AS-55-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-55-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04334-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. A. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 1D-6650(11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 17 868,08 Lt neišmokėtos pensijos dalį, kuri buvo ribojama pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatas už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo mėnesio; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 609,20 Lt neišmokėtos pensijos dalį, kuri buvo ribojama pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą bei atnaujinti skundo padavimo terminą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad paduotas skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 ir 24 straipsniuose skundui keliamus reikalavimus, todėl 2014 m. spalio 2 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti.

Pareiškėjas pateikė skundą su patikslintais skundo reikalavimais, prašydamas: panaikinti Ministerijos 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 1D-6695(11); priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 6 628 Lt neišmokėtos pensijos dalį, kuri buvo ribojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 1 642,24 Lt neišmokėtos pensijos dalį, kuri buvo ribojama pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą bei atnaujinti skundo padavimo terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 13 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 6 628 Lt, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas šia nutartimi priėmė pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Ministerijos 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 1D-6695(11) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nustatė, kad pirmoji sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 metų vasario mėnesį. Pareiškėjas skundą teismui paštu išsiuntė 2014 m. rugsėjo 29 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Teismas rėmėsi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir konstatavo, kad nenustatyta svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame Konstitucijai prieštaraujančiomis buvo pripažintos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, buvo priimtas 2012 m. vasario 6 d., oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., tačiau skundą teismui pareiškėjas padavė tik 2014 m. rugsėjo 29 d., t. y. praėjus daugiau nei 4 metams nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos ir 2 metams nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos. Teismui pažymėjo, jog nėra pateikti duomenys, kad egzistavo objektyvios kliūtis, trukdžiusios pareiškėjui anksčiau kreiptis į teismą. Pareiškėjo elgesį teismas vertino kaip delsimą ginti savo pažeistas teises, pažymėjo, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. rugsėjo 29 d., t. y. praėjus beveik metams nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo dienos. Teismas atkreipė dėmesį, kad nėra nurodytos jokios aplinkybės, kurios sukliudė pareiškėjui nedelsiant po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo dienos ginti savo teises ir nepriklausė nuo jo pasirinkto elgesio būdo. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes teismas vertino kaip jo pasirinktą pasyvų savo pažeistų teisių gynimo būdą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė jokių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą ir kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti praleistą trejų metų procesinį terminą.

Teismas rėmėsi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, nenustatė priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, todėl pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 6 628 Lt, kuri susidarė dėl taikytų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra ribojama esant skirtingam teisiniam pagrindui. Teismas pažymėjo, kad dėl reikalavimo dalies, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, pareiškėjas termino kreiptis į teismą nėra praleidęs, todėl šią skundo dalį priėmė.

III. Pareiškėjas A. A. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, panaikinti ir perduoti skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas neįvertino byloje esančių įrodymų, pakankamai nemotyvavo nutarties. Pareiškėjas paaiškina, kad Ministerija į jo sąskaitą pervesdavo valstybinę pensiją ir atlyginimą, dėl to apie sumažėjusią pensiją iš bankomato duomenų negalėjo suvokti, nes rodomas tik pinigų likutis sąskaitoje, be to, pareiškėjas nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2014 m. birželio mėnesio buvo užsienyje ir apie teisinius pasikeitimus nežinojo. Pareiškėjas nurodo, kad iš Ministerijos negavo raštiško pranešimo apie priimtus sprendimus dėl pensijos dalies sumažinimo. Pareiškėjas tvirtina, kad 2014 m. rugpjūčio 23 d. sužinojo, jog nebus grąžinta sumažinta pensijos dalis iki 2016 metų. 2014 m. rugsėjo 10 d. kreipėsi į Ministeriją, kuri 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. ID-6695(11) informavo pareiškėją, jog jam nebus grąžinta pensijos dalis. Pareiškėjo teigimu, sužinojimo apie teisių pažeidimą momentu laikytina 2014 m. rugpjūčio 23 diena. Pareiškėjas pažymi, kad vien tik Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų pripažinimas netekusiomis galios jo teisių pažeidimo pasekmių nepašalina, o turtinis praradimas – 6 628 Lt, pripažintinas jo teisių pažeidimu. Pareiškėjas pabrėžia, kad įstatymų leidėjas pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją. Pareiškėjas pabrėžia, kad yra pensininkas, ilgą laiką buvo užsienyje, neturi tinkamo išsilavinimo, neturi interneto, neperka laikraščių, nebuvo objektyvių aplinkybių iš karto sužinoti apie gaunamos pensijos sumažinimą. Pareiškėjas pažymi, kad jis įgijo teisėtą lūkestį, jog praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, jam bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka ir terminais. Kadangi iki 2013 m. gruodžio 31 d. ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, pareiškėjas daro išvadą, kad jo teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo žymiai apsunkintas. Pareiškėjas pabrėžia, kad skundo šalimi yra valstybės institucija, kuriai keliami aukštesni rūpestingumo reikalavimai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-849/2014.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas pateikė skundą su patikslintais skundo reikalavimais, prašydamas: panaikinti Ministerijos 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 1D-6695(11); priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 6 628 Lt neišmokėtos pensijos dalį, kuri buvo ribojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 1642,24 Lt neišmokėtos pensijos dalį, kuri buvo ribojama pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą bei atnaujinti skundo padavimo terminą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 13 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Ministerijos 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 1D-6695(11) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos, tačiau atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 6 628 Lt, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pastaroji pirmosios instancijos teismo nutarties dalis priimta remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kuriame yra nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti jam nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį priėmimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, kurioje, be kita ko, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, AS756-215/2014, AS602-205/2014, AS525-497/2014, AS756-885/2014, AS602-587/2014, AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, esant panašioms aplinkybėms kaip ir šiuo atveju (asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010–2013 metus kreipėsi 2014 m. rugsėjo mėnesį), konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, atkreipdama dėmesį į tai, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net ir skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS525-924/2014, AS756-1281/2014, AS822-1163/2014, AS-65-146/2015, AS-90-146/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi netgi vėliau nei minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju, tuo labiau pareiškėjo kreipimasis į teismą vertintinas kaip jo neatsakingas ir su protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis į teismą dėl savo galimai pažeistų subjektinių teisių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai įvertino, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad buvo realių, objektyvių kliūčių, dėl kurių jis negalėjo paduoti skundą anksčiau nei 2014 m. rugsėjo 29 diena.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) dėl termino atnaujinimo yra pažymėta, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011, 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Vadovaujantis minėta administracinių teismų praktika, sutiktina su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatuotų argumentų, kad reikalavimui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos, o pareiškėjo argumentai, kad terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuotinas nuo 2014 m. rugpjūčio 23 d., nelaikytini teisingais.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą po nepateisinamai ilgo delsimo. Net ir pripažinus, jog galutinai kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinių terminų skaičiavimo taisyklės buvo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, t. y. palankiausiai pareiškėjui, laikotarpis nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki pareiškėjo kreipimosi į teismą 2014 m. rugsėjo 29 d. yra itin ilgas, prieštarauja teisingumo ir protingumo principų reikalavimams, nėra pateisintas objektyviomis aplinkybėmis, kurios galėjo būti reali kliūtis pareiškėjui paduoti skundą anksčiau nei 2014 m. rugsėjo 29 dieną. Pareiškėjo pateikta Kipro Respublikos teisingumo ir viešosios tvarkos ministerijos Kipro policijos paraiška, kurioje pažymėta, kad pareiškėjas yra laikinai registruotas kaip šeimos narys nuo 2012 m. sausio 13 d., teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamas įrodymas, objektyviai pateisinantis A. A. ilgą delsimą kreiptis į teismą su aptariamu skundo reikalavimu.

Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 6 628 Lt, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl taikytų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartis paliekama galioti nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. A. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas