2K-375-895/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-375-895/2015

Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00526-2011-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.3;

2.4.2.1;

2.4.5.2.1;

2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutarties dalies, kuria jo apeliacinis skundas atmestas.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžiu A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 227 straipsnio 2 dalį areštu šešiasdešimčiai parų. Iš nuteistojo A. J. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos Objektų kriminalistinio tyrimo skyriui priteista 298,27 Lt (86 Eur) proceso išlaidų.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartimi, iš dalies patenkinus nuteistojo A. J. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą, Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendis pakeistas, pašalinant iš jo aprašomosios dalies kaltinime ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytą aplinkybę, kad „2011 m. rugsėjo 6 d., apie 18.15 val., (duomenys neskelbtini) esančiame angaro patalpų tualete, A. J. A. G. akivaizdoje perdavė D. R. 4000 Eur (500 nominalo kupiūromis), kuriuos buvo jam tiesiogiai pasiūlęs kaip kyšį, ir taip juos papirko“. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. J. nuteistas už tai, kad jis, būdamas statutiniu valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini) Patrulių būrio vyresniuoju patruliu, 2011 m. rugsėjo 6 d., apie 17.50 val., (duomenys neskelbtini) esančiose angaro patalpose, tarnybos metu tiesiogiai pasiūlė (duomenys neskelbtini) Kriminalistinių tyrimų valdybos specialistui A. G. šį papirkti ir tuojau pat po to (duomenys neskelbtini) Nusikaltimų tyrimo 3-iosios valdybos 1-ojo skyriaus vyresniajam tyrėjui D. R. tiesiogiai pasiūlė duoti 4000 Eur (pagal oficialų 2011 m. rugsėjo 6 d. lito ir euro santykį – 13 811,20 Lt) kyšį už šių pareigūnų neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) atliekant kratą nebūtų rastas ir tyrimui paimtas faktiškai A. J. priklausantis automobilis „BMW 520“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su suklastotais identifikacijos (VIN) numeriais; taip tyčia šiurkščiai diskreditavo ir sumenkino policijos kaip pagrindinės teisėsaugos institucijos autoritetą, pažeidė savo pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 20-V-476, nuostatas, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 3–5 punktuose numatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, padorumo principus, pareigūno pareigas laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, dėl to valstybė patyrė didelės neturtinės žalos.

Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje nurodęs, kad byloje nustatyta, jog nuteistasis A. J., pasiūlęs kyšį policijos pareigūnams, dėl nesuprantamų priežasčių nebuvo sulaikytas įvykio vietoje: jis iš karto po to, kai jau padarė nusikalstamą veiką (pasiūlė kyšį), vienas pats, be policijos darbuotojų palydos, netrukdomas išvyko į namus atvežti siūlomą pinigų sumą (kyšį), nepaisant to, kad policijos pareigūnai turėjo pagrįstų įtarimų dėl galbūt nusikalstamos veikos, numatytos BK 189 straipsnyje, padarymo, t. y. kad A. J. faktiškai priklausantis automobilis „BMW 520“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra su suklastotais identifikacijos (VIN) numeriais (vogtas ar kitaip neteisėtai užvaldytas), žinojo, kad A. J., pasiūlydamas jiems kyšį, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnyje, suprato, kad A. J. toliau tęs savo nusikalstamus veiksmus, bet nesiėmė jokių prevencinių priemonių, kad A. J. būtų sustabdytas nuo tolesnių nusikalstamų veiksmų darymo; tokiais savo veiksmais (neveikimu) skatino nusikalstamos veikos darymą, sudarė prielaidas A. J. manyti ir tikėtis, jog jie yra pasirengę susitarti dėl neteisėto neveikimo už atitinkamą materialinį atlygį, konstatavo, kad A. J. padarytą nusikalstamą veiką – kyšio davimą policijos pareigūnams – išprovokavo patys policijos pareigūnai, o už valstybės pareigūnų paskatintą atlikti neteisėtą veiką A. J. negali būti baudžiamas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai, vadovaudamasis neteisėtai, pažeidžiant nuteistojo A. J. teises, gautais duomenimis, A. J. nuteisė už kyšio davimą (už tai, kad jis perdavė D. R. 4000 Eur, kuriuos buvo jam tiesiogiai pasiūlęs kaip kyšį, ir taip papirko A. G. ir D. R.), todėl šią aplinkybę iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pašalino (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 3 punktas).

Kasaciniu skundu nuteistojo A. J. gynėjas advokatas D. Svirinavičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria jo apeliacinis skundas atmestas, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; jeigu nebūtų nustatytas pagrindas jo ginamojo bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria jo apeliacinis skundas atmestas, ir baudžiamąją bylą jo ginamajam nutraukti, nesant jo veikoje nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Kasatorius, skunde išdėstęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, jo apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo nutarties esmę, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria jo apeliacinis skundas atmestas, yra nepagrįsti, nes teismai padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio, 324 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimus, kurie suvaržė kaltinamojo teises ir sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2, 11, 12 straipsnių nuostatas.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes jo apeliacinio skundo atmetimas nutartyje grindžiamas deklaratyviais, bendro pobūdžio motyvais (pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pan.), nuorodomis į pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas, atkartojant šio teismo nuosprendžio argumentus. Be to, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, nutartyje nurodydamas, kad „A.

J., pasiūlęs kyšį policijos pareigūnams, dėl nesuprantamų priežasčių nebuvo sulaikytas įvykio vietoje“, neatsakė į jo apeliacinio skundo argumentą, dėl kokių priežasčių jo ginamasis nebuvo sulaikytas, nors viso bylos proceso metu A. J. nuosekliai tvirtino kyšio pareigūnams nesiūlęs, tai pareigūnai jam siūlę „išsipirkti“, dėl to ir leidę jam vykti į namus pasiimti pinigų, nes jų su savimi tuo metu jis neturėjo. Taigi, kasatoriaus tvirtinimu, tos priežastys yra aiškios ir suprantamos – policijos pareigūnų provokavimas A.

J. duoti jiems kyšį paaiškina, kodėl šis nebuvo sulaikytas, o būtent su policijos pareigūnų žinia vyko į namus paimti pinigų ir juos atvežė, nors vėliau, pareigūnams galbūt išsigandus, kad kyšio ėmimas gali išaiškėti, buvo nuspręsta kyšio neimti, o A. J. sulaikyti. Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atmetęs tokią nuteistojo gynybos poziciją, nesiaiškinęs jo ginamojo nesulaikymo priežasties ir palikdamas pagrįstą prielaidą, pažeidė ir BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, t. y. išsamiau apklausti policijos pareigūnus, kurių parodymais apie A.

J. tariamą kyšio siūlymą vadovavosi teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, apie jo ginamojo nesulaikymo priežastis iškart po to, kai A. J. pasiūlė jiems kyšį. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su liudytojų policijos pareigūnų D. R., A. G., R. G., R. V., M. S. parodymų patikimumu dėl A. J. tariamo kyšio siūlymo, nors byloje nustatyta, kad pagrindinis liudytojas, daugiausia su A. J. bendravęs, jam leidęs vykti į namus pinigų, po to jį sulaikęs, D.

R. dėl daugelio reikšmingų bylai aplinkybių kalbėjo netiesą, prarado svarbų daiktinį įrodymą – mobiliojo ryšio telefono aparatą, kuriuo, kaip nustatyta byloje specialistų išvadomis, nagrinėjamų įvykių metu buvo daromas bendravimo su A. J. garso įrašas, kuris, kasatoriaus nuomone, galėjo padėti galutinai nustatyti tiesą byloje ir patvirtinti, kad ir iki to pokalbio jo ginamasis buvo provokuojamas sumokėti kyšį. Kiti policijos pareigūnai davė panašius parodymus kaip ir D. R., tačiau jo parodymus atmetus, turėtų būti atmesti ir minėtų liudytojų parodymai.

Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo argumentais dėl kratos metu mobiliojo ryšio telefono aparatu daryto pokalbio tarp D. R. ir A. J. garso įrašo, kuris buvo neišsaugotas ir nepateiktas teismui, nepripažinimo įrodymu, nes jis gautas ne įstatymuose nustatyta tvarka, pažeidus reikalavimą duomenis rinkti tik teisėtais būdais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys), t. y. įrašas buvo daromas netarnybine garso įrašymo priemone, neįspėjus A. J. apie garso įrašo darymą ir galbūt vėlesnį šio garso įrašo panaudojimą prieš jį ikiteisminio tyrimo metu, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Anot kasatoriaus, garso įrašas yra tinkamas įrodymas byloje, nes jis buvo padarytas policijos pareigūno ir šio pokalbio atskleidimo nuo bylos proceso pradžios siekė jo ginamasis, kai tuo tarpu D. R. jį sunaikino, prarasdamas ar nuslėpdamas mobiliojo ryšio telefono aparatą, ir taip apsunkino teisingą bylos išnagrinėjimą. Anot kasatoriaus, dėl jo nurodytų esminių BPK pažeidimų byla turėtų būti perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius skunde taip pat teigia, kad liudytojo D. R. parodymai ir kiti bylos duomenys patvirtina, jog prieš jo ginamąjį buvo atliekami nusikalstamos veikos imitavimo modeliui (toliau – ir NVIM) prilygintini veiksmai. Kasatoriaus nuomone, tiek nuoseklūs A. J. parodymai, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumo pripažinimo faktas patvirtina, kad jo ginamasis jau nuo pat nagrinėjamo įvykio pradžios buvo provokuojamas mokėti kyšį. Pagal BPK 159 straipsnio 3 dalį, Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką, o nustačius provokaciją, visi įrodymai, gauti jos metu, turi būti pripažįstami neleistinais.

Baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma už veikas, kurios padaromos pačiai valstybei sukursčius, nes valstybė turi pareigą imtis priemonių, kad nusikalstamos veikos nebūtų daromos, ir pati nekurstyti tokių veikų darymo. Be to, tokios veikos dėl valstybės kontroliavimo ir jos indėlio ją darant, negali būti laikomos tiek pavojingomis ir nusikalstamomis BK 11, 12 straipsnių nuostatų prasme, kad pateisintų baudžiamųjų sankcijų taikymą. Baudžiamasis procesas turi prasidėti, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kai turima tikėtina informacija apie asmens nusikalstamą veiką, tačiau proceso ar jam prilygstantys veiksmai negali būti atliekami, siekiant paskatinti asmenį atlikti BK draudžiamus veiksmus.

Kasatorius pažymi ir tai, kad, sprendžiant leistinų tyrimo veiksmų atribojimo nuo provokacijos klausimą, neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi atitikti reikalavimą, jog jie būtų atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų dalyvis, taip pat kaip ir asmuo, veikiantis pagal NVIM, negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmenį padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia, t. y. jomis remiantis galima padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo.

Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 3, 4 dalių, 11, 12 straipsnių nuostatas, todėl, jo ginamojo veiksmuose nesant jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių ir teismams nenustačius pagrindo jo ginamojo bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, baudžiamoji byla A. J. turėtų būti nutraukta.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Jasaitis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. J. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniame skunde nuteistojo gynėjo akcentuojamos išvados dėl BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytų neva žemesnių instancijų teismų padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų paremtos išimtinai deklaratyvaus turinio pamąstymais bei bendro pobūdžio nepritarimu abiejų instancijų teismų atliktam įrodymų vertinimui, kai tuo tarpu faktinių bylos aplinkybių nustatymas, įrodymų vertinimas ir jų analizė nėra kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas, nes kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu.

Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus argumentais dėl teismų padarytų BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimų, teigia, kad abiejų instancijų teismų priimti sprendimai atitinka BPK galutiniam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo A. J. padarytą nusikalstamą veiką, tačiau ši aplinkybė pagrįstai nebuvo pripažinta kaip pagrindas konstatuoti nuosprendžio surašymo nuostatų pažeidimą. Prokuroras, pažymėdamas, kad pagal teismų praktiką reikalavimas apeliacinės instancijos teismo galutiniame procesiniame sprendime pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neprivalo būti suprantamas kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, teigia, jog apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3 dalyje numatytais reikalavimais, išdėstė apelianto ginčijamas bylos aplinkybes, apeliacinio skundo esmę, patikrino nuteistojo baudžiamąją bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, t. y. šis teismas nutartyje motyvuotai pasisakė dėl A. J. gynėjo ginčijamo baudžiamojo įstatymo – BK 227 straipsnio 2 dalies – inkriminavimo teisėtumo ir pagrįstumo, faktinių aplinkybių ir įrodymų pakankamumo bei jų vertinimo (provokacijos požymiais pasižymėjusio policijos pareigūnų elgesio, liudytojo D. R. bylos eigą lėmusių veiksmų, šio asmens mobiliojo ryšio telefono bei jo turinio įrodomosios reikšmės). Prokuroras pažymi, kad vien tai, jog skundžiamo teismo sprendimo aprašomojoje dalyje nebuvo pateikta apeliacinio skundo turiniui identiška argumentų seka, nesuteikia pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ar nenagrinėjo nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų. Be to, pasak prokuroro, galutinio apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys turi būti ne tik išsamus, bet ir konkretus, tikslus, todėl pakartotinė ypač plati apeliacinio skundo argumentų analizė vertintina kaip perteklinis bei šiam procesiniam sprendimui nebūtinas reikalavimas. Tai, kad kasatoriui buvo nepriimtinos apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytos išvados, negali būti vertinama, kad buvo padaryti esminiai BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimai.

Prokuroras taip pat teigia, kad kasatoriaus argumentai dėl BPK 20 straipsnio, 324 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimų grindžiami subjektyvia faktinių aplinkybių interpretacija. Įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatos apeliacine tvarka baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui nustato teisę, bet ne pareigą inicijuoti įrodymų tyrimą.

Sprendimas dėl šio procesinio veiksmo atlikimo yra priimamas atsižvelgiant į žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo turinį, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu nustatytų faktinių aplinkybių visumą, šio teismo duomenų, pripažintų įrodymais, liečiamumą, jų vertinimo procese padarytas išvadas, bylos nagrinėjimo metu atsiradusius, bet BPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis nepanaikintus prieštaravimus, taip pat procese dalyvaujančių subjektų teisių apribojimų, lemiančių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų atsiradimą.

Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai neatliko įrodymų tyrimo, motyvuotai, be papildomų baudžiamosios bylos eigą vilkinančių proceso veiksmų priėmė išsamų bei tinkamomis įrodinėjimo priemonėmis pagrįstą sprendimą. Anot prokuroro, iš bylos duomenų negalima nustatyti, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytos išvados lėmė netinkamą įrodymų vertinimą ar ydingą įrodinėjimo procesą apskritai, nes apeliacinės instancijos teismo atlikta įrodymais pripažintų duomenų analizė buvo pagrįsta ne tik pavienių jų turinio ir visumos vertinimu, bet ir santykio su faktinėmis bylos aplinkybėmis kriterijumi.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai pasisakė tiek dėl nuteistojo A. J., liudytojų policijos pareigūnų A. G., R. V. bei M. S. parodymų patikimumo bei atitikties faktinėms bylos aplinkybėms, tiek dėl D. R. mobiliojo ryšio telefono bei jame galbūt buvusio garso įrašo. Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad ginčijamos nutarties turinys pagrįstas ne prielaidomis ir spėliojimais, kurių panaikinimas buvo galimas tik apeliacinėje instancijoje inicijavus įrodymų tyrimą, bet ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo metu nustatytomis neginčijamomis faktinėmis aplinkybėmis.

Be to, nors pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį įrodymų tyrimas gali būti atliekamas tiek teismo iniciatyva, tiek pagal proceso dalyvių prašymus, tačiau nei nuteistasis, nei jo gynėjas prašymo dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo teismui nepateikė, t. y. šia BPK numatyta teise nepasinaudojo.

Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus argumentais dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nutartyje pasisakęs dėl policijos pareigūnų veiksmų teisėtumo, pašalino aplinkybes, susijusias su 2011 m. rugsėjo 6 d., apie 18.15 val., kyšio davimu policijos pareigūnams, tačiau tai nereiškia, kad 2011 m. rugsėjo 6 d., apie 17.50 val., policijos pareigūnų veiksmai taip pat šalina nuteistojo baudžiamąją atsakomybę už kyšio siūlymą. Prokuroras teigia, kad papirkimas, pasiūlant kyšį, laikomas baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai paperkamam asmeniui yra pateikiamas pasiūlymas dėl kyšio davimo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nuteistasis A. J. pasiūlė pareigūnams kyšį už jų neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, todėl, prokuroro manymu, A. J. realizavo vieną iš alternatyvių BK 227 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatyto nusikaltimo objektyviųjų požymių – pasiūlymą duoti kyšį. A. J. tiesiogiai, aktyviais veiksmais informavo policijos pareigūnus apie galimybę įteikti kyšį, jo įteikimo aplinkybes bei dydį, jo apsisprendimą įgyvendinti teisei priešingus veiksmus patvirtino ir tai, kad kyšio davimo pasiūlymas nebuvo epizodinis, spontaniškas veiksmas, pasiūlymas duoti kyšį buvo pateiktas ne vienam policijos pareigūnui – iš pradžių A. G., vėliau –D. R.. Nuteistasis, suvokdamas savo veikos pavojingumo pobūdį ir priešingumą teisei bei siekdamas policijos pareigūnų neteisėto neveikimo, jau iš anksto buvo nutaręs daryti nusikalstamą veiką, jai ruošėsi ir ją įgyvendino.

Prokuroras nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad A. J. neteisėtų veiksmų realizavimas buvo provokacinių policijos pareigūnų veiksmų pasekmė, ir tai vertina kaip nuteistojo gynybos poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. A. J., pats būdamas policijos pareigūnu bei žinodamas, kaip tokiais atvejais turi elgtis, niekieno neverčiamas, laisva valia, be kitų įtakos pasiūlė kyšį policijos pareigūnams, t. y. realizavo BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Teismai nenustatė, kad prieš A. J. atvykimą į įvykio vietą ar pateiktą pasiūlymą duoti kyšį pareigūnai ėmėsi konkrečių aktyvių veiksmų, kurie leido A. J. suprasti apie būtinybę pateikti konkretaus dydžio atlygį ar tiesiogiai turėjo įtakos nuteistojo nusikalstamam elgesiui. Policijos pareigūnai apie 17.50 val. įvykusio pokalbio savo iniciatyva nepradėjo, jo neskatino, provokuojančių klausimų neuždavinėjo, A. G. ir D. R. tiek žodžiu, tiek konkliudentiniais veiksmais neskatino nuteistojo išreikšti ginčijamo pasiūlymo, nesitarė dėl jo, taip pat nedetalizavo šiam kyšiui gauti A. J. reikalautinų veiksmų atlikimo aplinkybių ar šio kyšio gavimo tvarkos, priešingai, A. J. užsiminus apie galimą kyšio davimą, D. R. net nesvarstė jam pateikto pasiūlymo, o kategoriškai atsisakė toliau tęsti pokalbį. Kyšio pasiūlymo policijos pareigūnams metu iš A. J. teiginių apie jo pasiryžimą grįžti namo paimti kyšį buvo galima suprasti, kad dar prieš pasiūlymo pateikimą jis turėjo aiškų veiksmų planą. Tai patvirtina ir tai, kad praėjo trumpas laiko tarpas nuo kyšio pasiūlymo pateikimo ir šio pasiūlymo realaus įgyvendinimo, t. y. nuo 17.50 val. iki 18.15 val. Prokuroro manymu, nuteistojo veiksmų savarankiškumą ir nepriklausomumą nuo kyšio gavėjų veiksmų patvirtina ir tai, kad nuteistasis nuo atvykimo į angarą ir vėliau iki pateikto pasiūlymo duoti kyšį galėjo pasirinkti kaip elgtis – apsiriboti vien bendro, neutralaus turinio informacijos policijos pareigūnams pateikimu, dialogo su jais nepalaikymu arba apskritai išvykimu iš įvykio vietos, tačiau jis pats savarankiškai, galėdamas pasirinkti kitą elgesio variantą, nusprendė policijos pareigūnams pateikti pasiūlymą duoti kyšį.

Nuteistojo A. J. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Taigi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Šioje baudžiamojoje byloje kasacinis skundas iš esmės yra paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, netinkamo BK 2, 11, 12 straipsnių taikymo, BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimų. Pažymėtina, kad dalis šių kasatoriaus skunde paminėtų pažeidimų grindžiami ir argumentuojami ginčijant bei nesutinkant su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nuostatų laikymosi

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo, nes jo atmetimas nutartyje grindžiamas deklaratyviais, bendro pobūdžio motyvais, nuorodomis į pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas, atkartojant šio teismo nuosprendžio argumentus. Taip pat, pasak kasatoriaus, teismas neatsakė į jo apeliacinio skundo argumentus dėl policijos pareigūnų parodymų patikimumo ir dėl kokių priežasčių jo ginamasis nebuvo sulaikytas ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-60/2014, 2K-202/2014, 2K-240/2014). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, priešingai nei teigia kasatorius, 2014 m. gruodžio 19 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, tarp jų ir dėl BK 227 straipsnio 2 dalies inkriminavimo teisėtumo ir pagrįstumo, policijos pareigūnų veiksmų ir jų parodymų patikimumo, liudytojo D. R. mobiliojo ryšio telefono bei jo turinio įrodomosios reikšmės. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pateikė išsamius motyvus, kodėl nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, ir dalis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pripažįstama teisinga bei pagrįsta, o kita jo dalis – keičiama. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasatorius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimus iš esmės grindžia nesutikimu su teismų padarytu nuteistajam nepalankiu įrodymų vertinimu, tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tai savaime nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nesilaikė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų ir nepagrįstai neatliko įrodymų tyrimo – išsamiau neapklausė policijos pareigūnų dėl jo ginamojo nesulaikymo priežasties, todėl nepašalino byloje esančių abejonių dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų – A. J. provokavimo duoti kyšį.

Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų), ir ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, 2K-516/2011, 2K-47/2012). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę įrodymus kaip visumą ir konstatavę A. J. kaltę dėl BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos – pasiūlymo duoti kyšį – padarymo, taip padarė kasatorių netenkinančias išvadas, neduoda pagrindo spręsti dėl būtinumo apeliacinės instancijos teisme atlikti įrodymų tyrimą. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis bei jo gynėjas, neprašė atlikti įrodymų tyrimo. Teismas, atsižvelgęs į proceso dalyvių nuomonę, nutarė įrodymų tyrimo neatlikti ir apsiriboti baigiamosiomis kalbomis. Šiame kontekste pažymėtina, kad policijos pareigūnai buvo apklausti pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ir liudytojas D. R. nurodė, kad A. J. iškart po kyšio pasiūlymo nesulaikė, nes po to būtų sunku įrodyti nusikaltimą. Be to, liudytojai A. G. ir D. R. nurodė, kad po kyšio siūlymo jie informavo savo viršininką ir iš jo gavo nurodymą A. J. sulaikyti, jei jis atvažiuos su pinigais.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo A. J. gynėjo skundą, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų.

Dėl BK 227 straipsnio 2 dalies taikymo ir provokacijos

Kasatorius teigia, kad prieš jo ginamąjį buvo atliekami nusikalstamos veikos imitavimo modeliui prilygintini veiksmai, taip pat, kad jo ginamojo veiksmuose nėra BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, nes A. J. veiksmai – kyšio siūlymas – buvo išprovokuoti policijos pareigūnų.

Visų pirma pažymėtina tai, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nebuvo atliekami nei nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, nei nusikalstamos veikos imitavimo modelis (BPK 159 straipsnis), nei tyrimas, ikiteisminio tyrimo pareigūnams neatskleidžiant savo tapatybės (BPK 158 straipsnis), tačiau tai nepašalina teismo pareigos patikrinti provokavimo versijos, jei kyla įtarimų, kad teisėsaugos pareigūnai ar pagal jų nurodymus veikiantys asmenys galėjo imituoti nusikalstamą veiką de facto (faktiškai). Baudžiamajame procese provokacija suprantama kaip spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti (Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. balandžio 28 d. redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu), Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalis). Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje provokavimas konstatuojamas tada, kai teisėsaugos institucijų pareigūnai arba pagal jų nurodymus veikiantys asmenys daro asmeniui tokio pobūdžio poveikį, kad paskatintų padaryti nusikalstamą veiką, kurios jis kitaip nebūtų padaręs, taip siekdami sudaryti sąlygas veikos padarymo faktui konstatuoti, t. y. pateikti įrodymus ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą (Ramanauskas v. Lithuania, no. 74420/01, judgment of 5 February 2008; Milinienė v. Lithuania, no. 74355/01, judgment of 24 June 2008, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-6/2008, 2K-434/2013). Konstatavus, kad veikos padarymą lėmė provokacija, baudžiamosios atsakomybės taikymas yra negalimas, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti.

Byloje nustatyta, kad pareigūnai A. G., D. R., R. V. ir R. G. darė kratą angare, kur rado įtartiną, galbūt su suklastotais VIN numeriais automobilį „BMW 520“; netrukus į angarą atvyko du pareigūnai, kurių vienas – A. J. – priėjo prie A. G., prisistatė ir jo prašė nurodyti konkrečią sumą, už kiek automobilį paliks ramybėje; A. G. jam atsakė, kad jie nesusitars, jog automobilis nebus paliktas ramybėje ir jį įspėjo, kad galvotų, ką daro, po to A. J. išėjo iš garažo. D. R., nurodė, kad A. G. jam minėjo, jog A. J. siūlė jam pinigų, klausdamas „kiek nori, kad nebūtų protokolo“ ir kad jam pačiam (D. R.) A. J. pasakė, kad „nuvažiuos į namus ir atveš keturis europinio“, po to A. J. kažkur išvažiavo. Šiuos jų parodymus taip pat patvirtino liudytojas R. G., nurodęs, jog A. J. A. G. paprašė įvardyti sumą, kad šis paliktų automobilį ramybėje, liudytojai R. V. ir M. S., nurodę, kad D. R. jiems pranešė, jog A. J. jam siūlo kyšį.

Žemesnės instancijos teismai nenustatė objektyvių aplinkybių, leidžiančių policijos pareigūnų veiksmus vertinti kaip nuteistojo provokavimą pasiūlyti duoti kyšį, ir atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistasis, būdamas policijos pareigūnu ir ne iš nuogirdų žinodamas, kaip turi elgtis tokiais atvejais policijos darbuotojai, nesiėmė jokių priemonių, kad būtų užkirstas kelias nusikalstamai veikai daryti. Teismai jo versiją, kad jis iš karto, tik jam atvykus į angarą, buvo provokuojamas pasiūlyti duoti kyšį, vertino kritiškai, kaip jo gynybos poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su šia teismų išvada, nes pagal byloje nustatytas aplinkybes akivaizdu, kad šioje situacijoje nuteistasis nebuvo provokuojamas padaryti nusikaltimą – pasiūlyti kyšį. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad iki šio įvykio (pasiūlymo duoti kyšį) pareigūnai ėmėsi iniciatyvos ar kokių nors aktyvių veiksmų, leidusių A. J. suprasti apie būtinybę pasiūlyti kyšį, skatinę nuteistąjį elgtis neteisėtai ar kaip nors kitaip darę įtaką nuteistojo elgesiui – sprendimui pasiūlyti kyšį. Priešingai, pagal byloje nustatytas aplinkybes tai pats nuteistasis pradėjo pokalbį su pareigūnais, pats klausinėjo apie konkrečią sumą, pats siūlė atvežti pinigų, t. y. iniciatyva pasiūlyti kyšį kilo būtent iš nuteistojo pusės. Šiuo atveju pareigūnai su juo nesitarė, o įspėjo apie jo daromus neteisėtus veiksmus, tada nuteistasis savo iniciatyva priėmė sprendimą vykti į namus ir atvežti pinigus. Nuteistojo A. J. laisvė pasirinkti kitą elgesio variantą nuo atvykimo į angarą iki pasiūlymo duoti kyšį nebuvo suvaržyta, jis turėjo visišką elgesio pasirinkimo laisvę. Taigi, šios teismų nustatytos aplinkybės paneigia kasatoriaus teiginį, kad policijos pareigūnai provokavo nuteistąjį siūlyti kyšį.

Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė, jog policijos pareigūnai provokavo A. J. duoti kyšį, šalina A. J. baudžiamąją atsakomybę ne tik už kyšio davimą, bet ir už kyšio siūlymą. Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui, siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus. Papirkimo nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, įstatymas šios veikos baigtumą sieja su momentu, kai atlikta bent viena iš minėtų alternatyvių veikų: kyšio pasiūlymas, pažadėjimas ar susitarimas jį duoti, jo davimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2007, 2K-429/2011, 2K-266/2014). Papirkimas, pasiūlant kyšį, laikomas baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai paperkamam asmeniui yra pateikiamas pasiūlymas dėl kyšio davimo. Taigi, teismų išvada, kad nuteistasis savo veiksmais – nuo kyšio pareigūnams A. G. ir D. R. už jų neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus pasiūlymo momento – jau buvo padaręs baigtą nusikalstamą veiką, atitinka BK 227 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo nustatyti provokuojantys pareigūnų veiksmai, turėję įtakos nuteistojo sprendimui duoti kyšį, sekė po to, kai jau nuteistasis buvo pasiūlęs kyšį, t. y. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas dalį policijos pareigūnų veiksmų, t. y. sekusių po nuteistojo kyšio siūlymo, pripažino provokacija, nešalina nuteistojo atsakomybės pagal minėtą BK straipsnį už kyšio siūlymą, nes, kaip minėta, byloje nenustatyta, kad policijos pareigūnai nuteistąjį provokavo siūlyti kyšį.

Taigi, esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, remiantis kasatoriaus nurodytais argumentais konstatuoti, kad nuteistojo A. J. byloje baudžiamasis įstatymas – BK 227 straipsnio 2 dalis – taikytas netinkamai, o pareigūnų veiksmuose yra provokavimo siūlyti kyšį požymiai, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. J. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai

Vytautas Piesliakas

Alvydas Pikelis

Armanas Abramavičius