2K-360/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-360/2014

Teisminio proceso Nr. 1-41-1-0045-2009-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.1;

2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. (A. M.) gynėjo advokato Kristupo Ašmio kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės apribojimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį vieneriems metams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 5 punktais, jis įpareigotas per visą laisvės apribojimo bausmės laiką būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, taip pat per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis, kuria nuteistojo A. M. gynėjo advokato Kristupo Ašmio apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. M. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. sausio 13 d., apie 12.00 val., Šiauliuose, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie Šiaulių geležinkelio stoties, apgaule savo naudai įgijo 30 000 Lt vertės svetimą turtą.

A. M., nukentėjusiesiems J. M., D. P., K. A., R. S., A. Ž., R. M., R. B., A. D., S. C., E. P. prisistatydamas išgalvotais vardais „Remigijumi“ bei „Egidijumi“ ir pavarde „Kupstu“, pažadėjo juos įdarbinti Norvegijoje ir įteikė į vokus sudėtus nespalvotu rašaliniu spausdintuvu pagamintus lėktuvo bilietų užsakymo lapus su nurodytu skrydžiu Nr. 1963 2009 m. sausio 18 d. iš Rygos į Bergeną, kontaktiniu adresu: G. R. (duomenys neskelbtini), ir skrydžiu Nr. 1672, 2009 m. kovo 14 d. iš Bergeno į Rygą, žinodamas, kad realiai įdarbinti Norvegijoje jis neturi galimybės, taip pat tai, kad pagal įteiktus lėktuvo bilietų užsakymo lapus nuskristi į bilietuose nurodytą vietą nukentėjusieji realiai galimybės neturės. A. M. už įdarbinimą ir lėktuvo bilietų užsakymų lapus iš nukentėjusiųjų J. M., D. P., K. A., R. S., R. M., R. B., S. C., A. D. paėmė 3000 Lt, o iš nukentėjusiojo A. Ž. – 6000 Lt, nes jis padavė pinigus ir už nukentėjusįjį E. P., tačiau jų Norvegijoje neįdarbino.

Kasaciniu skundu nuteistojo A. M. gynėjas advokatas K. Ašmys prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą jo ginamajam nutraukti.

Kasatorius, išdėstęs bylos esmę, nurodo, kad jo ginamojo baudžiamojoje byloje atliktas asmens atpažinimas pagal jo nuotrauką ir pakartotinis parodymas atpažinti negali būti laikomi įrodymais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1, 5 dalių prasme, nes šie procesiniai veiksmai atlikti pažeidžiant BPK 192 straipsnio 1, 5 dalių nuostatas.

Pasak kasatoriaus, jo ginamasis pagal BPK 192 straipsnio reikalavimus negalėjo būti parodytas atpažinti pagal jo nuotrauką, nes dar iki tyrėjo sprendimo atpažinti jį pagal nuotrauką buvo apklaustas kaip liudytojas, t. y. jis dirbo bei gyveno Lietuvoje, nesislapstė ir tyrimo pareigūnams buvo pasiekiamas. Kasatoriaus teigimu, jo ginamojo atpažinimo pagal nuotrauką protokole taip pat yra pažeidimų – jo ginamojo nuotrauka daug mažesnė negu kitų statistų. Be to, kasatoriaus tvirtinimu, patys nukentėjusieji apklausiami pripažino, kad juos apgavusio asmens bruožus buvo sunku pastebėti. Kasatorius taip pat nurodo, kad jo ginamasis nepagrįstai buvo pakartotinai parodytas atpažinti. Anot kasatoriaus, būtina įvertinti tai, kad jo ginamasis jau vieną kartą buvo parodytas atpažinti – nukentėjusieji jį matė nuotraukoje, o atpažįstant gyvai, išskyrus jo ginamąjį, buvo kiti statistai nei atpažįstant pagal nuotrauką. Kasatorius skunde, nesutikdamas su tuo, kad teismas įrodymu pripažino jo ginamojo parodymą atpažinti, kurio metu nukentėjusieji jo ginamąjį įvardijo kaip panašų ar panašiausią asmenį į tą, kuris juos apgavo, nurodo, kad taip teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes apibūdinimas „panašus“ ar „panašiausias“ dar nereiškia, kad atpažįstantis asmuo įvardija atpažįstamąjį asmenį kaip kaltininką. Be to, pasak kasatoriaus, visi nukentėjusieji teigė, kad juos apgavusio asmens amžius buvo 22–25 metai, o dalis nukentėjusiųjų nurodė, kad apgavikas kalbėjo šiaulietišku akcentu, buvo rudų akių, kai tuo tarpu jo ginamasis įvykio metu buvo 31 metų ir jis yra mėlynakis lenkas iš Vilniaus, kalbantis be jokio akcento.

Kasatorius, nesutikdamas su teismų išvadomis dėl jo ginamojo elektroninio pašto adreso kaip įrodymo, nurodo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog interneto svetainėje www.rodyk.net buvo įdėtas melagingas skelbimas dėl darbo, kuriame nurodytas jo ginamojo elektroninio pašto adresas. Pasak kasatoriaus, „šis adresas tikrojo apgaviko greičiausiai buvo nurodytas arba dėl to, kad pateikiant skelbimą reikia užpildyti privalomus užpildyti laukelius, nes kitaip sistema neleidžia pateikti skelbimo, arba nukreipti bylos eigą ta linkme, kuria ji šiuo metu eina“. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nei pats melagingas skelbimas nebuvo paduotas per šį elektroninio pašto adresą, nei per jį buvo bendrauta su kuriuo nors iš nukentėjusiųjų, nes skelbimai į www.rodyk.net yra paduodami ne elektroniniu paštu, o prisijungiant prie šio puslapio internete. Kasatoriaus teigimu, jo ginamasis paaiškino, kad šis elektroninio pašto adresas su vardu „marko“ buvo sukurtas jo paties pagal jo pravardę. Be to, vienu metu buvo populiari Utenos alaus reklama per televiziją, kurioje buvo vaizduojamas estas, vardu „Marko“, ir pati one.lt sistema, kaip socialinis tinklas, buvo populiarus bendraujant tarp jaunimo, todėl A. M. gaudavo daug vadinamųjų šiukšlių ir registracijų priminimų iš įvairių puslapių, kai kas nors melagingai nurodydavo jo elektroninio pašto adresą. Tai, anot kasatoriaus, patvirtina ir byloje esantis jo ginamojo 2005 m. liepos 19 d. elektroninis laiškas, rašytas adresu (duomenys neskelbtini). Kasatorius, nesutikdamas su teismų išvadomis dėl jo ginamajam elektroniniu paštu gaunamų priminimų iš Darbo biržos apie J. D., taip pat pažymi, kad jo ginamasis J. D. nepažįsta ir nėra susijęs su juo; kad iš Darbo biržos rašto matyti, jog pats J. D. sistemoje nurodė elektroninio pašto adresą (duomenys neskelbtini) kaip adresą, į kurį jis nori gauti informaciją apie svarbius įvykius. Tai, kasatoriaus tvirtinimu, dar kartą parodo, kad jo ginamojo elektroninio pašto adresas „naudojamas kaip atsitiktinis, skirtas užpildyti tuščius laukelius, kai paraiškos pildytojas nepageidauja nurodyti savo asmeninio adreso“. Taigi, kasatoriaus nuomone, teismai, nurodytą elektroninio pašto adresą pripažindami duomeniu, įrodančiu jo ginamojo kaltę, pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Kasatorius teigia, kad jo ginamasis ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai tvirtino, jog įvykio dieną jis buvo anglų kalbos kursuose Vilniuje, kur jį, kaip dirbantį kariuomenėje, siuntė vadovybė. Iš byloje esančio kursų lankomumo pažymėjimo matyti, kad A. M. nebuvo praleidęs nė vienos paskaitos, tačiau teismas, pasak kasatoriaus, šio dokumento nelaikė įrodymu, nes neva to nepatvirtina kitų asmenų parodymai. Anot kasatoriaus, jo ginamasis nurodė, kad laikė anglų kalbos testą, o vėliau – apie 14.00 val. – ėjo į biblioteką pasiimti garso kasečių, nes dėstytojos buvo sakiusios, kad jų reikės užsiėmimams. Kasatoriaus nuomone, teismas nepagrįstai nepripažino šio lankomumo žurnalo jo ginamąjį teisinančiu įrodymu, nevertino jo kitų bylos duomenų kontekste ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kasatorius taip pat tvirtina, kad teismas nepagrįstai atmetė gynybos prašymą atlikti eksperimentą tam, kad būtų galima išsiaiškinti, per kiek laiko darbo dieną įmanoma nuvažiuoti iš Vilniaus į Šiaulius. Kasatoriaus nuomone, teismas nepagrįstai nurodė, kad tokio eksperimento patikimumas yra abejotinas, nes tai, per kiek laiko galima nuvažiuoti iš Vilniaus į Šiaulius, priklauso nuo konkretaus vairuotojo sugebėjimų.

Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes iš esmės neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su jo ginamojo parodymu atpažinti J. M., D. P., K. A., teisiamojo posėdžio protokolo teisingumu dėl R. B., T. V. parodymų.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Nerijus Marcinkevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. M. gynėjo advokato K. Ašmio kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą, nurodęs, kad nemažai nuteistojo A. M. gynėjo skundo argumentų yra susiję su faktinių bylos aplinkybių ginčijimu ir teismų atliktu įrodymų vertinimu, atkreipia dėmesį į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas nenustatinėja faktinių bylos aplinkybių ir nevertina įrodymų – jis bylą patikrina tik teisės taikymo aspektu.

Pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK reikalavimų, išnagrinėjo nuteistojo A. M. gynėjo apeliacinį skundą.

Prokuroras, nesutikdamas su nuteistojo gynėjo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo pateikto A. M. elektroninio pašto adreso pripažinimo įrodymu, teigia, kad iš Nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrimo valdybos rašto matyti, kad prie (duomenys neskelbtini) pašto dėžutės dažniausiai buvo jungtasi iš IP adreso (duomenys neskelbtini), priklausančio interneto paslaugų tiekėjui AB TEO LT, kuris buvo priskirtas prieigoms, įrengtoms (duomenys neskelbtini), A. M. vardu ir (duomenys neskelbtini), B. M. vardu. Iš UAB „one.lt“ rašto matyti, kad elektroninio pašto dėžute gali naudotis tik asmuo, žinantis elektroninės pašto dėžutės slaptažodį. Šios aplinkybės, pasak prokuroro, patvirtina tai, kad būtent nuteistasis A. M. naudojosi savo sukurta pašto dėžute (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis būtų kam nors perdavęs savo elektroninio pašto dėžutės slaptažodį, todėl, prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad elektroninis laiškas su pasiūlymu įdarbinti Norvegijoje, nurodytas telefono numeris yra rašytas paties A. M.

Prokuroras nurodo, kad, priešingai nei skunde teigia kasatorius, nukentėjusiųjų parodymai dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių yra nuoseklūs, išsamūs, atitinka vieni kitus ir kitą byloje esančią medžiagą. Pasak prokuroro, nors J. M., D. P., K. A. teisme nepatvirtino, kad A. M. ir nusikalstamą veiką padaręs asmuo yra tas pats, tačiau jų parodymai iš esmės yra tapatūs kitų nukentėjusiųjų, kurie asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką ir parodymo atpažinti metu atpažino nuteistąjį A. M. kaip asmenį, kuriam 2009 m. sausio 13 d. padavė po 3000 Lt už lėktuvo bilietą ir įdarbinimą Norvegijoje, ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisme duotiems parodymams, taip pat atitinka kitą bylos medžiagą.

Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus argumentais dėl asmens atpažinimo pagal jo nuotrauką atlikimo neteisėtumo, teigia, kad prieš parodant nuotraukas atpažinti A. M., atpažįstantieji buvo apklausti ir apibūdino atpažintino asmens individualius požymius. Atpažintino asmens nuotrauka atpažįstančiajam buvo parodyta kartu su kitų tos pačios lyties asmenų, panašių išore į nuteistąjį, nuotraukomis, o jų parodymai užfiksuoti protokoluose. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusieji, atpažindami A. M., nurodė, kad asmenį jie atpažįsta iš bendrų veido bruožų, kūno sudėjimo, o ne iš akių ar amžiaus. Pasak prokuroro, tai, kad atpažįstant asmenį jį parodžius nukentėjusiesiems buvo parodyti kiti statistai nei kad buvo parodyti asmenį atpažįstant pagal jo nuotrauką, negali būti traktuojama kaip esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, nes šis tyrimo veiksmas buvo atliktas praėjus tam tikram laiko tarpui nuo asmens atpažinimo pagal jo nuotrauką ir dėl to mažai tikėtina, kad atpažįstantieji galėjo atsiminti, kokios nuotraukos jiems buvo rodomos atpažįstant asmenį pagal jo nuotrauką. Be to, prokuroras pažymi, kad nei pats A. M., nei jo gynėjas, dalyvavęs atpažįstant asmenį jį parodžius, nepareiškė pastabų dėl šio procesinio veiksmo atlikimo tvarkos.

Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai lankomumo žurnalo nelaikė įrodymu šioje baudžiamojoje byloje, nes liudytojai J. M., R. M., A. G., J. M. parodė, kad su dėstytojomis buvo galima susitarti dėl išleidimo iš kursų anksčiau ir nepažymėjimo apie tai lankomumo žurnale. Šiuos liudytojų parodymus patvirtino liudytoja M. M. Be to, pasak kasatoriaus, liudytojai J. M., G. L., A. G., J. M., kartu su nuteistuoju lankę anglų kalbos kursus, negalėjo patvirtinti, kad 2009 m. sausio 5 d. ir 2009 m. sausio 13 d. A. M. su jais buvo visą dieną, taip pat pasakyti, ar jis nors kartą yra praleidęs kurią nors paskaitą. O liudytoja M. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2009 m. sausio 5 d. po to, kai kursuose dalyvavę asmenys laikė įžanginį testą, jiems pačią pirmąją kursų dieną negalėjo būti nurodyta papildoma klausymosi medžiaga. Anot prokuroro, apie tai, kad pačią pirmąją kursų dieną būtų buvusi duota kažkokia medžiaga klausymuisi, neprisiminė ir kiti liudytojai, o liudytoja R. A. nurodė, kad pačią pirmąją dieną niekam neliepė klausytis kasetės. Liudytojas A. Z. teisiamojo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kodėl patvirtinime jis nurodė ne tik datą, bet ir laiką, kada A. M. 2009 m. sausio 5 d. ėmė medžiagą klausymuisi, nes pačiame žurnale laikas nenurodytas ir jis niekaip negalėjo prisiminti, kada A. M. ėmė mokomąją medžiagą – tą ar kitą dieną, iš ryto ar po pietų.

Nuteistojo A. M. gynėjo advokato K. Ašmio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų laikymosi

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes iš esmės neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su jo ginamojo parodymu atpažinti J. M., D. P., K. A., teisiamojo posėdžio protokolo teisingumu dėl R. B., T. V. parodymų. Taigi iš šių kasatoriaus argumentų matyti, kad, nors jis skunde ir nurodo BPK 305 straipsnio (Aprašomoji nuosprendžio dalis) 1 dalies 2 punktą, iš esmės teigia, kad buvo pažeistos ne šios, o BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatos.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Vadinasi, kiekvieno apelianto skundas turi būti išnagrinėtas tinkamai, apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje išdėstant motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ir tai yra esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties (nuosprendžio) negalima laikyti teisėta (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2010, 2K-340/2011, 2K-47/2012).

Nuteistojo A. M. gynėjas, neigdamas savo ginamojo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, apeliaciniame skunde išdėstė argumentus dėl jo ginamojo elektroninio pašto adreso pripažinimo įrodymu; nukentėjusiųjų J. M., D. P., K. A., K. S. atpažinimų bei parodymų; jo ginamojo atpažinimo pagal nuotrauką protokolų surašymo; jo ginamojo parodymo atpažinti; nukentėjusiųjų parodymų apie jo ginamojo bruožus; anglų kalbos kursų lankomumo žurnalo kaip įrodymo; dėl liudytojos B. M. giminaičių bei draugų parodymų atmetimo; nukentėjusiųjų E. P., A. D., S. C., R. M. parodymų, perskaitytų balsu pirmosios instancijos teisme, kaip įrodymų; pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo netikslumų užrašant nukentėjusiojo R. B. parodymus ir, be kitų prašymų, prašė atlikti įrodymų tyrimą jo metu apklausiant nukentėjusįjį R. B. arba perklausant pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio garso įrašą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo A. M. gynėjas, kaip ir nuteistasis, šį prašymą palaikė nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio garso įrašą reikėtų perklausyti siekiant patikrinti ne tik nukentėjusiojo R. B., bet ir nukentėjusiojo K. A. bei liudytojos T. V. parodymus. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas šį nuteistojo A. M. gynėjo prašymą tenkino ir nutarė išreikalauti pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio garso įrašą tam, kad būtų patikrinti nukentėjusiųjų R. B., K. A., liudytojos T. V. parodymai, pabrėždamas, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė šio nuteistojo gynėjo prašymo, todėl dėl teisiamojo posėdžio protokolo užrašant minėtų asmenų parodymus tikslumo ar netikslumo bus bandoma išsiaiškinti apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas 2013 m. lapkričio 6 d. posėdyje išklausė pirmosios instancijos teismo 2012 m. gegužės 17 d. teisiamojo posėdžio garso įrašo dalį: nukentėjusiojo R. B. apklausą; balsu perskaitomus liudytojos T. V. 2012 m. rugsėjo 25 d. ir nukentėjusiojo K. A. 2012 m. gruodžio 27 d. duotus parodymus, tačiau savo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartyje motyvuotų išvadų dėl teisiamojo posėdžio protokolo užrašant šių asmenų parodymus tikslumo nepateikė.

Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuteistojo A. M. bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma jo gynėjo apeliaciniame skunde ir dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų neišdėstė motyvuotų išvadų. Teisėjų kolegija šį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą pripažįsta esminiu, suvaržiusiu nuteistojo teisę į apeliacinio skundo tinkamą išnagrinėjimą. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas šio apeliacinės instancijos teismo padaryto pažeidimo ištaisyti negali, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą patikrina tik teisės taikymo aspektu, o įrodymų tyrimo bei vertinimo neatlieka (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis nuteistojo A. M. baudžiamojoje byloje naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl kitų kasatoriaus skundo argumentų

Teisėjų kolegija nenagrinėja kitų nuteistojo A. M. gynėjo kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio 1, 3, 5 dalių, 192 straipsnio 1, 5 dalių, 197 straipsnio nuostatų laikymusi, nes analizuodamas šiuos argumentus, kasacinės instancijos teismas neišvengiamai padarytų išvadas, kurios saistytų apeliacinės instancijos teismo, iš naujo nagrinėsiančio šią bylą, savarankiškumą. To daryti kasacinės instancijos teismas pagal baudžiamojo proceso įstatymą negali, nes BPK 386 straipsnio 2 dalyje įvirtintas draudimas nustatyti išvadas, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. nutartį nuteistojo A. M. baudžiamojoje byloje ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Gintaras Goda

Viktoras Aidukas

Jonas Prapiestis