A-662-1439-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1439/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02776-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. A. M. (M. B. A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. A. M. (M. B. A. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. B. A. M. (M. B. A. M.) (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 1–5) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2013 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. (15/5-11)10K-22008 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta priimti dokumentus; 2) įpareigoti atsakovą priimti nagrinėti dokumentus dėl ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje; 3) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva) 4 straipsnio 1 dalies sąvokos „teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje“ išaiškinimo.

Skunde nurodė, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius (toliau – ir Klaipėdos AVPK Migracijos skyrius) neturėjo teisės atsisakyti priimti pareiškėjo dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi, nes sveikatos draudimo liudijimas gali būti pateikiamas iki pat prašymo laikinai gyventi nagrinėjimo pabaigos. Pareiškėjo teigimu, jam laiku atvykus paduoti dokumentus naujam leidimui laikinai gyventi, jo individuali įmonė „Hamadas“ turėjo įsiskolinimą Socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – ir SODRA) ir tuo pagrindu Klaipėdos AVPK Migracijos skyrius nepriėmė dokumentų.

Tik tuomet, kai buvo sumokėtas įsiskolinimas, Klaipėdos AVPK Migracijos skyrius priėmė dokumentus, todėl dokumentai buvo vėliau išnagrinėti, vėliau išduotas laikinas leidimas gyventi ir susidarė 52 dienų pertrauka tarp leidimų laikinai gyventi. Pareiškėjo nuomone, Klaipėdos AVPK Migracijos skyrius pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintų Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo bei fiktyvios santuokos sudarymo įvertinimo taisyklių 12 punktą, nes atsisakė priimti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi.

Pareiškėjo teigimu, faktiškai teisėto gyvenimo sąvoka, nustatyta Direktyvoje, Lietuvos Respublikoje yra nepagrįstai siejama ne tik su teisėtu buvimu Lietuvos Respublikoje, bet ir su asmens ekonomine veikla, todėl buvo pažeista Direktyvos devinta konstatuojamoji dalis. Pareiškėjo nuomone, jis neįgijo leidimo ilgalaikiam gyvenimui Europos Bendrijoje dėl įmonės skolos SODRA, nors visą šį laiką gyveno Lietuvos Respublikoje ir nebuvo niekur išvykęs, o su ankstesniais leidimais laikinai gyventi neturėjo jokių panašių problemų.

Pareiškėjo nuomone, jis nenutrūkstamai 5 metus gyveno Lietuvos Respublikoje ir padavė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi laiku, o šis buvo nepriimtas ne dėl jo kaltės, o dėl jo finansinių įsipareigojimų SODRA, kuriuos per greičiausią įmanomą laiką padengė, todėl atsisakymas jam suteikti ilgalaikį leidimą gyventi yra neproporcingas. Be to, pareiškėjo nuomone, šiuo atveju nėra aišku, kaip turėtų būti vertinama situacija, kai tarp leidimų laikinai gyventi ne dėl asmens kaltės yra susidariusi pertrauka ir kaip valstybės institucijos, taikydamos Direktyvos nuostatas, turėtų tokią situaciją vertinti.

Lietuvos Respublikoje pagal Migracijos departamento praktiką, susidariusios pertraukos neišvykus iš šalies naikina 5 metų termino skaičiavimą. Lygindamas tai su kitų Europos Sąjungos valstybių narių praktika, pareiškėjas darė išvadą, kad Lietuvos Respublikoje taikant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, Direktyvos 4 straipsnio 1 dalis yra neproporcingai taikoma daug siauriau. Europos Sąjungos valstybių narių praktikoje Direktyvos sąvoka „teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje“ nereiškia, jog bet kokia susidariusi pertrauka tarp leidimų gyventi yra pagrindas pertraukti 5 metų termino skaičiavimą.

Pareiškėjas prašė teismo pasinaudoti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje įtvirtinta teise kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su tokiu klausimu: „ar 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso 4 straipsnio 1 dalies sąvoka „teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje“ reiškia, jog atsiradusi pertrauka tarp leidimų laikinai gyventi ne dėl pareiškėjo kaltės gali būti pagrindas nesuteikti ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Bendrijoje?“.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 16–19) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad atsakovas, įvertinęs turimus ir pareiškėjo 2013 m. gegužės 24 d. prašyme nurodytus duomenis, 2013 m. birželio 18 d. raštu informavo pareiškėją, kad jis neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes tarp jam išduotų leidimų laikinai gyventi LT7263145 ir LT7301367 yra 52 dienų pertrauka, kurios metu jis neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi, todėl jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje negali būti vertinamas kaip teisėtas ir nepertraukimas. Atsakovo teigimu, jis neturi duomenų apie tai, kad pareiškėjas tuo metu būtų turėjęs kitą dokumentą, suteikiantį teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis tuo laikotarpiu gyveno Lietuvos Respublikoje, ir dokumentų, patvirtinančių, kad tuo laikotarpiu Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai. Pagal Įstatymo 39 straipsnio 1 ir 2 punktus, jeigu pareiškėjas tuo laikotarpiu Lietuvos Respublikoje gyveno, jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, todėl jo teisėtas gyvenimas Lietuvos Respublikoje pastaruosius 5 metus negali būti vertinamas kaip nepertraukiamas. Todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo. Be to, pareiškėjas kartu su Klaipėdos AVPK Migracijos skyriui pateiktu prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė 2011 m. gruodžio 9 d. prašymus, kuriuose nurodė, kad buvo priverstas labai uždelsti kreipimosi dėl leidimo gyventi pratęsimo terminą, taip pat, kad yra informuotas apie tai, kad jeigu laiku negaus sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi, privalės išvykti iš Lietuvos Respublikos. Tai, kad pareiškėjas 2011 m. gruodžio 22 d. buvo Lietuvos Respublikoje neteisėtai, patvirtina ir 2011 m. gruodžio 22 d. priimtas Klaipėdos AVPK nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 30N-1323311-11 dėl pažeidimo, nustatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 206 straipsnyje.

Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Klaipėdos AVPK Migracijos skyrius nepagrįstai atsižvelgė į jo finansinę padėtį, neturėjo teisės atsisakyti priimti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi, dėl šios priežasties leidimas laikinai gyventi buvo išduotas vėliau ir susidarė 52 dienų pertrauka tarp leidimų. Priešingai, pareiškėjo byloje esančiuose prašymuose pareiškėjas nurodė, kad dėl lėšų stygiaus pats pavėlavo pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Atsakovo teigimu, nei viename iš ginčui aktualiu laikotarpiu pateiktų prašymų pareiškėjas nenurodė, kad dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo buvo kreipęsis anksčiau ir kad iš jo prašymą buvo atsisakyta priimti. Nurodė, kad pareiškėjas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pateikė 2011 m. gruodžio 9 d., t. y. likus 11 dienų iki leidimo galiojimo laiko pabaigos. Pareiškėjas 2007-2010 metais į Klaipėdos AVPK Migracijos skyrių dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo buvo kreipęsis 5 kartus, todėl jam turėjo būti žinomi kreipimosi terminai ir taisyklės. Pareiškėjo elgesys negali būti vertinamas kaip pakankamai rūpestingas, apdairus ir aktyvus, todėl skunde dėstomi argumentai dėl to, kad pertrauka tarp leidimų atsirado ne dėl pareiškėjo kaltės, atmestini. Įstatyme nėra nustatyta išimčių ar atvejų, kuriems esant, neteisėtas gyvenimas Lietuvos Respublikoje galėtų būti prilyginamas teisėtam gyvenimui Lietuvos Respublikoje. Leidimo nuolat gyventi išdavimas, nesant Įstatyme nustatyto išdavimo pagrindo, prieštarautų galiojantiems teisės aktams ir teisėtumo principui. Skundžiamame Migracijos departamento rašte nėra nurodyta jokių ekonominio pobūdžio priežasčių ar motyvų. Pareiškėjo teiginiai dėl atsisakymo priimti prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, su kuriuo pareiškėjas sieja ekonomines priežastis, nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Priimant sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi įmonės finansiniai įsipareigojimai nenagrinėjami. Nurodė, kad Migracijos departamentas taip pat neturi jokių duomenų apie pažeidimų dėl Direktyvos perkėlimo tyrimo procedūras prieš Lietuvą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos AVPK Migracijos skyrius atsiliepime į skundą (b. l. 129–133) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas 2011 m. gruodžio 9 d. Klaipėdos AVPK Migracijos skyriui pateikė dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, likus trumpesniam laikotarpiui, nei buvo nustatyta tuo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. 1V-329 „Dėl dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 62 punkte.

Vėlesnį dokumentų pateikimą, kaip ir kiekvienais metais nurodydamas tą pačią dokumentų laiku nepateikimo priežastį, pareiškėjas motyvavo dėl pasaulio ekonomiką apėmusios visuotinės krizės ir sunkios jo paties finansinės padėties. Prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi užsienietis nurodė, jog užsakovams laiku neatsiskaičius su jo įmone, nebuvo lėšų sumokėti socialinio draudimo įmokų, tačiau jis įsipareigojo artimiausiu metu SODRA padengti įmonės įsiskolinimą. 2011 m. lapkričio 7 d. įmokų mokėtoja IĮ „Hamadas“ ir SODRA pasirašė sutartį dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo iki 2012 m. sausio 5 d.

Pareiškėjui pateikus Apraše nurodytus dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, Klaipėdos AVPK Migracijos skyrius nereikalavo pateikti sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kaip nurodyta skunde, kuris gali būti pateikiamas kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi įforminimo. Priėmimo metu užsienietis buvo raštu informuotas, kad pateikiant dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi įforminimo, jo buvimas Lietuvos Respublikoje turi būti teisėtas, todėl Migracijos departamentui nepriėmus sprendimo iki jo turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos, pareiškėjas turės išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Nurodė, kad 2011 m. gruodžio 9 d. prašyme pareiškėjas akcentavo lėšų stygių siekiant sumokėti 300 Lt valstybinę rinkliavą už dokumentų tvarkymą, todėl ji buvo sumokėta tik tą pačią dieną, kai Klaipėdos AVPK Migracijos skyriui ir buvo pateikti dokumentai dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas užsienietis neturi lėšų išvykti į savo kilmės šalį ir kad nebūtų nutraukta jo darbinė veikla Lietuvos Respublikoje, 2011 m. gruodžio 22 d. Klaipėdos AVPK Migracijos skyriuje, kaip pažeidusiam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tvarką, pareiškėjui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 206 straipsnį ir už minėtą pažeidimą skirtas įspėjimas, nepriimant sprendimo grąžinti į kilmės valstybę. 2012 m. sausio 24 d.

Migracijos departamentas, atsižvelgęs į pareiškėjo prašymą, anksčiau nei per du mėnesius priėmė sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi, galiojantį vienerius metus. Tačiau pareiškėjas iškart nepateikė prašymo leidimo laikinai gyventi įforminimui, jį pateikė tik 2012 m. vasario 10 d., paaiškindamas, kad laiku nepateikė dokumentų dėl labai sunkios finansinės padėties, nes už dokumento įforminimą turėjo būti sumokėta 100 Lt valstybinė rinkliava, kuri buvo sumokėta tik 2012 m. vasario 9 d. Tiek 2011 metais, tiek 2012 metais dokumentai dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo buvo priimti pateikiant sutartį dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo iki 2012 m. sausio 5 d., įsiskolinimą padengiant pagal atidėjimo grafiką ir šis įsiskolinimas SODRA visiškai nelėmė dokumentų pateikimo Klaipėdos AVPK Migracijos skyriui. 2012 m. lapkričio 15 d. pareiškėjas taip pat pavėluotai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, vėlavimą motyvuodamas sunkia finansine padėtimi ir vėlgi pateikė sutartį dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo iki 2013 m. gegužės 31 d., įsiskolinimą padengiant pagal atidėjimo grafiką.

Visi užsieniečio rašytiniai prašymai Klaipėdos AVPK Migracijos skyriui ir Migracijos departamentui įrodo, kad dokumentai dėl leidimo laikinai gyventi laiku nebuvo pateikiami tik dėl paties užsieniečio asmeninių priežasčių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 2 d. sprendimu pareiškėjo M. B. A. M. (M. B. A. M.) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė, kad užsienietis pagal užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuojantį Įstatymą leidimą nuolat gyventi gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytas sąlygas. Pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, leidimas nuolat gyventi gali būti išduotas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką. Iš teisinio reglamentavimo padaryta išvada, kad leidimas užsieniečiui išduodamas esant nustatytoms normoje sąlygoms, t. y. užsienietis turi pragyventi Lietuvos Respublikoje be pertraukos 5 metus teisėtai.

Bylos medžiaga patvirtina, kad Migracijos departamentas 2006 m. gruodžio 1 d. priėmė sprendimą pareiškėjui leisti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus (I t., b. l. 31). Pareiškėjui buvo išduotas leidimas gyventi nuo 2007 m. vasario 21 d. iki 2007 m. gruodžio 20 d. (I t., b. l. 36). Taip pat pareiškėjui buvo išduoti šie leidimai laikinai gyventi: LT7226857, galiojęs nuo 2007 m. gruodžio 21 d. iki 2008 m. gruodžio 20 d. (I t., b. l. 42), LT7240930, galiojęs nuo 2008 m. gruodžio 21 d. iki 2009 m. gruodžio 20 d. (I t., b. l. 48), LT7253085, galiojęs nuo 2009 m. gruodžio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 20 d. (I t., b. l. 54), LT7263145, galiojęs nuo 2010 m. gruodžio 21 d. iki 2011 m. gruodžio 20 d. (I t., b. l. 62), LT7301367, galiojęs nuo 2012 m. vasario 11 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. (I t., b. l. 102), LT7316323, galiojęs nuo 2012 m. gruodžio 22 d. iki 2013 m. gruodžio 21 d. (I t., b. l. 11, 22). Vadinasi, tarp pareiškėjui išduotų leidimų laikinai gyventi LT7263145, galiojusio iki 2011 m. gruodžio 20 d., ir LT7301367, galiojusio nuo 2012 m. vasario 11 d., yra 52 dienų pertrauka, kurios metu jis neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi. Pažymėta, kad ginčo dėl šių faktinių aplinkybių byloje nėra.

Įstatymo 39 straipsnis nustato, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi, išskyrus atvejus, kai užsieniečiui šio Įstatymo nustatyta tvarka suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis (39 str. 1 p.), taip pat jeigu jis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi (39 str. 2 p.). Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad 2011 m. gruodžio 22 d. pareiškėjui Klaipėdos AVPK surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, nes 2011 m. gruodžio 21 d. užsienietis gyveno Lietuvos Respublikoje su negaliojančiu leidimu laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir tuo pažeidė ATPK 206 straipsnį (I t., b. l. 88-89). Už šį pažeidimą 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimu pareiškėjui skirtas įspėjimas (I t., b. l. 90). Teismui nepateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys aplinkybę, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2012 m. vasario 10 d. imtinai gyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai, ar kad jam buvo išduotas kitas dokumentas, suteikiantis pareiškėjui teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad atsakovo nurodyta aplinkybė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2012 m. vasario 10 d. Lietuvoje gyveno neteisėtai, įrodyta. Todėl pagal Įstatymo 39 straipsnio 1 ir 2 punktus, pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje 52 dienas laikomas neteisėtu, o jo teisėtas gyvenimas Lietuvos Respublikoje pastaruosius 5 metus negali būti vertinamas kaip nepertraukiamas. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo.

Pareiškėjas prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies sąvokos „teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje“ išaiškinimo. Kaip jau minėta, pareiškėjas kreipėsi pavėluotai dėl leidimo išdavimo, gyveno Lietuvoje su negaliojančiu leidimu, t. y. neteisėtai, dėl ko buvo surašytas ATPK protokolas ir skirta nuobauda (b. l. 88-90). Kokių nors duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas nesikreipė nustatytu laiku dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, teismui nepateikta, todėl nurodomas pagrindas – nesikreipė dėl leidimo gyventi „ne dėl savo kaltės“ – neatitinka faktinių aplinkybių ir prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą vertinamas kaip nepagrįstas.

Padaryta išvada, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti, remiantis skunde nurodytais argumentais. Kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti šioje byloje skundžiamą sprendimą, nenustatyta. Teismui pripažinus, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą priimti nagrinėti dokumentus dėl ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje, todėl skundas dėl šio reikalavimo taip pat atmestas.

III. Pareiškėjas M. B. A. M. (M. B. A. M.) (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (I t., b. l. 187-191) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl Direktyvos 4 straipsnio 3 dalies kartu su šio straipsnio 1 ir 2 dalimis išaiškinimo ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde teigia, jog teismas netinkamai taikė teisės normas, teismo sprendimas yra nepagrįstas, pažeidžiantis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą ir 53 straipsnio 10 dalį, todėl yra neteisėtas ir naikintinas. Pažymi, jog teismo posėdžio, vykusio 2013 m. gruodžio 16 d., metu pareiškėjo atstovė nurodė papildomą teisinį skundo pagrindą, t. y. rėmėsi Įstatymo 53 straipsnio 10 dalimi ir, atsižvelgdama į tai, patikslino klausimą, kuriuo buvo prašoma kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Tačiau teismas priimdamas sprendimą į šias aplinkybes neatsižvelgė, nurodyto papildomo teisinio pagrindo nevertino ir atitinkamai nepasisakė dėl patikslinto klausimo, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Vadovaujantis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu, leidimas nuolat gyventi užsieniečiui išduodamas, kai jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Remiantis Įstatymo 53 straipsnio 10 dalimi, leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 81 punktuose nustatytais pagrindais, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Todėl skaičiuojant penkerių metų laikotarpį, pertrauka neturėtų būti laikomi laikotarpiai ne ilgesni nei 6 mėnesiai, kai šie laikotarpiai per 5 metus nesudaro 10 mėnesių pertraukos. Minėtos teisės normos įgyvendina Direktyvos nuostatas, todėl šios nacionalinės teisės normos turi būti aiškinamos taip, kad jos atitiktų Europos Sąjungos teisę. Direktyvos 4 straipsnis reglamentuoja buvimo trukmės nustatymą suteikiant ilgalaikio gyventojo statusą Europos Sąjungos valstybėje narėje. Šio straipsnio 1 dalis numato, jog valstybės narės suteikia ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje. Pastebi, jog Europos Komisija pateiktoje ataskaitoje dėl Direktyvos taikymo (2011 m. rugsėjo 28 d. KOM(2011) 585) nurodė, jog valstybės, apibrėždamos teisėto gyvenimo sąvoką, turi laikytis Europos Sąjungos teisėje nustatytų apribojimų. Jei valstybės narės apibrėžia šią sąvoką, perkeldamos Direktyvos 4 straipsnį, jos negali siaurinti sąvokos taikymo srities.

Direktyvos 4 straipsnio 3 dalis numato, kada net faktiškai buvus pertraukai penkerių metų laikotarpis laikomas nepertraukiamu. Remiantis šia nuostata, buvimo už valstybės narės teritorijos laikas nepertraukia penkerių metų laikotarpio ir įskaičiuojamas į jį, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Ši Direktyvos nuostata yra perkelta į Įstatymo 53 straipsnio 10 dalį, kuria įstatymas buvo papildytas 2012 m. birželio 30 d. Taigi, vadovaujantis Direktyva, laikotarpiai, trukę trumpiau nei 6 mėnesius, neturėtų pertraukti 5 metų teisėto ir nuolatinio gyvenimo valstybėje narėje termino.

Pažymi, jog nacionalinės teisės nuostatos, kurios įgyvendina Direktyvą, turi būti aiškinamos taip, kad jos atitiktų Europos Sąjungos teisę. Nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, specialiai priimtus direktyvos reikalavimams įgyvendinti, turi juos aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į šios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 15 d. sprendimas byloje Nr. C-268/06, 98 p.). Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas ir 53 straipsnio 10 dalis turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos tikslus.

Kaip nurodo Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2012 m. spalio 18 d. priimtame sprendime byloje Nr. C-502/10, kaip matyti iš Direktyvos 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių, jos pagrindinis tikslas – trečiųjų šalių piliečių, ilgai gyvenančių valstybėje narėje, integracija (2012 m. balandžio 26 d. sprendimas Komisija prieš Nyderlandus Nr. C-508/10, 66 p.). Be to, kaip matyti iš šios Direktyvos 2 konstatuojamosios dalies, ja siekiama suteikiant minėtiems trečiųjų šalių piliečiams ilgalaikių gyventojų statusą, priartinti pastangų teisinį statusą prie valstybių narių piliečių teisinio statuso.

Kaip pažymima Direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje ir 6 konstatuojamojoje dalyje, penkerių metų teisėto ir nuolatinio gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė parodo, kad žmogus įsitvirtino toje šalyje ir joje ilgą laiką gyvena (45 ir 46 p.), todėl Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą ir 53 straipsnio 10 dalį aiškinant sistemiškai ir atsižvelgiant į Direktyvos tikslus, pertraukos tarp teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje, trukusios ne ilgiau nei 6 mėnesius ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudarančios daugiau kaip 10 mėnesių, nepertraukia 5 metų teisėto ir nuolatinio gyvenimo laikotarpio, kuris yra pagrindas išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

Lietuvoje pareiškėjas teisėtai gyvena nuo 2006 m. gruodžio 20 d. ir per visą šį laikotarpį buvo susidariusi tik viena 52 dienų pertrauka. Atsižvelgiant į tai, kad šios pertraukos laikotarpis neviršija 6 mėnesių, pagal Įstatymo 53 straipsnio 10 dalį, ji nepertraukia pareiškėjo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjas atitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto sąlygas tam, kad jam būtų išduotas ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje. Teismas vertindamas pareiškėjo teisėto ir nuolatinio gyvenimo terminą Lietuvoje, kuris yra reikalingas siekiant gauti leidimą nuolat gyventi, neatsižvelgdamas į šio termino skaičiavimo reguliavimą, įtvirtintą Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Atsižvelgiant į pareiškėjo teisėtai pragyventą Lietuvoje laikotarpį bei į Direktyvos tikslus, leidimo nuolat gyventi Lietuvoje pareiškėjui neišdavimas dėl 52 dienų pertraukos, susidariusios tarp leidimų laikinai gyventi LT7723145 ir LT7301367 (šiuo laikotarpiu buvo sprendžiamas leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjui išdavimo klausimas), laikytinas nepragrįstu ir neproporcingu.

Dėl prejudicinio sprendimo nurodo, jog mano, kad yra būtinas kreipimasis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, siekiant užtikrinti teisingą Lietuvos teisės aktų taikymą, nepažeidžiant Europos Sąjungos teisės normų, ir apsaugoti asmens teises. Migracijos departamento praktikoje buvimo už valstybės narės teritorijos laikotarpis, nors ir trukęs trumpiau nei 6 mėnesius, kai tuo metu nebuvo turimas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, pertraukia Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytą 5 metų laikotarpį. Visgi, atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje nėra nurodoma, jog asmuo tuo metu, kai yra išvykęs, vis tiek turi turėti leidimą gyventi Europos Sąjungos valstybėje narėje, į šios Direktyvos tikslus, įtvirtintus teismo praktikoje (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Nr. C-502/10, p. 66, 45, 46), akivaizdu, kad 5 metų teisėto ir nuolatinio gyvenimo valstybėje narėje laikotarpio nepertraukia toks laikotarpis, kai asmuo ne ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės buvo už valstybės narės ribų ir tuo metu neturėjo leidimo gyventi šioje valstybėje narėje. Todėl ankščiau nurodyta Migracijos departamento praktika yra nesuderinama su Lietuvos įsipareigojimais pagal Europos Sąjungos teisę.

Prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir pateikti šį prejudicinį klausimą: ar 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso 4 straipsnio 3 dalį, kartu su šio straipsnio 1 ir 2 dalimis, reikia aiškinti taip, kad pertrauka, susidariusi tarp leidimų laikinai gyventi Lietuvoje, kuri yra trumpesnė nei 6 mėnesiai, kai asmens teisėtai pragyventas laikotarpis iš viso sudaro 5 metus, nepertraukia teisėto nuolatinio buvimo šalyje.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 5-7) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, jog Direktyvos preambulėje ir 4 straipsnyje aiškiai įtvirtinta nuostata, kad valstybės narės suteikia ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus teisėtai pragyvenę jos teritorijoje. Direktyvoje nėra įtvirtinta jokių išimčių, numatančių, kad ilgalaikio gyventojo statusas gali būti suteiktas asmenims, kurie nėra prieš pat paduodami prašymą teisėtai 5 metus pragyvenę valstybėje narėje. Pažymi, kad Direktyvos 4 straipsnyje yra įtvirtinti du kumuliatyviniai reikalavimai – būti pragyvenus valstybėje narėje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir būti teisėtai pragyvenus valstybėje narėje 5 metus. Direktyvos 4 straipsnio 3 dalies nuostatos reguliuoja užsieniečio atitiktį tik vienam iš šių reikalavimų – ar užsienietis, teisėtai gyvendamas valstybėje narėje, pragyveno joje reikiamą laikotarpį. Šias nuostatas išanalizavus loginiu ir lingvistiniu teisės normų aiškinimo metodais, darytina išvada, kad ilgalaikio gyventojo statusas gali būti suteikiamas tik tiems trečiųjų šalių piliečiams, kurie teisėtai nepertraukiamai pragyveno valstybėje narėje 5 metus prieš pat paduodami prašymą. Šias Direktyvos nuostatas įgyvendina Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas ir 10 dalis, kuriose nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Taigi Direktyvą įgyvendinančiame Įstatyme tiesiogiai įtvirtinta, kad penkerių metų laikotarpio, kurio metu trečiosios šalies pilietis teisėtai ir nuolat pragyveno valstybės narės teritorijoje, nepertraukia fizinis užsieniečio išvykimas, trunkantis ne ilgiau kaip šešis mėnesius.

Pažymi, kad 2011 m. Europos Komisijos Direktyvos taikymo ataskaitoje Europos Parlamentui ir Tarybai (Kom (2011) 585) (toliau – ir 2011 m. Europos Komisijos Direktyvos taikymo ataskaita) taip pat kalbama tik apie išvyką už valstybės narės teritorijos ribų. 2011 m. Europos Komisijos Direktyvos taikymo ataskaitoje nėra nurodoma, kad Lietuva Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas. Migracijos departamentas taip pat neturi jokių duomenų apie pažeidimų dėl Direktyvos perkėlimo tyrimo procedūras prieš Lietuvą. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo informaciniame pranešime išdėstytas rekomendacijas dėl nacionalinių teismų prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo (2011/C 160/01) ir į tai, kad anksčiau nurodytų teisės aktų nuostatų aiškinimas yra akivaizdus, mano, kad netikslinga kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. 2011 m. Europos Komisijos Direktyvos taikymo ataskaitoje nurodyta, kad valstybės narės tebeturi kompetenciją pagal nacionalinės teisės aktus apibrėžti teisėto gyvenimo sąvoką, todėl skunde nurodyti argumentai, kad kai kuriose valstybėse narėse pavėlavimai pateikti prašymus dėl leidimų gyventi ir susidarančios pertraukos nepanaikina 5 metų termino skaičiavimo, atmestini. Užsieniečiai turi teisę apsigyventi Įstatymo tvarka ir sąlygomis. Įstatyme nėra nustatyta išimčių ar atvejų, kuriems esant neteisėtas gyvenimas Lietuvos Respublikoje galėtų būti prilyginamas teisėtam gyvenimui Lietuvos Respublikoje.

Kaip teisingai nurodė teismas, nepateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys aplinkybę, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2012 m. vasario 10 d. gyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai, ar kad jam išduotas kitas dokumentas, suteikiantis teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Aplinkybė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2012 m. vasario 10 d. Lietuvos Respublikoje gyveno neteisėtai, įrodyta. Pareiškėjo elgesys negali būti vertinamas kaip pakankamai rūpestingas, apdairus ir aktyvus. Teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, kad jam žinoma, jog pagal teisės aktų reikalavimus užsienietis prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikia likus ne mažiau kaip 2 mėnesiams iki leidimo laikinai gyventi galiojimo laiko pabaigos, bet ne anksčiau kaip prieš 4 mėnesius, tačiau prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pateikė likus 11 dienų iki leidimo galiojimo laiko pabaigos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1-3) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti. Išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog Klaipėdos AVPK Migracijos skyrius, priimdamas pareiškėjo dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi keitimo, nepažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintų nuostatų, o atvirkščiai, kaskart atsižvelgė į užsieniečio interesus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013-06-18 sprendimo Nr. (15/5)10K-22008, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti ilgalaikį leidimą gyventi Europos Bendrijoje, bei įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pareiškėjo M. B. A. M. (M. B. A. M.) skundą atmetė kaip nepagrįstą. Konstatavo, kad pagal Įstatymo 39 straipsnio 1 ir 2 punktus, pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje 52 dienas laikomas neteisėtu, o jo teisėtas gyvenimas Lietuvos Respublikoje pastaruosius 5 metus negali būti vertinamas kaip nepertraukiamas. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo.

Teisinius santykius dėl pareiškėjų prašomų leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatos (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX–2206 redakcija). Šio įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Minėtos nuostatos juridinės struktūros analizė leidžia teigti, jog užsieniečiui leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas esant dviems sąlygoms, t. y. jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus (1) ir turėjo leidimą laikinai gyventi (2).

Byloje nustatyta, kad Egipto Arabų Respublikos piliečiui M. B. A. M. (M. B. A. M.) šeimos susijungimo pagrindu Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu buvo išduoti šie leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje: LT7216922, galiojęs nuo 2006-12-20 iki 2007-12-20; LT7218345, galiojęs nuo 2007-02-21 iki 2007-12-20; LT7226857, galiojęs nuo 2007-12-21 iki 2008-12-20. Pareiškėjui 2008 m. lapkričio 13 d. įregistravus individualią įmonę „Hamadas" ir pakeitus gyvenimo šalyje pagrindą, minėto Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu išduoti sekantys leidimai laikinai gyventi: LT7240930, galiojęs nuo 2008-12-21 iki 2009-12-20; LT7253085, galiojęs nuo 2009-12-21 iki 2010-12-20; LT7263145, galiojęs nuo 2010-12-21 iki 2011-12-20; LT7301367, galiojęs nuo 2012-02-11 iki 2012-12-21; LT73163237, galiojęs nuo 2012-12-22 iki 2013-12-21.

Kaip matyti iš aukščiau pateiktų duomenų, pasibaigus leidimo LT7263145 galiojimo terminui (nuo 2010-12-21 iki 2011-12-20) kitas leidimas (LT7301367) M. B. A. M. (M. B. A. M.) buvo išduotas tik 2012 m. vasario 11 d., t. y. praėjus 52 dienoms. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neturėjo. Be to, bylos medžiaga nustatyta, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Užsieniečių reikalų grupės pareigūnas 2011 m. gruodžio 22 d. M. B. A. M. (M. B. A. M.) surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis nuo 2011 m. gruodžio 21 d. gyveno Lietuvos Respublikoje su negaliojančiu leidimu laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 206 straipsnį). Išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą, 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimu už pažeidimo padarymą M. B. A. M. (M. B. A. M.) skirta administracinė nuobauda – įspėjimas.

Anksčiau buvo minėta, kad Įstatymo 53 straipsnyje įtvirtintos elgesio taisyklės taikymą (leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui) suponuoja dviejų sąlygų konstatavimas: užsienietis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus (1) ir turėjo leidimą laikinai gyventi (2). Atsakovo pateikti ir pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo metu ištirti bei įvertinti įrodymai patvirtina, kad M. B. A. M. (M. B. A. M.) Lietuvos Respublikoje be pertraukos pragyveno 5 metus, tačiau tam tikrą laikotarpį Lietuvos Respublikoje gyveno neturėdamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2012 m. vasario 10 d. imtinai, viso 52 dienas). Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš sąlygos, būtinos elgesio taisyklės taikymui.

Taigi byloje nepateikta jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2012 m. vasario 10 d. imtinai pareiškėjas gyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai, ar kad jam buvo išduotas kitas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovo nurodyta aplinkybė, jog M. B. A. M. (M. B. A. M.) laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2012 m. vasario 10 d. imtinai Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, įrodyta.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo taikyti Įstatymo 53 straipsnio 10 dalį, kurioje nustatyta, kad leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 8-1 punktuose nustatytais pagrindais, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje metu kurį laiką gyveno už Lietuvos Respublikos ribų. Taigi šiuo atveju ši išimtis nėra aktuali ir netaikytina, nes neatitinka situacijos faktinės kvalifikacijos.

Byloje taip pat pateiktas M. B. A. M. (M. B. A. M.) prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pavyzdžiui, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 punktą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo dėl to, kad kaip jau buvo minėta anksčiau, taikyti Įstatymo 53 straipsnio 10 dalį nėra juridinio pagrindo, antra, minėto straipsnio dalies bei to paties straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos analogiškos Direktyvos nuostatoms (identiškos nuostatos perkeltos į nacionalinius teisės aktus) ir visiškai aiškios, todėl jokio poreikio jas aiškinti nėra.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo priteisti jo naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. B. A. M. (M. B. A. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Artūras Drigotas Romanas Klišauskas