A-502-1940-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A502-1940/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00408-2013-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 22; 38. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 16-17, 41-43), kuriame prašė panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau ir VPK) Kauno rajono policijos komisariato (toliau ir – Kauno rajono PK) 2013 m. kovo 18 d. raštą Nr. 20-65-S-829 ir įpareigoti atsakovą atsakyti iš naujo į pareiškėjo 2013 m. vasario 18 d. skundą, registracijos Nr. 20-AP-161.

Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato viršininko 2013 m. kovo 18 d. individualus administracinis aktas Nr. 20-65-S-829 yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jis nėra išsamus, konkretus ir tinkamas, nenurodytas juridinis pagrindas, necituoti teisės aktų punktai. Atsakydamas skundžiamu raštu į pareiškėjo skundą, atsakovas tik biurokratiškai atsirašė. Pareiškėjas pageidauja gauti duomenis apie save, kokiu tikslu pareiškėjas prašo gauti duomenis nėra atsakovo reikalas, o tai yra pareiškėjo, kaip piliečio diskrecijos teisė ginant savo teises ir teisėtus interesus. Skundžiamas atsakovo aktas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, nes dėl šio akto bei ankstesnių ir vėlesnių atsakovo veiksmų pareiškėjui iškeltoje baudžiamojoje byloje Nr. I-67-738/2013 apsunkinta jo gynyba, paskirta psichiatrinė ekspertizė. Atsakovas skundžiamais veiksmais pažeidė Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo, Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų nuostatas. Pareiškėjas buvo žeminamas, kankinamas ir taip buvo pažeistas Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių apsaugos Konvencijos Protokolas Nr. 11. Be to buvo pažeisti Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų bei Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymai, Vidaus tarnybos statuto nuostatos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo „Dėl tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos“ punktai ir eilė kitų įstatymų normų.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 82-85) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo 2013 m. vasario 18 d. skundas reg. Nr. 20-AP-161 buvo išnagrinėtas vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, susipažinus su skundo turiniu, atsakymas į skundą pareiškėjui pateiktas nepažeidžiant skundo nagrinėjimo tvarkos ir terminų. Pareiškėjas savo skunde reikalauja pateikti įvairius dokumentus, tikslu juos pateikti į bylas, nagrinėjamas skirtinguose teismuose. Kadangi bylos nagrinėjamos teismuose, todėl visus prašymus, susijusius su įrodymų išreikalavimu, pareiškėjas turi teikti bylą nagrinėjančiam teisėjui, o ne policijos įstaigai, nes ne policija, o teismas sprendžia apie įrodymų pakankamumą byloje. Pareiškėjas skunde nurodė, jog pareigūnai baudžiamojoje byloje pateikė melagingus parodymus ir taip skleidžia apie pareiškėją tikrovės neatitinkančią informaciją. Minimai bylai esant teisme, šių klausimų sprendimas yra priskirtinas teismo kompetencijai. Atsakovo nuomone, skundžiamas 2013 m. kovo 18 d. raštas Nr. 20-65-S-829 yra informacinio pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis jokių teisinių pasekmių.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 26 d. sprendimu administracinę bylą dalyje dėl Kauno rajono PK viršininko 2013 m. kovo 18 d. rašto Nr. 20-65-S-829 panaikinimo ir įpareigojimo iš naujo atsakyti į pareiškėjo V. J. 2013 m. vasario 18 d. skundą Nr. 20-AP-161, dėl įrodymų pateikimo Kauno apylinkės teismui, nutraukė, kitoje reikalavimų dalyje V. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Kauno rajono PK viršininko 2013 m. kovo 18 d. raštą Nr. 20-65-S-829 nurodė, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas V. J. 2013 m. vasario 18 d. skundu, reg. Nr. 20-AP-161 kreipėsi į Kauno rajono PK, prašydamas: 1) pareiškėjui bei Kauno apylinkės teismui į baudžiamąją bylą Nr. 1-67-738/2013 pateikti visus konkrečius tinkamai patvirtintus rašytinius ir kitus įrodymus (garso įrašus, filmavimo medžiagą, nuotraukas), kuriais liudytojai V. F., S. L., A. E., E. R. bei R. O. grindžia melagingus kaltinimus baudžiamojoje byloje Nr. I-67-738/2013, toliau apie pareiškėją skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti pareiškėją arba pakirsti pasitikėjimą juo, tame tarpe pareiškėjo, nuo 1998 m. S. L. vadovaujamame policijos komisariate gautų V. J. pareiškimų, prašymų bei skundų įvairiais klausimais, o taip pat S. L. nurodytų kreipimųsi nuorašų, liečiančių S. L. teiginius: „Maždaug nuo 2008 m. V. J. savo skunduose, pareiškimuose, prašymuose pradėjo įžeidinėti policijos pareigūnus tiriančius jo prašymus bei pareiškimus, t.y. įžeidinėja savo pareigas einančius policijos pareigūnus, kurie priima sprendimus dėl pastarojo prašymų ar pareiškimų“; 2) pareiškėjui bei Kauno apylinkės teismui į baudžiamąją bylą Nr. I-67-738/2013 pateikti visus konkrečius tinkamai patvirtintus rašytinius ir kitus įrodymus (garso įrašus, filmavimo medžiagą, nuotraukas), kuriais Lietuvos Respublikos policijos departamentas, Lietuvos Respublikos generalinis komisaras, Vidaus reikalų ministerija, Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Kauno rajono policijos komisariatas, Garliavos policijos nuovada, (galimai – Kauno rajono apylinkės prokuratūra, Kauno miesto apylinkės prokuratūra, Kauno apygardos prokuratūra, Generalinė prokuratūra) atsakė į pareiškėjo kreipimusis nuo 1998 m. iki dabar, o taip pat kitus rašytinius pranešimus pareiškėjui (b. l. 10-12, 19-21). Į minėtą pareiškėjo skundą atsakovas atsakė 2013 m. kovo 18 d. raštu Nr. 20-65-S-829.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais (administracinės bylos Nr.AS146-201/2009, Nr. AS438-135/2009, Nr. AS502-466/2009), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Aktais, dėl kurių galima pateikti skundą (prašymą) administraciniam teismui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nepripažįstami informacinio pobūdžio dokumentai (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-727/2011, 2014 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS 261-291/2014, 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-48/2014). Vertindamas skundžiamo atsakovo 2013 m. kovo 18 d. rašto Nr. 20-65-S-829 pobūdį, teismas pabrėžė, kad šiuo raštu pareiškėjui buvo išaiškinta, jog bylai esant teisme visus prašymus, susijusius su įrodymų išreikalavimu, pareiškėjas turi teikti bylą nagrinėjančiam teisėjui, nes, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 238 ir 270 straipsnio nuostatomis, ne policijos įstaiga, o teismas sprendžia apie įrodymų rinkimą ir jų pakankamumą byloje. Taip pat pareiškėjui buvo išaiškinta, jog teismas, nagrinėdamas bylą ir nustatęs kitas galimas padarytas nusikalstamas veikas ar jų požymius, nutartimi informuoja prokuratūrą, todėl bylai esant teisme, klausimų dėl pareigūnų melagingų parodymų baudžiamojoje byloje, skleidžiamos apie pareiškėją melagingos informacijos sprendimas priskirtas teismo kompetencijai.

Teismas sprendė, jog kad šis raštas yra informacinio, aiškinamojo pobūdžio ir jame viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), skirtų pareiškėjui nėra. Todėl raštas pats savaime kokių nors teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia.

Vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 22 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 14 dalies, 15 dalies nuostatomis. Taip pat pažymėjo, jog ginčijamas aktas taip pat neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytų būtinųjų individualaus administracinio akto turinio bendrųjų reikalavimų, nes jame nėra suformuluotų nustatytų arba suteikiamų teisių ir pareigų, nėra nurodytų poveikio priemonių, taigi, ginčijamas aktas nėra individualus ar norminis teisės aktas, todėl negali būti laikomas savarankišku bylos administraciniame teisme nagrinėjimo dalyku.

Darė išvadą, jog Kauno rajono PK viršininko 2013 m. kovo 18 d. raštas Nr. 20-65-S-829 yra informacinio pobūdžio ir nesukuria pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, nagrinėjamu atveju negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Administracinė teisena dėl aptariamojo dokumento negalėjo būti pradėta (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), todėl byla dalyje dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono PK viršininko 2013 m. kovo 18 d. rašto Nr. 20-65-S-829 panaikinimo nutrauktina, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 d. 1 p.).

Dėl reikalavimo įpareigoti Kauno rajono PK atsakyti iš naujo į pareiškėjo 2013 m. vasario 8 d. skundą, reg. Nr. 20-AP-161, teismas pasisakė, kad pareiškėjo prašymas pateikti reikalaujamus įrodymus Kauno miesto apylinkės teismui yra tiesiogiai susijęs su Kauno apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamąja byla Nr. 1-67-738/2013 (proceso Nr. 1-20-2-00283-2011-2), kurioje pareiškėjas yra kaltinamasis (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Pareiškėjas iš esmės siekia, kad atsakovas pateiktų jo reikalaujamus įrodymus į minėtą baudžiamąją bylą. Įrodymų teikimas baudžiamojoje byloje susijęs su baudžiamuoju procesu ir reglamentuojamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normomis. Pareiškėjas iš esmės siekia, kad būtų pateikti įrodymai į minėtą baudžiamąją bylą. ABTĮ 3 straipsnis numato, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Todėl pareiškėjo reikalavimas dalyje dėl įpareigojimo atsakovą iš naujo atsakyti į jo 2013 m. vasario 18 d. skundą Nr. 20-AP-161 dėl įrodymų pateikimo Kauno apylinkės teismui nepatenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnyje apibrėžtą administracinių teismų kompetenciją, nes administracinis teismas neturi įgaliojimų veikti baudžiamajame procese bei spręsti kokius nors su šiuo procesu susijusius klausimus (ABTĮ 3 str. 1 d., 15 ir 16 str.). Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis teismas 2013 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS 492 -845/2013.

Esant nustatytoms aplinkybėms byla dalyje dėl įpareigojimo atsakovą iš naujo atsakyti į jo 2013 m. vasario 18 d. skundą Nr. 20-AP-161 dėl įrodymų pateikimo Kauno apylinkės teismui nutrauktina, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog asmens kreipimasis į viešojo administravimo instituciją – Kauno rajono PK, prašant pateikti jam dokumentus, laikytinas prašymu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalies prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS 492 -845/2013, 2014 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS 261-291/2014). Informacijos teikimą asmenims reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas). Atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, pareiga suteikti informaciją įtvirtinta Teisės gauti informaciją įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje. Teismo nuomone, atsakovas 2013 m. kovo 18 d. raštu Nr. 20-65-S-829 atsisakė pateikti pareiškėjo prašomus dokumentus ir kitus įrodymus (t.y. atsisakė suteikti informaciją) motyvuodamas tuo, jog byloms esant teismuose, tokio pobūdžio prašymai turi būti reiškiami bylą nagrinėjančiam teisėjui, sprendžiančiam dėl įrodymų pakankamumo byloje, o ne policijos įstaigai (b. l. 18).

Pirmosios instancijos teismas įvertino Teisės gauti informaciją įstatymo 16 straipsnyje nurodytus pagrindus, kada valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos gali atsisakyti teikti informaciją ir darė išvadą, jog atsakovo 2013 m. kovo 18 d. rašte Nr. 20-65-S-829 nurodyto atsisakymo teikti pareiškėjo prašomą informaciją pagrindo, nėra numatyta, todėl atsakovas, skundžiamu raštu, nurodytais motyvais, atsisakydamas pateikti pareiškėjui prašomus išduoti įrodymus, iš esmės netinkamai taikė teisės aktų nuostatas,. Tačiau, Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją, jeigu prašymo turinys yra nekonkretus. Vadovaudamasis Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatytais reikalavimais prašymo gauti informaciją turiniui teismas sprendė, pareiškėjo prašymas išduoti reikalaujamus įrodymus, nebuvo konkretus ir aiškus, nes reikalaujami išduoti įrodymai nebuvo konkrečiai įvardinti, individualizuoti, t.y. nenurodyta prašomų išduoti dokumentų, garso įrašų, filmavimo medžiagos ir nuotraukų datos, dokumentų numeriai, rengėjai, pavadinimai ir pan. Akivaizdu, jog atsakovas, tokio prašymo pagrindu, objektyviai nebūtų galėjęs išduoti pareiškėjui jo reikalaujamų įrodymų, todėl nėra pagrindo daryti išvadai, kad, atsisakydamas išduoti įrodymus 2013 m. vasario 18 d. skunde suformuluotų prašymų pagrindu, atsakovas pažeidė pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Esant šioms aplinkybėms, V. J. skundą dalyje dėl įpareigojimo atsakovą iš naujo atsakyti į jo 2013 m. vasario 18 d. skundą Nr. 20-AP-161 dėl įrodymų jam pateikimo, teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas V. J. padavė apeliacinį skundą (b. l. 136-138), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, pažeidė ABTĮ nuostatas, nepagrįstai nustatė, kad S. N. L. vadovauja policijos komisariatui, tokiu būdu teismas iškraipė faktus, dėl ko negalėjo objektyviai vertinti aplinkybių.

Mano, kad teismas nepagrįstai nenustatė, jog ginčijamas sprendimas sukelia teisines pasekmes pareiškėjui – atima iš jo Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Policijos veiklos įstatyme nustatytas teises arba jas apriboja.

Teigia, kad Kauno apygardos administracinis teismas nepagrįstai neišreikalavo Kauno apylinkės teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos Nr. I-67-738/2013 medžiagos.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados prieštaringos, nes neteisėtai neigia, kad skundžiamas raštas atitinka bendruosius administracinio akto požymius, tačiau pareiškėjo skundo pagrįstumą vertina administracinės teisenos rėmuose.

Nesutinka su teismo išvadomis, jog pareiškėjas prašė pateikti įrodymus jam, o taip pat į bylas, jog pareiškėjo prašymas nebuvo konkretus ir aiškus.

Be to, teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo pateiktus papildomus įrodymus.

Taip pat prašo netaikyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos išvados, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, nes tokiu būdu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sudaro sąlygas pirmosios instancijos teismams netirti įrodymų visumos, o vadovautis pasirinktiniais argumentais ir įrodymais.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 159) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialinės ir procesinės teisės normas, teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo išdėstytus reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato atsisakymo pareiškėjui bei baudžiamąją bylą nagrinėjančiam Kauno apylinkės teismui pateikti pareiškėjo prašomus dokumentus ir medžiagą, įforminto 2013 m. kovo 18 d. raštu Nr. 20-65-S-829.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų nekartoja.

Dėl pareiškėjo prašymo pateikti įrodymus Kauno apylinkės teismui, nagrinėjančiam baudžiamąją bylą, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog administracinis teismas neturi įgaliojimų veikti baudžiamajame procese bei spręsti kokius nors su šiuo procesu susijusius klausimus (ABTĮ 3 str. 1 d., 15 ir 16 str.). Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz. 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-1149-14, 2014 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-1104-14, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492 -845/2013). Taigi, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į aptartą administracinio teismo kompetenciją, administracinis teismas nesprendžia dėl atsisakymo suteikti informaciją (duomenis) baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui pagrįstumo, be to, administracinio teismo kompetencijai nėra priskirta įpareigoti atsakovą tokią informaciją pateikti.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog administracinė byla dalyje dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti Kauno rajono PK 2013 m. kovo 18 d. raštą Nr. 20-65-S-829, dėl tos rašto dalies, kurioje atsakovas atsisako pateikti Kauno apylinkės teismui V. J. prašymu duomenis, susijusius su baudžiamąją byla Nr. 1-67-738/2013 (dabartinis Nr. 1-519-738/2014, Lietuvos teismų sistemos LITEKO duomenys) nutrauktina. Taigi, pirmosios instancijos teismas, sprendimą nutraukti administracinę bylą, nors ir vadovaudamasis kitais motyvais, iš dalies priėmė pagrįstai. Kaip ir dėl dalies pareiškėjo reikalavimų įpareigoti atsakovą į pareiškėjo skundą šioje dalyje atsakyti iš naujo.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašė pateikti informaciją (duomenis) ne tik Kauno miesto apylinkės teismui, bet jam pačiam.

Asmeniui teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų užtikrina Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas). Nurodytas įstatymas nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių )institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims (1 str. 1 d.). Pagal minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalį įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją. Atsisakyti suteikti informaciją galima šio įstatymo nustatyta tvarka.

Pažymėtina, jog Teisės gauti informaciją įstatyme nustatytos ir jo taikymo išimtys. Šis įstatymas netaikomas teikiant informaciją, kurios teikimą reglamentuoja kiti įstatymai (Teisės gauti informaciją įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 7 punktas). Teisėjų kolegija vertina, jog susipažinimą su dokumentais, kita informacija (duomenimis), kurie yra baudžiamosios bylos duomenys, reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatos – 237 straipsnis ir kt. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tai, institucijos disponuojamai informacijai, kuri yra baudžiamosios bylos duomenys, aptartas Teisės gauti informaciją įstatymas netaikytinas.

Teisėjų kolegija išnagrinėjusi pareiškėjo V. J. 2013 m. vasario 18 d. skundo, reg. Nr. 20-AP-161, adresuoto Kauno rajono PK turinį išskiria, jog pareiškėjas prašė pateikti jam visą medžiagą, kuria policijos pareigūnai – liudytojai baudžiamojoje byloje grindžia kaltinimus. Be to, prašė jam pateikti ir Kauno rajono PK nuo 1998 m. gautų V. J. pareiškimų, prašymų bei skundų, kreipimųsi įvairiais klausimais nuorašus, o taip pat pareiškėjo nurodytų institucijų, atsakymus ir pranešimus pareiškėjui nuo 1998 m. Atsakovas nėra nurodęs, be to byloje nėra ir kitų duomenų, jog ši visa prašoma pareiškėjo informacija būtų pripažinta baudžiamosios bylos duomenimis, taigi teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo prašymas pateikti jam informaciją (duomenis) laikytinas prašymu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalies prasme. Asmenų prašymai viešojo administravimo institucijoje nagrinėjami remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintomis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Asmuo, nesutinkantis su institucijos atsakymu į jo prašymą, arba tuo atveju, jeigu per nustatytą prašymo nagrinėjimo terminą atsakymas asmeniui neišsiųstas, turi teisę paduoti skundą savo pasirinkimu administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui (VAĮ 36 straipsnis, Taisyklių 44 punktas). Paminėtas teisinis reglamentavimas patvirtina, jog pareiškėjo skundas dėl Kauno apskrities VPK Kauno rajono policijos komisariato 2013 m. kovo 18 d. rašto dalies, tiek kiek ja buvo išspręstas klausimas dalyje dėl informacijos (duomenų) pateikimo pareiškėjui, panaikinimo patenka į administracinių teismų kompetencijos sritį (ABTĮ 3 str. 1 d.).

Taigi, pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, jog skundžiamas atsakovo raštas yra informacinio pobūdžio ir nesukuria pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, tad negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, dėl ko nepagrįstai sprendė, jog administracinė byla dėl visos apimties minėto rašto panaikinimo nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Atsižvelgdama į anksčiau nurodytas išvadas, teisėjų kolegija nagrinėja pareiškėjo skundą dalyje dėl atsisakymo pateikti pareiškėjo prašomus duomenis pačiam pareiškėjui.

Kaip minėta, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašė suteikti informaciją (duomenis), tokiam prašymui taikytinos Teisės gauti informaciją įstatymo nuostatos. Be kita ko, šio įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, kad jei pareiškėjas prašo informacijos, kurios tam tikra dalis priklauso informacijai, nustatytai šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 1–8 punktuose, teikiama tik ta informacijos dalis, kuri nėra nustatyta šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 1–8 punktuose.

