2K-358/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla

Nr. 2K-358/2014

Teisminio

proceso Nr. 1-82-1-00250-2008-9

Procesinio

sprendimo kategorija (S)

1.2.17.13

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2014

m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego

Fedosiuko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo

posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo

A. J. kasacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės

teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo

Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. nutarties.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m.

liepos 11 d. nuosprendžiu A. J. pagal Lietuvos

Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 209 straipsnį nuteistas laisvės

atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmės vykdymą atidedant dvejiems

metams ir įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš

gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios

institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

A. J. pagal BK 294

straipsnio 1 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo

požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

R. L. civilinis

ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi nuteistojo

A. J. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. J. pagal BK 209

straipsnį nuteistas už tai, kad, būdamas A. J. individualios

įmonės (toliau – A. J. IĮ) savininku (vadovu), kuris,

vadovaujantis Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (2003 m.

lapkričio 3 d. įstatymo redakcija) 7 straipsnio 5 dalimi, vienvaldiškai

veikia individualios įmonės vardu ir atsako už įmonės veiklos organizavimą,

sąmoningai blogai valdydamas įmonę, nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė

didelės turtinės žalos kreditoriams. Nustatytos šios nusikalstamos veikos

padarymo aplinkybės:

2007 m. gegužės 4 d. A.

J. individualios įmonės vardu sudarė akivaizdžiai nenaudingą ir įmonės

tikslams prieštaraujančią statybos rangos sutartį su A. N.,

kuria įsipareigojo savo rizika, jėgomis bei darbo priemonėmis, iš savo medžiagų

atlikti gyvenamojo namo statybos darbus už 40 000 Lt su PVM (už mažesnę nei

vidutinė rinkos vertę) ir šiuos darbus atliko, tačiau jų neįformino darbų

perdavimo–priėmimo aktais, neišrašė PVM sąskaitų faktūrų, nepareikalavo už

atliktus darbus sumokėti, o patirtų statybos darbų išlaidų (medžiagų,

mechanizmų, darbo užmokesčio) neapskaitė įmonės buhalterinės apskaitos

dokumentuose. Todėl dėl darbų, atliktų pagal šią sutartį, A. J.

individualiai įmonei buvo padarytas mažiausiai 40 000 Lt nuostolis.

A. J. įmonės vardu

sudarė akivaizdžiai nenaudingą ir įmonės tikslams prieštaraujančią negyvenamųjų

patalpų nuomos sutartį Nr. 79 (data nenurodyta) su UAB „J“, pagal kurią minėtai

bendrovei išnuomojo įmonei priklausančias 500 kv. m negyvenamąsias patalpas,

esančias (duomenys neskelbtini), sutartyje numatant, kad nuomininkas per mėnesį

moka 500 Lt nuomos mokestį, t. y. 12 Lt mažesnį už vidutinį 1 kv. m

patalpų nuomos mokestį, nustatytą juridiniams A. J. IĮ

patalpų nuomininkams. Dėl šio sandorio A. J. IĮ nuo 2008 m.

rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 4 d. gavo 18 000 Lt pajamų mažiau, nei

būtų gavusi, jei patalpos būtų išnuomotos už vidutinį 1 kv. m patalpos nuomos mokestį,

nustatytą juridiniams A. J. IĮ patalpų nuomininkams. Taip

pat A. J. 2008 m. lapkričio 4 d. įmonės vardu sudarė

akivaizdžiai nenaudingą ir įmonės tikslams prieštaraujančią panaudos sutartį

Nr. 1 su UAB „J“, pagal kurią įsipareigojo minėtai bendrovei perduoti

laikinai ir neatlygintinai naudotis 1100 kv. m negyvenamosiomis patalpomis,

esančiomis (duomenys neskelbtini). Dėl šio sandorio A. J. IĮ

nuo 2008 m. lapkričio 4 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. gavo 28 600 Lt

pajamų mažiau, nei būtų gavusi, jei patalpos būtų išnuomotos už vidutinį 1 kv.

m patalpos nuomos mokestį, nustatytą juridiniams A. J. IĮ

patalpų nuomininkams. Tokiais savo veiksmais A. J. sąmoningai

elgėsi priešingai įmonės tikslams uždirbti pajamas bei siekti pelno, dėl jo

sudarytų minėtų akivaizdžiai nenaudingų sandorių įmonė negavo 86 600 Lt galimų

pajamų.

Taip pat A. J. nesiėmė

jokių priemonių, kad A. J. IĮ, siekdama vykdyti savo

veiklą, sudarytų su prekių tiekėjais naujas sutartis dėl prekių tiekimo, todėl

nuo 2008 m. birželio 14 d. tokių sutarčių su tiekėjais įmonė nesudarė, o

2008 m. liepos 3 d., įregistravus UAB „J“, kurios direktoriumi tapo A. J., jis pranešimu informavo prekių tiekėjus, kad A. J. IĮ keičiasi į UAB „J“, ir prašė tiekėjus nuo 2008 m.

liepos 14 d. visus užsakymus, adresuotus A. J. IĮ,

pervesti į UAB „J“, o su A. J. IĮ sudarytas sutartis

perrašyti su UAB „J“. Dėl to nuo UAB „J“ įregistravimo A. J. IĮ

gerokai sumažino prekių pirkimus iš tiekėjų, o nuo 2008 m. rugsėjo mėn. prekių

pirkimų, kurie būtini jos veiklai vykdyti, iš viso nebevykdė. Taip A. J., sąmoningai siekdamas perkelti ir vėliau perkeldamas

verslą iš A. J. IĮ į naują įmonę – UAB „J“, atliko

veiksmus, iš esmės prieštaraujančius A. J. IĮ interesams.

Nuo 2008 m. gegužės 9 d. iki rugsėjo 19

d. įmonės buhalterei J. M. išrašius 12 debetinių

sąskaitų, kad A. J. IĮ grąžino prekių tiekėjams baldų už

235 208,22 Lt, A. J., kaip įmonės vadovas, neužtikrino,

kad dviem baldų tiekėjams – UAB „A“ ir UAB „G“ – būtų grąžinti sąskaitose

nurodyti baldai už 13 621,15 Lt; taip leido atsirasti įmonės įsiskolinimui šiems

baldų tiekėjams.

2008 m. spalio 17 d. A.

J. sudarė sąlygas A. J. IĮ pagal sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) be prekybinio antkainio parduoti UAB

„J“, kurios direktoriumi pats ir buvo, baldų už 123 386,35 Lt su PVM. Tai

iš esmės prieštarauja įmonės pelno siekimui.

Nuo 2008 m. liepos 3 d. iki gruodžio 31

d. A. J. iš individualios įmonės atleido 16 darbuotojų,

iš kurių 11 įdarbino savo paties vadovaujamoje UAB „J“. Tai iš esmės

prieštarauja A. J. IĮ interesams.

Nuo 2007 m. kovo 31 d. iki 2008 m.

gruodžio 31 d. A. J. sau asmeniškai skolinosi įmonės lėšas

ir liko įsiskolinęs A. J. IĮ 199 364 Lt, taip atitraukdamas

lėšas nuo įmonės veiklos ir nepanaudodamas jų įmonės reikmėms ar kreditoriniams

įsipareigojimams įvykdyti. Tai iš esmės prieštarauja A. J. IĮ

interesams.

Taip pat A. J. neužtikrino,

kad A. J. IĮ pirkėjų sumokėta 296 724 Lt suma būtų

apskaityta kaip įmonės pajamos, sumokėti privalomi mokesčiai valstybei ir

įvykdyti įsipareigojimai kreditoriams, kuriems A. J. IĮ

2008 m. gruodžio 31 d. liko skolinga 806 659 Lt.

Taip A. J.,

sąmoningai blogai valdydamas A. J. IĮ, savo veiksmais

nulėmė jos bankrotą ir padarė didelės turtinės žalos kreditoriams, dėl to

Šiaulių apygardos teismas 2009 m. sausio 14 d. nutartimi iškėlė A.

J. IĮ bankroto bylą, o 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartimi įmonės bankrotą

pripažino tyčiniu.

Kasaciniu skundu

nuteistasis prašo

panaikinti apeliacinės

instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine

tvarka.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai

pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo

proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų pažeidimų, sukliudžiusių teismui

išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Pasak kasatoriaus, šios instancijos teismas savo išvadas

grindė ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20

straipsnio 5 dalis), o prioritetą suteikė nukentėjusiosios R. L. ir jos

liudininkės parodymams, jo (kasatoriaus) parodymų ir pateiktų įrodymų, kuriais

jis ginčijo pareikštą kaltinimą, nevertino (apkaltinamajame nuosprendyje taip

pat nepasisakyta nei dėl vieno jo pateikto įrodymo ar argumento), nepašalino

prieštaravimų. Dėl to šio teismo išvados kelia pagristų abejonių, nes jos

neatitinka bylos aplinkybių, pagrįstos prielaidomis arba keliančiais abejonių

duomenimis. Taigi teismas nesilaikė teismų praktikos, pažeidė Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punkto,

Europos Žmogaus Teisių Teismo nuostatas dėl visapusiško, objektyvaus ir

nešališko bylų išnagrinėjimo. Taip pat pažeisti rungimosi, nekaltumo

prezumpcijos principai, šiurkščiai suvaržytos jo (kasatoriaus) teisės, jam buvo

perkelta įrodinėjimo našta. Apeliacinės instancijos teismas neatnaujino įrodymų

tyrimo, neskyrė naujos ekspertizės, neapklausė liudytojų, neišreikalavo

papildomų duomenų apie kreditorius, bankroto priežastis, neatsakė į klausimą,

dėl ko nebuvo galima kelti bankroto bylos dar 2007 metų pabaigoje, tačiau

vadovavosi tik nukentėjusiųjų pateiktais įrodymais ir prieštaringa specialistės

išvada. Be to, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo

tiek, kiek to buvo prašoma (BPK 320 straipsnio 3 dalis), t. y. iš esmės

nenagrinėjo skunde pateiktų argumentų dėl byloje esančių esminių prieštaravimų

dėl nusikalstamos veikos buvimo. Teismas fragmentiškai pasisakė tik dėl

procesinio klausimo – galimybės patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Taip

pat kasatorius nurodo, kad nesilaikyta apeliacinės instancijos teismo

nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų, nustatytų BPK 331 straipsnyje.

Kasatorius teigia, kad teismo išvados dėl 2007 m. gegužės 4 d. statybos

rangos sutarties su A. N., dėl kurios įmonei neva padarytas mažiausiai 40 000 Lt

nuostolis, prieštarauja Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 3 d.

sprendimui (civilinė byla Nr. 2-1139-267/2011), kuriame konstatuota, jog A. N. pagal

sudarytą sutartį su A. J. IĮ yra atsiskaičiusi. Specialistės D. Meidienės išvada,

kad sutartis su A. N. įmonei buvo nenaudinga, grįsta prielaidomis, bet ne

faktais, nes specialistė nesirėmė kvalifikuotų nekilnojamojo turto vertintojų,

architektų, techninės priežiūros specialistų, kitų kompetentingų specialistų

išvadomis, ji be jokių skaičiavimų, rinkos tyrimų, nurodė, kad statybos kaina

yra per maža. Kasatoriaus manymu, specialistė neturi kompetencijos spręsti,

kokia namo statybos kaina yra tinkama, o kokia – per maža. Beje, specialisto

išvadoje pateikta Kauno AVMI 2009 m. rugpjūčio 17 d. mokestinio tyrimo

rezultatų ataskaita Nr. T38-11, kurioje nurodyta, kad pagal statybos

rangos sutartį iš viso sumokėta 51 340 Lt, išrašant PVM sąskaitas ir pinigų

priėmimo kvitus. Taigi, kasatoriaus manymu, FNTT išvada pagrįsta

prieštaraujančiais įrodymais ir yra neteisinga. Be to, kasatoriaus įsitikinimu,

specialistė jį tyčia apkaltino pinigų negavimu, nes buvo paveikta

nukentėjusiosios advokato P. Butkevičiaus,

kuris yra buvęs jos kolega Kauno AVMI FNTT skyriuje. Šie faktai patvirtina, kad

specialistė melagingai apkaltino jį nebūtais nusikaltimais.

Taip pat nepagrįsta, prieštaraujanti faktiniams duomenims specialistės D. Meidienės išvada, kad negyvenamųjų

patalpų nuomos sutartis Nr. 79 ir panaudos

sutartis Nr. 1 su UAB „J“ yra

akivaizdžiai nenaudingos A. J. IĮ. Kasatorius nurodo, kad pastatas (duomenys

neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priklauso jam,

kaip fiziniam asmeniui, o ne individualiai

įmonei, todėl jis, kaip statinio savininkas, gali sudaryti tokias sutartis,

kokias mano esant reikalingas. UAB ,,J“ buvo perduotos

neįrengtos, viešame nekilnojamojo turto registre neregistruotos patalpos; į

šias aplinkybes specialistė neatkreipė dėmesio, o teismai jų visiškai netyrė. Teismų išvados prieštarauja ir

Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutarčiai, kurioje nurodyta, kad iš Nekilnojamojo turto registro duomenų

matyti, kad minėtas pastatas – parduotuvė nuosavybės teise priklauso A. J.. Šį pastatą jis įgijo 2002 m. gegužės 21 d., o 2003 m. lapkričio 6 d. išduotas

leidimas pastatą rekonstruoti (Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr.

2-283-267/2011). Po rekonstrukcijos pastato plotas

padidėjo iki 2680,59 kv. m. Taigi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad A. J. IĮ 2009 m. kovo 13 d. pastato

perdavimo–priėmimo akto sudarymo metu nebuvo šio pastato savininkė ir jis

(kasatorius) šio turto neperleido bankrutuojančios

individualios įmonės nuosavybėn. Todėl ir

teismai, neįsigilinę į patalpų nuosavybės teises, padarė nepagrįstas išvadas.

Dėl teismo išvadų dėl verslo

perkėlimo iš A. J. IĮ į naują įmonę – UAB „J“, kasatorius nurodo, kad teismai nepaisė pateiktų įrodymų dėl dokumento

(pranešimo), kurį pateikė R. L., klastotės. Kasatorius teigia, kad

pranešimą suklastojo R. L. ir persiuntė O. B. IĮ faksu (tą galėjo atlikti buhalterė E. S., pusbrolis Z. S., pusseserė V. K.) arba suklastojo

fakso dokumentą, taip melagingai pranešdama apie veiklos perleidimą iš A. J. IĮ į

UAB „J“. Be to, R. L. teismui pateikė nepatvirtintą ir O. B. nepasirašytą

dokumento kopiją ir nenurodė, iš kur ją gavo. Teismo

išvada, kad šį pranešimą pasirašė jis (kasatorius), nepagrįsta jokiais įrodymais. Jo (kasatoriaus) parašas akivaizdžiai

suklastotas. Be to, teismas nepaisė įrodymų, kad ne jis (kasatorius) įkūrė UAB „J“, o tik buvo paskirtas jos vadovu. Teismas

klaidingai nurodė UAB „J“ įkūrėjo duomenis, nesivadovavo Juridinių asmenų

registro duomenimis, o tik melagingomis specialistės išvadomis,

prieštaraujančiomis faktams. Taigi

teismas buvo suklaidintas suklastotais įrodymais.

Dėl įmonės įsiskolinimo baldų tiekėjams UAB ,,A“ ir UAB „G“

kasatorius nurodo, kad teismas nepaisė įrodymų,

jog šios bendrovės nėra bankrutuojančios A. J. IĮ

kreditoriai. 2009 m. sausio 14 d. iškėlus bankroto

bylą, nei UAB „A“, nei UAB „G“ nepareiškė A. J. IĮ kreditorinių reikalavimų dėl 13 621,15 Lt. Teismas neišreikalavo tikslaus kreditorių sąrašo, o

vadovavosi netiksliais specialistės duomenimis ir išvadomis. Specialistė, neturėdama visų buhalterinių dokumentų, padarė melagingą išvadą. Esant tokioms

aplinkybėms, buvo prašoma atlikti nešališką ekspertizę.

Dėl baldų už 123

386,35 Lt pardavimo UAB „J“ kasatorius nurodo, kad šiuo atveju UAB

„J“ 124 000 Lt pervedė ne A. J. IĮ, bet AB Ūkio bankas už įkeistas prekes

gaunant 160 000 Lt paskolą. A. J. IĮ, norėdama kuo greičiau padengti skolą kreditoriui – AB

Ūkio bankas (paskolos terminas pasibaigė 2008 m.

gegužės 7 d.), buvo priversta baldus už savikainą perleisti UAB ,,J“. Buvo perleisti baldai, kurie buvo įkeisti AB

Ūkio bankui, kaip garantas gaunant paskolą. Todėl tik AB Ūkio bankas galėjo

spręsti dėl baldų pardavimo kainos ir masto.

Be to, teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad

buvo parduoti baldai, kurių neatsiėmė baldų tiekėjai, kad baldai buvo su

defektais, ne nauji, ekspozicijoje išbuvę keletą metų. Be to, pirkimai įmonėje

sumažėjo ir dėl objektyvių ekonominių priežasčių (krizės). Kasatorius nurodo,

kad jo prasiskolinusiai individualiai įmonei gamintojai nebedavė skolon prekių,

todėl baldų prekybos veiklos jis tęsti negalėjo. A. J. IĮ nuomojo patalpas, gaudama po 14 300 Lt pajamų kas mėnesį. Apie vykdomą

veiklą specialistė savo išvadoje sąmoningai nutyli, taip nuslėpdama

realiai vykdomą A. J. IĮ veiklą ir gaunamas pajamas, taip pat nutyli ir apie

skolų mokesčiams ir ,,Sodrai“ atsiradimo tendenciją

bei priežastis.

Dėl iš A. J. IĮ atleistų 16 darbuotojų

kasatorius nurodo, kad visi darbuotojai išėjo savo noru, nepareikšdami jokių reikalavimų. Nelikus baldų

prekybos – nebeliko ir darbo, o patalpų nuomos veikla

nereikalavo didelio darbuotojų skaičiaus (liko valytoja, ūkvedys, buhalterės,

komercijos direktorė). Dėl to specialistės išvada, kad darbuotojų atleidimas prieštarauja A. J. IĮ interesams,

neatitinka tikrovės. Kaip tik A. J. IĮ,

neišmokėdama išeitinių kompensacijų, sutaupė

28 800 Lt. Šis faktas neatsispindi specialistės išvadoje, jį

ignoravo ir teismai.

Teismo išvados, kad jis sau

asmeniškai skolinosi įmonės lėšas ir liko įsiskolinęs A. J. IĮ

199 364 Lt, grįstos prielaidomis, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kasatorius nurodo, kad teismai visiškai nekreipė dėmesio į

liudytojos E. S. (buhalterė) parodymus, kuriais ji paneigė, jog jis (kasatorius)

asmeniškai pasiėmė pinigus iš individualios įmonės. Ši liudytoja taip pat

patvirtino, jog individuali įmonė neturėjo jokių lėšų, kad būtų galėjusi

išmokėti jam (kasatoriui) grynaisiais, priešingai, siekiant išvengti įmonės bankroto,

jam (kasatoriui) buhalteriškai buvo sumažinta įmonės skola. Esant nurodytoms

aplinkybėms, iš naujo nagrinėjant bylą būtina apklausti liudytoją E. S., kuri, kasatoriaus

manymu, ir turėtų atsakyti už melagingų duomenų pateikimą, nes tai ji pasirašė

minėtą dokumentą. Taip pat kasatorius teigia, kad liudytoja E. S. buvo

šališka, nes iškėlus bankroto bylą ji dirbo buhaltere R. L. brolio V. L. vadovaujamoje įmonėje, taigi galėjo laisvai

disponuoti fakso aparatu, prieiti ir parsinešti visus buhalterinius dokumentus

ir jais disponuoti kartu su R. L.. Teismas į šiuos faktus nekreipė dėmesio, taip pat ir į

tai, kad jis įmonės veiklos pradžioje individualiai įmonei paskolino apie 500

000 Lt asmeninių lėšų.

Teismas, konstatuodamas, kad jis neužtikrino, jog 296 724 Lt suma būtų

apskaityta įmonės pajamose, sumokėti privalomi mokesčiai valstybei ir įvykdyti įsipareigojimai kreditoriams, neatsižvelgė į

pagrindinę priežastį, dėl kurios A. J. IĮ atsidūrė ant nemokumo ribos. Tai – 737 599 Lt vagystė iš A. J. IĮ. Teismas atmetė prašymą prie bylos pridėti

šį faktą įrodančius dokumentus (A. J. IĮ priėmino perdavimo aktus ir prekių priėmimo perdavimo

sutartis). Ikiteisminio tyrimo metu iš šios bylos buvo atskirti visi dokumentai,

įrodantys, kad būtent R. L. iš įmonės pavogė 737 599 Lt, savo parašu patvirtino pinigų paėmimo faktą ir jų

neįnešimą į įmonės kasą. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad,

paskelbus A. J. IĮ bankrotą, pas bendrasavininkę R. L. atsirado 329 000 Lt, už kuriuos ji per dvi savaites nusipirko

daugiau kaip 54 proc. įmonės kreditorinių reikalavimų. Šiuos faktus teismai ignoravo.

Tai, kasatoriaus įsitikinimu, patvirtina, kad

bankrotas buvo suplanuotas tyčia, sąmoningai lėšas nukreipiant ne skoloms

sumokėti, bet per bankroto procesą pasisavinti nekilnojamąjį turtą. Kasatoriaus teigimu, teismas privalėjo ištirti visus

įrodymus, susijusius su 737 599 Lt vagyste ir įvertinti, kodėl R. L., turėdama daugiau kaip 329

000 Lt (kuriuos panaudojo kreditoriniams reikalavimams

pirkti), nesiėmė jokių priemonių, kad bent iš dalies būtų sumažintos

individualios įmonės skolos. Juk individuali įmonė priklauso abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės

sutuoktinių nuosavybės teise. Taigi ir ji turėjo

ir galėjo prisidėti prie individualios įmonės skolų sumažinimo. Šios aplinkybės turėjo būti išsamiai ištirtos

nagrinėjant jo apeliacinį skundą. Specialistė N. Ladygienė teisme parodė, jog pateikė sąlyginę išvadą, kad jeigu A. J. baldų

suvestinėje įrašyta 296 724 Lt suma, kurios įtraukimo į apskaitą tyrimo

metu nepavyko identifikuoti į A. J. įmonės

neapskaitytas pardavimo pajamas, tai įmonės savininkas A.

J., nesiėmęs užtikrinti visų prekių, paslaugų pardavimo

ir įtraukimo į apskaitą, nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio

4 dalies reikalavimų. Galutinė skola buvo 296 724 Lt. Kasatoriaus manymu, tai patvirtina faktą, kad D.

Meidienė, neturėdama visų buhalterinių dokumentų, padarė neteisingas išvadas,

nepateikė prokurorui išvados dėl R. L. įvykdytos vagystės.

Kasatoriaus nuomone, šioje baudžiamojoje byloje negalima

vadovautis Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimu (kuriuo

įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu), nes BK 209 straipsnis nustato atsakomybę

ne už tyčinį bankrotą, bet už nusikalstamą, pasireiškusį sąmoningai blogu

įmonės valdymu, kuris nulėmė įmonės bankrotą, kai dėl to buvo padaryta didelės

turtinės žalos kreditoriams, t. y. civilinė atsakomybė nuo baudžiamosios šiuo

atveju skiriasi. Be to, sprendimas civilinėje byloje priimtas rašytinio proceso

tvarka, netyrus šioje baudžiamoje byloje esančių įrodymų, nes šioje byloje buvo

pateikta kitos specialistės N. Ladygienės išvada, kuri iš dalies paneigė

specialistės D. Meidienės išvadą, dėl to civilinėje byloje yra galimas proceso

atnaujinimas, nes teismo sprendimą nulėmė neteisinga specialistės D. Meidienės

išvada. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į N. Ladygienės išvadą, padarytą iš

D. Meidienės išvados, surinkus visus buhalterinius dokumentus. Darytina

išvada, kad specialistė D. Meidienė atliko ekspertizę neturėdama visų A. J. IĮ

buhalterinių dokumentų, tai patvirtino specialistės N. Ladygienės išvada. Be

to, specialistė D. Meidienė yra šališka, nes dirba įstaigoje, kurioje pati

atlieka ikiteisminius tyrimus, be to, jai įtaką darė buvęs kolega advokatas P. Butkevičius (nukentėjusiosios

R. L. atstovas).

Dėl to šios specialistės išvadomis remtis negalima. Kasatorius pažymi, jog,

įgyvendinant rungtyniškumo principą, kaltinamajam turi būti sudaryta galimybė

teikti prašymus, kad įrodymus pateiktų (šiuo atveju ekspertizę) nešališki

ekspertai. Šiuo atveju ekspertizė padaryta iš ekspertizės.

Kasatorius nurodo, kad teismas sąmoningai nutyli apie

Šiaulių apygardos prokurorų slepiamus du sunkius nusikaltimus: 1) jo asmeninio

3 071 000 Lt vertės nekilnojamojo turto (parduotuvės) užgrobimą bankroto

administratoriaus V. G. ir R. L., kurie pasisavino asmeninę nuosavybę bankrutuojančios

įmonės naudai suklastoję dokumentus (ikiteisminis tyrimas Nr. 40-2-014-11) ir

iš šio pastato nuomos gauna po 40 000 Lt pajamų kas mėnesį; 2) UAB „J“

nuosavybės pasisavinimą už 328 000 Lt bankroto administratoriaus V. G. ir A. Č. (ikiteisminis

tyrimas Nr. 82-1-0292-11). Šie nusikaltimai atskleidžia tikrąsias bankroto

atsiradimo priežastis, o jų slėpimas yra pagrindas apkaltinti jį (kasatorių)

nebūtais nusikaltimais.

Be to, nuteistasis nurodo, kad jo kaltė iš esmės pagrįsta

nukentėjusiosios ir specialistės D. Meidienės išvada bei parodymais, kuri, jau

minėta, buvo veikiama buvusio kolegos advokato P. Butkevičiaus.

Kasatoriaus nuomone, vadovautis šių asmenų parodymais negalima, nes jie

prieštaringi ir neobjektyvūs. R. L. parodė, kad kai sužinojo apie tai, jog įmonei bus keliama bankroto byla, ji su buhaltere nuvažiavo į UAB „Gr“ ir ketino grąžinti 12 000 Lt skolą. Tai

patvirtina faktą, kad R. L. sąmoningai leido iškelti bankroto bylą įmonei, kad

galėtų nusipirkti kreditorinius reikalavimus ir bankroto proceso metu

pasisavinti kuo daugiau lėšų bei asmeninio turto.

Anot kasatoriaus, objektyvūs bylos duomenys

patvirtina, kad jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, specialistė išvadas

padarė neturėdama visų buhalterinių dokumentų, faktinių duomenų. Kadangi

specialistės D. Meidienės užfiksuoti duomenys neatitinka faktinių bylos

aplinkybių, yra pagrindas abejoti nukentėjusiosios parodymų teisingumu ir

patikimumu. Taigi, nevisapusiškai ištyrus surinktus įrodymus, neišsamiai ir

nepakankamai kruopščiai išnagrinėjus įvykio situaciją, jos aplinkybes, padaryta

nepagrįsta išvada dėl jo kaltės.

Lietuvos

Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento

prokurorė Sigutė Malinauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokurorė

atsiliepime nurodo, kad dalis kasaciniame skunde išdėstytų

argumentų nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, nes yra susiję su faktinių aplinkybių nustatymu, įrodymų

vertinimu (BPK 376 straipsnio 1 dalis),

o kita skundo argumentų dalis yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsta teisiniais

argumentais. Visi esminiai kasacinio skundo

argumentai buvo išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Pasak

prokurorės, iš esmės kasatorius nesutinka

su žemesnės instancijos teismų ištirtų įrodymų vertinimu bei jų pagrindu

nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Neigdamas savo kaltę, kasatorius savaip,

jam palankia linkme, vertina atskirus bylos

įrodymus, nesutinka su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išvadomis

bei teigia, kad bylos duomenimis neįrodyta,

jog jis, sąmoningai blogai valdymas įmonę, nulėmė jos bankrotą ir dėl to

padarė didelės turtinės žalos kreditoriams. Prokurorės

manymu, nėra jokio pagrindo teigti, kad šioje byloje buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies,

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai. Kasatoriaus

teiginiai, kad teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis, kad pažeistos įrodymų

vertinimo taisyklės, prieštarauja teismų sprendimų turiniui. Tai, kad teismai

byloje surinktus įrodymus vertino ne taip, kaip norėtų nuteistasis, nėra pagrindas

teigti, jog skundžiami teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti.

Pirmosios

instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis: specialisto išvadas (2010

m. kovo 24 d. Nr. 5-2/51 ir 2010 m. gegužės

12 d. Nr. 5-2/79) dėl A. J. IĮ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų,

specialisčių paaiškinimus, liudytojų E. S., J. M., R. L., kitų liudytojų

parodymus, kitus rašytinius bylos duomenis, nustatė, kad A. J. IĮ

savininkas A. J. sąmoningai blogai valdė įmonę, t. y. sudarė įmonei

nuostolingus sandorius, kurie

prieštaravo įmonės interesams (buvo sudarytos nuostolingos ir ekonomiškai

nenaudingos įmonei 2007 m. gegužės 4

d. statybos rangos sutartis, negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 79 ir

2008 m. lapkričio 4 d. panaudos sutartis Nr. 1), priėmė kitus nuostolingus ir

ekonomiškai nenaudingus sprendimus (2008 m.

liepos 3 d. įregistruota UAB „J“, kurios direktoriumi tapo pats A. J., be prekybinio antkainio parduoti A. J. IĮ

baldai naujai įsteigtai UAB „J“, darbuotojų atleidimas iš A.

J. IĮ ir jų įdarbinimas savo paties vadovaujamoje UAB „J“). A.

J. įmonės veiklą organizavo taip, kad nulėmė jos bankrotą ir padarė didelės žalos įmonės darbuotojams,

valstybei bei kitiems kreditoriams, nes pastarųjų galimybės nukreipti

išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo panaikintos (apribotos).

Nustatęs

šias faktines aplinkybes, teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad A.

J. veikoje yra visi būtini nusikalstamo

bankroto požymiai, ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis padarė

BK 209 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Nuosprendyje yra išdėstyti įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje,

kuriais grindžiamos teismo išvados dėl kasatoriaus kaltės, ir motyvai,

kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1

dalies 2 punktas). Teismas motyvuotai atmetė, o ne ignoravo A.

J. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus

bei pateiktus duomenis. Apeliacinės

instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą,

dar kartą įvertino įrodymus ir savo nutartyje išdėstė motyvus, paaiškinančius,

kodėl pirmosios instancijos teismo išvados

dėl A. J. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką,

yra teisingos.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius skunde klaidingai

nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas neva pažeidė BPK 331

straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, nes šios instancijos teismas, išnagrinėjęs A. J. apeliacinį

skundą, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė nutartį apeliacinį

skundą atmesti. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį reglamentuoja

BPK 332 straipsnio nuostatos. Nors

kasatorius ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas

neišsamiai išnagrinėjo jo skundą (BPK 320

straipsnio 3 dalis), tačiau nenurodo konkrečių

argumentų, kurie liko neišnagrinėti. Priešingai

nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė

motyvuotas išvadas dėl A. J. apeliacinio

skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl

jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis

pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.

Kasatorius taip pat nepagrįstai

teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo baudžiamąją

bylą, pažeidė rungimosi principą (BPK 7

straipsnis). Iš bylos duomenų matyti,

kad tiek kasatorius, tiek jo gynėjas

aktyviai naudojosi visomis įstatymo suteiktomis teisėmis tiek ikiteisminio

tyrimo metu, tiek teismo posėdžiuose.

Kasatorius ir jo gynėjas pirmosios instancijos teisme teikė įvairius

prašymus: prašymą dėl prokurorų nušalinimo, prašymus išreikalauti ir pridėti prie bylos dokumentų kopijas, kviesti į apklausą

liudytojus, specialisto išvadas pateikusias specialistes ir kt., kurių dauguma buvo patenkinti. Teismo posėdžio metu

ne tik jo gynėjas, bet ir jis pats

aktyviai uždavinėjo klausimus liudytojams, specialistėms, visada buvo

išklausomos visų proceso dalyvių

nuomonės (taip pat ir kasatoriaus bei jo gynėjo) dėl pareikštų prašymų ar dokumentų pridėjimo prie bylos. Iš teisiamojo

posėdžio protokolų matyti, kad nuteistasis A. J., nagrinėjant bylą teisme, ginčijo kaltinimo argumentus ir reiškė

savo nuomonę klausimais, turinčiais reikšmės

teisingam bylos išsprendimui. Tai, kad teismai,

įrodymus įvertinę pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku

visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymu, atmetė

kai kuriuos kaltinamojo pateiktus įrodymus,

nėra pagrindas pripažinti, kad byla teisme išnagrinėta nesilaikant rungimosi

principo, nes tai susiję ne su bylos nagrinėjimo tvarka, o su teismo

pateiktu įrodymų vertinimu.

Be to, pagal baudžiamojo

proceso įstatymą teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme

dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam

ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintos aplinkybės gali turėti

reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir atmesti tuos

prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes ar faktus, kurie neturi esminės

reikšmės arba ryšio su byla. Taigi ar bylos nagrinėjimo

dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva. Be to, tai, kad kasatoriaus minimi prašymai buvo atmesti, nėra pagrindas pripažinti, jog A. J. teisės ir

BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas buvo pažeistas.

Taip

pat nepagrįstas nuteistojo A. J. teiginys,

kad teismas neteisingai perkėlė jam įrodinėjimo

naštą. BPK įtvirtinti rungimosi, proceso dalyvių lygiateisiškumo ir kt.

principai įtvirtina nuostatą, kad

kaltinamasis (įtariamasis) yra aktyvus proceso dalyvis, kuris turi teises, įtvirtintas BPK (duoti parodymus, pateikti

reikšmingus bylai dokumentus, daiktus, teikti įrodymus ir dalyvauti juos

tiriant ir kt.), todėl nuteistojo A. J. teismui

pateikti įrodymai, neva įrodantys jo nekaltumą, negali būti traktuojami, kaip

įrodinėjimo naštos jam perkėlimas.

Nuteistojo A. J. kasacinis

skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio

skundo argumentų ir nurodytų procesinių pažeidimų

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius

ir nutartis, dėl kurių paduotas

skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1

dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu

kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį

įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė

esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar

vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo

padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje

nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai

pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos

faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės

instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų

nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Taigi nuosprendžių

ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo

proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą

duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra pirmosios ir

apeliacinės instancijos teismų prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali

teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo

įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jie teismui nėra

privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas ir (ar) kitoks, nei pageidauja

proceso dalyviai, jų vertinimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo

sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų

ir ištirtų įrodymų visuma.

Nors nuteistasis kasaciniame skunde teigia, kad

teismai, vertindami įrodymus, padarė esminių BPK pažeidimų, tačiau skundo

turinys ir didžioji dalis argumentų rodo, kad jis apskritai nesutinka su

įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos

aplinkybių nustatymu, t. y. A. J., ginčydamas nuteisimą pagal BK 209 straipsnį, analizuoja liudytojos E. S. parodymus, ginčija

specialistės D. Meidienės išvadas ir jos paaiškinimus, duotus teisiamajame

posėdyje, teigdamas, jog specialisto išvada yra melaginga, grįsta prielaidomis,

prieštaraujanti faktiniams bylos duomenims, taip pat kasatorius neigia teismų

išvadas, įrodymų vertinimą, ir teigia, kad teismų neįrodyta, jog jis sąmoningai

blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą. Jokių teisinių argumentų,

pagrindžiančių įrodinėjimo tvarkos pažeidimus, kasatorius nepateikia, todėl

minėti skundo argumentai paliekami nenagrinėti, nes tai yra apeliacinio

nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi

skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, neturi jokio pagrindo

konstatuoti, kad nustatant A. J. kaltę nesilaikyta įrodymų

vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), t. y. kad teismai vadovautųsi

neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, neatsižvelgtų į

kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis

priimtas išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, įvertinus visas bylos

aplinkybes, padarytos išvados pakankamai motyvuotos. Iš esmės analogiškus

argumentus, ginčydamas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą ir

faktinių bylos aplinkybių nustatymą, nuteistasis nurodė apeliaciniame skunde. Nuteistasis

deklaratyviai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino nuosprendžio

teisėtumo ir pagrįstumo, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio

(beje, BPK 331 straipsnio nuostatos reglamentuoja apeliacinės instancijos

teismo nuosprendžio turinį, o nagrinėjamoje byloje priimta nutartis) reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai

patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad,

vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl

teisingai nustatė bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo

kaltės ir teisingai kvalifikavo jo padarytus nusikalstamus veiksmus pagal BK 209

straipsnį. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi

teisinio pagrindo. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant

BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, priimtoje nutartyje į

esminius nuteistojo skundo argumentus – dėl skunde nurodytų procesinių

pažeidimų, nukentėjusiosios, liudytojų parodymų ir kitų bylos įrodymų (tarp jų

ir specialistų išvadų, jų paaiškinimų) vertinimo, specialistės D. Meidienės

šališkumo, kaltės, padarius BK 209 straipsnyje nustatytą veiką – yra pakankamai

išsamiai atsakyta bei paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5

dalis).

Nuteistasis kasaciniame skunde

deklaratyviai teigia, kad buvo pažeistas rungimosi principas, jam perkelta

įrodinėjimo našta, nevertinti jo parodymai ir pateikti įrodymai. Pažymėtina,

kad tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas aktyviai naudojosi visomis įstatymo

suteiktomis teisėmis, teikė įvairius prašymus, kurie, išklausius visų proceso

dalyvių nuomones dėl pareikštų prašymų, buvo tenkinami arba motyvuotai atmesti.

Prašymas dėl ekspertizės skyrimo taip pat motyvuotai atmestas. Nuteistasis

nurodo, kad iš naujo nagrinėjant bylą būtina apklausti liudytoją E. S., tačiau nenurodo, apie kokias naujas aplinkybes galėtų

parodyti ši liudytoja. Paties nuteistojo teismui pateikti įrodymai negali būti

traktuojami, kaip įrodinėjimo naštos perkėlimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad

esminių BPK pažeidimų šioje byloje nepadaryta, teisinis pagrindas panaikinti

apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine

tvarka nenustatytas.

Dėl BK 209 straipsnio

taikymo

Taikant BK 209 straipsnį,

turi būti nustatyti objektyvieji veikos (sąmoningas blogas įmonės valdymas),

jos padarinių (bankrotas, didelė žala kreditoriams) ir priežastinio ryšio

požymiai. Analizuojant BK 209 straipsnyje įtvirtintus požymius, galima teigti, kad

įstatymų leidėjas šia baudžiamosios teisės norma pirmiausia norėjo apsaugoti

kreditorių interesus. Blogas įmonės valdymas gali pasireikšti tiek aktyviais

veiksmais, tiek ir neveikimu. Tai gali būti per didelis išlaidumas, kai

kaltininkui valdant įmonę, išlaidos viršija pajamas, rizikingų finansinių

operacijų atlikimas ar sąmoningas įmonės veiklos neplėtojimas, piktybinis

sutarčių nevykdymas, dėl kurio prarandamos prekių ar paslaugų rinkos. Blogas

įmonės valdymas – tai neefektyvus, nerentabilus, nuostolingas ūkininkavimas.

Tokio ūkininkavimo natūralūs padariniai – nuostoliai, konkurencingumo

sumažėjimas, nemokumas, dalykinės reputacijos kritimas ir pan. Blogai

ūkininkauja tas, kuris blogai organizuoja įmonės darbą, atleidžia kvalifikuotus

ir priima nekvalifikuotus darbuotojus, įsitraukia į nuostolingus sandorius,

nepagrįstai teikia laidavimo ir garantinius raštus, neužtikrina turto saugumo,

nepagrįstai rizikuoja rinkoje, nesilaiko sutarčių sąlygų, dėl to patraukiamas

civilinėn atsakomybėn, blogai tvarko apskaitą ar netvarkingai moka mokesčius ir

dėl to nubaudžiamas didelėmis baudomis, įtraukia įmonę į nusikalstamą veiklą ir

pan. Pažymėtina tai, kad blogo įmonės valdymo pagrindą sudaro įmonės interesų

nepaisymas, atsakingų asmenų nuosavų interesų iškėlimas aukščiau įmonės

interesų. Šios nusikalstamos veikos neteisėtumas pasireiškia tuo, kad

skolininkas nesilaiko įstatymo nustatytos tvarkos užtikrindamas kreditorių

reikalavimus. Baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamą bankrotą siejama su tokios

veikos mastu, jos padarymo būdu, padariniais, veikos tikslais ir motyvais. Tad

pagal BK 209 straipsnį žalos kreditoriams turinį sudaro dėl prievolių

neįvykdymo atsiradę tiesioginiai turtiniai praradimai, taip pat negautos

pajamos. Apie žalą kreditoriams galima kalbėti tik tada, kai tampa aišku, kad

bankroto procedūrų metu neįmanoma visiškai kompensuoti dėl prievolių neįvykdymo

atsiradusios žalos. Kaltininko įmonės bankrotas yra tik tarpinis padarinys, nes

dėl blogo valdymo atsiradusi bankroto būsena turi būti kreditoriams padaromos

didelės turtinės žalos priežastis. Priežastingumas šiame nusikaltime reiškia,

kad bankrotą ir atitinkamą žalą kreditoriams nulėmė būtent blogas įmonės

valdymas, o ne objektyvios aplinkybės. Nusikalstamo bankroto normos dispozicija

sukoncentruota taip, kad pati savaime suponuoja tyčinės kaltės buvimą asmens

veikoje – tas, kas sąmoningai blogai valdydamas..., kitaip tariant,

tyčia. Įrodinėjant kaltės klausimą, turi būti nustatyta, kad asmuo, turintis

įgalinimų valdyti įmonę, veikė tyčia, t. y. suprato, kad blogai valdo įmonę,

numatė bankroto ir žalos kreditoriams atsiradimo galimybę ir šių padarinių

norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti

(netiesioginė tyčia).

Šioje baudžiamojoje byloje

teismų visiškai pagrįstai nustatyta, kad A. J.,

būdamas individualios įmonės savininku, sąmoningai blogai valdė A.

J. individualią įmonę. Blogas įmonės valdymas pasireiškė akivaizdžiai

nenaudingų ir įmonės tikslams prieštaraujančių sutarčių sudarinėjimu (statybos

rangos, negyvenamųjų patalpų nuomos, panaudos sutarčių); baldų tiekėjams

grąžinimo neužtikrinimu; asmeniniu įmonės lėšų skolinimusi ir jų negrąžinimu;

piniginių lėšų neapskaitymu įmonės pajamose; sutarčių su tiekėjais dėl prekių

tiekimo nesudarinėjimu. Blogas įmonės valdymas buvo akivaizdus ir vėliau, verslą

perkėlus iš A. J. individualios įmonės į UAB „J“, kurio vadovu buvo tas

pats A.

J.: nebuvo iš tiekėjų perkamos prekės, būtinos įmonės veiklai

vykdyti; buvo atleisti įmonės darbuotojai, kurių tik dalis perėjo į UAB „J“; be

prekybinio antkainio buvo parduodami baldai; neapskaitomi įmonės pajamose

pirkėjų sumokėti pinigai. Dėl tokių A. J. individualios

įmonės blogo valdymo veiksmų kreditoriams buvo padaryta didelė 806 659 Lt turtinė

žala.

Visa ši A.

J. veikla akivaizdžiai buvo nenaudinga individualiai A.

J. įmonei, priešinga įmonės interesams bei prieštaraujanti

elementariems sąžiningo ūkininkavimo principams. A. J.,

kaip individualios įmonės savininkas, norėdamas atsikratyti įmonės

įsipareigojimų, perleido jos turtą naujai įsteigtai UAB „J“,

pirmajai palikdamas tik jos skolas. Kitaip tariant, subankrutavusios įmonės

veikla buvo „prikelta“ naujoje įmonėje, turinčioje senosios turtą, tačiau jau

be skolų.

A. J.,

nesutikdamas su jo veikos vertinimu pagal BK 209 straipsnį, kasaciniame skunde

kaip priežastis, nulėmusias jo individualios įmonės bankrotą, nurodo ne blogą

ūkininkavimą, o kitas priežastis: susiklosčiusią ekonominę situaciją (ekonominę

krizę), 737 599 Lt vagystę iš A. J. individualios

įmonės, prokurorų slepiamus du sunkius nusikaltimus. Vis dėlto, kaip neturinčius

objektyvaus pagrindo, teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus teiginius, kad įmonės

bankrotą nulėmė ne blogas įmonės valdymas, bet ekonominiai ir kiti veiksniai. Šioje

baudžiamojoje byloje nusikalstamas bankrotas atsirado

ne dėl įmonės veiklos (verslo) rizikos, bet dėl sąmoningos asmens veiklos,

siekiant būtent tokio rezultato. Akivaizdu, kad A. J. tiesiog neefektyviai naudojo bendrovės veiklos metu

sukauptą turtą. Baudžiamojoje byloje taip pat nėra jokių faktinių

duomenų apie A. J. kasaciniame

skunde nurodomą 737 599 Lt vagystę iš A. J. individualios įmonės. Specialisto išvadoje konstatuota, kad

pagal tyrimui pateiktus dokumentus nustatyta, jog A.

J., tikėtina, sąmoningai siekė įmonės bankroto.

Kasatorius kasaciniame

skunde taip pat nurodo, kad negalima vadovautis Šiaulių apygardos teismo 2011

m. rugsėjo 9 d. sprendimu, kuriuo įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, nes BK

209 straipsnis nustato atsakomybę ne už tyčinį bankrotą, bet už nusikalstamą.

Toks kasatoriaus argumentas yra nepagrįstas. Tyčinis bankrotas konstatuojamas

teismui išnagrinėjus įmonės bankroto bylą civilinio proceso nustatyta tvarka.

Tuo tarpu nusikalstamas bankrotas yra baudžiamosios teisės kategorija. Ta

aplinkybė, kad civiline tvarka bankroto bylą nagrinėjęs teismas nenustato

tyčinio bankroto požymių, neužkerta kelio vėliau bylą nagrinėti baudžiamojo

proceso tvarka ir pripažinti, jog bankrotas buvo tyčinis. Atkreiptinas dėmesys,

kad bankroto procesas civilinėje teisėje ne visais atvejais sudaro galimybes

nustatyti visas teisingai šiam klausimui išspręsti bylos aplinkybes, kai tokias

galimybes turi teismas, nagrinėjantis bylą baudžiamojo proceso tvarka.

Taigi, priešingai nei teigia

kasatorius, teismai, nustatę šias faktines aplinkybes, visiškai pagrįstai

konstatavo, kad nuteistojo veikoje yra visi būtini nusikalstamo bankroto (BK

209 straipsnis) požymiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama

į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo

proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. J. kasacinį

skundą.

Teisėjai Olegas

Fedosiukas

Alvydas

Pikelis

Aurelijus

Gutauskas