reikalavimų, o aplinkybė, ar draudimą dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, pažeidęs asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, pasiekė norimą rezultatą, taip pat nėra teisiškai reikšminga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2624/2012, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-998/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog Įstatymas nenumato jokių išimčių, kada asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, galėtų neinformuoti savo tiesioginio vadovo ar institucijos vadovo įgalioto atstovo bei asmenų, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nenusišalinti nuo dalyvavimo sprendimo, kuris sukelia interesų konfliktą, rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-998/2013).

Pareiškėja nurodo, jog ji neturėjo pasirinkimo ir privalėjo priimti ginčo Įsakymą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu jos aiškinimu nesutinka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog atsižvelgiant į tai, kad Įstatymu yra siekiama užkirsti kelią bet kokioms abejonėms dėl valstybės tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumo, neturi jokios reikšmės aplinkybė, ar asmens, patekusio į viešųjų ir privačių interesų konfliktą, balsas buvo lemiamas priimant (ar nepriimant) atitinkamą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-101/2012 ir kt.). Įstatymų leidėjas nustatė, kad vien suinteresuoto asmens dalyvavimas svarstyme gali turėti įtakos teisingų sprendimų priėmimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1945/2008, Administracinių teismų praktika Nr. 16, p. 287–292). Be to, pareiškėją elgtis taip, jog nekiltų jokių net menkiausių abejonių jos nešališkumu, įpareigoja ne tik minėtos Įstatymo nuostatos, tačiau toks įpareigojimas kyla ir iš pačios pareiškėjos kaip savivaldybės administracijos direktorės statuso bei jam keliamų reikalavimų ir su tuo susijusių visuomenės lūkesčių (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-998/2013). Pažymėtina, jog byloje nepateikta jokių įrodymų, kad pareiškėja būtų stengusis įgyvendinti Įstatymo reikalavimus ir pranešusi institucijos vadovui apie siekį nusišalinti. Atkreiptinas dėmesys, jog Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nusišalinimo nepriėmimo institutas leidžia išvengti situacijos, kad nenusišalintų visi galintys priimti sprendimą asmenys, taip galimai užkertant kelią sprendimų priėmimui, tačiau tam visų pirma turi būti išreikštas į interesų konflikto situaciją patekusio asmens informavimas apie tai ir išreikštas siekis nusišalinti. Įvertinus tai, kas pasakyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog Komisija pagrįstai pripažino I. S. pažeidus Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Atsižvelgiant į tai, jog Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimas konstatuotas teisingai, Komisija, remdamasi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje suteiktais įgaliojimais, pagrįstai sprendime išdėstė siūlymą savivaldybės merui imtis priemonių pareiškėjos priimtam Įsakymui panaikinti, taip pat kelti klausimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjai.

Dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų pažeidimo

Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktuose numatyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti; nesinaudoti ir neleisti naudotis jokiu valstybės ar savivaldybių valdomu turtu ne tarnybinei veiklai. Atskirais atvejais taikomas išimtis gali nustatyti įstatymai.

Nagrinėjamoje byloje Komisija sprendė, kad pareiškėja pažeidė šiuos Įstatymo reikalavimus, tarnybiniu automobiliu važinėjo maršrutu (duomenys neskelbtini). Komisijos sprendime nurodyta, jog per 2012 m. II pusmetį nustatyti 32 tokie atvejai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo pateiktam faktų vertinimui bei teisės aiškinimui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Pažymėtina, jog šios bylos nagrinėjimo ribas apsprendžia Komisijos sprendime įvardyti galimai pareiškėjos padaryti veiksmai. Nei bylą nagrinėjantys teismai, nei Komisija teikdama argumentus apeliaciniame skunde, negali praplėsti šių ribų. Todėl apeliacinės instancijos teismas tiria, vertina ir pasisako būtent dėl 2012 m. liepos 13, 25 d., rugpjūčio 6, 20, 24, 28 d., rugsėjo 6, 11, 19, 24, 25 d., spalio 1, 2, 3, 4, 5, 25, 29, 30 d., lapkričio 2, 5, 7, 14, 16, 22, 27, 28 d., gruodžio 3, 6, 12, 14, 17 ir 18 d. pareiškėjos kelionių.

Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje atsakovo pateiktus kelionės lapus, kuriuose užfiksuotos aptariamos kelionės (I t., b. l. 107-107, 113-114, 116, 119-120, 122, 125-126, 128-130), nustatė, kad nei vieną iš nurodytų dienų nebuvo važiuojama Komisijos sprendime nurodytu maršrutu (duomenys neskelbtini). Kelionės lapuose užfiksuoto maršruto (duomenys neskelbtini) negalima prilyginti atsakovo sprendime nurodomam, kadangi tai reiškia priešingas vykimo kryptis. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja nurodytomis dienomis tarnybiniu automobiliu būtų vykusi į darbą ir iš jo.

Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad minėtuose dokumentuose užfiksuotos aplinkybės būtų neteisingos. Be to, nurodytuose kelionių lapuose užfiksuotas vykimo kryptis patvirtina ir pareiškėjos pirmosios instancijos teismui pateikti dokumentai (viešosios įstaigos „Tytuvėnų piligrimų centras“ raštas su priedais, I t., b. l. 15-72; Kelmės rajono savivaldybės administracijos Tytuvėnų apylinkių seniūnijos raštas, I t., b. l. 73-78; Tytuvėnų kultūros centro raštas, I t., b. l. 79; Kelmės rajono savivaldybės administracijos vykdomų darbų patikrinimo aktai, I t., b. l. 80-82).

Aplinkybė, jog raštai buvo adresuoti pareiškėjos advokatui, nesudaro pagrindo jų vertinti kaip neatitinkančių tikrovės. Be to, jie papildo atsakovo pateiktų kelionės lapų duomenis, jiems neprieštarauja. Tuo tarpu VTEK posėdžio metu pareiškėjos išsakyti teiginiai, kad yra buvę keletas atvejų, kai į namus buvo grįžta su tarnybiniu transportu (I t., b. l. 122-124), yra abstraktūs, jų nepagrindžia jokie kiti byloje surinkti įrodymai, be to, iš tokių pareiškėjos pasakymų neįmanoma nustatyti, kokiomis datomis, kiek kartų buvo vykstama maršrutu (duomenys neskelbtini).

Kaip minėta anksčiau, bylą nagrinėjantis teismas negali išeiti už bylos nagrinėjimo ribų, todėl savo iniciatyva nustatinėti naujų, VTEK sprendime aiškiai neįrašytų, galimai pažeidžiančių Įstatymo nuostatas veikų neturi pagrindo. Dėl šių priežasčių spręstina, jog neįrodžius, kad pareiškėja vyko Komisijos sprendime nurodytomis datomis maršrutu (duomenys neskelbtini), negalima daryti išvados, kad tarnybinį automobilį ji naudojo asmeninėms reikmėms ir taip gavo asmeninės naudos. Remiantis aukščiau nurodytais motyvais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino Komisijos sprendimo dalį, kuria pareiškėja pripažinta pažeidusia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktus, neteisėta.

Įvertinus tai, kad nebuvo konstatuotas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų pažeidimas, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog Komisijos sprendime išdėstytas siūlymas inicijuoti administracines procedūras išlaidoms, atsiradusioms dėl savivaldybei priklausančio tarnybinio automobilio naudojimo ne tarnybos reikmėms, išieškant jas iš I. S. asmeninės lėšų, laikytinas nepagrįstu.

Dėl Komisijos sprendimo rezoliucinės dalies 2.1 punkto

Apeliaciniame skunde pareiškėja akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paliko nepakeistu Komisijos sprendimo siūlymą Kelmės rajono savivaldybės merui imtis priemonių, jog visas I. S. 2012 m. liepos 11 d. išleistas įsakymas Nr. A-658, kaip prieštaraujantis Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms, būtų nedelsiant panaikintas. Apeliantės nuomone, ginčas kyla tik dėl tos Įsakymo dalies, kuria jai priskirto automobilio laikymo vieta numatyta ir prie jos namų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs VTEK sprendimo rezoliucinę dalį, sprendžia, kad nurodyti pareiškėjos argumentai nesudaro pagrindo pripažinti sprendimą neteisėtu.

Visų pirma pažymėtina, kad VTEK pasiūlymas yra adresuotas merui ir jam yra pasiūlyta imtis konkrečių priemonių, todėl būtent merui toks siūlymas sukelia konkrečias teisines pasekmes ir įpareigoja jį imtis atitinkamų veiksmų, o tuo pačiu, nesutinkant su siūlymu, imtis teisinių priemonių. Be to, Įsakymo atskiruose punktuose yra numatytos teisės ir pareigos kitiems asmenims, ne pareiškėjai, o pareiškėja nėra įgaliota ginti jų interesus. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Komisijos sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktas yra rekomendacinio pobūdžio, jame išdėstytas siūlymas merui, kas rodo, jog asmuo, kuriam jis adresuotas, turi diskreciją pasirinkti jo įvykdymo metodus.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išanalizavo bei teisingai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. S. ir atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius