A-143-667-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-667/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01475-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 20 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. firmos skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. M. firma (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas, apeliantas) 2013 m. vasario 21 d. nutarimą Nr. ATK2-17/13 taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas ginčijamu nutarimu paskyrė 1 250 Lt baudą už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą. Teigė, kad šis nutarimas sukėlė rimtas tolimesnes pasekmes verslui bei abejones sukėlė ir pats pažeidimo faktas, nes įmonės savininkas imasi visų priemonių bei deda pastangas, kad Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimų nebūtų. Pagrįsdamas skundo argumentus, taip pat nurodė, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pirmoji sąlyga dėl alkoholinių gėrimų pateikimo atidarytoje pakuotėje buvo įvykdyta, o antroji sąlyga priklauso ne tik nuo pardavėjo, tačiau ir nuo pirkėjo, todėl reikalauti atsakomybės tik iš pardavėjo būtų neproporcinga. Pabrėžė, kad pirkėjams yra sudarytos sąlygos alkoholį suvartoti vietoje, t. y. paduodami vienkartiniai indai, yra stalai, kėdės ir t. t. Klientas apie Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto normą yra informuojamas dvejopai, t. y. informaciniai pranešimai yra matomi tik atėjus į parduotuvę bei pardavėja apie alkoholinio gėrimo suvartojimą vietoje klientą informuoja perkant gėrimą, o tai reiškia, kad, kaip ir nagrinėjamo ginčo atveju, buvo imtasi visų įmanomai protingų priemonių išvengti pažeidimo. Be to, G. M., kaip įmonės savininkas, nuolatos bendrauja su savo darbuotojais, juos supažindina su taisyklėmis, įstatymais. Pabrėžė, kad, kaip ir šiuo konkrečiu atveju, pardavėja fiziškai sulaikyti kliento negalėjo, nes tokiu atveju būtų pažeistas principas „žmogaus laisvė neliečiama“, taip pat pardavėja negalėjo iš kliento paimti ir nupirkto gėrimo, nes tai buvo jau jo nuosavybė. Todėl, pareiškėjo teigimu, būtent šios aplinkybės ir patvirtina, kad pardavėja atliko visus protingus ir teisėtus veiksmus, jog būtų laikomasi Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų. Tai, kad klientas išsineš gėrimus, pardavėja negalėjo žinoti.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 16–20) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad būtent licencijos turėtojams kyla pareiga imtis visų priemonių, jog būtų laikomasi licencijoje numatytų reikalavimų, kurių laikymasis negali būti perkeliamas fiziniam asmeniui, nes pareiškėjas turi diskrecijos teisę užtikrinti įstatymo reikalavimus. Pabrėžė, kad nesvarbu, kokias vidaus tvarkos taisykles nustato pareiškėjas, jeigu jos neužtikrina įstatymo nuostatų laikymosi, pareiškėjas nuo atsakomybės už pažeidimo padarymą neatleidžiamas. Todėl, kokį modelį pasirinks prekiaujantis subjektas, yra tik jo diskrecijos teisė. Šio ginčo atveju tai, kad pažeista Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostata, neginčija ir pardavėja, todėl, atsižvelgiant į tai, panaikinti skundžiamą nutarimą nėra teisinio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu (b. l. 106–109) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino Departamento 2013 m. vasario 21 d. nutarimą Nr. ATK2-17/13, kuriuo G. M. firma nubausta 1 250 Lt bauda.

Teismas nustatė, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Panemunės policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Petrašiūnų policijos nuovada (toliau – ir Petrašiūnų policijos nuovada) 2013 m. sausio 28 d. raštu Nr. 20-23-3-S-129 Departamentui pateikė medžiagą, kurioje surinkta informacija apie tai, jog Petrašiūnų policijos nuovados pareigūnams dirbant pagal priemonių planą, t. y. stebint barą, adresu: R. Kalantos g. 48, Kaunas, buvo nustatyta, kad apie 22.55 val. iš baro išėjo jaunuolis, kuris rankoje nešėsi plastikinį butelį su alumi. Paklausus, kur jaunuolis pirko alų, paaiškėjo, kad alus buvo pirktas G. M. bare. Nors pardavėja ir atsuko kamštelį, pasiūlė stiklines, tačiau pirkėjas alaus butelį iš baro išsinešė. Bare dirbanti G. J. taip pat paaiškino, kad, atėjus klientui, už 5,50 Lt pardavė 1 l talpos butelį alaus, kamštelį atsuko ir pasiūlė vienkartines stiklines, tačiau klientas butelį užsuko ir iš baro išsinešė. M. Ž. – asmuo, bare pirkęs alkoholinį gėrimą, patvirtino, kad barmenė alaus butelį atsuko, pasiūlė vienkartinį puodelį, tačiau išgerti vietoje nesiūlė. Departamentas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. vasario 21 d. nutarimu Nr. ATK2-17/2012 už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą pareiškėjui paskyrė 1 250 Lt baudą.

Teismas pažymėjo, jog byloje ginčas kilo dėl Departamento 2013 m. vasario 21 d. nutarimo Nr. ATK2-17/2012 teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčui, nagrinėjamu atveju, reikšminga nustatyti aplinkybę, ar parduodamas alkoholinį gėrimą (22.55 val.) pareiškėjas ėmėsi pakankamų ir protingų veiksmų laikydamasis Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatoje įtvirtinto reikalavimo – nevykdyti prekybos išsineštinai. Teismas vadovavosi Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktu (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 7 d.). Šios nuostatos analizė teismui leido padaryti išvadą, kad asmenims, prekiaujantiems alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, numato imperatyvų įpareigojimą nuo 22 val. iki 8 val. alkoholiniais gėrimais prekiauti tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Šis įpareigojimas išpildomas, kai asmuo įgyvendina dvi sąlygas, t. y.: parduoti alkoholinius gėrimus tik atidarytoje pakuotėje ir imtis protingų nuo jo valios priklausančių priemonių, jog gėrimai būtų suvartoti vietoje. Vadinasi, pirmosios sąlygos išpildymas priklauso nuo asmens, prekiaujančio alkoholiniais gėrimais, veiksmų, nes asmuo, aktyviai veikdamas ir užtikrindamas, kad pirkėjui alkoholiniai gėrimai būtų parduodami tik atidarytoje pakuotėje, gali kontroliuoti Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytų reikalavimų įgyvendinimą. Antroji sąlyga priklauso ne tik nuo pardavėjo, tačiau ir nuo pirkėjo valios. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013, formuodama praktiką tokio pobūdžio bylose, konstatavo, kad siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju buvo parduoti gėrimai vartoti tik vietoje, būtina įvertinti objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus (objektyviąsias aplinkybes) – Departamento 2013 m. vasario 1 d. protokolą Nr. ATK2-017, 2013 m. sausio 24 d. Petrašiūnų policijos nuovados tyrėjų tarnybinius pranešimus, 2013 m. sausio 24 d. pardavėjos paaiškinimą, 2013 m. sausio 24 d. alaus butelį pirkusio asmens paaiškinimą, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panemunės policijos komisariato 2013 m. sausio 28 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą, Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8-1102-825/2013, CD diskelį su vaizdo įrašu, kuriuose yra užfiksuota, jog pirkėjui 1 l talpos alaus butelis buvo parduotas su prasuktu kamšteliu, klientui buvo pasiūlytos vienkartinės stiklinės tam, kad gėrimą būtų galima suvartoti vietoje, taip pat fotonuotraukas, iš kurių matyti, jog pareiškėjo kavinėje yra sudarytos tinkamos sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, t. y. kavinė yra erdvi, joje yra įrengtos sėdimos vietos (šeši stalai su suolais), lauke prie kavinės taip pat yra įrengtos sėdimos vietos, be to, tiek ant įėjimo į kavinę durų, tiek ant sienos kavinės viduje yra pakabinti aiškiai įskaitomi informaciniai užrašai apie tai, kad nuo 22 val. iki 8 val. alkoholiniai gėrimai parduodami vartoti tik vietoje, padarė išvadą, kad pareiškėjas ėmėsi nuo jo valios priklausančių protingų priemonių tam, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostata nebūtų pažeista ir pirkėjo įsigytas alkoholinis gėrimas būtų galimas suvartoti vietoje. Tačiau, kaip paminėtoje nutartyje nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be objektyviųjų aplinkybių, tokio pobūdžio ginčo situacijoje taip pat labai svarbu nustatyti ir būtina įvertinti, ar priemonės, kurių buvo imtasi, kad pirkėjas gėrimo neišsineštų, buvo tinkamos bei pakankamos. Vertindamas ginčo situaciją šiuo aspektu, teismas nustatė, jog į kavinę pirkėjas buvo užėjęs vienas bei pirko tik vieną butelį alaus, todėl pardavėjai galėjo nekilti abejonių, kad alaus butelis bus suvartotas vietoje, tuo labiau kad sąlygos suvartoti gėrimą vietoje buvo tinkamos, o susiklosčiusios faktinės situacijos aplinkybes vertinant tik tuo vieninteliu aspektu, kad alaus butelis vis tik buvo išsineštas iš kavinės, pareiškėjo atžvilgiu nebūtų proporcinga (teisinga).

Teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, pažymėjo, jog nėra pagrindo atsakovo argumentams, kad nebuvo imtasi priemonių užtikrinti Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatytą reikalavimą alkoholinius gėrimus nuo 22 val. iki 8 val. parduoti atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Priešingai, įvertinęs tai, kad, kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013, pardavėjas neturi teisės imtis prievartos veiksmų prieš pirkėją, siekdamas užtikrinti, kad pastarasis neišsineštų parduoto alkoholinio gėrimo ar kad jį suvartotų vietoje, aptartų ginčo aplinkybių visumos pagrindu teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas šiuo atveju ėmėsi proporcingų ir protingų priemonių, t. y. pareiškėjas atliko nuo jo valios priklausančius veiksmus (pardavėja butelį atsuko, pasiūlė stiklines, patalpos tinkamos alkoholį vartoti vietoje, informaciniai pranešimai apie apribotą alkoholio pardavimą iškabinti gerai matomose vietose), kad būtų išvengta Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatos pažeidimo.

Teismas, nusprendęs, kad pareiškėjo atlikti veiksmai laikantis Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatos reikalavimų pagal galimybes buvo aktyvūs, išdėstytais pagrindais panaikino Departamento 2013 m. vasario 21 d. nutarimą Nr. ATK2-17/13.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 113–117) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

Atsakovas nurodo, kad teismas nepasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, dėl to priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad, atidarius pirkėjui alkoholinio gėrimo butelį, kamštelis pardavėjos buvo padėtas ant prekystalio, sąmoningai pirkėjui sudarant palankias sąlygas įsigytą alkoholinį gėrimą užsidaryti ir jį išsinešti. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1018/2013, teigia, jog pareiškėjo pardavėja, padėjusi kamštelį nuo įsigyto alkoholinio gėrimo, sudarė sąlygas išsinešti alkoholinį gėrimą, o ne jį vartoti vietoje. Nors pareiškėjo bare iškabinti informaciniai pranešimai, sudarytos sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, tačiau akivaizdu, kad šių priemonių neužteko užtikrinti įstatymo nustatytos imperatyvios pareigos įvykdymą. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjui, kaip juridiniam asmeniui, lyginant su pareiškėjo darbuotoja, kaip fiziniu asmeniu, pagal Alkoholio kontrolės įstatymą keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti šio įstatymo nuostatų laikymąsi. Pareiškėjas pagal turimą licenciją atsakingas, kad jo prekybos vietoje licencijuojama veikla būtų vykdoma laikantis Alkoholio kontrolės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3020/2011). Atsakovas pažymi, kad teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir paskyrė pagrįstą baudą. Išdėstyta pozicija neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai analogiškose bylose (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1018/2013, 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1716/2013, 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1364/2013, 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-845/2013, 2013 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-563/2013, 2013 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-370/2013, 2013 m. sausio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-326/2013).

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 115–118) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktu (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 7 d.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-351/2013, nurodo, kad, kaip įmonės vadovas ir ūkio subjekto savininkas, ėmėsi visų teisingų ir protingų priemonių, jog įstatymas būtų vykdomas, nepažeidžiant Konstitucijos principų. Teigia, jog teismas pagrįstai panaikino atsakovo paskirtą nuobaudą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2013 m. vasario 21 d. nutarimo matyti, kad ekonominė sankcija – 1 250 Lt dydžio bauda – pareiškėjui paskirta už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies (2012-06-21 įstatymo Nr. XI-2103 redakcija) 13 punkte nustatyto draudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai šiais gėrimais, nuo 22 iki 8 valandos pažeidimą. Faktiniu šio nutarimo pagrindu nurodyta aplinkybė, kad 2013 m. sausio 24 d. pareiškėjui priklausančioje kavinėje, esančioje Kaune, R. Kalantos g. 48, apie 22 val. 55 min. pardavėja G. J. pardavė vieną 1 l talpos butelį alaus „Kalnapilis Pilsner“ piliečiui M. Ž., kuris šį butelį iš kavinės patalpų išsinešė. Pagal nurodytą nutarimą, pastaroji faktinė aplinkybė (kad nusipirkęs alaus asmuo išsinešė jį iš kavinės patalpų) yra reikšminga ta prasme, kad pareiškėjui negali būti taikoma Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyto draudimo išimtis, pagal kurią jis (draudimas) netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje alkoholiniams gėrimams. Pareiškėjas, teigdamas, kad ši išimtis jam taikytina, nurodo, jog paminėta jo pardavėja įvykdė joje nustatytas sąlygas: pardavė atidarytą butelį alaus bei perspėjo pirkėją, kad jis turi gerti alų vietoje ir išsinešti jo negali. Be to, nurodo, kad kavinėje yra visos būtinos tokio pobūdžio pažeidimui užkirsti sąlygos, todėl jis laikėsi visų nuo jo valios priklausančių Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytam draudimui užkirsti būtinų sąlygų.

Kolegija pažymi, kad pastarųjų faktinių aplinkybių atsakovas neneigia, tačiau nurodo, kad aukščiau nurodytas pareiškėjo pardavėjos elgesys nebuvo pakankamas užtikrinti Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyto draudimo laikymąsi. Pagal atsakovą, tai patvirtina pats alaus išsinešimo iš kavinės patalpų faktas bei aplinkybė, kad pardavėja, nors ir atliko paminėtus veiksmus, tačiau alaus butelio kamštelį padėjo ant prekystalio, tuo alaus pirkėjas pasinaudojo, paimdamas šį kamštelį su savimi.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas ginčo šalių nekvestionuojamas faktines bylos aplinkybes (kurios laikytinos nustatytomis šioje administracinėje byloje) bei šalių pozicijas (jų argumentus) šiame ginče, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamai bylai yra aktualus (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo požiūriu reikšmingas) Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto aiškinimas ta apimtimi, kuria draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais netaikomas juos parduodant viešojo maitinimo vietoje atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad aptariamos punkto dalies konstrukcija (akcentuojant jos nuorodą į alkoholinių gėrimų pardavimą) leidžia daryti išvadą, kad abiejų joje nurodytų sąlygų laikymosi našta yra uždėta alkoholinių gėrimų pardavėjui (šiuo atveju pareiškėjui). Todėl, aiškinant šią punkto dalį lingvistiniu ir loginiu teisės aiškinimo metodais, darytina išvada, kad aptariamoje punkto dalyje nurodytas alkoholinių gėrimų pardavėjas privalo užtikrinti šių sąlygų vykdymą, t. y. imtis tokių nuo jo valios priklausančių priemonių, kurios užtikrintų tai, kad nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose parduoti alkoholiniai gėrimai būtų vartojami tik jų pardavimo vietoje. Kartu pažymėtina, kad pačioje nurodytoje teisės normoje arba kitose teisės aktuose nėra nustatytas alkoholinių gėrimų pardavėjo konkretaus elgesio modelis, kuris užtikrintų pastarosios nuostatos vykdymą. Todėl, sprendžiant klausimą, ar alkoholinių gėrimų pardavėjas (tuo pačiu ir šiuose santykiuose jam atstovaujantis darbuotojas) veikė pakankamai atsakingai, rūpestingai ir atidžiai tam, kad būtų užtikrintas šios nuostatos laikymasis, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina vadovautis protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.). Nurodyti kriterijai yra taikytini, vertinant byloje esančius įrodymus, kurie leistų viešojo administravimo subjektui arba teismui spręsti, ar alkoholinių gėrimų pardavėjo elgesys buvo tinkamas įstatymų leidėjo jam nustatytos pareigos vykdymo prasme. Taigi nagrinėjamai bylai taip pat yra aktualus joje esančių įrodymų vertinimo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pirmiausia pažymi, kad administracinių teismų praktikoje (pvz., pirmosios instancijos teismo nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-08-05 sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013, kuri teisės taikymo požiūriu yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla) laikomasi bendros įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, pagal kurią teisės pažeidimą inkriminuojanti institucija turi įrodyti pažeidimo padarymo faktą, kartu nurodydama ir pažeidėjo kaltę. Be to, pažymėtina, kad pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Vertindama byloje esančius įrodymus pagal aukščiau nurodytus įrodymų administracinėje byloje vertinimo taisykles ir kriterijus, kolegija pažymi, kad skundžiamame nutarime atsakovas (kaip jau buvo pasakyta, pripažindamas, kad pareiškėjo pardavėja pardavė jos atidarytą butelį alaus ir perspėjo pirkėją apie būtinumą vartoti alų tik kavinėje), darydamas išvadą, kad pareiškėjas pažeidė aptartą Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimą, rėmėsi pačiu parduoto alaus išsinešimo iš kavinės patalpų faktu bei paminėta aplinkybe, kad alaus pardavėja paliko alaus butelio kamštelį ant prekystalio. Nei atsakovas, nei bylai reikšmingas faktines aplinkybes ištyręs pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo ir kitos, nuo pareiškėjo (ar jam atstovavusios pardavėjos) valios priklausančios aplinkybės, sąlygojusios bylai aktualaus Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimo pažeidimą. Priešingai, iš byloje esančio Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nutarimo (kuriuo pareiškėjo pardavėjai (barmenei) G. J. pradėta administracinė teisena buvo nutraukta, nenustačius ATPK 164 str. 3 d. numatyto administracinio nusižengimo sudėties (nenustačius jos kaltės)), matyti, kad aptariamoje situacijoje alaus pardavėja veikė taip, kad nebūtų pažeistas paminėtas draudimas išsinešti nupirktą alų iš baro. Teismas, šioje administracinėje byloje įvertinęs surinktus įrodymus (tarp jų ir aptariamos situacijos vaizdo įrašą bei baro klientams skirtos patalpos fotonuotraukas), kolegijos manymu, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas – šio baro savininkas – ėmėsi nuo jo valios priklausančių protingų priemonių tam, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostata nebūtų pažeista ir pirkėjo įsigytas alkoholinis gėrimas būtų galimas suvartoti vietoje.

Todėl nagrinėjamoje byloje negalima daryti įrodymais pagrįstos išvados, kad nurodytas pažeidimas buvo padarytas dėl pareiškėjo kaltės. Pastebėtina, kad šių nagrinėjamai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių kontekste pirmiau nurodytai aplinkybei dėl alaus butelio kamštelio palikimo ant prekystalio negali būti suteikta atsakovo nurodyta reikšmė, nes, viena vertus, tai neatitiktų ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytų įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisyklių (pagal jas, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais), antra vertus, ši aplinkybė nėra tapati aplinkybei (situacijai), įvertintai atsakovo apeliaciniame skunde nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1018/2013 (pastarojoje situacijoje alaus pardavėja pati atidavė atsuktus butelių kamštelius pirkėjui).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas paliktinas nepakeistu, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė