A-552-531-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-531/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00098-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 18 000 Lt neturtinę žalą.

Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) veiksmų, priimant nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose 2008 m. vasario 29 d., 2008 m. kovo 4 d., 2008 m. kovo 4 d. ir 2008 m. kovo 6 d., kurie Panevėžio apygardos administracinio teismo buvo panaikinti, ir iš Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) veiksmų, perkeliant duomenis iš iki 2010 m. egzistavusių duomenų bazių į Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registrą, bei, pareiškėjo nuomone, netinkamo šių duomenų tvarkymo. G. K. paaiškino, kad administracinės nuobaudos, paskirtos minėtais nutarimais, buvo įvertintos paskiriant jam bausmes baudžiamosiose bylose, išnagrinėtose Panevėžio miesto apylinkės teisme, kuriose buvo priimti apkaltinamieji nuosprendžiai jo atžvilgiu. Panaikinus nutarimus dėl administracinių nuobaudų jam paskyrimo, Komisariatas į duomenų bazę „Asmenys (policijos įskaita)“, Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registrą (toliau – ir Registras) neįvedė duomenų apie administracinių nuobaudų panaikinimą, be to, šiose duomenų bazėse įrašytas įrašas apie jo nubaudimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 50 straipsnį, nors toks nutarimas nebuvo priimtas. Pareiškėjo teigimu, Komisariatas pateikė neteisingus duomenis baudžiamąsias bylas nagrinėjusiems teismams, be to, šie neteisingi duomenys duomenų bazėse yra ir šiuo metu, nors atsakovo atstovas turėjo pareigą juos ištaisyti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Komisariatas paaiškino, kad pareiškėjo nurodyti nutarimai Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartimis buvo panaikinti, bylos grąžintos iš naujo nagrinėti Komisariatui, vėliau administracinių teisės pažeidimų bylos buvo nutrauktos suėjus vienerių metų terminui. Atsakovo teigimu, pareiškėjas praleido trejų metų senaties terminą reikalavimui dėl žalos paduoti, ir prašė taikyti senaties terminą. Atsakovas paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 13 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro sudarytai Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro programinės įrangos kūrimo grupei buvo pavesta organizuoti Policijos registruojamų administracinių teisės pažeidimų registruose sukauptų duomenų perkėlimą automatiniu būdu į Registrą. Todėl duomenys iš duomenų bazės Asmenys (policijos įskaita) buvo automatiškai perkelti į naujai sukurtą registrą ir jų koreguoti Komisariatas negali.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti. Departamentas paaiškino, kad pareiškėjas neįrodė civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, nenurodė neteisėtų veiksmų, kaip jo išvardinti neigiami išgyvenimai susiję su policijos registruojamų administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registre įrašytais duomenimis, kurie yra viešai neskelbtini. Atsakovas pabrėžė, kad duomenys registre yra iš esmės teisingi.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1, 2 dalimis, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 ir darė išvadą, kad civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Teismas pažymėjo, kad neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo. Minėtose teisės normose nėra nustatyta jokių prezumpcijų, dėl to turi būti taikoma bendra taisyklė dėl kiekvienos proceso šalies pareigos įrodyti savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą.

Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, jog administracinio teisės pažeidimo byla pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukta, savaime neįrodo policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumo. Teismas nustatė, kad administracinių teisės pažeidimų nutarimai buvo priimti dėl to, kad pareiškėjas nevykdė policijos pareigūno teisėto nurodymo atvykti į policijos komisariatą, o atitinkamomis teismo nutartimis ginčas grąžintas nagrinėti iš naujo, nes buvo padaryti procesiniai pažeidimai, t. y. pareiškėjui nebuvo tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimą. Komisariatas įrodymų iš naujo nerinko ir administracines teisenas nutraukė suėjus vienerių metų terminui. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui realių teisinių pasekmių nekilo, o fakto klausimas dėl materialinio administracinio teisės pažeidimo padarymo nebuvo išspręstas, kadangi nutarimai panaikinti dėl procesinių teisės normų pažeidimo.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo teismas rėmėsi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, pažymėjo, kad duomenų, kada minėti nutarimai jam buvo įteikti, nenustatyta, o argumentas, jog pareiškėjas turėjo žinoti, kad administracinė teisena negalima praėjus daugiau kaip metams nuo nustatyto administracinio teisės pažeidimo, vertintinas kritiškai. Dėl to teismas vadovavosi pareiškėjo paaiškinimu, kad apie nutarimus, kuriais nutraukta administracinė teisena, sužinojo 2012 m. sausio 12 d., ir laikė, kad senaties terminas nepraleistas.

Teismas, remdamasis duomenų bazės „Asmenys (policijos įskaita)“ išrašu, nustatė, kad administracinių teisės pažeidimų bylos pagal ATPK 187 straipsnį ir 50 straipsnį pareiškėjo atžvilgiu yra nutrauktos. Teismas taip pat nustatė, kad 2012 m. sausio 12 d. Registro pažymoje duomenų apie bylų nutraukimą nebuvo, tačiau 2012 m. gruodžio 13 d. pateiktoje pažymoje tokie duomenys įvesti. Teismas rėmėsi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. 5-V-28 3.1.1 punktu, pagal kurį duomenys, sukaupti policijos registruojamų administracinių teisės pažeidimų registruose, automatiniu būdu perkeliami į Registrą. Iki tol duomenų bazė „Asmenys (policijos įskaita)“ buvo tvarkoma vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 5-V-130. Teismas darė išvadą, kad visi duomenys, buvę minėtoje duomenų bazėje iki 2010 m. sausio 12 d., perkelti į Registrą. Duomenys Registre registruojami nuo 2011 m. gruodžio 13 d. Teismas nenustatė, kad šioje duomenų bazėje po duomenų perkėlimo buvo keičiami minėti įrašai. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl netikslių duomenų taip pat nesikreipė, iškilus šiam klausimui, duomenų bazė papildyta atitinkamomis žymomis. Teismas pažymėjo, kad Komisariatas paaiškino, jog joks sprendimas nubausti pareiškėją pagal ATPK 50 straipsnį nebuvo priimtas, byla buvo nutraukta. Teismas darė išvadą, kad konstatuoti Komisariato ir Departamento neteisėtus veiksmus ar neveikimą nėra pagrindo.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nepateikta pakankamai duomenų ir įrodymų apie tai, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, iš esmės pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių argumentų dėl tokios žalos atsiradimo ir pasekmių, neaišku, koks yra priežastinis ryšys tarp patirtos žalos bei policijos pareigūnų veiksmų. Teismas konstatavo, kad byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl žalos pareiškėjui nepriteisė.

III. Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu (b. l. 163-164) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti. Pareiškėjas teigia, kad prašė bylą nagrinėti jam dalyvaujant, tačiau teismas nepriėmė nutarties, reikalingos jo dalyvavimui teismo posėdyje, todėl jis negalėjo jame dalyvauti ir paaiškinti priežastinį ryšį tarp patirtos žalos ir pareigūnų veiksmų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 169-170) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Komisariatas pabrėžia, kad pareiškėjo teiginiai, jog Registre jo duomenys tvarkomi neteisingai, yra nepagrįsti. Atsakovo manymu, tai, kad pareiškėjas nebuvo atvežtas į teismo posėdį, neturėjo jokios įtakos priimant sprendimą, nes savo argumentus pareiškėjas yra surašęs net keturiuose skunduose. Komisariato manymu, pareiškėjas neįrodė, kaip jo išvardinti neigiami emociniai išgyvenimai yra susiję su Registre įrašytais duomenimis, kurie yra viešai neskelbiami. Atsakovas nurodo, kad galimai patirtų neigiamų emocijų pareiškėjas nepagrindžia ir tuo pažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnį.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 172) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui jo nuomone patirtą neturtinę žalą, kuri kildinama iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmų, priimant nutarimus pareiškėjo administracinių teisės pažeidimų bylose ir iš Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos veiksmų, perkeliant duomenis apie pareiškėją į Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registrą, bei netinkamo šių duomenų tvarkymo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nesustatęs visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas pirmosios instancijos teismo padarytais procesiniais pažeidimais, kurie atėmė iš pareiškėjo galimybę išsakyti savo argumentus teismo posėdyje.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliantas dėl netinkamai susiklosčiusių aplinkybių objektyviai negalėjo dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje, todėl apeliacinio pareiškėjo skundo nagrinėjimas buvo paskirtas žodinio proceso tvarka ir taip pareiškėjui suteikta teisė išsakyti savo poziciją bei teismo posėdyje asmeniškai pateikti argumentus. Apeliantas laisva valia atsisakė dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, apie tai pareikšdamas 2014 m. balandžio 23 d. raštu. Pažymėtina, kad G. K. savo poziciją ir argumentus yra išdėstęs ne kartą tikslindamas savo skundą, reikšdamas procesinio pobūdžio prašymus bei dalyvaudamas teismo posėdžiuose, kol ši administracinė byla buvo nagrinėjama Panevėžio apygardos administraciniame teisme. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija mano, kad apelianto nedalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nėra kliūtis bylai išnagrinėti ir atitinkami apeliacinio skundo argumentai dėl G. K. procesinių teisių pažeidimo nėra pakankami pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti.

Pasisakydama dėl apskųsto teismo sprendimo esmės, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nėra įrodęs, jog jam buvo padaryta reali neturtinė žala.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, kad turtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-39/2012 ir kt.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Šioje byloje pareiškėjas teigia dėl atsakovų atstovų veikų patyręs nepatogumus, rūpesčius, nerimą, apmaudą nemalonumus, keblumus, sunkumus, nuostolius, varginimą, laiko, energijos, fizines, protines, emocines, valios sąnaudas, patyręs dvasinį sukrėtimą, prislėgimą, įžeidimą, emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą, fizines somatines negalias. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų neigiamų išgyvenimų dėl atsakovo atstovais šioje byloje esančių institucijų darbuotojų veiksmų, tačiau šie išgyvenimai buvo trumpalaikiai ir tik nežymiai viršijo įprastus asmens, traukiamo baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, patiriamus nepatogumus. Įrodymų, kad būtent dėl šių veikų būtų realiai sutrikusi apelianto sveikata, kilę kitos itin neigiamos pasekmės, byloje nepateikta.

Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).

Nagrinėjamu atveju Komisariato 2008 m. vasario 29 d., 2008 m. kovo 4 d., 2008 m. kovo 4 d. ir 2008 m. kovo 6 d. nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose pareiškėjo atžvilgiu yra panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimais, taigi yra pripažinta, kad juos priimant buvo padaryti viešosios teisės procedūriniai pažeidimai ir toks pripažinimas laikytinas pakankamu pažeistai pareiškėjo teisei apginti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Be to, administracinė teisena visais minėtais atvejais vėliau buvo nutraukta, pasibaigus patraukimo administracinėn atsakomybėn terminams, kas lėmė, kad realių neigiamų teisinių pasekmių minėti nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose pareiškėjui nesukėlė.

Pasisakydama dėl duomenų apie pareiškėją perkėlimą į Registrą bei jų panaudojimą baudžiamosiose bylose, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 20 d., 2009 m. lapkričio 23 d. bei 2012 m. birželio 25 d. nuosprendžiuose pareiškėjo atsakomybei ir parenkamos bausmės dydžiui įtakos galėjo turėti ne pareiškėjo nurodyti Komisariato 2008 m. vasario 29 d., 2008 m. kovo 4 d., 2008 m. kovo 4 d. ir 2008 m. kovo 6 d. nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose, o bendras faktas, kad jis yra praeityje baustas administracine tvarka. Šis faktas nekėlė abejonių, nes pareiškėjas yra ne kartą baustas už administracinių teisės pažeidimų padarymą, nors galiojančių administracinių nuobaudų pagal Registro duomenis kai kurių nuosprendžių priėmimo dienai ir neturėjo. Duomenys Registre apie asmens patraukimą administracinėn atsakomybėn nėra visuotinai prieinami, saugomi Registre ribotą terminą, iš ankstesnių duomenų bazių buvo perkelti automatizuotai. Šiuo metu duomenys apie pareiškėjo administracinės atsakomybės istoriją Registre užfiksuoti teisingai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo neteisėtų Policijos departamento darbuotojų veiksmų.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir naikinti šį sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas