3K-3-476/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 3K-3-476/2014

Proceso Nr. 2-24-3-01433-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 73.2.6.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei A. P. dėl draudimo išmokos grąžinimo; trečiasis asmuo – J. G. .

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ prašė priteisti iš atsakovės A. P. 8624,49 Lt draudimo išmoką ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. balandžio 22 d. AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovė A. P. sudarė Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau – Sutartis). Sutarties 1.5.2 punkte nurodyta, kad draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama 1.5.2.1–1.5.2.7 punktuose nurodytomis sąlygomis. Sutarties 1.5.2.5 punkte nurodyta sąlyga, kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. 2011 m. gegužės 26 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovės transporto priemonę vairavo Vokietijoje gyvenanti jos sesuo J. G. Draudikas priėmė sprendimą išmokėti 17 248,98 Lt draudimo išmoką žalą patyrusiam asmeniui ir kreipėsi į atsakovę su pretenzija, kad ši sumokėtų 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 8624,49 Lt, tačiau atsakovė žalos neatlygino. Byloje ginčo dėl žalos dydžio nekilo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 22 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovui AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovės A. P. 8624,49 Lt ir procesines palūkanas.

Teismas nurodė, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnyje, CK 6.280 straipsnio 1 dalyje, 6.1015 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtina draudiko, apdraudusio transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, atgręžtinio reikalavimo teisė į kaltą asmenį (valdytoją, naudotoją), esant tam tikroms aplinkybėms. Jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos apskaičiuojant ar didinant draudimo įmoką) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka (Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, (toliau – Taisyklės) 62.2 punktas). Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis). Atsakovė prisiimtų įsipareigojimų sudarytos Sutarties pagrindu nevykdė, nes perdavė transporto priemonę vairuoti asmeniui, nuolat gyvenančiam ne Lietuvos Respublikoje, ir apie tai nepranešė ieškovui (draudikui) pagal Sutarties 1.5.3 punkto nuostatas. Ieškovo parengtos Sutarties nuostatos nėra dviprasmiškos, prieštaringos ar netikėtos (siurprizinės), iš jų aišku, jog pagal šalių suderintą valią atsakovės transporto priemonė už Lietuvos Respublikos ribų negalėjo būti perduota vairuoti asmeniui, gyvenančiam ne Lietuvoje. Kadangi atsakovė nepranešė draudikui apie nurodytas aplinkybes, turėjusias įtakos apskaičiuojant draudimo įmoką (neinformavo, kad yra tikimybė, jog transporto priemonę vairuos kitas asmuo), o įvykus eismo įvykiui, kurio metu buvo padaryta žala turtui, draudikas išmokėjo draudimo išmoką, tai jis turi teisę reikalauti, kad atsakovė sumokėtų iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. sausio 29 d. nutartimi pakeitė Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimą – sumažino iš atsakovės A. P. ieškovui AB „Lietuvos draudimas“ priteistą skolą iki 4312,25 Lt ir perskirstė bylinėjimosi išlaidas, o kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, išskyrus jo dalį dėl ieškovui priteistinos išmokėtos draudimo išmokos dalies dydžio. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Taisyklių 62.2 punktą ir Sutarties 1.5.3 punktą draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėja jam grąžintų iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Ieškovas nepateikė argumentų, kodėl šiuo individualiu atveju prašo iš atsakovės priteisti būtent maksimalią teisės aktuose numatytą grąžintiną išmokėtos sumos dalį. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovui iš atsakovės priteista maksimali suma yra per didelė ir, atsižvelgdama į teisinį reglamentavimą bei nustatytas aplinkybes, priteistą sumą sumažino iki 25 proc. išmokėtos draudimo išmokos, t. y. iki 4312,25 Lt.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsakovė A. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimą bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 29 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Nurodytas pareigas draudimo sutartyse nustato draudikai, todėl teismai privalo ne tik formaliai taikyti tokias pačių draudikų nustatytas sąlygas, bet ir tikrinti jų atitiktį TPVCAPDĮ ir kitiems teisės aktams. Asmuo sumoka draudikui už civilinės atsakomybės draudimu draudžiamą jo turtinį interesą, todėl draudiko atgręžtinis reikalavimas į draudėją prieštarauja civilinės atsakomybės draudimo paskirčiai. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos sumokėtą sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis. Tokios išimtys, kokias Sutartyje nustatė ieškovas, įstatyme ir Taisyklėse nenustatytos. Sutarties 1.5.2.5 punkte įtvirtintos sąlygos taikymas nagrinėjamoje byloje yra nelogiškas, nes transporto priemonę Vokietijoje vairuojant ne draudėjai, bet šioje šalyje gyvenančiai jos seseriai, geriau pažįstančiai vietovę, turinčiai didelį vairavimo stažą, rizika buvo ne padidėjusi, bet sumažėjusi. Dėl to ieškovas nepagrįstai reikalavo žalos atlyginimo, motyvuodamas esą padidėjusia rizika.

2. Ieškovas neįrodė, kad jis įvykdė vartojimo sutarčių sudarymo ypatumus reglamentuojančioje teisės normoje – CK 6.188 straipsnio 4 dalyje nustatytą jam tenkančią pareigą įrodyti, kad tam tikra sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai. Ieškovas negalėjo paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis jis sudarė sutartį su vartotoja, nepaaiškino ir neįrodė, kad ankstesnėje draudimo sutartyje ši sąlyga jau buvo, todėl tęsdama sutartį atsakovė turėjo ir privalėjo žinoti apie šią sąlygą. Teismai netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigas, nors bylose dėl vartojimo sutarčių visa įrodinėjimo našta tenka pardavėjui.

Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 29 d. nutarties dalį, kuria teismas sumažino ieškovo reikalaujamą grąžinti draudimo išmokos dalį iki 4312,25 Lt, ir palikti galioti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimą bei priteisti iš atsakovės ieškovui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas nurodo šiuos argumentus:

1. Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų, patvirtintų Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 47, (toliau – Standartinės draudimo sutarties sąlygos) 36 punkte nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo apie tai informuoti draudiką. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos apskaičiuojant draudimo įmoką ar ją didinant) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė nurodytas teisės normas, o apeliacinės instancijos teismas priteistiną draudimo išmokos dalį nepagrįstai sumažino iki 25 proc.

2. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar jos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Toks reikalavimas įtvirtintas CK 6.188 straipsnio 6 dalyje, nustatant, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Sumokėdama draudimo įmoką, atsakovė patvirtino, kad yra susipažinusi su Sutarties sąlygomis ir jai įteikta jų kopija. Darytina išvada, kad atsakovė buvo supažindinta ir turėjo realią galimybę susipažinti su Sutarties sąlygomis, todėl Sutarties 1.5.2.5 punkto sąlyga nėra netikėta (siurprizinė).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje įregistruotos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Už draudimo sutarties sudarymą TPVCAPDĮ nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis). Įprastinė draudimo sutartis sudaroma vadovaujantis TPVCAPDĮ, Civiliniu kodeksu, Draudimo įstatymu, Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis ir kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais, jeigu TPVCAPDĮ nenustato kitaip (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalis).

Taigi kiekvienas Lietuvos Respublikos teritorijoje įregistruotos transporto priemonės savininkas (draudėjas) privalo sudaryti civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Draudėjas ir draudikas draudimo sutartimi negali pakeisti TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų nustatytų imperatyviųjų reikalavimų (Standartinių draudimo sutarties sąlygų 3 punktas), tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti papildomų sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymų nuostatoms. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui.

Toks šios sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, tai abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau bendradarbiauti sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių bendradarbiavimas pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį, atskirai įtvirtinta draudėjo pareiga pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustatyta teisė, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (TPDCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis, Standartinių draudimo sutarties sąlygų 14 punktas).

Taip pat draudėjas sutarties galiojimo metu turi draudiką informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą ir draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. E. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-556/2014).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų standartizavimas nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingu tikėtinumo laipsniu draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-3-162). TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Pagal Standartinių draudimo sutarties sąlygų 26 punktą, draudimo įmoką apskaičiuoja draudikas; draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems); draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį ir nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų.

Nagrinėjamu atveju aptarti TPVCAPDĮ normų išaiškinimai reikšmingi, kadangi kasatorė nurodo, jog išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje, ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis; pareigos, kokias jai Sutartyje nustatė ieškovas, įstatyme ir Taisyklėse nenustatytos, todėl teismai privalėjo ne tik formaliai taikyti paties draudiko nustatytas sąlygas, bet ir tikrinti jų atitiktį TPVCAPDĮ ir kitiems teisės aktams; transporto priemonę Vokietijoje vairuojant ne draudėjai, bet šioje šalyje gyvenančiai jos seseriai, geriau pažįstančiai vietovę, turinčiai didelį vairavimo stažą, rizika buvo ne padidėjusi, bet sumažėjusi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų išmokų grąžinimą, 1 dalyje nustatytos sąlygos (vairavimas apdraustos transporto priemonės neblaiviam, neturint teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonės ir kt.), kurioms esant draudikas, sumokėjęs dėl autoįvykio nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Pagal Taisyklių 62.2 punktą, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos apskaičiuojant draudimo įmoką ar ją didinant) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Taigi įstatymas nustato sąrašą atvejų, kuriems esant draudikas turi teisę reikalauti iš žalą padariusio asmens grąžinti visą išmokėtą sumą, ir sąlygas, kurioms esant draudikas turi teisę reikalauti iš draudiko grąžinti dalį išmokėtų nukentėjusiems asmenims išmokų. Teisė reikalauti dalies išmokų grąžinimo (iki 50 procentų) draudikui atsiranda dėl draudėjo įvykdyto draudimo sutarties sąlygų pažeidimo.

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir kasatorė 2011 m. balandžio 22 d. sudarė Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Sutarties 1.5.2.5 punkte nurodyta sąlyga, kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Kaip jau minėta, TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Pagal Standartinių draudimo sutarties sąlygų 26 punktą draudimo įmoką apskaičiuoja draudikas; draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamos draudimo apsaugos apimtis draudėjui (apdraustiesiems), draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį ir nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų, kadangi įstatymas nenustato draudikui įpareigojimo suteikti vienodą draudimo apsaugą visiems asmenims už vienodo dydžio įmoką. Dėl to, sudarant sutartį, ieškovas turėjo teisę nustatyti kasatorei draudimo apsaugą proporcingą draudimo įmokai, t. y. pagal sutartą draudimo įmokos dydį nustatyti apribojimus tretiesiems asmenims naudotis transporto priemone užsienyje, o kasatorė turėjo teisę prašyti draudiką pašalinti šią sąlygą ir perskaičiuoti draudimo įmoką arba vėliau, bendradarbiaudama su draudiku, prašyti ją pakeisti (papildyti); to nepadariusi privalėjo nustatytos sąlygos laikytis ir neperduoti tretiesiems asmenims (nuolat dirbantiems ar gyvenantiems už Lietuvos Respublikos ribų) transporto priemonės vairuoti užsienyje. Kasatorės nurodoma aplinkybė, kad perdavė automobilį naudotis geriau už ją gebančiai vairuoti seseriai, teisinės reikšmės sprendžiamam ginčui neturi, nes būtent dėl padaryto pažeidimo įvyko autoįvykis (autoįvykį sukėlė automobilį vairuojanti kasatorės sesuo). Dėl išvardytų priežasčių teisėjų kolegija atmeta kasatorės argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

Teisėjų kolegija atmeta kasatorės argumentą, kad teismai neįvertino draudimo sutarties kaip vartojimo sutarties ypatumų ir šiuo atžvilgiu jos teisių apsaugos. Šalių sudaryta Sutartis yra nedidelės apimties, Sutarties sąlyga dėl apribojimų tretiesiems asmenims naudotis transporto priemone išreikšta aiškiai ir suprantamai. Sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyros minėta sąlyga nepažeidžia, todėl laikyti ją nesąžininga nėra pagrindo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi aptartais teisės normų išaiškinimais ir tinkamai juos taikė ginčo teisiniams santykiams. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 79,46 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 79,46 Lt (septyniasdešimt devynis litus 46 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Antanas Simniškis

Vincas Verseckas