Teisėjų kolegija, visų pirma pažymi, jog atsakovas savo atsakyme pareiškėjui nenurodė, jog vadovaujasi Teisės gauti informaciją įstatymu, taip pat šio įstatymo nuostatomis negrindė atsisakymo teikti duomenis. Minėto įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog prašymas, pateiktas nesilaikant šio įstatymo nustatytų reikalavimų, įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens rašytiniu pavedimu ar rezoliucija gali būti netenkinamas. Įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją, jeigu: 1) pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis; 2) prašymo turinys yra nekonkretus; 3) tas pats pareiškėjas pakartotinai prašo tos pačios informacijos; 4) prašoma informacija jau buvo viešai paskelbta; tokiu atveju įstaiga per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos nurodo pareiškėjui jos paskelbimo šaltinį; 5) įstaiga tam tikros informacijos rinkimą ir tvarkymą nutraukia pasikeitus įstaigos funkcijoms (16 str. 2 d.). Jeigu įstaiga atsisako pateikti informaciją, pareiškėjui išsiunčiamas apie tai pranešimas, kuriame nurodoma atsisakymo priežastis ir šio sprendimo apskundimo tvarka <...> (16 str. 3 d.).

Pirmosios instancijos teismas aiškino, jog pareiškėjo prašymas nebuvo konkretus ir aiškus (Teisės gauti informaciją įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Kaip minėta, pareiškėjas prašė pateikti jam visą medžiagą, kuria pareiškėjo išvardinti policijos pareigūnai – liudytojai baudžiamojoje byloje grindžia kaltinimus, o taip pat prašė pateikti Kauno rajono PK nuo 1998 m. gautų V. J. pareiškimų, prašymų bei skundų, kreipimųsi įvairiais klausimais nuorašus bei pareiškėjo nurodytų institucijų, taip pat ir Kauno rajono PK, atsakymus ir pranešimus pareiškėjui nuo 1998 m. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog tai, kad pareiškėjas nenurodo konkrečių dokumentų numerių, datų ir pan. galimai itin apsunkintų jo prašymo vykdymą, tačiau nepaisant to, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo reikalavimų dalykas yra pakankamai aiškus. Be to, Teisės gauti informaciją įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog įstaiga, nustačiusi, kad prašyme nepakanka informacijos arba pateikta informacija yra netiksli, per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos kreipiasi į pareiškėją, kad šis patikslintų prašymą, ir padeda jam išaiškindama, kokios informacijos prašyme nepakanka ir kur ją gauti, o kai prašyme pateikta informacija netiksli, – išaiškindama netikslumus ir kaip juos pašalinti.

Taigi, konstatuotina, jog atsakovas nagrinėdamas pareiškėjo prašymą nesivadovavo tinkamais teisės aktais, netaikė Teisės gauti informaciją įstatymo 15 straipsnio teiktinai ir neteiktinai, t. y. tai, kuri yra baudžiamosios bylos duomenys, informacijai atskirti, todėl Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK 2013 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. 20-65-S-829 dalis dėl atsisakymo suteikti pareiškėjui informaciją, ta apimti, kuri nėra baudžiamosios bylos duomenys, naikintina, atsakovas įpareigotinas aptartą pareiškėjo prašymo dalį nagrinėti iš naujo.

Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, jog Kauno apygardos administracinis teismas iš dalies netinkamai vertino faktines aplinkybes, todėl priėmė iš dalies nepagrįstą sprendimą, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Administracinę bylą dalyje dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato 2013 m. kovo 18 d. rašto Nr. 20-65-S-829 panaikinimo dalyje dėl atsisakymo pateikti Kauno apylinkės teismui įrodymus į baudžiamąją bylą bei dėl įpareigojimo iš naujo atsakyti į pareiškėjo V. J. 2013 m. vasario 18 d. skundą, registracijos Nr. 20-AP-161, dalyje dėl reikalavimų pateikti Kauno miesto apylinkės teismui įrodymus į baudžiamąja bylą nutraukti.

Panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato 2013 m. kovo 18 d. rašto Nr. 20-65-S-829 dalį, kuria atsisakyta pateikti V. J. informaciją (duomenis) ir įpareigoti atsakovą Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą V. J. 2013 m. vasario 18 d. skundo, registracijos Nr. 20-AP-161, dalį dėl prašymo pateikti informaciją (duomenis) V. J. nagrinėti iš naujo“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas