A-492-388-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -388/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00957-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2906-561/2013 pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) 2013 m. kovo 28 d. su skundu (b. l. 1-12) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 250 000 Lt neturtinę žalą.

Skunde pareiškėjas paaiškino, jog laikotarpiais nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2005 m. gegužės 23 d., nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d., nuo 2012 m. sausio 27 d. iki 2012 m. sausio 30 d. bei nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2012 m. vasario 24 d. buvo suimtas ir kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Nurodė, jog dėl kalinimo nežmogiškomis, žeminančiomis jo garbę ir orumą sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų, jis patyrė kančias, kurios užsitęsė pernelyg ilgai, jų intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, kuris labai žemino jo žmogiškąjį orumą ir prilygo kankinimui. Dėl šių priežasčių jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė didžiuliu psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emocine depresija, nukentėjo jo garbė ir orumas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negalėjo ramiai miegoti, jautė padidėjusią baimę.

Nurodė, jog atvežus jį į Lukiškių TI-K nebuvo informuotas apie savo teises, nebuvo išduoti būtiniausi higienos reikmenys, nebuvo suteikta kalinimui tinkama apranga. Kamerose neveikė arba iš viso nebuvo pavojaus mygtuko. Nebuvo reaguojama į jokius jo prašymus. Kameros buvo perpildytos ir nešvarios, nebuvo išduotos valymo priemonės, jose nebuvo tinkamo apšvietimo, į jas beveik nepateko dienos šviesa, nebuvo mechaninės ventiliacijos, sanitarinių mazgų būklė neatitiko Lietuvos higienos normų reikalavimų, sienos drėgnos, pažeistos pelėsio, nebuvo tinkamos santechnikos, buvo žiurkių ir tarakonų, žiemą kamerose šalta, jose neužsidarydavo langai, o vasarą buvo labai karšta, trūko oro. Nebuvo užtikrinta tinkama erdvė ir kvadratiniais, ir kubiniais metrais. Gultai metaliniai, per trumpi, neįmanoma gulint išsitiesti visu ūgiu, aukštis tarp gultų taip pat per mažas. Lukiškių TI-K visų gyvenamųjų pastatų stogai buvo padengti medžiagomis, turinčiomis asbesto, kuris yra labai kenksmingas sveikatai ir nuo 2005 m. uždraustas naudoti Europos Sąjungoje.

Nurodė, jog į dušą vesdavo tik kartą per savaitę, prausimosi laikas buvo ribojamas, dušuose reikėdavo praustis net keliems žmonėms. Kadangi kamerose nebuvo karšto vandens, savo rūbus reikėjo skalbtis duše, o džiauti juos savo kamerose, dėl to jose buvo labai drėgna. Maistas buvo žemiausios rūšies. Prižiūrėtojai į kalinius kreipdavosi necenzūriniais žodžiais, kurie jį žeidė ir žemino. Buvo ir teisės į sveikatą pažeidimų, kadangi nei viena Lukiškių TI-K kamera nebuvo kvarcuojama ar dezinfekuojama.

Pareiškėjas teigė, jog būdamas Lukiškių TI-K dėl kankinimo, žiauraus, nežmoniško, žeminančio elgesio patyrė didelį stresą ir negatyvias emocijas. To streso ir negatyvių emocijų, patirtų išgyvenimų, nuolatinės įtampos, nežmoniško ir žeminančio elgesio, kankinimo, neregavimo į jo prašymus, tyčiojimosi, nesudarymo tinkamų sąlygų, kvėpavimo tabaku užterštu oru ir kitų negatyvių reiškinių bei veiksnių iki šiol negali pamiršti, dėl patirtų emocinių išgyvenimų dažnai kamuoja nemiga, naktimis sapnuoja košmarus, kamuoja migrena, pablogėjo bendravimas su artimaisiais, dėl kalinimo nuolat perpildytose kamerose jam padidėjo vidinė įtampa, jis patyrė susierzinimą ir stresą, tapo agresyvus.

G. K. nuomone, teismas nustatinėdamas priteistinos žalos dydį, turėtų atsižvelgti į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektines teisės būti kalinamam sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas.

Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Atkreipė dėmesį į tai, jog Europos žmogaus teisių teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad adekvačiai būtų užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Pareiškėjas nurodė, kad laisvės apribojimo metu griežtai apribojama teisė rinkti galimai ateityje reikalingus įrodymus, todėl teismo prašė, kad išreikalautų iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro dokumentus apie Lukiškių TI-K kameras, kuriose buvo laikomas.

Atsakovas Lukiškių TI-K, nesutikdamas su pareiškėjo skundu, pateikė atsiliepimą (b. l. 19-26), kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime tiksliai nurodė laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas G. K. Lukiškių TI-K. P., jog 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Paaiškino, jog Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, maksimalus leistinas jame laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, pažymėjo, jog šis skaičius yra nuolat viršijamas dėl teismų priimamų procesinių sprendimų, kurių atsakovas negali turėti įtakos. Taip pat pažymėjo, jog skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad už kamerų valymą ir tvarką yra atsakingi jose gyvenantys asmenys, reikalingas inventorius bei priemonės yra išduodamos. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kameros yra remontuojamos pagal turimus materialinius išteklius.

Dėl patalpų vėdinimo atsakovas nurodė, jog Lukiškių TI-K kamerų langai yra pritaikyti vėdinimui, patys nuteistieji ar suimtieji turi vėdinti patalpas, o kai patalpos yra vėdinamos, prižiūrimos ir tvarkomos, kamerose apgyvendinti asmenys neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Nurodė, jog sanitarinio mazgo įrengimas, šalto vandens tiekimo sistema, išvedimo į dušą tvarka, apšvietimo reikalavimai bei mitybos normos atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Dėl pavojaus mygtukų veikimo atsakovas paaiškino, jog jie yra įrengti visose kamerose, tačiau patys patalpose laikomi asmenys juos sugadina.

Dėl mokamo darbo paaiškino, jog jį dirbti siūloma tik nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K ir esant laisvų vietų skaičiui, o norintys dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje asmenys turi parodyti savo iniciatyvą.

Atsakovas atsiliepime taip pat prašė teismo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, kadangi nuo 2005 m. gegužės 23 d., kuomet pareiškėjas pirmą kartą buvo paleistas iš Lukiškių TI-K, praėjo beveik aštuoneri metai, o tai rodo tam tikrą pareiškėjo abejingumą dėl savo pažeistų neturtinių teisių gynimo.

Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad 2012 m. gruodžio 18 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas pagal pareiškėjo G. K. skundą dėl laikymo kartu su rūkančiais/nerūkančiais asmenimis, už tokius pat laikotarpius nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2005 m. gegužės 23 d. ir nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2012 m. vasario 24 d. pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 400 Lt neturtinei žalai atlyginti, todėl šioje byloje keliami reikalavimai už tuos pačius laikotarpius priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais yra pareiškėjo siekis pasipelnyti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 9 d. sprendimu (b. l. 67-72) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė G. K. 50 Lt neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos G. K. atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais.

Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu pritaikė trejų metų senaties terminą, terminą pradedant skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos.

Iš byloje pateiktų duomenų teismas nustatė, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. G. K. 8 dienas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m., t. y. neatitiko minimalaus ploto, tačiau laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 27 d. iki 2012 m. vasario 24 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, nepažeidžiant teisės aktų nuostatų.

Skundžiamame sprendime teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Padarė išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. kalint Lukiškių TI-K, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas G. K. nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie tai, kad dėl visų jo skunde minėtų aplinkybių (išskyrus ploto) patyrė išgyvenimus, kurie pablogino jo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į žalos atlyginimą. Nenustatė duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl minėtų aplinkybių būtų teikęs skundus (prašymus) dėl netinkamo maisto tiekiamo, netinkamo apšvietimo, dėl neveikiančių pavojaus mygtukų, dėl galimybės naudotis dušu ir kt. taip pat nenustatė duomenų ir apie tai, kad tokie pažeidimai būtų konstatuoti, todėl šie pareiškėjo argumentai buvo atmesti kaip nepagrįsti. Teismas nenustatytė ir aplinkybių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su prašymais į Lukiškių TI-K ar į kitas atitinkamas institucijas dėl reikalingų įrodymų pateikimo, o šios institucijos būtų atsisakiusios prašomus įrodymus pateikti.

Konstatavęs, kad pareiškėjas G. K. iš esmės nurodo tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, taikytinų teisės aktų bei suformuotos teismų praktikos kontekste, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo trukmę (8 kalinimo dienos), taip pat įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 1000 Lt; vidutinis darbo užmokestis – 2171 Lt), teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui G. K. padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 50 Lt.

III. Pareiškėjas G. K., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 76-78), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde prašo netaikyti senaties termino, nes apie tai, kad Lukiškių TI-K pažeidė jo teises suvokė tik 2012 metais, kuomet po Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo priėmimo, į pataisos įstaigas pradėjo važinėti teisininkai, kurie jam išaiškino, kad tokiomis sąlygomis, kuriomis jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, buvo pažeidžiamos jo teisės.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas tik 8 dienas, kadangi ten jis praleido 36 dienas, o laikotarpiais nuo 2012 m. sausio 27 d. iki 2012 m. sausio 30 d. ir nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2012 m. vasario 24 d. taip pat buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Teigia, jog teismas turėtų konstatuoti, kad buvo pažeista jo konstitucinė teisė į orumą, o netinkamomis, neteisėtomis valstybės institucijos veikomis pažeidus konstitucinę asmens teisę į orumą, neabejotinai buvo padaryta žala. Nustatinėdamas priteistinos žalos dydį, teismas turėtų atsižvelgti į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas.

Pažymi, jog Lukiškių TI-K neužtikrino jam minimalios gyvenamojo ploto normos ir net nesistengė jokiomis priemonėmis jos kompensuoti. Dėl kalinimo nuolat perpildytose kamerose jam kilę nepatogumai užsitęsė pernelyg ilgai, sukėlė dvasines kančias, jų intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, kuris žemino jo žmogiškąjį orumą ir prilygo kankinimui, todėl jis patyrė moralinę žalą, o pirmosios instancijos teismo priteista suma neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, kadangi netinkamomis sąlygomis jis buvo laikomas ilgą laiką.

Atsakovas, nesutikdamas su apeliaciniu skundu, pateikė atsiliepimą (b. l. 83-85), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistu, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kaita kamerose yra labai didelė, dažni atvejai kai per vieną dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų, todėl neįmanoma objektyviai nustatyti koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui. Skirstant asmenis į kameras yra laikomasi teisės aktų reikalavimų.

Atsakovas taip pat pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, o abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas G. K. kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2692/2012).

CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti ir lemiantys skundžiamo sprendimo naikinimą ar keitimą.

Pareiškėjas, dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K prašė priteisti neturtinę žalą už laikotarpius nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2005 m. gegužės 23 d., nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d., nuo 2012 m. sausio 27 d. iki 2012 m. sausio 30 d. bei nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2012 m. vasario 24 d. Atsižvelgdamas į atsakovo reikalavimą, pirmosios instancijos teismas pritaikė ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2005 m. gegužės 23 d.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d., skundą pareiškėjas pateikė 2013 m. kovo 28 d. (b. l. 1).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o pareiškėjo argumentas, jog tik 2012 metais suvokė, kad kalinimo sąlygos pažeidžia jo teises, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi pats pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl neužtikrintos teisės į minimalų kameros plotą tenkantį vienam asmeniui, bei kitų jo nurodytų laikymo sąlygų pažeidimų bei suvaržymų jautė didelį dvasinį diskomfortą vertinamą 25 000 Lt suma. Jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui taip pat nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2005 m. gegužės 23 d.

Taigi, sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo bei teisėtumo, vertinamas pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpis nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2012 m. vasario 24 d.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m. vienam asmeniui. Taigi ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose kamerose laikomiems asmenims turėjo būti užtikrintas ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. plotas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais duomenimis (b. l. 20-21), nustatė, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, buvo pažeista tik 8 dienas, laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d.

Pažymėtina, jog vertinamu laikotarpiu G. K. Lukiškių TI-K kalėjo 45 dienas (laikotarpiai nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d., nuo 2012 m. sausio 27 d. iki 2012 m. sausio 30 d. bei nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2012 m. vasario 24 d.). Laikotarpiais nuo 2011 m. rugpjūčio 24-26 d., 2011 m. rugpjūčio 27 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 29-30 d. ir 2011 m. rugpjūčio 31 d. ryte pareiškėjui teko 1,17 kv. m. mažiau ploto negu teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamosios patalpos ploto norma, o 2011 m. rugpjūčio 27 d. vakare ir 28 d. – 1,775 kv. m. mažiau.

Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tik 8 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas kameros ploto minimumas, kadangi jis buvo laikomas kamerose, kur vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m., tokiu būdu buvo pažeidžiami Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatyti reikalavimai, o Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakovo nurodyti argumentai, kad jis negali lemti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai, nagrinėjamoje byloje nėra reikšmingi, nes pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą.

Asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismas turi nustatyti tikrąjį žalos dydį; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Minimalios ploto normos pažeidimas, koks yra nustatytas nagrinėjamu atveju, nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą. Atsakovo nurodytos aplinkybės, jog esant perpildytoms kameroms stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras (tai matyti ir iš pateiktos lentelės, kur nurodomi laikotarpiai ir kameros kur buvo laikomas pareiškėjas), sudaromos sąlygos palaikyti švarą ir tvarką kamerose bei pasitelkiami tretieji asmenys, siekiant, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, rodo, jog laisvės atėmimo vietos administracija palaipsniui, atsižvelgiant į finansinių galimybių ribas, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti visose kalinimo patalpose tinkamas gyvenimo sąlygas ir neturi tikslo specialiai žeminti bausmes atliekančių asmenų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis. Europos žmogaus teisių teismo praktikoje taip pat yra numatyta, kad atsižvelgus į pareiškėjo kalinimo mažose kamerose trumpumą, pareiškėjo kalinimas nepasiekia nežmoniško ar žeminančio elgesio sunkumo ribos, nustatytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio (Kurkowski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 36228/06, 66-68 paragrafai, 2013 m. balandžio 9 d. sprendimas).

Pareiškėjas teigia, jog ne tik minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimas sąlygojo jo reikalavimą atlyginti patirtą neturtinę žalą, bet ir kitos kalinimo nepriimtinomis bei antisanitarinėmis sąlygomis aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad laikymo sąlygos pablogino jo sveikatos būklę. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl kamerų būklės, oro temperatūros ir kitų nepatogumų neparemti jokiais faktiniais duomenimis ir dabar objektyviai nustatyti buvusią padėtį ginčo laikotarpiu praktiškai negalima, todėl nėra pagrindo konstatuoti tokių sąlygų buvimo.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikia naujų įrodymų, patvirtinančių padarytos neturtinės žalos dydį ir nenurodo aplinkybių, kurios paneigtų pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir kurių pagrindu pareiškėjui turėtų būti priteisiamas reikalaujamas neturtinės žalos atlyginimo dydis. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė pagrindo padidinti pirmosios instancijos teismo priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti. Nors atsakovo atstovas ir neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, tačiau bausmės atlikimo sąlygos nebuvo tokio lygio, kad žemintų žmogaus orumą. Didžiąją ginčui aktualaus bausmės atlikimo laiko dalį pareiškėjui pataisos namuose gyventi buvo skirtos patalpos, kuriose vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktų nustatytą minimalią ploto normą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą priteisti pareiškėjui teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus atitinkančią 50 Lt sumą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas ir pirmosios instancijos sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė