A-492-987-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A492 -987/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00052-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja) rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kupiškio komunalininkas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kupiškio komunalininkas“ skundą atsakovui R. R. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas 2012 m. kovo 8 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-3), prašydamas priteisti iš atsakovo R. R. 435 Lt vietinės rinkliavos.

Pareiškėjas nurodė, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kupiškio komunalininkas“ yra viešojo administravimo subjektas, kuriam pavestas vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Kupiškio rajono savivaldybės taryba 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. TS-147 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Pagal Nuostatų 11 punktą, vietinę rinkliavą mokėti privalo visi atliekų turėtojai (butų ir individualių namų valdų savininkai, savivaldybės butų savininkai), gyvenantys tuose rajono miestuose ir miesteliuose, gyvenvietėse ir kaimuose, kuriuose paslaugos teikėjas organizuotai surenka komunalines atliekas. Nuostatų 8 punktas numato, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų iš gyventojų surinkimą bei atliekų tvarkymą apskaitą vykdo paslaugų teikėjas. Nurodė, jog adresu (duomenys neskelbtini), be R. R. buvo deklaruoti dar 4 asmenys. Ketvirčiui vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą yra priskaičiuojama 75 Lt, tačiau mokesčių atsakovas nemoka nuo 2009 metų, į raginimus nereaguoja ir jo įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. sudaro 435 Lt.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 31 d. sprendimu (b. l. 63-66) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Kupiškio rajono savivaldybės teritorijoje vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą reglamentuoja Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. TS-147 „Dėl Kupiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ ir Kupiškio savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimu TS-247 „Dėl Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. TS-147 „Dėl Kupiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtinti Nuostatai.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, Rinkliavų įstatymo nuostatomis, Nuostatų 3, 4, 11 punktais, sprendė, kad atsakovas R. R., kaip būsto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas, kartu su savo šeimos nariais, patenka į vietinės rinkliavos mokėtojų kategoriją ir turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą, todėl darė išvadą, kad atsakovas turėjo teisę, remdamasi Nuostatuose įtvirtintais reikalavimais, apskaičiuoti atsakovui pagal Nuostatų 6.1 punktą priklausančią mokėti rinkliavą.

Teismas taip pat nurodė, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 13 d. sprendimu administracinėje byloje dėl norminio akto ištyrimo pripažino, jog Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 3 punktui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-181/2013 dėl norminio akto ištyrimo iš dalies patenkino Kupiškio rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą ir pripažino, kad Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. TS-147 „Dėl Kupiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti ir 2009 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. TS-274 „Dėl Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. TS-174 „Dėl Kupiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeisti Kupiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai tiek, kiek jie nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punktui (b. l. 66-78). Nurodyta nutartis 2013 m. balandžio 4 d. buvo paskelbta „Valstybės žiniose“ (Nr. 35, publikacijos Nr. 1705) bei 2013 m. balandžio 10 d. – Kupiškio rajono savivaldybės internetiniame tinklapyje www.kupiskis.lt.

Teismas darė išvadą, kad Nuostatai ta apimtimi, kuria jie pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktui, t. y. neteisėtai apribojusiais atsakovo teisę vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jo surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, negali būti taikomi.

Teismas pažymėjo, kad byloje šalys neginčija aplinkybės, jog atsakovas gyvena vienkiemyje, o pareiškėjas atsisako išvežti konteinerį nuo atsakovo gyvenamosios sodybos, nuo kurios iki kelio yra apie 480 metrų. Atsakovas paaiškino, kad jam sunku, ypač žiemą, tokiu atstumu išstumti konteinerį iki kelio, tuo labiau, kad dėl nedidelio atliekų kiekio konteineris dažnai neprisipildo, o rinkliava vis tiek skaičiuojama. Teismas nurodė, kad bylos medžiaga nėra paneigtas atsakovo paaiškinimas, kad jis ketino įsigyti buitinį konteinerį, tačiau pareiškėjui atsisakius jį išvežti nuo sodybos, tokio konteinerio neįsigijo. Teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, kad jis sutinka mokėti rinkliavą pagal faktinį iš jo surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, nes tokiu atveju konteinerį išstumti reikėtų žymiai rečiau. Teismas sprendė, jog tai patvirtina aplinkybę, kad atsakovas siekė mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį iš jo surenkamų ir tvarkomų atliekų kiekį. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvada, kad nagrinėjamu atveju byloje nepakanka duomenų pareiškėjo UAB „Kupiškio komunalininkas“ pateiktam vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydžio paskaičiavimui pagrįsti, todėl jo reikalavimas priteisti iš atsakovo šią rinkliavą pagal galintį susidaryti atliekų kiekį netenkintas.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 69-71), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas pažymi, kad teismo sprendimo, kuriuo panaikinamas norminis administracinis aktas (ar jo dalis), galia paprastai nukreipta į ateitį. Nurodo, kad atsakovas neįrodė, jog sukauptas atliekas pašalina kitais, ne Kupiškio rajono savivaldybės teritorijoje veikiančios atliekų tvarkymo sistemos, būdais. Pareiškėjo teigimu, atsakovas pripažino, kad atliekų sukaupia ir už pirmus tris mėnesius rinkliavą mokėjo. Pabrėžia, kad rinkliava padengia ne tik perduodamų faktiškai namų valdoje susidarančių komunalinių atliekų kiekio sutvarkymą, bet ir antrinių, t .y. rūšiuotų atliekų, bešeimininkių atliekų sutvarkymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas UAB „Kupiškio komunalininkas“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo R. R. 435 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą per laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d.

Pareiškėjas, be kita ko, rėmėsi Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. TS-147 „Dėl Kupiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ patvirtintais nuostatais, pagal kuriuos vietinę rinkliavą mokėti privalo visi atliekų turėtojai (butų ir individualių namų valdų savininkai, savivaldybės butų savininkai), gyvenantys tuose rajono miestuose ir miesteliuose, gyvenvietėse ir kaimuose, kuriuose paslaugos teikėjas organizuotai surenka komunalines atliekas (Nuostatų 11 p.).

Kaip jau minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-181/2013 pripažino, kad Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. TS-147 „Dėl Kupiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti ir 2009 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. TS-274 „Dėl Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. TS-174 „Dėl Kupiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeisti Kupiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai tiek, kiek jie nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punktui. Nurodyta nutartis 2013 m. balandžio 4 d. buvo paskelbta „Valstybės žiniose“.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalis nustato, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Iš šios nuostatos matyti, kad administracinio teismo sprendimo, kuriuo norminis administracinis aktas pripažintas neteisėtu, galia paprastai yra nukreipta į ateitį, t. y. jis paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005 nurodė, jog ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „paprastai negali būti taikomas“ suponuoja išvadą, kad iš šios bendro pobūdžio taisyklės yra galimos ir išimtys, t. y. atvejai, kai ši bendro pobūdžio taisyklė yra netaikoma.

Tokia išimtis, be kita ko, yra tie atvejai, kai norminio teisės akto teisėtumas yra revizuojamas ryšium su teisme nagrinėjama individualia byla. Priešingu atveju, toks konkretaus norminio akto teisėtumo revizavimas netektų prasmės, kadangi teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai norminio akto panaikinimas neturėtų jokių teisinių pasekmių ir tektų laikyti, kad toks pripažintas neteisėtu norminis aktas buvo teisėtas ginčo, nagrinėjamo individualioje byloje, atsiradimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-69/2009; 2009 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-68/2009 ir kt.).

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, jog dominuojančioje administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, jei teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių nėra susiklostę galutinai (pvz., vyksta ginčas), norminis teisės aktas (jo dalis), kuris įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, nuo tokio akto oficialaus paskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra išsisprendę galutinai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1020/2013; 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-778/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013, p. 258–272; 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A575‑1199/2013; 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-379/2013, 2013 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-103/2013 ir kt.).

Šiuo atveju atsakovas nėra įvykdęs pareigos sumokėti vietinę rinkliavą, todėl pareiškėjas, vykdydamas jam priskirtas vietinės rinkliavos administravimo funkcijas, kreipėsi į administracinį teismą dėl jos priteisimo. Tai reiškia, jog šiuo atveju ginčo teisiniai santykiai nėra įgiję galutinio teisinio stabilumo, todėl jie negali būti kvalifikuojami remiantis teisės normomis, prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui.

Ginčą reglamentuojančių teisinių santykių vertinimui yra aktuali LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 556-334/2014, kurioje pažymėta, kad ginčo teisinių santykių reglamentavimo spraga šalintina įvertinant galimybę aptariamą vietinę rinkliavą apskaičiuoti pagal faktiškai iš atsakovo surinktų (jo perduotų) ir sutvarkytų komunalinių atliekų kiekį.

Nagrinėjamu atveju vietinę rinkliavą administruojantis subjektas nėra pateikęs duomenų, patvirtinančių, kad nėra galimybės objektyviai identifikuoti atsakovo perduodamų tvarkyti atliekų kiekį, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo paaiškinimais, kurie nėra paneigti byloje esančiais įrodymais, pagrįstai nustatė, kad atsakovas ketino įsigyti buitinį konteinerį (jo neįsigijo pareiškėjui atsisakius atliekas išvežti nuo sodybos) ir tokiu būdu yra išreiškęs siekį mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį atliekų kiekį, ką patvirtino ir teismo posėdžio metu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog vietinės rinkliavos surinkėjas, kaip atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti mokesčio dydį. Jam tenka pareiga įrodyti mokėtiną sumą. Savo ruožtu vietinės rinkliavos mokėtojas, siekdamas paneigti apskaičiuotą mokestį, turi teikti įrodymus apie kitokio dydžio mokesčio mokėjimą ar jo nemokėjimą. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas iš esmės atitiktų mokestinio pobūdžio bylose (kai kyla ginčai tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo), kurios savo pobūdžiu artimos šios bylos kategorijai, formuojamą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir iš to kylančių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012, 2013 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1199/2013). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas atsisako išvežti konteinerį nuo atsakovo gyvenamosios vietos – sodybos vienkiemyje, nuo kurios iki pagrindinio kelio yra apie 480 metrų, todėl darytina išvada, kad byloje esančių duomenų nepakanka pareiškėjo UAB „Kupiškio komunalininkas“ pateiktam vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimui pagrįsti, taigi jo reikalavimas priteisti iš atsakovo rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą pagal dėl atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimo galintį susidaryti atliekų kiekį pagrįstai buvo atmestas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacini skundo motyvai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kupiškio komunalininkas“ apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė