3K-3-172-916/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-172-916/2015

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00250-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 121.3; 121.18 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Dalios Vasarienės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. D. (A. D. ) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovui A. D. dėl avanso grąžinimo bei atsakovo priešieškinį ieškovei dėl nuostolių priteisimo, trečiasis asmuo V. P. .

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo 210 000 Lt (60 820,20 Eur) bei 5 proc. dydžio procesines palūkanas.

Ieškovė ir atsakovas 2012 m. sausio 11 d. sudarė notarinę preliminariąją nekilnojamųjų daiktų (dviejų žemės sklypų) pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), kuria įsipareigojo iki 2012 m. kovo 30 d. sudaryti turto pirkimo–pardavimo sutartį; parduodamo turto bendra kaina 2 200 000 Lt (637 164,04 Eur). Pardavėjas (atsakovas) įsipareigojo iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo išregistruoti vienam iš žemės sklypų taikytą areštą, jei pirkėja (ieškovė) įvykdys sutarties 3.3 punkte nustatytą įsipareigojimą sumokėti 210 000 Lt (60 820,20 Eur) avansą. Likusi sutarties suma (1 990 000 Lt (576 343,84 Eur) turėjo būti sumokėta iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Nurodyta, kad preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu vienas iš žemės sklypų buvo areštuotas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, todėl preliminariosios sutarties terminas buvo nustatytas atsakovo naudai – ieškovės už žemės sklypus sumokėtas 210 000 Lt (60 820,20 Eur) avansas turėjo būti panaudotas skoloms mokesčių administratoriui padengti ir turto areštui panaikinti. Ieškovė teigia, kad turto areštas buvo panaikintas dar 2012 m. sausio 27 d., tačiau atsakovas delsė sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, vis nurodydamas, kad terminas dar nesibaigęs, o jam dar reikia sutvarkyti tam tikrus dokumentus. Nesudarius pagrindinės žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties, nesant ieškovės nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti sutartį, sumokėtas avansas turi būti grąžintas kaip be pagrindo gautas turtas (CK 6.237 straipsnis).

Atsakovas pareiškė priešieškinį prašydamas priteisti iš ieškovės 200 000 Lt (57 924 Eur) nuostolių bei 6 proc. dydžio procesines palūkanas. Atsakovas nurodė, kad dėl ieškovės netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo nesudarius pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties atsakovas 2012 m. balandžio 2 d. sudarė preliminariąją turto pirkimo–pardavimo sutartį su kitu asmeniu. Kadangi pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių areštuojant pardavimo objektu esančius žemės sklypus, todėl atsakovas turėjo sumokėti 200 000 Lt (57 924 Eur) baudą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. balandžio 16 d. sprendimu R. K. ieškinį atmetė; atsakovo A. D. priešieškinį, jį atsiėmus, paliko nenagrinėtą.

Teismas nustatė, kad šalys 2012 m. sausio 11 d. sudarytoje preliminariojoje sutartyje išreikšdamos savo valią, susitarė sudaryti pagrindinę žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį iki 2012 m. kovo 30 d.; ieškovė, nors ir pavėluotai, pervedė avansą (Sutarties 3.3 p.), tačiau neįvykdė šalių susitarimo 3.4 punkto dėl 1 990 000 Lt (576 343,84 Eur) sumokėjimo (Sutartyje nustatyta, kad ši suma turi būti sumokėta iki pagrindinės sutarties pasirašymo dienos) bei susitarimo 4.2 punkto dėl dokumentų notarei pateikimo. Atsakovas savo sutartinį įsipareigojimą panaikinti areštą įvykdė, taip pat 2012 m. kovo 26 d. pranešė, kad ieškovė atvyktų pas notarą būtent 2012 m. kovo 30 d. Teismas sprendė, kad šiuo atveju ieškovė elgėsi nesąžiningai ir tik dėl jos neveikimo neįvyko pagrindinis sandoris. Teismas konstatavo, kad 210 000 Lt (60 820,20 Eur) bauda yra didelė, tačiau įvertino, kad ieškovė norėjo pirkti didelės vertės turtą Palangos mieste, preliminarioji sutartis sudaryta jau po ekonominės krizės, bauda sudaro tik 0,1 proc. nuo sandorio sumos, ieškovė, palyginus su žemės pardavėju, yra jauna, darbingo amžiaus, perkamas verslui skirtas bendro naudojimo paskirties žemės sklypas, todėl šiuo atveju pati ieškovė turėjo ir privalėjo būti apdairi ir numatyti riziką sandoriui neįvykus, o tai, kad ji jokių veiksmų neatliko laiku ir buvo nesąžininga su atsakovu, įrodo bylos medžiaga. Nurodyta, kad ieškovė nepateikė jokių įtikinamų įrodymų, jog atsakovas kokiais nors veiksmais ar neveikimu nevykdė preliminariosios sutarties ir kad pati ieškovė siekė sudaryti pagrindinę sutartį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 16 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. sprendimą pakeitė: sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys atmestas, panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo 105 000 Lt (30 410,10 Eur) sumokėto avanso, 5 proc. metines palūkanas.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus dėl šalių elgesio preliminariosios sutarties vykdymo laikotarpiu nepakankamai įvertino, nes konstatavęs atsakovo veiksmus, jų plačiau neanalizavo, nevertino visų bylos aplinkybių kontekste ir pasisakė tik dėl ieškovės veiksmų. Byloje nustatyta, kad prievolę sumokėti pardavėjui avansą pirkėja įvykdė pavėlavusi kelias dienas, 2012 m. sausio 24 d., todėl atsakovui kilo pareiga išregistruoti sandorio objektu esančiam turtui taikytą areštą. Nekilnojamojo turto registro išrašas liudija, kad areštas išregistruotas 2012 m. sausio 27 d. Vertinant byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuota, kad santykiuose su ieškove per atstovą veikęs atsakovas tik 2012 m. kovo 26 d. per atstovą atvyko pas notarą išsiųsti ieškovei pranešimą apie pagrindinio sandorio sudarymą 2012 m. kovo 30 d. bei vietą, kuriame be kita ko prašė įvykdyti preliminariosios sutarties sąlygą dėl likusios pinigų sumos sumokėjimo. Nustatyta, kad šį atsakovo pranešimą ieškovė gavo tik 2012 m. balandžio 6 d. Be to, tuoj po termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pasibaigimo, t. y. 2012 m. balandžio 2 d., atsakovas sudarė preliminariąją ginčo žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį su kitu asmeniu, ji buvo nutraukta nagrinėjamoje byloje pritaikius šio turto suvaržymus. Toks atsakovo elgesys, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti laikomas atitinkančiu rūpestingo, atidaus ir sąžiningo asmens elgesio standartą ir vertinamas kaip tinkamas sandorio šalių bendradarbiavimo pareigos vykdymas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Sutarties sąlygas bei vadovaudamasis išvadomis, padarytomis įvertinus šalių elgesį vykdant preliminariąja sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, konstatavo, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl abiejų šalių netinkamo veikimo, todėl sprendė, jog teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus atitiktų pusės ieškovės sumokėtos avanso sumos, t. y. 105 000 Lt (30 410,10 Eur), grąžinimas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas A. D. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Atsakovas skundą iš esmės grindžia argumentu dėl netinkamo trūkumų šalinimo instituto taikymo. Ieškovė šioje byloje pateikė apeliacinį skundą, kuris nebuvo išverstas į atsakovui suprantamą kalbą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis imperatyviosiomis teisės normomis ir taikyti trūkumų šalinimo institutą. Siunčiant apeliacinį skundą atsakovui, Klaipėdos apygardos teismo pranešimas dėl apeliacinio skundo nuorašų siuntimo taip pat nebuvo išverstas. Šiame pranešime yra nurodyta pareiga pateikti per nustatytą terminą atsiliepimą į apeliacinį skundą, tačiau atsakovas nesuprasdamas pranešimo turinio to padaryti negalėjo. Taip buvo suvaržytos jo teisės į tinkamą procesą. Remiantis CPK 316 straipsnio nuostata, jeigu paduotas apeliacinis skundas ar jo priedai neatitinka CPK 306, 311 straipsniuose nustatytų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato apeliantui terminą trūkumams pašalinti. CPK 111 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba, išskyrus šiame kodekse ir kituose teisės aktuose numatytas išimtis. Kai dalyvaujantys byloje asmenys, kuriems turi būti įteikti procesiniai dokumentai, nemoka valstybinės kalbos, teismui turi būti pateikiami šių dokumentų vertimai į jiems suprantamą kalbą.

Trečiasis asmuo V. P. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo A. D. kasacinio skundo, prašydamas atsakovo kasacinį skundą tenkinti.

CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl procesinio dokumento trūkumų šalinimo instituto taikymo

Teisinius santykius dėl teisminių dokumentų įteikimo reglamentuoja 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos priimtas reglamentas (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ar komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse ir panaikinantis Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000 (toliau – Reglamentas Nr. 1393/2007). Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 1 dalį, reglamentas yra taikomas visuotinai; jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad reglamentai yra tiesiogiai taikomi, o jų įsigaliojimas siejamas tik su jų paskelbimu Oficialiajame leidinyje, jų įsigaliojimas ir taikymas yra nepriklausomas nuo bet kokios nacionalinės teisės priemonės (pvz., Teisingumo Teismo 1973 m. spalio 10 d. Sprendimas Fratelli Variola S.p.A. v. Amministrazione italiana delle Finanze, 34/73, Rink. 1973, P. 00981). Tai, kad Europos Sąjungos teisės sistemoje reglamentai yra tiesiogiai taikomi ir veikiantys antrinės teisės aktai, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs ir kasacinis teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Kolegita“, bylos Nr. 3K-3-534/2014; 2014 m. lapkričio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „Nickel & Goeldner Spedition GmbH“ v. BUAB „Kintra“, bylos Nr. 3K-3-214/2014 ir kt.).

Šiuo Reglamentu, taikomu nuo 2008 m. lapkričio 13 d. visoms valstybėms narėms, išskyrus Daniją, siekiama užtikrinti veiksmingą teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimą, kartu užtikrinant jų adresatų teisėtų interesų apsaugą. Vadovaujantis sisteminiu Reglamento aiškinimu matyti, kad jame nurodytos tik dvi aplinkybės, kurioms esant teisminio dokumento įteikimas tarp valstybių narių nepatenka į jo taikymo sritį, t. y. pirma, kai nežinomas gavėjo nuolatinės ar įprastinės gyvenamosios vietos adresas, ir, antra, kai teismo proceso vietos valstybėje gavėjas paskyrė įgaliotąjį atstovą (1 straipsnio 2 dalis, 8 konstatuojamoji dalis).

Visais kitais atvejais, jei teisminio dokumento gavėjas gyvena užsienyje, šio dokumento įteikimas neišvengiamai patenka į Reglamento Nr. 1393/2007 taikymo sritį, taigi, vadovaujantis Reglamento 1 straipsnio 1 dalimi, jis turi būti vykdomas Reglamente šiuo tikslu nustatytomis priemonėmis. Pasisakydamas dėl Reglamento Nr. 1393/2007 sistemos, ESTT taip pat nurodė, kad jame, kaip nurodyta jo 2 konstatuojamojoje dalyje, nustatytu dokumentų įteikimo tarp valstybių narių mechanizmu siekiama užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą (šiuo klausimu žr.

Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 25 d. Sprendimą Roda Golf & Beach Resort, C-14/08, Rink. p. I-5439). Pasisakydamas dėl Reglamento Nr. 1393/2007 tikslų, ESTT nurodė, kad juo, kaip matyti iš jo 2 konstatuojamosios dalies, be abejo, siekiama pagerinti ir paspartinti teisminių dokumentų perdavimą tarp valstybių narių (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2008 m. gegužės 8 d. Sprendimą Weiss und Partner, C-14/07, Rink. p. I-3367, bei 2009 m. birželio 25 d. Sprendimą Roda golf & Beach Resort, C‑14/08). Tačiau šių tikslų negalima siekti kaip nors susilpninant dokumentų gavėjų teisę į gynybą, išplaukiančią iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje ir 1950 m. lapkričio 4 d.

Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Taigi įvairios Reglamento Nr. 1393/2007 nuostatos aiškiai skirtos suderinti teisminių dokumentų perdavimo efektyvumui ir spartai su reikalavimu užtikrinti tinkamą gavėjų teisę į gynybą numatant, be kita ko, šių dokumentų realaus ir tikro gavimo garantiją. Reglamento 4 straipsnio 3 dalyje, 5 straipsnio 1 dalyje ir 12 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta būtinybė, kad įteikiant teisminius dokumentus būtų naudojamos tipinės formos ir kad jos būtų išverstos į gavėjui suprantamą kalbą ar gaunančiosios valstybės oficialiąją kalbą arba, jeigu toje valstybėje yra kelios oficialiosios kalbos, bent į vieną iš vietos, kurioje turi būti įteiktas dokumentas, oficialiųjų kalbų.

Reglamento 10 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad, siekiant užtikrinti veiksmingą reglamento įgyvendinimą, galimybė atsisakyti priimti įteikiamus dokumentus turėtų būti numatyta tik išimtiniais atvejais, tačiau pastebėtina, kad galimybė adresatui atsisakyti priimti įteikiamą dokumentą arba nustatytais terminais grąžinti dokumentą, jei įteikiamas dokumentas nėra parengtas kalba, kurią supranta gavėjas arba valstybė, kurioje turi būti įteikiamas dokumentas oficialiąja kalba, ir nėra pridėtas dokumento vertimas į vieną iš nurodytų kalbų (Reglamento Nr. 1393/2007 5 straipsnis, 8 straipsnio 1 dalis).

Dokumento įteikimo procedūra gali būti ištaisyta adresatui įteikiant dokumentą su pridėtu vertimu į vieną iš pirmiau nurodytų kalbų (8 straipsnio 3 dalis).

Vadovaujantis Reglamento Nr. 1393/2007 25 straipsnio 2 dalimi užtikrinamas šio reglamento ir panaikinto Reglamento Nr. 1348/2000 tęstinumas. Nuorodos į ankstesnį dokumentą laikomos nuorodomis į Reglamentą Nr. 1393/2007. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad siekdamas išspręsti su vertimo nebuvimo ištaisymo būdu susijusias problemas, nenustatytas Reglamente Nr. 1348/2000, kaip jis išaiškintas Teisingumo Teismo praktikoje, nacionalinis teismas turi taikyti savo nacionalinę procesinę teisę prižiūrėdamas, kad būtų užtikrintas visiškas nurodyto Reglamento veiksmingumas atsižvelgiant į jo tikslą. Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar bylos iškėlimo dokumento turinio pakanka leisti atsakovui pasinaudoti teisėmis ir ar nesant būtinojo priedo vertimo siuntėjas turi ištaisyti šį trūkumą (Teisingumo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas Krystyna Alder, Ewald Alder v. Sabina Orłowska, Czeslaw Orłowski,C-325/11). Nacionalinis teismas turi siekti užtikrinti nagrinėjamos bylos šalių teises: šaliai dokumento adresatei – galimybę turėti pakankamai laiko pasirengti gynybai, o šaliai dokumento siuntėjai – teisę nepatirti neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, skubaus proceso metu atsakovui neatvykus į posėdį, atsisakius priimti neišverstą dokumentą grynai proceso vilkinimo ir akivaizdžiai piktnaudžiavimo tikslais, jei įrodoma, kad šio dokumento adresatas supranta perduodančios valstybės narės kalbą, kuria parengtas nurodytas dokumentas (Teisingumo Teismo 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimas G. Leffler v. Berlin Chemie AG, C-443/03).

CPK 315 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad klausimą dėl apeliacinio skundo priėmimo sprendžia skundžiamą procesinį sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas, ne vėliau kaip per tris dienas nuo skundo pateikimo teismui. Tais atvejais, kai paduotas apeliacinis skundas ar jo priedai neatitinka CPK 306, 311 straipsniuose nustatytų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato apeliantui terminą trūkumams pašalinti (CPK 316 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 306 straipsnio 1 dalį apeliacinio skundo turiniui keliami ne tik šiame straipsnyje tokiam procesiniam dokumentui nustatyti reikalavimai, bet ir bendrieji procesinio dokumento formos bei turinio reikalavimai. CPK 113 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba, išskyrus CPK ir kituose teisės aktuose nustatytas išimtis. Kai dalyvaujantys byloje asmenys, kuriems turi būti įteikti procesiniai dokumentai, nemoka valstybinės kalbos, teismui turi būti pateikiami šių dokumentų vertimai į jiems suprantamą kalbą. Jeigu pateikiami dokumentai CPK nustatytais atvejais turi būti išversti į užsienio kalbą, dalyvaujantys byloje asmenys turi pateikti teismui įstatymo nustatyta tvarka patvirtintus jų vertimus.

Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė apeliacinį skundą, prie kurio nebuvo pridėtas vertimas į atsakovui suprantamą kalbą. Remiantis pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu toks apeliacinis skundas, nepateikus jo būtino vertimo į kitai bylos šaliai suprantamą kalbą, neturėtų būti priimtas, o teismas turėtų taikyti trūkumų šalinimo institutą. Tuo atveju, kai teismas nustato, kad pateiktas procesinis dokumentas neatitinka jam keliamų formos ir turinio reikalavimų, taikomos CPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatos – teismas priima nutartį ir nustato pakankamą terminą (ne trumpesnį kaip septynios dienos) trūkumams pašalinti. Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną; priešingu atveju procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis). Tačiau tuo atveju, jeigu toks apeliacinis skundas vis dėlto buvo priimtas ir pirmosios instancijos teismas persiuntė jį apeliacinės instancijos teismui, tai tokį proceso pažeidimą gali ir privalo ištaisyti pats apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį bei nustatydamas dalyvaujančiam byloje asmeniui terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti (CPK 316 straipsnio 3 dalis). Dėl to šios apeliacinio skundo trūkumų šalinimo procedūros metu gali būti pašalintas apeliacinio skundo trūkumas, susijęs su vertimo nebuvimu, kartu nesuvaržant apeliacijos subjekto teisės į bylos nagrinėjimą apeliacinėje instancijoje.

Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju nesant prie pateikto apeliacinio skundo jo vertimo į atsakovui suprantamą kalbą, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti CPK 115 straipsnio 2 dalyje ir 316 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą procesinio dokumento – apeliacinio skundo, trūkumų šalinimo institutą, nustatydamas terminą trūkstamam vertimui pateikti, o šiam teismui to nenustačius, apeliacinės instancijos teismas turėjo tą nustatyti ir priimti procesinį sprendimą dėl šio trūkumo pašalinimo. Dėl to kasaciniame skunde pagrįstai argumentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs apeliacinio skundo trūkumo, jog ieškovės apeliacinis skundas neišverstas į latvių ar kitą atsakovui suprantamą kalbą, t. y. nekonstatavęs, kad ieškovės apeliacinis skundas neatitinka bendrojo procesiniams dokumentams keliamo reikalavimo dėl kalbos (CPK 113 straipsnio 3 dalis, 306, 316 straipsniai), nesivadovavo imperatyviosiomis apeliacinio skundo trūkumų šalinimo tvarką reglamentuojančiomis CPK 316 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nepaskyrė ieškovei termino nustatytam jos paduoto apeliacinio skundo trūkumui pašalinti, todėl pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias apeliacinio skundo trūkumų šalinimo tvarką.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, įtvirtinančias apeliacinio skundo trūkumų šalinimo institutą, t. y. nenustatė apeliantei termino trūkumams pašalinti – apeliacinio skundo vertimui į atsakovui ar jo atstovui suprantamą, ar gaunančiosios valstybės oficialiąją kalbą pateikti. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai sudaro pagrindą naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 19,86 Eur tokių išlaidų.

Teisėjų kolegijai nutarus perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartį ir grąžinti bylą Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Algis Norkūnas

Dalia Vasarienė

Vincas Verseckas