AS-858-509-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-509/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00492-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos skundą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriaus įsakymo panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincija (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. vasario 5 d. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą (b. l. 2-4), 2014 m. kovo 3 d. patikslintą skundą (b. l. 14-18), prašydamas:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) Raseinių skyriaus 2014 m. sausio 17 d. įsakymą Nr. 11VĮ-(14.11.2)-27 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriaus vedėjo 2013-09-02 įsakymo Nr. 11VĮ-(14.11.2.)-1740 pripažinimo netekusiu galios“;

2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 1SS-(3.5)-538;

3) spręsti Šiaulių apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-1017-362/2014 rūšinį teismingumą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 5 d. nutartimi (b. l. 31-32) pareiškėjo Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos skundą, patikslintą skundą atsisakė priimti, nes skundas nenagrinėtinas administracinio proceso tvarka bei pasiūlė pareiškėjui su skundu kreiptis į Raseinių rajono apylinkės teismą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog iš pareiškėjo skundų ir prie jų pridėtų dokumentų matyti, kad Nacionalinės žemės tarnybos Raseinių skyriaus 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 11VĮ-(14.11.2.)-1740 buvo nuspręsta pareiškėjui 50 metų perduoti neatlygintinai naudotis (panaudai) valstybinės žemės sklypą. Nesutikdamas su šiuo įsakymu pareiškėjas padavė skundą Šiaulių apygardos administraciniam teismui dėl jo panaikinimo. Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi (teismingumo byla Nr. T-119/2013) konstatavo, kad byla dėl Nacionalinės žemės tarnybos Raseinių skyriaus 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymo Nr. 11VĮ-(14.11.2.)-1740 panaikinimo teisminga bendrosios kompetencijos teismui.

Nacionalinės žemės tarnybos Raseinių skyrius 2014 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 11VĮ-(14.11.2)-27 pripažino netekusiu galios 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymą Nr. 11VĮ-(14.11.2.)-1740, kuriuo buvo nuspręsta 50 metų perduoti Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijai neatlygintinai naudotis (panaudai) žemės sklypą, t. y. įsakymu Nr. 11VĮ-(14.11.2)-27 priimtas sprendimas neperduoti pareiškėjui žemės sklypo neatlygintinai naudotis (panaudai). Taigi pareiškėjas iš esmės ginčija teisėtumą akto, priimto Nacionalinei žemės tarnybai dalyvaujant ikisutartiniuose civiliniuose teisiniuose santykiuose (dėl atitinkamo valstybinės žemės sklypo panaudos), teisėtumą. Pažymėjo, kad Nacionalinės žemės tarnybos Raseinių skyriaus 2014 m. sausio 17 d. įsakymas Nr. 11VĮ-(14.11.2)-27 yra tiesiogiai susijęs su 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 11VĮ-(14.11.2.)-1740, kurio teisėtumo klausimas nagrinėjamas Raseinių rajono apylinkės teisme civilinėje byloje.

Teismas pažymėjo, jog teisiniai santykiai, dėl kurių pareiškėjas kelia ginčą (panaudos teisiniai santykiai), yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normomis, todėl ginčas turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

III. Pareiškėjas Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincija atskiruoju skundu (b. l. 34-37) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartį, perduodant Šiaulių apygardos administraciniam teismui visą administracinę bylą nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde nurodoma, jog pareiškėjo reikalavimai vertinami kaip kilę dėl Nacionalinės žemės tarnybos Raseinių skyriaus ir tarnybos aktų teisėtumo ir pagrįstumo, o pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą bylos dėl viešojo administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus nagrinėjamos administraciniuose teismuose.

Pažymi, jog atsakovai ginčijame įsakyme ir sprendime patys nurodo, kad jų aktai turi būti ginčijami Klaipėdos apygardos administraciniame teisme.

Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos bei administracinio teismo spręsti nutartimis, priimtomis bylomis, kurių ratio decidendi esmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Pažymi, kad, jeigu teismui sprendžiant skundo ir patikslinto skundo priėmimo klausimą kyla abejonių dėl ginčo rūšinio teismingumo, teismas turėtų kreiptis su motyvuotu prašymu į Specialiąją teisėjų kolegiją, bet ne (juolab vadovaudamasis Specialiosios teisėjų kolegijos nutartimis, priimtomis bylose, kurių ratio decidendi nėra analogiškos teismo nagrinėjamai bylai) atsisakyti priimti skundą. Tai inter alia yra susiję ir su bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką principu (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.).

Atsakovai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyrius ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo palikti nepakeistą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartį, pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.

Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą. Pažymi, jog Nacionalinės žemės tarnybos Raseinių skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 11VĮ-(14.11.2.)-27 buvo pripažintas netekusiu galios 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymas Nr. 11VĮ-(14.11.2.)-1740, kuriuo buvo nuspręsta 50 metų perduoti pareiškėjui neatlygintinai naudotis (panaudai) žemės sklypą, t. y. iš esmės įsakymu Nr. 11VĮ-(14.11.2.)-27 priimtas sprendimas neperduoti pareiškėjui žemės sklypo neatlygintinai naudotis (panaudai).

Šiaulių apygardos administracinis teismas skundžiamojoje nutartyje pagrįstai pasisakė, kad 2014 m. sausio 17 d. įsakymas Nr. 11VĮ-(14.11.2.)-27 yra tiesiogiai susijęs su 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 11VĮ-(14.11.2.)-1740, kurio teisėtumo klausimas nagrinėjamas Raseinių rajono apylinkės teisme civilinėje byloje. Ši byla buvo perduota Raseinių rajono apylinkės teismui Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-l19/2013. Skundžiamu 2014 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 11VĮ-(14.11.2.)-27 buvo nuspręsta neperduoti pareiškėjui žemės sklypo panaudai, todėl šis ginčas taip pat kyla iš civilinių teisinių santykių, jis kyla Nacionalinei žemės tarnybai dalyvaujant ikisutartiniuose civiliniuose santykiuose dėl žemės sklypo panaudos, tai nėra grynai administracinio pobūdžio ginčas dėl administracinio akto panaikinimo. Atitinkamai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 36 straipsniu, ginčas turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Žemės sklypas, kurį skundžiamu 2014 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 11VĮ-(14.11.2.)-27 buvo nuspręsta neperduoti panaudai pareiškėjui, yra Raseinių rajone, todėl ginčas, susijęs su naudojimusi šiuo sklypu, turėtų būti nagrinėjamas Raseinių rajono apylinkės teisme (CPK 31 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutarties, kuria teismas pareiškėjo Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos skundą ir patikslintą skundą atsisakė priimti, nes skundas nenagrinėtinas administracinio proceso tvarka bei pasiūlė pareiškėjui su skundu kreiptis į Raseinių rajono apylinkės teismą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ginčo pobūdį ir sprendė inicijuojamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą. Pareiškėjo nuomone, jo inicijuojamas ginčas turi būti nagrinėjamas administracinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo reikalavimus, jų pobūdį, su tokiais pareiškėjo teiginiais sutinka iš dalies.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos principas, numatantis, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Kita vertus, nurodytas principas nereiškia, kad teisę kreiptis į teismą asmuo gali įgyvendinti nesilaikydamas teisės aktuose numatytos tvarkos. Iš Konstitucijoje įtvirtintos teisės į gynybą kyla ir įstatymų leidėjo pareiga įstatymais sukonkretinti, kaip įgyvendinama ši asmens konstitucinė teisė (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimus). Atitinkamai, įstatymų leidėjas, laikydamasis šio įpareigojimo, yra įtvirtinęs ir numatęs teismų kompetencijas nagrinėti atitinkamos kategorijos ginčus, kurių turi būti laikomasi.

Lietuvos Respublikos teismų įstatyme (toliau – ir Teismų įstatymas) yra įtvirtinta teismų sistema ir teismų kompetencijos, kurių laikydamiesi jie turi nagrinėti jiems priskirtus ginčus. Teismų įstatymo 12 straipsnio 3 dalis numato, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apygardų ir apylinkių teismai yra bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėjantys civilines, baudžiamąsias ir administracinių teisės pažeidimų bylas, Lietuvos apeliacinis teismas yra bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėjantis civilines ir baudžiamąsias bylas. Bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, kartu gali nuspręsti ir dėl individualaus administracinio akto teisėtumo. Nurodytą teisinį reguliavimą detalizuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 1 straipsnis, 22 straipsnio 1 dalis, nurodantys, kad bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja inter alia ginčus, kylančius iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų ir kitų privatinių teisinių santykių.

Tuo tarpu pagal Teismų įstatymo 12 straipsnio 4 dalį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai yra specializuoti teismai, nagrinėjantys bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių. Pastebėtina, jog sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 16 dalies, 3 straipsnio 1 dalies normas darytina išvada, kad administracinių teismų kompetencijai priskiriamas ginčų, kilusių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, nagrinėjimas. ABTĮ 2 straipsnio 1 dalis atskleidžia viešojo administravimo sampratą, numatydama, jog tai yra įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Pastebėtina, jog konkreti administracinių teismų kompetencija yra numatyta ABTĮ 15 straipsnyje.

Taigi iš nurodytų teisės aktų nuostatų matyti, kad teismų įgaliojimai nagrinėti atitinkamo pobūdžio ginčus yra apriboti ir teismai privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su įstatymų nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą.

Be to, pastebėtina, jog bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (ABTĮ 21 str. 2 d.)

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas šiuo atveju pateiktu skundu prašo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriaus 2014 m. sausio 17 d. įsakymą Nr. 11VĮ-(14.11.2)-27 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymo Nr. 11VĮ-(14.11.2.)-1740 pripažinimo netekusiu galios“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 1SS-(3.5)-538. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į skirtingą ginčijamų aktų pobūdį ir argumentus su kuriais yra siejamas jų neteisėtumas, nepagrįstumas, atskirai pasisako dėl pareiškėjo skundo reikalavimų ir jų priskirtinumo atitinkamos kompetencijos teismui.

Kiek tai susiję su pareiškėjo pateiktu reikalavimu panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriaus 2014 m. sausio 17 d. įsakymą Nr. 11VĮ-(14.11.2)-27, pažymėtina, jog šiuo įsakymu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymas Nr. 11VĮ-(14.11.2.)-1740, kuriuo buvo nuspręsta pareiškėjui 50 metų perduoti neatlygintinai naudotis (panaudai) valstybinės žemės sklypą, buvo pripažintas netekusiu galios (b. l. 6).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas inter alia panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymą Nr. 11VĮ-(14.11.2.)-1740 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo perdavimo neatlygintinai naudotis“. Dėl šio inicijuoto ginčo buvo kreiptasi į Specialiąją teisėjų kolegiją bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymą Nr. 11VĮ-(14.11.2.)-1740 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo perdavimo neatlygintinai naudotis“, kuriuo Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijai perduotas neatlygintinai naudoti 1,8185 ha žemės sklypas valstybinės žemės panaudos sutarties projekte nurodytomis sąlygomis. Skundu pareiškėjas siekia, kad būtų patikslintas suformuoto žemės sklypo plotas bei ribos ir būtų priimtas naujas įsakymas dėl suformuoto žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai. Taigi pareiškėjas iš esmės ginčija teisėtumą akto, priimto Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dalyvaujant ikisutartiniuose civiliniuose teisiniuose santykiuose (dėl atitinkamo valstybinės žemės sklypo panaudos), teisėtumą. Teisiniai santykiai, dėl kurių pareiškėjas kelia ginčą (panaudos teisiniai santykiai), yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normomis, taigi ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (CPK 22 str. 1 d., 25 str.). Nurodė, jog reikalavimas patikslinti neatlygintinai naudoti perduotino žemės sklypo plotą, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, nelemia pareiškėjo keliamo ginčo rūšinio priklausomumo. Atitinkamai, Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti nurodė, jog pareiškėjo inicijuojamas ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad šis ginčas yra nagrinėjamas Raseinių rajono apylinkės teisme.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog šiuo atveju skundžiamu įsakymu pripažįstamas netekusiu galios Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymas Nr. 11VĮ-(14.11.2.)-1740, kuriuo pareiškėjui panaudai buvo suteiktas žemės sklypas, iš esmės motyvuojant panaudos sutarties neįregistravimu Nekilnojamojo turto registre, t. y. nustatytų įpareigojimų pažeidimu. Pareiškėjo teigimu, nėra pasirašytos sutarties (registracijos objekto) ir nurodyto įsakymo teisėtumo klausimas yra sprendžiamas Raseinių rajono apylinkės teisme. Atitinkamai, pareiškėjo nuomone, esant nurodytoms aplinkybėms Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriaus 2014 m. sausio 17 d. įsakymo Nr. 11VĮ-(14.11.2)-27 priėmimas nėra pagrįstas (b. l. 14-18).

Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2014 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Žemės įstatymas) 8 straipsnio 5 dalis numato, kad valstybinės žemės panaudos sutartyje turi būti numatoma, kad ši sutartis Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka per 3 mėnesius nuo jos sudarymo dienos turi būti panaudos gavėjo lėšomis įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Panaudos gavėjui neįvykdžius šios sąlygos, panaudos davėjas turi reikalauti pašalinti sutarties sąlygų pažeidimus arba nutraukti panaudos sutartį prieš terminą. Iš esmės tokį reguliavimą numato ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimas „Dėl valstybinės žemės perdavimo neatlygintinai naudotis taisyklių patvirtinimo“ Nr. 1428 (2011 m. sausio 1 d. redakcija) ir juo patvirtintos tipinės valstybinės panaudos sutarties pavyzdinės sutarties forma.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti yra išaiškinusi, kad valstybė ir savivaldybės, kaip viešieji asmenys, per tam tikras institucijas vykdo dvejopas funkcijas. Be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, tiek valstybė, tiek savivaldybės vykdo ir ūkinę–komercinę veiklą, dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektai. Dalyvaudamos šiuose santykiuose, valstybė ar savivaldybės atlieka veiksmus, priima sprendimus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys tam tikrus civilinius teisinius santykius (subjektines civilines teises bei pareigas). Viešojo administravimo institucijų veikla, šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, negali būti pripažinta viešuoju administravimu. Administravimo institucija tokiu atveju veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių subjektas ir jos priimti aktai (atlikti veiksmai), dalyvaujant tokiuose santykiuose, nepakeičia tų santykių pobūdžio. Jei ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių, tai nepriklausomai nuo to, jog viena šio ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės institucija, jis laikytinas civiliniu ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą byloje UAB „Nuaras“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, 2008 m. liepos 29 d. nutartį, priimtą byloje viešoji įstaiga „Alytaus regioninė televizija“ v. Alytaus miesto savivaldybės taryba; 2007 m. spalio 8 d. nutartį, priimtą byloje Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija v. Utenos apskrities viršininko administracija, 2006 m. rugpjūčio 30 d. nutartį, priimtą byloje J. B. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, valstybės įmonė Registrų centras).

Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais išaiškinimais, atsivelgusi į tai, kad panaudos teisiniai santykiai, nepriklausomai nuo panaudos subjektų teisinio statuso bei to, jog panaudos sutarties dalyku yra atitinkami valstybinės žemės sklypai, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normomis, tai, kad skundžiamu įsakymu buvo nuspręsta neperduoti panaudai žemės sklypo, sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo inicijuojamo ginčo nagrinėjimas priskirtinas bendrosios kompetencijos teismui, kuris ir turėtų spręsti ginčą inicijuojančio procesinio dokumento priėmimo klausimą. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą šioje dalyje.

Ši išvada darytina remiantis nurodytais išaiškinimais ir teisėjų kolegijai nematant pakankamo pagrindo atskirai kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti (ABTĮ 21 str. 3 d.).

Pastebėtina, jog tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriaus 2014 m. sausio 17 d. įsakyme Nr. 11VĮ-(14.11.2)-27 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymo Nr. 11VĮ-(14.11.2.)-1740 pripažinimo netekusiu galios“ nurodyta, kad jis skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka (b. l. 6), neleidžia daryti priešingų išvadų dėl šioje dalyje pareiškėjo inicijuojamo ginčo rūšinio teismingumo. Šiuo atveju, kaip jau buvo minėta, teisės aktai numato atitinkamų teismų kompetencijas dėl subjektų inicijuojamų ginčų nagrinėjimų ir jų turi laikytis ir pačios valstybės institucijos, išaiškindamos priimtų aktų skundimo tvarką. Be to, pastebėtina, jog pats subjektas priėmęs skundžiamą įsakymą byloje pateiktu atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą sutinka su tuo, kad šioje dalyje pareiškėjo inicijuojamo ginčo nagrinėjimas yra priskirtinas bendrosios kompetencijos teismui.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog ABTĮ nėra numatyta, kad teismas skundą jo priėmimo stadijoje galėtų perduoti kitam teismui. ABTĮ 70 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas perduoda bylą nagrinėti kitam teismui, kai paaiškėja, kad byla buvo priimta teismo žinion pažeidžiant priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles. Vadovaujantis šia teisės nuostata, perduoti bylą teismui, kurio kompetencijai yra priskirta nagrinėti atitinkamą skundą, ABTĮ yra nustatyta tik tais atvejais, kai skundas yra priimtas nagrinėti ir aplinkybė, jog jis buvo priimtas teismo žinion pažeidžiant priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles, paaiškėjo ne skundo priėmimo stadijoje, o vėliau, jau skundą priėmus. Šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėjo šioje dalyje inicijuojamas ginčas nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai, matyti skundo priėmimo stadijoje, todėl ABTĮ 70 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos nagrinėjamu atveju nėra taikomos ir pareiškėjui pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Kauno apygardos administracinis teismas, atsisakydamas šioje dalyje priimti pareiškėjo skundą, iš esmės priėmė teisėtą sprendimą, kurio naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad pareiškėjo teisės į teisingą teismą atsisakius priimti skundą nebuvo pažeistos, taip pat ginčijama nutartimi pareiškėjui nebuvo apribota galimybė įstatymų nustatyta tvarka ginti savo teises bei teisėtus interesus. Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas dėl jo inicijuojamo ginčo turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą teisės aktų nustatyta tvarka.

Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 1SS-(3.5)-538 pareiškėjo skundas dėl nurodyto įsakymo panaikinimo nebuvo nagrinėjamas iš esmės, nurodant, kad tokių skundų Nacionalinės žemės tarnybos vadovas nenagrinėja išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. (b. l. 20-21) Atitinkamai, tokio atsisakymo teisėtumas ir pagrįstumas gali būti nagrinėjamas administraciniame teisme ABTĮ nustatyta tvarka. Šiuo atveju pareiškėjas skunde nurodo, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. 1SS-(3.5)-538 yra nemotyvuotas, kad jį priimant buvo pažeisti skundo nagrinėjimo terminai, jis priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnį, 23 straipsnio 1, 3, 4 dalis (b. l. 14-18).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodyto sprendimo turinį, pareiškėjo įvardintus argumentus, kad jie yra kildinami iš viešojo administravimo veiklos, nurodo, jog nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šio sprendimo teisėtumas ir pagrįstas negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme. Dėl šių priežasčių šioje dalyje šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir šioje dalyje pareiškėjo skundas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjui manant, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo skundą ir siekiant, jog toks skundas būtų išnagrinėtas, pasiūlant patikslinti skundo reikalavimus ir dėl atitinkamo atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus, jeigu pareiškėjas turi interesą šioje dalyje tęsti ginčą.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad aplinkybė, jog administraciniam ir bendrosios kompetencijos teismui priskirtini reikalavimai galimai nebus nagrinėjami vienoje byloje, atsižvelgus į jų savarankiškumą, taip pat nesudaro pagrindo daryti išvados, kad taip yra pažeidžiamos ar apribojamos pareiškėjo teisės į teisminę gynybą.

Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjo Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos atskirasis skundas tenkinas iš dalies. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutarties dalis, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 1SS-(3.5)-538 panaikinimo, naikintina ir šioje dalyje pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, likusi pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutarties dalį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos skundą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 1SS-(3.5)-538 panaikinimo, panaikinti ir šioje dalyje pareiškėjo skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią pirmosios instancijos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis