AS-689-556/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-689-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00437-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. sausio 16 d. išsiuntė skundą teismui prašydamas: 1) įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą sudaryti žmogaus garbę ir orumą užtikrinančias bausmės atlikimo sąlygas; 2) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2014 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. 96-2362; 3) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 2S-35; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 1 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas kartu su skundu teismui pateikė ir prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio už skundą sumokėjimo, kadangi jo finansinė padėtis sunki.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi pareiškėjo skundą dėl reikalavimų įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą sudaryti žmogaus garbę ir orumą užtikrinančias bausmės atlikimo sąlygas, panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2014 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. 96-2362 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 2S-35 nutarė laikyti nepaduotu. Teismas priėmė pareiškėjo skundą dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 eurų neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ABTĮ 37 str. 1, 4 d.).

Teismas konstatavo, kad pagal ABTĮ 37 straipsnio 1 dalį, jeigu skundas neatitinka ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą skundo trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Teismas 2015 m. sausio 26 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ir nustatė terminą iki 2015 m. vasario 9 d. pateikti teismui mokėjimo dokumento, patvirtinančio 28 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą, originalą. Teisme 2015 m. vasario 12 d. gautas pareiškėjo pranešimas, kuriame jis teigia, kad nepiktnaudžiauja teise į teisminę gynybą, pakartotinai prašo atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo dėl sunkios turtinės padėties.

Teismas pažymėjo, kad teismas 2015 m. sausio 26 d. nutartimi išsprendė pareiškėjo prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Pareiškėjas naujų įrodymų ar argumentų, pagrindžiančių jo negalėjimą sumokėti žyminį mokestį, nepateikė. Taigi pareiškėjui nepašalinus teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartyje nustatyto trūkumo, t. y. nesumokėjus žyminio mokesčio už skundo padavimą, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi, skundas dėl reikalavimų įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą sudaryti žmogaus garbę ir orumą užtikrinančias bausmės atlikimo sąlygas, panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2014 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. 96-2362 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 2S-35 laikytas nepaduotu.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartį ir jo skundą nagrinėti iš esmės, atleidžiant nuo žyminio mokesčio sumokėjimo.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog 2015 m. sausio 16 d. pateikė šiais metais pirmąjį rašytą skundą. Pareiškėjas nurodo, kad į teismą kreipėsi su pagrįstu skundu. Žyminį mokestį sumokėti negali dėl sunkios finansinės padėties ir tai patvirtina pateikti įrodymai. Pažymi, kad 2015 m. paduotas skundas neturi nieko bendro su 2014 m. teisme gautais skundais, be to, pirmosios instancijos sprendimai ne visi įsiteisėję. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dalį skundų tenkino iš esmės.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas ginčija 2015 m. vasario 17 d. nutarties dalį, kuria pareiškėjo skundą dėl reikalavimų įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą sudaryti žmogaus garbę ir orumą užtikrinančias bausmės atlikimo sąlygas, panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2014 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. 96-2362 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 2S-35 nutarta laikyti nepaduotu (ABTĮ 37 str. 1 d.).

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, nusprendęs, jog pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise, ir įpareigojo pareiškėją sumokėti 28 Eur dydžio žyminį mokestį. Teismas paminėtoje nutartyje konstatavo, kad ABTĮ numato galimybę iš asmens, kuris pernelyg dažnai (dažniau kaip vieną kartą per mėnesį) kreipiasi į teismą ir kurio kreipimaisi tokiu būdu iš esmės tampa vien tik formaliu bylinėjimusi, kai nebesiekiama sąžiningai apginti savo teises, o vien formaliai naudojamasi teisminės gynybos teise (kreipiasi į teismą be rimto pagrindo), pareikalauti sumokėti žyminį mokestį. Teismas teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad į Vilniaus apygardos administracinį teismą su įvairiais skundais nuo 2014 m. sausio 20 d. iki 2015 m. sausio 20 d. pareiškėjas kreipėsi 28 kartus: padavė 21 skundą dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo, 2 – dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, 2 – dėl sprendimų panaikinimo, ir 3 – dėl žalos atlyginimo, iš jų – 2 skundus 2014 m. gruodį, 3 – lapkritį, 9 – spalį, 4 – rugsėjį, 3 – rugpjūtį, 2 – birželį, 1 – kovą, 1 – vasarį, 1 – sausį. Patikrinęs pareiškėjo pateiktų skundų išnagrinėjimo rezultatus, teismas konstatavo, kad 2014 m. teismas pripažino nepagrįstais ir atmetė 6 pareiškėjo skundus, 2 skundus patenkino iš dalies, 6 atsisakė priimti.

Pareiškėjui nepašalinus teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartyje nustatyto trūkumo, t. y. nesumokėjus žyminio mokesčio už skundo padavimą, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi, skundas dėl reikalavimų įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą sudaryti žmogaus garbę ir orumą užtikrinančias bausmės atlikimo sąlygas, panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2014 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. 96-2362 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 2S-35 laikytas nepaduotu.

ABTĮ 38 straipsnis numato, kad, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, skundai (prašymai) administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami tik po to, kai sumokamas įstatymo nustatytas žyminis mokestis. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 28 eurų žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 40 ir 41 straipsniuose. ABTĮ 41 straipsnis numato, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas atitinkamais įrodymais.

ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas šią ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatą, yra pažymėjęs, kad įstatymai garantuoja asmens teisę kreiptis teisminės gynybos, tačiau šia teise turi būti naudojamasi sąžiningai ir ja neturi būti piktnaudžiaujama (LVAT 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-759/2011). Teismų sistema yra skirta realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus ir ja neturi būti naudojamasi nepagrįstam ir vien formaliam bylinėjimuisi (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-861/2011; 2010 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-85/2010).

LVAT 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS146-1072/2014 pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas neapmokestinamų žyminiu mokesčiu skundų (prašymų) kategorijas (ABTĮ 40 straipsnis), taip pat suteikdamas teismui teisę, esant pagrindui, visiškai ar iš dalies atleisti fizinius asmenis nuo žyminio mokesčio mokėjimo tais atvejais, kai jų teikiami skundai (prašymai) priskirti apmokestinamų žyminiu mokesčių skundų kategorijai (ABTĮ 41 straipsnis), sudaro prielaidas teisės į teisminę gynybą realizavimui. Kita vertus, įstatymų leidėjas, suteikdamas teismui teisę nustačius piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise (ABTĮ 40 straipsnio 4 dalis), pareikalauti, kad asmuo sumokėtų žyminį mokestį, įpareigoja asmenis nepiktnaudžiauti teisminės gynybos teise, ja naudotis sąžiningai, t. y. siekiant realiai pažeistų teisių ar teisėtų interesų saugomų interesų gynimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatas, taip pat yra pažymėjęs, kad vien tik intensyvus (kiekybiniu aspektu) asmens bylinėjimasis teismuose savaime nereiškia piktnaudžiavimo teisminės gynybos teise, turi būti vertinamas ir keliamo ginčo bei siekiamų apginti asmens teisių pobūdis (2006 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS403-536/2006, 2010 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-180/2010.). Pirmosios instancijos teismas 2015 m. sausio 26 d. nutartyje nurodydamas pareiškėjui sumokėti žyminį mokestį rėmėsi kiekybiniu kriterijumi, t. y. vertino, kiek pareiškėjo skundų nuo 2014 m. sausio 20 d. iki 2015 m. sausio 20 d. dėl žalos atlyginimo bei sprendimų panaikinimo gauta Vilniaus apygardos administraciniame teisme, įskaitant 2015 m. sausio 16 d. skundą šioje byloje, taip pat vertino skundų išsprendimo baigtį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą LVAT suformuotą ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies praktiką (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), remdamasi teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pažymi, kad šiuo atveju yra pagrindas pirmosios instancijos teismo išvadas, jog pareiškėjas piktnaudžiauja teise į teisminę gynybą, pripažinti pagrįstomis vertinant ne tik pagal kiekybinį kriterijų, bet ir vertinant pagal keliamų ginčų pobūdį bei skundų (prašymų) išsprendimo baigtį.

Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi principinės pozicijos (išskyrus labai specifinius atvejus), kad administracinio akto ar veiksmų (neveikimo), iš kurių kildinama žala, neapskundimas ir nenuginčijimas ABTĮ tvarka, netrukdo asmeniui reikalauti ir priteisti jam žalos atlyginimą (LVAT 2006 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS1-531/2006, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-827/2011, 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS444-762/2012, 2013 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-610/2013 ir kt.). Kaip matyti iš ginčijamos nutarties, teismas pareiškėjo skundą dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 eurų neturtinei žalai atlyginti priėmė nagrinėti šioje byloje. Todėl negalima teigti, kad pareiškėjui buvo užkirstas kelias į teisminę gynybą.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartyje teisingai nustatė, jog pareiškėjas per teismo nustatytą terminą nepašalino skundo trūkumų, todėl pagrįstai ir teisėtai nutarė pareiškėjo skundo dalį laikyti nepaduotu (ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius