A-575-1528-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1528/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00885-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), kuriame prašė: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) direktoriaus 2013 m. sausio 4 d. nutarimą Nr. 62-13; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2013 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 2S-619; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento, 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. sausio 4 d. nutarimu drausminė nuobauda jam buvo paskirta nepagrįstai, nes Lukiškių TI-K pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, kuriais remiantis priimtas minėtas nutarimas, nurodytos melagingos ir tikrovės neatitinkančios aplinkybės. Pareiškėjas neigė, jog atsisakė pateikti patikrinimui savo daiktus, vartojo necenzūrinius žodžius, kurstė kitus nuteistuosius nevykdyti pareigūnų nurodymų, atsisakė vykdyti pareigūnų reikalavimus ir žemino jų orumą. Taip pat pažymėjo, kad elgėsi teisingai ir bausmės vykdymo režimo reikalavimų nepažeidė. Be to, manė, jog Kalėjimų departamentas jo skundą išnagrinėjo neišsamiai ir neobjektyviai, kadangi nebuvo įvertinta filmuota medžiaga ir nenubausti asmenys, atsakingi už filmuotos medžiagos neišsaugojimą. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl nepagrįstai paskirtos nuobaudos ir netinkamo skundo išnagrinėjimo Kalėjimų departamente bei įrodymų neišsaugojimo jis patyrė baimę ir turėjo skirti laiko bei jėgų teisingumo paieškoms, atsirado sveikatos sutrikimai.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 42–45) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 28 d. buvo supažindintas su Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu (toliau – ir BVK), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) ir kitais norminiais teisės aktais, kurie reglamentuoja įstaigos vidaus tvarką bei nuteistųjų elgesį, taip pat buvo supažindintas su nuteistųjų teisėmis ir pareigomis, tačiau vis tiek jų nesilaikė ir pažeidė, nors žinojo, kokios gali būti pasekmės. Juolab kad pareiškėjas jau ne kartą buvo baustas už bausmės atlikimo režimo pažeidimus.

Lukiškių TI-K teigė, kad nagrinėjamu atveju nuobauda pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai, nes jis padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, kadangi 2012 m. gruodžio 28 d. apie 10.30 val., atvykęs į Lukiškių TI-K, be svarbios ir motyvuotos priežasties atsisakė vykdyti teisėtus prižiūrėtojo reikalavimus, elgėsi įžūliai, atsikalbinėjo, trukdė pareigūnams atlikti savo pareigas, reiškė nepagrįstus reikalavimus, nepateikė savo daiktų patikrinimui, pareigūnams darė psichologinį spaudimą, grasino skųsti jų veiksmus, pareigūnų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius ir žemino jų orumą, kurstė kitus nuteistuosius nepaklusti teisėtiems pareigūnų reikalavimams, iškreipdavo tikrus faktus, nuolat kartodamas, kad yra pareigūnų kankinamas ir žudomas.

Be to, pareiškėjas 2013 m. sausio 1 d., pagal Sveikatos priežiūros darbuotojos nukreipimą eidamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL), Lukiškių TI-K pareigūnus išvadino „dykaduoniais“, „parazitais“ ir kitais įžeidžiančiais žodžiais, o po medicininės apžiūros be svarbios ir motyvuotos priežasties atsisakė grįžti į Lukiškių TI-K, taip pat pareiškė, jog iškreips tikrus faktus ir dėl to apkaltins pareigūnus, rašys nepagrįstus, tikrovės neatitinkančius skundus. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalių, 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei 2 dalies 7 ir 8 punktų, taip pat Taisyklių 73.4 punkto reikalavimus.

Lukiškių TI-K paaiškino, kad vertinant pareiškėjo drausmės pažeidimą buvo remiamasi galiojančiais teisės aktais ir pareigūnų tarnybiniais pranešimais, atsižvelgta į paties pareiškėjo pateiktą rašytinį paaiškinimą, o paskirta nuobauda yra adekvati padarytam pažeidimui. Kartu dėl pareiškėjo skundo argumento, jog tarnybiniuose pranešimuose nurodytos melagingos ir tikrovės neatitinkančios aplinkybės, Lukiškių TI-K akcentavo, kad pareigūnai atlieka savo pavestas darbo funkcijas nepažeisdami įstatymų, griežtai vadovaudamiesi galiojančiais teisės aktais ir jų nuostatomis, tinkamai ir teisėtai veikdami, nepažeisdami teisėtumo.

Atkreipė dėmesį, kad Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nustatė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui nuobauda buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai. Lukiškių TI-K taip pat pabrėžė, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 19–22) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamentas nurodė, kad išnagrinėjus pareiškėjo skundą ir įvertinus surinktą dokumentinę medžiagą, buvo nustatyta, jog pareiškėjas padarė skundžiamame Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. sausio 4 d. nutarime Nr. 62-13 nurodytus bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus, todėl konstatuota, kad nuobauda jam paskirta teisėtai ir pagrįstai, ji yra adekvati padarytam pažeidimui. Kalėjimų departamentas manė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas tinkamai, o skundžiamas Kalėjimų departamento 2013 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. 2S-619 yra teisėtas bei pagrįstas. Taip pat akcentavo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 8 d. sprendimu (b. l. 95–99) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad BVK 12 straipsnyje nustatytos bendrosios nuteistųjų pareigos, t. y. pareiga vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių (1 d.), vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus (2 d.). Be to, BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, t. y. pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (1 p.), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (2 p.). To paties straipsnio 2 dalyje nustatyti nuteistiesiems taikomi draudimai, taip pat ir draudimas kurstyti kitus kalinamuosius ar nuteistuosius atsisakyti vykdyti pataisos įstaigų administracijos reikalavimus (7 p.), naudoti fizinį ar psichinį smurtą prieš kitus (8 p.).

Teismas pabrėžė, kad nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis prievartos priemonėmis – drausminėmis nuobaudomis, kurių rūšis ir skyrimo tvarką nustato BVK. Teismas taip pat akcentavo, jog BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas yra blanketinė bendro pobūdžio norma, kuri (dėl savo pobūdžio) turi būti taikoma kartu su paminėtą tvarką reglamentuojančio ir detalizuojančio teisės akto atitinkama norma.

Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad iš ginčijamo Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimo matyti, jog nagrinėjamu atveju drausminė nuobauda pareiškėjui paskirta iš esmės už tokius bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus: atsisakymą vykdyti teisėtus pareigūnų nurodymus, kliudymą pareigūnams atlikti savo pareigas, įžūlų elgesį, necenzūrinių žodžių vartojimą, tikrovės neatitinkančių faktų skleidimą, pareigūnų orumo žeminimą ir pan. Atsižvelgęs į pažeidimo, už kurį pareiškėjui paskirta nuobauda, pobūdį, teismas sprendė, jog BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai turi būti taikomi kartu su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, kurių 57 punkte nustatyta, kad į pataisos įstaigą atvykusiems nuteistiesiems daroma asmens krata, o jų turimi daiktai ir reikmenys patikrinami.

Taip pat pagal Taisyklių 73 punktą nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių – nevartoti necenzūrinių žodžių, žargono, pravardžių (Taisyklių 73.4 p.). Nors pareiškėjas neigė padaręs bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą ir nurodė, kad Lukiškių TI-K pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, kurių pagrindu jam paskirta drausminė nuobauda, nurodyti melagingi bei tikrovės neatitinkantys duomenys, teismas atkreipė dėmesį, jog byloje esantys rašytiniai duomenys sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. savo elgesiu 2012 m. gruodžio 28 d. ir 2013 m. sausio 1 d. pažeidė BVK 12 straipsnio 1–2 dalis, 110 straipsnio 1 dalies 1–2 punktus, 2 dalies 7–8 punktus bei Taisyklių 73.4 punktą, todėl Lukiškių TI-K direktorius turėjo teisę spręsti dėl drausminės atsakomybės taikymo pareiškėjui.

Teismas akcentavo, kad minėtas aplinkybes patvirtina Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros vyresniojo prižiūrėtojo J. Č. 2012 m. gruodžio 28 d. ir 2013 m. sausio 1 d. tarnybiniai pranešimai, kuriuose nurodytas aplinkybes patvirtina ir vyresniojo prižiūrėtojo G. M. (G. M.) 2012 m. gruodžio 28 d. tarnybinis pranešimas, Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budinčiojo padėjėjo pavaduotojo A. B. 2012 m. gruodžio 28 d. tarnybinis pranešimas, vyresniojo prižiūrėtojo J. D. (J. D.) 2013 m. sausio 1 d. tarnybinis pranešimas bei Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budinčiojo padėjėjo pavaduotojo A.

Z. (A. Z.) 2013 m. sausio 1 d. tarnybinis pranešimas. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė pateikti paaiškinimą dėl padaryto bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo, tačiau iš 2012 m. gruodžio 28 d. protokolo Nr. 57-1049 ir 2013 m. sausio 1 d. protokolo Nr. 57-1 matyti, jog pareiškėjas atsisakė rašyti paaiškinimą, nes prižiūrėtojai yra per žemo rango, kad galėtų to reikalauti. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas nepripažino savo veiksmų ir kaltino Lukiškių TI-K pareigūnus tarnybiniuose pranešimuose nurodžius tikrovės neatitinkančią bei melagingą informaciją, jis nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad pareigūnai yra suinteresuoti kenkti pareiškėjui, jį šmeižti, nurodyti tikrovės neatitinkančias aplinkybes ar pan.

Taip pat teismas akcentavo, kad neturi pagrindo abejoti priesaiką davusių ir savo pareigas atliekančių statutinių valstybės tarnautojų paaiškinimais, priešingai, atsižvelgęs į byloje esančius duomenis apie pareiškėjui taikytą drausminę atsakomybę, teismas sprendė, jog pareiškėjas yra linkęs pažeisti bausmės atlikimo režimą, o jo argumentai, kad tarnybiniuose pranešimuose nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, yra tik pasirinkta gynybinė pozicija, kuri nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Dėl pareiškėjo teiginio, kad jo argumentus galėtų patvirtinti Lukiškių TI-K laikino paskirstymo patalpose ir LAVL darytas vaizdo bei garso įrašas, teismas nurodė, jog iš ginčijamo Kalėjimų departamento sprendimo matyti, kad tokia medžiaga nėra išlikusi, todėl negali būti ištirta.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pagrįstai konstatavo, jog Lukiškių TI-K direktorius drausminę nuobaudą – draudimą vieną mėnesį pirkti maisto produktus – pareiškėjui skyrė teisėtai, ji yra adekvati padarytam pažeidimui, o ginčijamas Kalėjimų departamento direktoriaus 2013 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. 2S-619 yra motyvuotas ir pagrįstas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog Lukiškių TI-K direktorius, skirdamas pareiškėjui nuobaudą, ir Kalėjimų departamento direktorius, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, veikė teisėtai ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl jų veiksmuose negali būti nustatytas neteisėtumo faktas, o nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, valstybei negali kilti civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad drausminė nuobauda už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus pareiškėjui buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai, todėl nėra pagrindo tenkinti jo skundą.

Kartu teismas atkreipė dėmesį, kad ėmėsi visų įmanomų priemonių, siekdamas sudaryti pareiškėjui galimybę dalyvauti teismo posėdyje, paskirdamas 2013 m. gruodžio 2 d. teismo posėdžio datą įvertino, jog laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. kituose teismuose paskirtų teismo posėdžių pareiškėjas neturi, o 2013 m. spalio 16 d. raštu išaiškino pareiškėjui, kad minėtas 2013 m. gruodžio 2 d. teismo posėdis paskirtas anksčiau nei 2013 m. lapkričio 27 d. ar 2013 m. gruodžio 4 d. teismo posėdžiai kituose teismuose, todėl jam nusprendus dalyvauti vėliau paskirtuose teismo posėdžiuose, bylą teismas išnagrinėjo pareiškėjui nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.

III. Pareiškėjas G. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 105–107), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylą išnagrinėjo jam nedalyvaujant, taip nepagrįstai apribodamas jo procesines teises, kadangi pareiškėjo laisvė yra apribota ir jis pats negali pasirinkti į kurį teismo posėdį vykti, o šiuo atveju į pirmosios instancijos teismo 2013 m. gruodžio 2 d. posėdį jo nepristatė. Taip pat mano, kad teismas neišsamiai, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą bei nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kartu akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl įrodymų neišsaugojimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. sausio 4 d. nutarimo Nr. 62-13 ir Kalėjimų departamento 2013 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 2S-619 teisėtumo bei pagrįstumo ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam buvo nepagrįstai paskirta nuobauda, neišsaugoti įrodymai ir netinkamai išnagrinėtas jo skundas Kalėjimų departamente, atlyginimo priteisimo. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį panaikinti. Apeliaciniame skunde inter alia nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo procesines teises ir atėmė galimybę asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ABTĮ 78 straipsnio 1 dalis numato, kad byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešo paskelbimo būdu. Bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str. 3 d.). Tačiau ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, kai būtina išreikalauti naujus įrodymus arba kai šalims reikia laiko deryboms dėl taikos sutarties sudarymo ir kitais reikiamais atvejais.

Šiame kontekste pabrėžtina, jog teismo šaukimai ir pranešimai – tai vieni iš svarbiausių teismo procesinių dokumentų, kuriais informuojama apie teismo posėdžio ar atskirų procesinių veiksmų atlikimo laiką ir vietą (ABTĮ 73 str. 1 d.), bei kurių pagalba užtikrinama asmens teisė būti išklausytam, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principai. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, analizuodamas minėtas nuostatas, yra konstatavęs, jog šių principų nesilaikymas gali lemti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, jog kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu. Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti norėdama įgyvendinti savo teises, įtvirtintas nacionalinėje teisėje – kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendina.

Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad proceso greitumas yra svarbi siekiamybė, tačiau ji negali pateisinti vieno iš esminių principų – šalių teisės į rungtynišką procesą – nepaisymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-53/2011, 2011 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3653/2011, 2013 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-475/2013 ir kt.). Tuo tarpu pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą, tačiau tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Nors byloje pareiškėjui apie pirmosios instancijos teismo 2013 m. gruodžio 2 d. posėdį buvo pranešta tinkamai (b. l. 78), nagrinėjamu atveju turi būti įvertinta ir tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo laisvė buvo apribota ir jis negalėjo pagal teismo pranešimą pats atvykti į teismo posėdį, be to, pareiškėjas pateikė 2013 m. spalio 8 d. prašymą (teisme gautas 2013 m. spalio 11 d., reg. Nr. DOK-17098), kuriame prašė atidėti minėtą teismo posėdį, paskiriant jį 2014 m. sausio mėn., kad jis galėtų jame dalyvauti, kadangi 2013 m. spalio–gruodžio mėn. yra paskirta daug teismo posėdžių kituose miestuose (Šiauliuose bei Panevėžyje), todėl jo nespės pristatyti į teismą Vilniuje (b. l. 83). Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi paskirdamas teismo posėdį 2013 m. gruodžio 2 d., neįpareigojo užtikrinti pareiškėjo dalyvavimo šiame teismo posėdyje (b. l. 77). Atitinkamai pareiškėjas 2013 m. spalio 3 d. prašymu (gautas 2013 m. spalio 10 d., reg. Nr. DOK-16971), be kita ko, prašė užtikrinti jo dalyvavimą teismo posėdyje, įpareigojant pristatyti jį į teismą (b. l. 81). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 16 d. nutartimi įpareigojo užtikrinti pareiškėjo dalyvavimą 2013 m. gruodžio 2 d. teismo posėdyje (b. l. 85), tačiau Šiaulių tardymo izoliatorius 2013 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. 14/01-23401 informavo teismą, jog pareiškėjo į teismo posėdį nepristatys, kadangi jis 2013 m. gruodžio 2 d. vyks į Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą pagal anksčiau gautus reikalavimus dėl Panevėžio apygardos administraciniame teisme vyksiančių teismo posėdžių (b. l. 89). Be to, kaip minėta, pareiškėjas 2013 m. spalio 8 d. prašymu prašė atidėti minėtą teismo posėdį, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 16 d. raštu informavo pareiškėją, kad 2013 m. gruodžio 2 d. teismo posėdis paskirtas anksčiau nei teismo posėdžiai kituose teismuose, o pareiškėjas turi teisę pasirinkti, kuriame teismo posėdyje dalyvaus ir toks pasirinkimas teismo neįpareigoja perkelti posėdžio datą (b. l. 84).

Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis nenustatytas, vertintina, jog pareiškėjas ne savo valia neatvyko į pirmosios instancijos teismo posėdį, o teismo posėdyje negalėjo dalyvauti dėl objektyvių priežasčių. Tačiau pirmosios instancijos teismas 2013 m. gruodžio 2 d. nutartimi (b. l. 90), proceso šalims neatvykus į teismo posėdį, nusprendė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo bei ginčijamą 2014 m. sausio 8 d. sprendimą (b. l. 95–99) priėmė pareiškėjui nedalyvaujant, nors pareiškėjas buvo aiškiai išreiškęs savo valią dalyvauti bylos nagrinėjime teismo posėdyje. Pažymėtina, kad pareiškėjas įgyvendino jam suteiktą teisę pateikti prašymą atidėti bylos nagrinėjimą (ABTĮ 53 str. 2 d.), o pirmosios instancijos teismas jį atmetė argumentuodamas tuo, jog 2013 m. gruodžio 2 d. teismo posėdis buvo paskirtas anksčiau nei teismo posėdžiai kituose teismuose ir pareiškėjas turi teisę pasirinkti, kuriame teismo posėdyje dalyvaus. Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais, nes jie iš esmės yra formalūs ir nepagrindžia, kodėl buvo nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo. Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylą išnagrinėjo pareiškėjui nedalyvaujant.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nurodytos faktinės bylos aplinkybės suponuoja išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, dėl ko galėjo būti nevisapusiškai ir neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.), o šį pažeidimą ištaisyti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nėra galimybės. Apeliacinės instancijos teismas daro minėtą išvadą, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje, be kita ko, yra reiškiami reikalavimai dėl žalos atlyginimo, todėl byloje yra reikšmingi pareiškėjo paaiškinimai. Be to, administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl žalos atlyginimo, sprendžia dėl asmens subjektinių teisių gynimo (recours subjectif), šių bylų nagrinėjimo pobūdis yra kitoks negu bylų dėl individualių administracinių aktų teisėtumo (recours objectif), kuriose yra vykdoma viešojo administravimo subjektų kontrolė peržiūrint jų sprendimus (a review), todėl proceso teisės normos administraciniame teisme turi būti taikomos ir aiškinamos atsižvelgiant į skirtingą minėtų administraciniame teisme nagrinėjamų bylų pobūdį. Bylose dėl žalos atlyginimo, kuriose sprendžiama dėl asmens subjektinių teisių gynimo, ginčas pradedamas nagrinėti ne institucijoje, o teisme ir teismas priima sprendimą dėl asmens subjektinių teisių, todėl asmuo gali būti išklausytas tik teisme. Dėl nurodytų motyvų spręstina, kad teismas, nemotyvuotai atmesdamas pareiškėjo prašymą atidėti teismo posėdį, tuo pačiu ir duoti savo paaiškinimus byloje, pažeidė ABTĮ 5 straipsnį ir kitas normas, kuriose yra įgyvendintas teisės į tinkamą teismo procesą principas, kuris, be kita ko, yra suprantamas kaip teismo pareiga išklausyti kiekvieną šalį (lot. audi alteram partem) ir negalimumas priimti sprendimo, nesuteikus galimybės kalbėti kitai šaliai (lot. in audita altera parte) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1262/2014 ir kt.).

Dėl anksčiau paminėtų priežasčių, taip pat siekiant užtikrinti pareiškėjui, kaip vienai iš administracinės bylos šalių, suteiktas teises, garantuoti teisingo teismo sprendimo priėmimą, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimas naikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p.), kadangi vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apeliacinio skundo motyvų nepasisako.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė