A-822-1420-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1420/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01940-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja G. B. kreipėsi į teismą prašydama panaikinti 2013 m. kovo 28 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2-ojo Pensijų skyriaus sprendimą Nr. (10.1)3-39287; panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. (6.5)1-3317; įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išnagrinėti jos 2013 m. balandžio 2 d. skundą dėl senatvės pensijos dalies grąžinimo ir atnaujinti 2013 m. balandžio 2 d. skundo padavimo terminą; priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, t. y. 14 341 Lt; priteisti iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Skunde pareiškėja paaiškino, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (toliau – ir Pensijų įstatymas),Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatus (toliau – ir Nuostatai) jai buvo paskirta 1 019,12 Lt dydžio senatvės pensija, tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d., senatvės pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 421,10 Lt. VSDFV Vilniaus skyrius apie senatvės pensijos sumažinimą ar perskaičiavimą neinformavo. Kadangi pensija buvo pervedama į banko sąskaitą, pareiškėja negalėjo tinkamai stebėti pensijos dydžio pokyčių (iš banko sąskaitoje turimų lėšų apmokėdavo komunalines paslaugas, pirkdavo vaistus). Tai, kad gauna sumažintą pensiją, pareiškėja suprato 2013 m. kovo 2 d. ir kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu grąžinti neišmokėtą senatvės pensijos dalį. VSDFV Vilniaus skyriaus 2-asis Pensijų skyrius atsisakė tenkinti jos prašymą, todėl 2013 m. balandžio 2 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV. 2013 m. gegužės 30 d. gavo VSDFV 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą, kuriame nurodyta, kad jos skundą atsisakoma nagrinėti, nes praleistas 3 metų terminas. Mano, kad VSDFV neteisingai aiškina Viešojo administravimo įstatymo nuostatas. VSDFV per 20 dienų raštiškai nepranešus pareiškėjai apie skundo priėmimą buvo pažeistas Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 1 punktas. VSDFV nusprendus nenagrinėti pareiškėjos skundo, apie tai per 5 darbo dienas turėjo jai pranešti. Pareiškėja apie pensijos sumažinimą sužinojo 2013 m. kovo 2 d., todėl mano, kad termino prašymui paduoti nėra praleidusi. Teigė, kad prašymui pateikti turėtų būti taikomas Civiliniame kodekse nustatytas bendrasis 10 metų terminas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėjai paskirtos pensijos dydis viršijo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, VSDFV Vilniaus skyrius 2010–2011 metais jai mokėjo pensijos dalį, apskaičiuotą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į pareiškėjos praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatas, VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami VSDFV Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą. Iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Pareiškėjai pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo pervesta į banko sąskaitą 2010 m. sausio 26 d. Taigi, pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Nuo 2012 m. sausio 1 d. mokama viso dydžio paskirta pensija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą taip pat prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėja 2013 m. balandžio 2 d. skundu kreipėsi į VSDFV. 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. (6.5)1-3317 VSDFV informavo pareiškėją, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija į jos sąskaitą banke buvo pervesta 2010 m. sausio mėnesį, taigi apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, ji sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Todėl nusprendė, kad kreipdamasi į VSDFV dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Dėl šios priežasties VSDFV 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. (6.5)1-3317, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės), 31 punktu, teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą bei nurodė, kad iki 2013 m. birželio 4 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Tačiau pareiškėja, nepateikusi VSDFV jokių įrodymų, 2013 m. birželio 7 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Nurodė, kad pareiškėjos teiginius, esą 3 metų terminas skaičiuotinas tik nuo 2013 m. kovo 2 d. ir taikomas Civiliniame kodekse nustatytas bendrasis 10 metų terminas, paneigia Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu pareiškėjos G. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad institucijų, kurioms suteikti įgaliojimai skirti ir mokėti valstybines socialinio draudimo pensijas, sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais apskundimo tvarką reglamentuoja Pensijų įstatymo 45 straipsnis. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per trejus metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV. Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Pareiškėjai atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo siųstas nebuvo, todėl apie pensijos sumažinimą ji galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – iš mokėtos pensijos dydžio. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 taip pat konstatavo, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Pareiškėja su prašymu išmokėti už 2010–2011 metus senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi 2013 m. kovo 12 d., t. y. praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą. Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 31 punkte nustatyta, kad jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pareiškėjui pranešama ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo neatnaujinti termino priėmimo dienos.

Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad VSDFV 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. balandžio 2 d. skundą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą, todėl sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti jį nėra teisinio pagrindo. Taip pat nėra pagrindo naikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-39287. Atmestas pareiškėjos reikalavimas priteisti iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 14 341 Lt, nes šis reikalavimas yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja terminą paduoti skundą praleido ne dėl svarbių priežasčių, todėl jos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti atmetė. Teismui netenkinus pareiškėjos skundo neliko pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėja G. B. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą. Sprendime remtasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kurių faktinės aplinkybės nėra tokios pat, kaip pareiškėjos inicijuotoje administracinėje byloje. Apeliaciniame skunde yra nurodomi iš esmės tie patys argumentai, kuriais buvo remtasi pareiškėjos skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą priėmė išsamiai ištyręs ir įvertinęs visas bylos aplinkybes, ir tiek materialines, tiek procesines teisės normas taikė tinkamai, dėl ko abejoti priimto teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu nėra jokio pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą taip pat prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 priimtą sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės grindžia argumentais, kurie buvo suformuluoti atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad pareiškėja 2013 m. kovo 12 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pensijos dalį. Atsakovas 2013 m. kovo 28 d. raštu pareiškėjai pateikė dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nesumokėtos pensijos dalies apskaičiavimą. 2013 m. balandžio 2 d. prašymu pareiškėja apskundė paminėtą 2013 m. kovo 28 d. atsakovo raštą, prašydama išmokėti, jos teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. VSDFV 2013 m. gegužės 20 d. sprendime (kuris pareiškėjos yra skundžiamas šioje administracinėje byloje) buvo nurodyta, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą, ir jai pasiūlyta iki 2013 m. birželio 4 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime buvo nurodyta, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos atsakovui paduotas 2013 m. kovo 12 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau minėta, trečiasis suinteresuotas asmuo paminėtame 2013 m. gegužės 20 d. sprendime kartu nurodė, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada (ABTĮ 13 str.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja pasinaudojo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka ir šiuo aspektu kliūčių nagrinėti bylą iš esmės neliko. Pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, be kita ko, yra pareikštas reikalavimas dėl sumažintos senatvės pensijos 14 341 Lt dydžio dalies priteisimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjo pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Todėl pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jai negautą 14 341 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. kolegijos pripažintinas pagrįstu ir tenkintinu.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos teisių pažeidimas kyla dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, o pensijos mažinimas remiantis šio įstatymo 6 straipsniu yra teisėtas, spręstina, kad yra pagrindas panaikinti tik tą VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. (10.1)3-39287 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Todėl pareiškėjos skundo dalis dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo dalies, kuria pareiškėjos senatvės pensija buvo sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 6 straipsniu, panaikinimo atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teisėjų kolegija nekvestionuoja VSDFV kompetencijos atsisakyti nagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka asmens skundą, jei yra nustatoma, kad skundas paduotas praleidus įstatymu nustatytą terminą, tačiau kaip minėta, nagrinėjamu atveju VSDFV sprendime konstatavusi, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą ir pažymėjusi, kad pareiškėjai pateikus įrodymus, suteikiančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tuo pačiu sprendimu išnagrinėjo pareiškėjos skundą iš esmės, t. y. jį priėmė ir išreiškė išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos poziciją ir valią, kad grąžinti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos nepriemoką, kurios ji negavo pritaikius antikonstitucine pripažintą Laikinojo įstatymo normą, nėra pagrindo. VSDFV 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. (6.5)1-3317 neteisėtumą ir nepagrįstumą šiuo atveju lemia šio sprendimo turinio prieštaringumas bei, išnagrinėjus pareiškėjos skundą iš esmės, atsisakymas netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, todėl, remiantis išdėstytais motyvais šis sprendimas teismo panaikinamas.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes ir taikė bei aiškino teisės aktus, todėl toks teismo priimtas sprendimas teisėjų kolegijos negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas, o pareiškėjos skundas tenkintinas.

Pasisakydama dėl priimto sprendimo įvykdymo tvarkos, teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, jog teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinusi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėja skunde prašė atlyginti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d.). Šiuo atveju galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, todėl ji turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis numato, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šiuo atveju byloje nėra pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrindimo, todėl prašymas paliekamas nenagrinėtas. Pareiškėja dar turi galimybė pasinaudoti ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje numatyta teise, teikdama tinkamo turinio prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu per 14 dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo (šio teismo sprendimo priėmimo) Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos G. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos G. B. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti 2013 m. kovo 28 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2-ojo Pensijų skyriaus sprendimo Nr. (10.1)3-39287 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. (6.5)1-3317.

Įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai G. B. negautą 14 341 Lt (keturiolikos tūkstančių trijų šimtų keturiasdešimt vieno lito) dydžio senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Audrius Bakaveckas

Skirgailė Žalimienė