A-858-1452-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A858- 1452/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00463-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.; 22.; 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Artūro Drigoto, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Videra“ skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Videra“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Videra“) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–7), kuriuo prašė panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Šiaulių AVPK) Šiaulių miesto policijos komisariato (toliau –Šiaulių miesto PK) viršininko 2013 m. kovo 12 d. nutarimą Nr. 0112000023756 (toliau – ir Nutarimas) (b. l. 8–10) priimtą Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – Alkoholio kontrolės įstatymas, AKĮ) pažeidimo byloje, kuriuo pareiškėjas už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimus buvo nubaustas 1 000 litų bauda.

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 250 straipsnio 1 dalies 8 punktu ir teigė, jog ginčijamas Nutarimas yra neteisėtas, nes jį priimdama policijos įstaiga padarė procedūrinių taisyklių pažeidimų bei netinkamai taikė Alkoholio kontrolės įstatymo normas. Pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 13 d. nutartimi tik grąžino Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo bylą nagrinėti iš naujo Šiaulių miesto PK Pietinei nuovadai, tačiau 2012 m. sausio 20 d. pažeidimo protokolo Nr. 40-44-6-G-305 nepanaikino ir pagal jį pradėtos Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo bylos teisenos nenutraukė. Šiaulių miesto PK Pietinė nuovada taip pat nėra priėmusi nutarimo nutraukti bylos teiseną pagal įvardintą protokolą. Esant tokiai situacijai, Šiaulių miesto PK Pietinė nuovada negalėjo 2013 m. kovo 7 d. surašyti naujo protokolo. UAB „Videra“ tvirtino, jog Šiaulių miesto PK viršininkas privalėjo įvertinti, kad dėl to paties teisės pažeidimo yra surašyti du protokolai, ir priimti nutarimą nutraukti Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo bylos teiseną. Taip pat UAB „Videra“ tvirtino, jog jis nėra pažeidęs Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir šio straipsnio 3 dalies 12 punkto. Paaiškino, kad pirkėjui alkoholis buvo parduotas UAB „Videra“ priklausančiame bare, įrengtame šiai bendrovei priklausančiame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, kurio patalpose tuo pačiu metu veikia ir stacionari degalinė. Pareiškėjui priklausantis baras yra įrengtas, laikantis nustatytos tvarkos, jam yra išduota licencija, kuri suteikia teisę prekiauti gėrimais po 22 val. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti po 22 val., tačiau teigė, kad jie buvo parduoti atidarytoje taroje ir skirti vartoti vietoje.

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 21–23) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimais nustatyta, jog stacionariose degalinėse galima verstis tik mažmenine alkoholio prekyba, t. y. prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 8 iki 22 val. Registrų įmonės duomenimis, Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), yra registruota stacionari degalinė su kavine ar baru. Šie duomenys rodo, kad nurodytu adresu veikia stacionari degalinė, turinti leidimą (licenciją Nr. (duomenys neskelbtini)) vykdyti papildomas viešojo maitinimo paslaugas. Licencija, išduota vykdyti mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais veiklą, kuri nėra patikslinta pagal nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojusius Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimus, nesuteikia teisės pareiškėjui nesilaikyti imperatyvių įstatymo nuostatų. Stacionariose degalinėse mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais galima tik nespecializuotuose skyriuose, o tokiose degalinėse prekybos alkoholiniais gėrimais specializuotų skyrių apskritai negali būti. UAB Videra“ stacionari degalinė ir baras, esantys adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, yra vienas objektas, jie nėra atskirti. Tai patvirtina aplinkybės, jog baras ir degalinė yra tame pačiame aukšte, jie įsikūrę toje pačioje erdvėje, į patalpas įeinama per tas pačias duris, baro ir degalinės ūkinė-finansinė veikla ir gaunamos pajamos nėra atribotos. Pirmosios instancijos teismo posėdyje Šiaulių miesto PK atstovas papildomai nurodė, kad policijos įstaiga, gavusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartį, išsiaiškino, jog, panaikinus 2013 m. vasario 2 d. nutarimą Nr. 40-44-6-G-305, savaime buvo panaikintas ir 2012 m. sausio 20 d. protokolas Nr. 40-44-6-G-305. Surinkus papildomų įrodymų, pirminis protokolas nebuvo nagrinėjamas, o buvo surašytas naujas protokolas, kuriame buvo nurodyti kiti Alkoholio kontrolės įstatymo straipsniai, jų dalys ir punktai.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu (b. l. 50–55) pareiškėjo skundą tenkino visiškai.

Pirmosios instancijos teismas remdamasis bylos medžiaga nustatė, kad nagrinėjamas ginčas dėl nutarimo yra kilęs ekonominių sankcijų už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus taikymo teisinių santykių srityje.

Nurodė, jog ginčijamame Nutarime nurodytų pažeidimų padarymo metu galiojo 2011 m. gruodžio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XI-1911 išdėstyta 18 straipsnio redakcija. Rėmėsi Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 1 ir 3 dalimis bei 35-39 straipsniais.

Vertindamas Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje įvardintas ekonomines sankcijas, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis teismas) praktikoje teikiamą įvardintos teisinės sankcijos prigimties aiškinimą (2005 m. lapkričio 3 d. nutarimas, 2008 m. sausio 21 d. nutarimas), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisminę praktiką (2005 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-39/2005, 2004 m. gruodžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-1056/2004; 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-2928/2011; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2377/2012).

Nurodė, jog atsakomybę už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus nustato šio įstatymo 34 straipsnio 2-6 dalys, kuriose yra numatytos sankcijos už konkrečių Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų nesilaikymą. Baudos, kuriomis baudžiamos įmonės už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų reikalavimų nesilaikymą, taip pat už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, numatytos Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje. Nurodė, jog šio straipsnio blanketinis pobūdis nulemia tai, jog ūkio subjektui surašomame protokole dėl Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo privalo būti aiškiai apibrėžta Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo esmė, t. y. kada ir kokia veika (-omis) pasireiškė Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtinto reikalavimo (-ų) nesilaikymas (-ai) bei kokie konkretūs šio įstatymo straipsniai ir jų dalys buvo pažeisti.

Remdamasis nuo 2012 m. sausio 1 d. galiojančiu Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 dalies 11 punktu, 18 straipsnio 3 dalies 12 punktu, nusprendė, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte, šio straipsnio 3 dalies 11 ir 12 punktuose yra įtvirtinti savarankiški teisės pažeidimai, už kurių pažeidimus kyla Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė.

Nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas protokolo administracinio teisės pažeidimo byloje esmę, yra suformavęs nuoseklų aiškinimą, kad administracinio teisės pažeidimo protokolu apibrėžiamos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ribos: byla nagrinėjama tik dėl to pažeidimo, kuris buvo nurodytas administracinio teisės pažeidimo protokole (administracinė byla Nr. N17-705/2006). ATPK 260 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti būtini administracinio teisės pažeidimo protokolo turinio elementai. Pagal ATPK 260 straipsnio 1 dalį, pažeidimo esme suprantama administracinio teisės pažeidimo sudėties objektyviųjų požymių visuma.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 13 d. nutartimi Šiaulių miesto PK Pietinės nuovados viršininko 2012 m. vasario 2 d. nutarimą panaikino, o bylą perdavė Šiaulių miesto PK Pietinei nuovadai nagrinėti iš naujo (Pažeidimo byla, b. l. 45–47). Teismo posėdyje Šiaulių miesto PK atstovas patvirtino, kad UAB „Videra“ atžvilgiu pradėta Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo bylos teisena pagal 2012 m. sausio 20 d. surašytą protokolą Nr. 40-44-6-G-305 nebuvo nutraukta. Policijos įstaigos teigimu, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. vasario 13 d. nutartimi panaikinus Šiaulių miesto PK Pietinės nuovados viršininko 2012 m. vasario 2 d. nutarimą, tuo pačiu buvo panaikintas bei tapo nebegaliojantis ir 2012 m. sausio 20 d. protokolas Nr. 40-44-6-G-305. Todėl atsakovo atstovo teigimu, ir buvo surašytas naujas 2013 m. kovo 7 d. protokolas Nr. 40-44-6-G-305, kuriame buvo konstatuota, jog UAB „Videra“ nesilaikė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir to paties straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimų (Pažeidimo byla, b. l. 74).

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinėje bylose Nr. N3-444/2006; N-3-802/2007 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartį, kurioje buvo konstatuota, jog byloje surinkti ir teismui pateikti įrodymai neleidžia padaryti vienareikšmiškos išvados, kokį prekybos alkoholiais gėrimais modelį buvo pasirinkęs pareiškėjas ir kokioje prekybos vietoje (degalinėje ar bare) buvo parduoti alkoholiniai gėrimai, dėl ko negalima padaryti vienareikšmiškos išvados, ar buvo pažeistas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte numatytas draudimas. Dėl šių priežasčių byla buvo grąžinta Šiaulių AVPK Šiaulių miesto PK Viešosios policijos skyriaus Pietinei policijos nuovadai tirti iš naujo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartyje nebuvo konstatuota, jog 2012 m. sausio 20 d. surašytas Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo protokolas Nr. 40-44-6-G-305 turi tam tikrų trūkumų, kuriuos būtina pašalinti surašant naują protokolą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartimi, grąžinus policijos įstaigai bylą tirti iš naujo, 2012 m. sausio 20 d. protokolas Nr. 40-44-6-G-305 nebuvo panaikintas, joje apeliacinės instancijos teismas aiškiai nurodė, kad policijos įstaiga privalo surinkti naujų papildomų įrodymų (Pažeidimo byla, b. l. 45–47).

Nustatė, kad Šiaulių miesto PK Viešosios policijos skyriaus Pietinės policijos nuovados Nepilnamečių reikalų inspektorių grupės specialisto 2012 m. sausio 20 d. surašytame protokole Nr. 40-44-6-G-305 ir Šiaulių miesto PK Pietinės nuovados viršininko priimtame 2012 m. vasario 2 d. nutarime Nr. 40-44-6-G-305 nurodyti duomenys apie pareiškėjo padarytų įstatymo reikalavimų pažeidimų faktines aplinkybes (laiką, vietą, pirkėją, jo įsigyto alkoholio rūšis, jo kiekį ir kt.) visiškai sutampa su aplinkybėmis, kurios nurodytos Šiaulių miesto PK 2013 m. kovo 12 d. nutarime Nr. 0112000023756, priimtame remiantis 2013 m. kovo 7 d. surašytu protokolu Nr. 40-44-6-G-305. Šiuose Alkoholio kontrolės įstatymo bylos procesiniuose dokumentuose nurodyta, kad UAB „Videra“ pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimus (Pažeidimo byla, b. l. 74, 76–78).

Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad vienoje Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo byloje priimant skundžiamą Nutarimą susidarė situacija, kai UAB „Videra“ buvo surašyti ir galiojo du Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo protokolai, kuriuose teisės pažeidimo padarymo aplinkybės buvo apibrėžtos analogiškai, tačiau juose skirtingai įvardintos konkrečios pažeistos Alkoholio kontrolės įstatymo normos. Atsakovas, neišsprendęs klausimo dėl 2012 m. sausio 20 d. protokolo, negalėjo Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo byloje, remdamasis naujai surašytu 2013 m. kovo 7 d. protokolu, priimti skundžiamo Nutarimo. UAB „Videra“ skundžiamas Nutarimas buvo priimtas Šiaulių miesto PK pareigūnams pažeidus Alkoholio kontrolės įstatymo byloje taikytinas pagrindines procedūrines taisykles, skirtas užtikrinti objektyvų visų aplinkybių, susijusių su Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintų reikalavimų ir draudimų pažeidimų, nustatymą bei pagrįsto sprendimo priėmimą. Dėl šios priežasties skundžiamą Nutarimą pirmosios instancijos teismas panaikino kaip neteisėtą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

III. Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 60–63) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl padarė išvadą, kad dėl to paties teisės pažeidimo anksčiau surašytas teisės pažeidimo protokolas turi būti panaikintas. Šiuo atveju ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų nurodymas ir atkartojimas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų nuostatų reikiamos analizės bei nedavus teisinio įvertinimo, neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui.

Apeliantas paaiškina, jog administracinio teisės pažeidimo protokolas yra procesinis dokumentas, kuriame formuluojamas kaltinimas administracinio teisės pažeidimo padarymu, ir būtent šiuo kaltinimu yra apibrėžiamos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ribos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vien pažeidimo objektyviųjų požymių išdėstymas administracinio teisės pažeidimo protokole, tiksliai nenurodant, kokio atsakomybę nustatančio teisės akto pažeidimu asmuo yra kaltinamas, neleidžia daryti išvados, kad asmeniui buvo pareikštas kaltinimas atitinkamo administracinio teisės pažeidimo padarymu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. nutartis N261-1084/2012 ir kt.).

Pažymi, kad ATPK nenumato kokie procesiniai veiksmai turi būti atlikti su administracinio teisės pažeidimo protokolu, kai dėl esminių administracinio teisės pažeidimo protokolo trūkumų teismas grąžina administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo tirti institucijai, įgaliotai surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Tai laikytina teisės spraga, kuri turi būti užpildyta pagal analogiją taikant kitas teisės normas.

ATPK 249 straipsnyje numatyta, kad ATPK nereglamentuojamų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos santykių atvejais teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, mutatis mutandis vadovaujasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normomis, taikomomis baudžiamųjų nusižengimų bylų procesui. BPK 187 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad naujas pranešimas apie įtarimą turi būti įteiktas tik tuo atveju, kai keičiasi įtarimo turinys. BPK taip pat nenumato įteikto įtariamajam pranešimo apie įtarimą naikinimo procedūros.

Atsižvelgiant į administracinio teisės pažeidimo protokolo paskirtį, į tai, kad šis procesinis dokumentas yra skirtas administracinio teisės pažeidimo kaltinimui suformuluoti, į tai, kad šis dokumentas pats savaime nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, ir į tai, kad jo, naikinimo procedūra teisės aktų yra nenumatyta, pagrįstai bei teisėtai konstatuotina, kad administracinio teisės pažeidimo protokolo, kuris teismo yra pripažintas, kaip turintis esminių trūkumų, naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindų. Minėto administracinio teisės pažeidimo protokolo teisinė reikšmė administracinio teisės pažeidimo bylai eliminuojama naujai surašytu administracinio teisės pažeidimo protokolu.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiejo teisės pažeidimo protokolą su teisės pažeidimo bylos teisenos pradžia, nes norint iškelti ar kitaip pradėti administracinės teisės pažeidimo bylą turi būti konstatuoti bylos iškėlimo vados ir pagrindas. Bylos tyrimo pradėjimo vada yra ta informacija, kurioje yra duomenys apie padarytą administracinės teisės pažeidimą.

Apeliantas nurodo, jog visų paminėtų teisės normų analizė, susiformavusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei administracinės teisės mokslo teorija, leidžia daryti išvadą, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisena prasideda ne nuo administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo, o nuo to momento, kai pareigūnai, turintys įgaliojimus surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolus, gauna informaciją apie galimai padarytą pažeidimą. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 15 d. nutartis byloje Nr. N575-1253/2010).

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 13 d. nutartimi panaikinęs ginčijamą Nutarimą bei Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą, nepanaikino Šiaulių AVPK Šiaulių miesto PK 2012 m. sausio 20 d. surašyto pažeidimo protokolo Nr. 40-44-6-G-305, nors ir buvo nustatęs esminius jo trūkumus bei dėl šios priežasties grąžinęs bylą nagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į tai, Šiaulių AVPK nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas surašyto teisės pažeidimo protokolo nesiejo su bylos nagrinėjimu iš naujo.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Videra“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 71–73) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tuo, jog remiantis bylos faktinėmis aplinkybėmis matyti, jog šioje administracinėje byloje administracinė teisena yra negalima, nes kai dėl to paties fakto administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atžvilgiu yra priimtas kompetentingo organo (pareigūno) nutarimas skirti administracinę nuobaudą arba nepanaikintas nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, taip pat jeigu dėl to pažeidimo iškelta baudžiamoji byla, todėl Panevėžio apygardos administracinis teismas pagrįstai ir teisėtai panaikino ginčijamą Nutarimą.

Apeliantas savo apeliaciniame skunde nepagrįstai ir neteisėtai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 15 d. nutartimi byloje Nr. N575-1253/2010 bei vadovaujasi šioje nutartyje suformuota teismų praktika, dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo pagrįstumo, nes iš esmės skiriasi faktinės bylų aplinkybės.

Pažymi, jog atsižvelgus į administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo sąlygas, jo reikšmę ir protokolo turiniui keliamus reikalavimus, pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, prieš surašydami protokolą, privalo surinkti pakankamai administracinio teisės pažeidimo įvykį ir pažeidimo sudėtį patvirtinančių įrodymų, kuriuos ištyrusi ir įvertinusi, nagrinėjanti administracinio teisės pažeidimo bylą institucija (teismas), galėtų konstatuoti administracinio teisės pažeidimo padarymo faktą bei nustatyti su juo susijusias aplinkybes. Teisės doktrinoje yra pažymėta, kad norint iškelti ar kitaip pradėti administracinės teisės pažeidimo bylą turi būti konstatuoti bylos iškėlimo vados ir pagrindas. Byloje nustatyta, to neginčija ir apeliantas, kad vada administracinio teisės pažeidimo procedūrai pradėti atsirado dar 2012 m. sausio 20 d. surašius administracinio teisės pažeidimo protokolą, jokių naujų aplinkybių nebuvo nustatyta, apeliacinio teismo nutartis surinkti įrodymus neįvykdyta, o nauja administracinė teisena pradėta nepagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato viršininko 2013 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 0112000023756, kuriuo pareiškėjas už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimus buvo nubaustas 1 000 litų bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš esmės konstatavęs, jog vienoje Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo byloje priimant ginčijamą Nutarimą susidarė situacija, kai UAB „Videra“ buvo surašyti ir galiojo du - 2012 m. sausio 20 d. ir 2013 m. kovo 7 d. - Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo protokolai, kuriuose teisės pažeidimo padarymo aplinkybės buvo apibrėžtos analogiškai, t.y. jie surašyti dėl tos pačios teisei priešingos veikos, tačiau juose skirtingai įvardintos konkrečios pažeistos AKĮ normos. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas, neišsprendęs klausimo dėl 2012 m. sausio 20 d. protokolo, negalėjo AKĮ pažeidimo byloje, remdamasis naujai surašytu 2013 m. kovo 7 d. protokolu, priimti ginčijamą Nutarimą, taip pat nusprendė, kad UAB „Videra“ skundžiamas 2013 m. kovo 12 d. nutarimas Nr. 0112000023756 buvo priimtas Šiaulių miesto PK pareigūnams pažeidus AKĮ byloje taikytinas pagrindines procedūrines taisykles, skirtas užtikrinti objektyvų visų aplinkybių, susijusių su įstatyme įtvirtintų reikalavimų ir draudimų pažeidimų, nustatymą bei pagrįsto sprendimo priėmimą.

Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip pagrįstai apeliaciniame skunde pažymėjo atsakovas, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokias konkrečiai proceso teisės normas pažeidė atsakovas, nepanaikinęs 2012 m. sausio 20 d. protokolo, o surašęs naują 2013 m. kovo 7 d. protokolą. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad šiuo atveju buvo pažeistas ATPK 250 straipsnio 1 dalies 8 punktas, pažymėtina, kad šioje normoje nurodyta, jog administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta kai dėl to paties fakto administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atžvilgiu yra priimtas kompetentingo organo (pareigūno) nutarimas skirti administracinę nuobaudą arba nepanaikintas nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, taip pat jeigu dėl to pažeidimo iškelta baudžiamoji byla. Taigi šiuo atveju kalbama apie priimtą ir nepanaikintą nutarimą, o ne kelių teisės pažeidimo protokolų surašymo negalimumą.

2013 m. vasario 13 d. LVAT nutartimi (administracinė byla Nr. A525-294/2013) panaikino pareiškėjo atžvilgiu priimtą 2012 m. vasario 2 d. nutarimą Nr. 40-44-6-G-305 ir perdavė bylą atsakovui nagrinėti iš naujo. Šios nutarties motyvuojamojoje dalyje pateikti konkretūs argumentai, kodėl atsakovas privalėjo atlikti papildomą tyrimą, t. y. tam, kad būtų išsiaiškinta, kokį prekybos modelį AKĮ reguliavimo požiūriu buvo pasirinkęs pareiškėjas ir nustatyti, ar ginčo kontekste jis laikytinas stacionaria degaline, ar stacionaria viešojo maitinimo vieta.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, ar, ir jei taip, tai kaip tokia faktinė situacija pažeidė procesines pareiškėjo teises, tokių pažeidimų skunde nenurodė ir pats pareiškėjas.

ATPK 260 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodoma: jo surašymo data ir vieta, protokolą surašiusio asmens pareigos, vardas, pavardė; žinios apie administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį; administracinio teisės pažeidimo padarymo vieta, laikas ir esmė; šio kodekso straipsnis, straipsnio dalis ar kitas atsakomybę už šį pažeidimą nustatantis teisės aktas, kurio reikalavimus pažeidė asmuo; liudytojų ir nukentėjusiųjų, jeigu jų yra, vardai, pavardės, adresai; administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pasiaiškinimas; administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens prašymas nerašyti administracinio nurodymo, jei asmuo dėl to kreipėsi į protokolą rašantį pareigūną; kitokios žinios, būtinos bylai išspręsti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad administracinio teisės akto protokolo surašymas nėra savitikslis – jame užfiksuojamos reikšmingos bylai faktinės aplinkybės ir suformuluojamas kaltinimas pažeidimu įtariamam asmeniui. Pritartina atsakovo pozicijai, kad ATPK expressis verbis neįtvirtina surašyto teisės pažeidimo protokolo panaikinimo pagrindų/tvarkos, taip pat aiškaus ir besąlyginio imperatyvo prieš priimant naują nutarimą po to, kai teisme buvo panaikintas ankstesnis nutarimas, panaikinti ir protokolą, kurio pagrindu buvo priimtas pirmasis nutarimas.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, taip pat tai, kad nenustatyta, jog formalus 2012 m. sausio 20 d. protokolo nepanaikinimas kaip nors būtų pažeidęs pareiškėjo procesines teises, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino ginčijamą nutarimą vien tuo pagrindu, kad nagrinėjamo administracinės teisės pažeidimo byloje buvo du administracinės teisės pažeidimo protokolai ir nenagrinėjo bylos iš esmės.

Vertinant Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato viršininko 2013 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 0112000023756 teisėtumą ir pagrįstumą, iš jo turinio matyti, kad atsakovas pareiškėją ekonomine sankcija nubaudė už tai, kad pareiškėjui priklausančiame pastate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, pareiškėjo darbuotojas 2012 m. sausio 12 d. 22.29 val. pardavė alkoholinius gėrimus. Ginčo dėl šios faktinės aplinkybės, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti po 22 val., nėra. Iš nutarimo matyti, kad atsakovas nusprendė, jog pareiškėjui priklausantis minėtas pastatas AKĮ nuostatų prasme laikytinas stacionaria degaline, ir dėl to konstatavo, jog parduodamas alkoholinius gėrimus stacionarioje degalinėje po 22 val. pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą.

Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti leidžiama alkoholiniais gėrimais – stacionariosiose alkoholinių gėrimų parduotuvėse, stacionariųjų parduotuvių alkoholinių gėrimų skyriuose, stacionariosiose viešojo maitinimo vietose, stacionariųjų degalinių, vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą, ir kaimo gyvenamosiose vietovėse esančių stacionariųjų parduotuvių nespecializuotuose skyriuose, tarptautinio susisiekimo traukiniuose, siaurojo geležinkelio traukiniuose ir laivuose, kuriuose yra atskirai įrengtos viešojo maitinimo vietos, orlaiviuose, vežančiuose keleivius tarptautiniais maršrutais, parodose ir mugėse, vykstančiose stacionariuose pastatuose, viešbučių kambariuose įrengtuose minibaruose, taip pat specialiosiose prekybos vietose. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Kaip 2013 m. vasario 13 d. LVAT nutartyje (administracinė byla Nr. A525-294/2013) nurodė teisėjų kolegija, vertinamos bylos kontekste AKĮ išskiria skirtingus alkoholio prekybos režimus, priklausomai nuo prekybos vietos, t. y. numato galimybę prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionarioje degalinėje esančiame nespecializuotame skyriuje, ir tokiai mažmeninei alkoholio prekybai taikomas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatytas laiko ribojimas, t. y. mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais negali būti vykdoma nuo 22 iki 8 valandos. Be to, AKĮ leidžia vykdyti prekybą alkoholiais gėrimais stacionariosiose viešojo maitinimo vietose (šiuo atveju bare) ir tokiai prekybai taikoma Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatyta ribojimo išimtis - mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais galima visą parą, netaikant laiko ribojimo, tačiau alkoholiniai gėrimai turi būti parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartojimui vietoje.

Ginčijamu nutarimu pareiškėjas nėra nubaustas dėl to, kad pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą tuo aspektu, jog viešojo maitinimo vietoje po 22 val. alkoholinius gėrimus pardavė neatidarytoje pakuotėje ir /ar vartoti ne vietoje, todėl teisėjų kolegija šio aspekto nevertina ir dėl jo nepasisako. Kaip minėta, atsakovas nutarime konstatavo, jog pareiškėjo patalpos byloje vertinamu atveju laikytinos stacionaria degaline, todėl pareiškėjas po 22 val. apskritai neturėjo teisės parduoti alkoholinių gėrimų. Taigi būtina įvertinti, ar atsakovas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas vykdė alkoholio prekybą nespecializuotame degalinės skyriuje po 22 val., ar, kaip teigia pareiškėjas, darytina išvada, kad jis alkoholio prekybą vykdė stacionarioje viešojo maitinimo vietoje.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad AKĮ 2 straipsnio 26 punkte (2011 m. lapkričio 21 d. AKĮ redakcija, galiojusi veikos padarymo momentu) viešojo maitinimo vieta apibrėžta kaip laikantis maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų viešojo maitinimo reikalavimų įrengti restoranas, kavinė, baras ar kita maisto tvarkymo vieta, kurioje yra ruošiamas, gaminamas ir realizuojamas maistas, skirtas viešajam maitinimui. Iš pateikto apibrėžimo matyti, kad viešojo maitinimo vietos apibrėžimas siejamas su maisto, skirto viešajam maitinimui, ruošimo, gaminimo ir realizavimo veiklos vykdymu. Tuo tarpu AKĮ 2 straipsnio 24 punkte įtvirtintas stacionariosios viešojo maitinimo vietos apibrėžimas – viešojo maitinimo vieta, įrengta Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre įregistruotame pastate.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 nutarimu Nr. 618 patvirtintų Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių (2011 m. balandžio 3 d. redakcija) 10 punkte nurodyta, kad šiose Taisyklėse prekybos alkoholiniais gėrimais vieta laikomos parduotuvių, kioskų iki 2012 m. sausio 1 d., paviljonų, restoranų, kavinių, barų, bufetų, kitos alkoholiniais gėrimais prekiaujančių įmonių patalpos (įskaitant automobilius-parduotuves), kuriose alkoholiniai gėrimai parduodami vartotojui, taip pat viešbučių kambarių minibarai.

Kaip minėta, nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti pareiškėjui priklausančiame pastate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Iš prie bylos pridėtoje tyrimo medžiagoje Nr. 011200023756 (toliau – ir tyrimo medžiaga, b.l. 15) pateikto Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad adresu Šiaulių miestas (duomenys neskelbtini) yra įregistruotas pastatas – degalinės operatorinė su prekybos sale ir kavine baru.

Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjui 2010 m. kovo 18 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracija išdavė neterminuotą licenciją Nr. (duomenys neskelbtini) verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais (tyrimo medžiaga, b.l. 5), kurioje nurodyta vieta: „baras (duomenys neskelbtini), Šiauliai“; įmonės veikla: „viešasis maitinimas“; alkoholinių gėrimų pardavimo būdas: „vartoti vietoje ir išsinešti“. Įvertinus šios licencijos turinį darytina išvada, kad ji pareiškėjui išduota kaip viešojo maitinimo veiklos subjektui, o ne kaip mažmeninę prekybą degalinės nespecializuotam skyriui vykdysiančiam subjektui. Tokią išvadą, be kita ko, patvirtina minėtoje licencijoje nurodyta įmonės veikla („viešasis maitinimas“), kuri licencijoje privalo būti nurodyta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 nutarimu Nr. 618 patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholinio produktais licencijavimo taisyklių 9.6 punktą („Licencijoje verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais nurodoma <...> įmonės veiklos rūšis (prekyba ar viešasis maitinimas)“).

Kaip minėta, ginčijamame nutarime atsakovas nurodė, kad pareiškėjas alkoholio prekybą vykdė degalinės nespecializuotame skyriuje, o ne stacionarioje viešojo maitinimo vietoje.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija tokiam atsakovo vertinimui nepritaria. Nutarime atsakovas tokią išvadą grindė ta aplinkybe, kad nors ginčo patalpose buvo du registruoti kasos aparatai, tačiau visų prekių (t.y. ir kuro, ir alkoholinių gėrimų) pardavimas buvo fiksuojamas tik vienu kasos aparatu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad prekių apskaitos atskyrimas laikytinas tik vienu iš kriterijų sprendžiant, kokį veiklos modelį pasirinko pareiškėjas, nes nei AKĮ, nei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos tokioje situacijoje kaip nagrinėjama šioje byloje, expressis verbis nereikalauja atskirti prekių ar paslaugų apskaitą, taip pat fiziškai atskirti pačių paslaugų teikimą. Kaip minėta AKĮ 2 straipsnio 26 punkte įtvirtintas viešojo maitinimo vietos apibrėžimas ją sieja su maisto, skirto viešajam maitinimui, ruošimu, gaminimu ir realizavimu. Taigi kilus abejonėms, be kita ko, turėtų būti vertinama, ar ūkio subjektas faktiškai vykdė licencijoje nurodytą viešojo maitinimo veiklą, ar viešojo maitinimo vieta buvo pritaikyta tokio pobūdžio paslaugų teikimui, t. y. atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus. Iš byloje pateiktų pareiškėjui išduoto 2009 m. gruodžio 18 d. Maisto tvarkymo subjekto pažymėjimo (tyrimo medžiaga, b.l. 32) ir 2012 m. sausio 12 d. Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo akto Nr. 0172881 (tyrimo medžiaga, b.l. 27-31) turinio galima daryti prielaidą, kad pareiškėjas 2012 m. sausio 12 d., t. y. tuo metu, kai buvo parduoti alkoholiniai gėrimai po 22 val., faktiškai vykdė viešojo maitinimo veiklą.

Nors atsakovas atsiliepime į skundą atkreipia dėmesį į AKĮ siekiamus tikslus, taip pat tai, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. pagal AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas prekyba alkoholiniais gėrimais galima tik degalinių nespecializuotose skyriuose, pažymi, kad degalinės dalis nuo baro nebuvo atskirta, tokie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad bylai aktualioje AKĮ redakcijoje ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose nėra įtvirtintas aiškus ir konkretus reikalavimas stacionariąją viešojo maitinimo vietą atskirti nuo degalinės operatorinės, be to, teisėjų kolegijos vertinimu, toks formalus atskyrimas nesudarytų prielaidų veiksmingiau įgyvendinti AKĮ siekiamus reguliavimo tikslus. Be to teisės aktuose expressis verbis nėra įtvirtintas draudimas ūkio subjektui kartu verstis ir mažmenine naftos produktų prekyba, ir teikti viešojo maitinimo paslaugas. Byloje atsakovas neįrodė, kad pareiškėjo valdomos byloje vertinamos patalpos neatitinka AKĮ 2 straipsnio 24 dalyje įtvirtinto stacionarios viešojo maitinimo vietos apibrėžimo, nėra ginčo, kad pareiškėjo veikla buvo vykdyta Nekilnojamojo turto registre įregistruotame pastate (AKĮ 2 straipsnio 24 dalis). Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, kad pareiškėjo vykdoma viešojo maitinimo veikla neatitinka teisės aktų reikalavimų (AKĮ 2 straipsnio 26 dalis). Pareiškėjui licenciją verstis tokio pobūdžio AKĮ nedraudžiama ūkine veikla išdavė savivaldos institucija. Todėl byloje nesant surinktų įrodymų daryti išvadą, kad pareiškėjas alkoholiniais gėrimais prekiavo ne stacionarioje viešojo maitinimo vietoje, pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bylai aktualios redakcijos AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte expressis verbis nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais leidžiama stacionariosiose viešojo maitinimo vietose. Kolegijos vertinimu, atsakovo siūlomas plečiamasis AKĮ nuostatų aiškinimas nebūtų suderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintu ūkinės veiklos laisvės principu, kurio vienas iš pamatinių aspektų – bendrojo leidimo metodo taikymas, taip pat reikalavimas, kad įstatyme nustatyti ūkinės veiklos laisvės ribojimai ir draudimai būtų pagrįsti, adekvatūs siekiamam tikslui, nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 24 d. nutarimą; 2005 m. gegužės 13 d. nutarimą, taip pat, mutatis mutandis, 2011 m. balandžio 26 d. LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A858–1131/2011). Toks AKĮ nuostatų aiškinimas taip pat nebūtų suderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 7 straipsnyje įtvirtintu nulla poena sine lege principu.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl šie pirmosios instancijos teismo motyvai šalintini iš sprendimo. Kita vertus, atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes, pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrindo nėra, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas