AS-191-556/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-191-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04378-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. rugsėjo 30 d. paštu išsiuntė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 1D-6323 (11); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nuo 2011 m. kovo 28 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo – 11 432,49 Lt; 3) nustačius, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi praleidęs terminą skundui paduoti, jį atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Taip pat pareiškėjas prašė sustabdyti bylą iki bus priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą.

Pareiškėjas paaiškino, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą. Nurodė, kad pagrįstai tikėjosi, jog bus išmokėta sumažinta valstybinės pensijos dalis, kadangi išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti jos neišmokėjimą. Tikėjimas, kad visiems valstybines pensijas gaunantiems pensininkams bus išmokėtas susidaręs pareigūnų ir karių pensijos skirtumas, buvo pagrįstas tuo, jog be administracinių teismų sprendimų kiekvieno pareigūno atžvilgiu taip buvo pasielgta po to, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu teisės aktus, kurių pagrindu policijos pareigūnams buvo taikomi darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai ir kurių pagrindu jiems buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, pripažino prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Vadovaujantis šiuo nutarimu visiems be išimties pareigūnams, netgi ir tiems, kurie nebuvo kreipęsi į teismus, buvo kompensuota neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl indeksavimo koeficiento taikymo 2002–2004 m. Apie tai, kad nebus išmokėtas susidaręs neišmokėtos valstybinės pensijos skirtumas, sužinojo tik po to, kai susipažino su Lietuvos policijos veteranų asociacijai skirtu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsakymu į jos kreipimąsi. Apie savo teisių pažeidimą mokant sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją galutinai sužinojo tik iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. 1D-6323 (11). Taip pat pažymėjo, kad apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo ir susipažinęs su 2013 m. birželio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pranešimu žiniasklaidai apie tai, kad priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 3 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Teismas nutarė nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžinti jį padavusiam asmeniui. (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 8 p.).

Teismas konstatavo, kad ginčuose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų yra taikomas 3 metų skundo padavimo terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis byloje Nr. A444-2232/2013). Šis terminas skaičiuojamas nuo sužinojimo apie skundžiamą sprendimą – tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Pagal byloje surinktus duomenis, pareiškėjui pirma sumažinta pensija buvo išmokėta 2011 m. vasario mėnesį, į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2014 m. rugsėjo 10 d.

Teismo vertinimu, pareiškėjas skundo padavimo terminą praleido ne dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas turėjo galimybę ginti savo teises teisme nuo sužinojimo apie tai, kad jam paskirta pensija yra perskaičiuota. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 26 d. nutarimu, kuris paskelbtas Valstybės žiniose 2012 m. rugsėjo 21 d., buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai įstatymų nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota jam paskirta pensija. Po šio nutarimo priėmimo skundo padavimo termino klausimas buvo išaiškintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT)2013 m. kovo 12 d. nutartimi byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi byloje Nr. A444-2232/2013, tačiau pareiškėjas kreipėsi į teismą tik 2014 m. rugsėjo 10 d.

Pareiškėjas turėjo galimybę ginti savo teises nuo sužinojimo apie skundžiamą sprendimą momento, ši galimybė buvo aiškiau atskleista Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje 2012 m. vasario 26 d., LVAT praktikoje 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. Taigi darytina išvada, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl nuo jo valios priklausiusių subjektyvių priežasčių, pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių, todėl terminas skundui paduoti neatnaujinamas.

Teismui atsisakius priimti pagrindinį pareiškėjo reikalavimą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo, reikalavimas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 1D-6323 (11) dėl atsisakymo išmokėti pensijos nepriemoką vertinamas kaip išvestinis reikalavimas. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti šį sprendimą, siekia to paties tikslo – susigrąžinti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtą pensijos dalį. Šio sprendimo priėmimas ir jo apskundimas teismui yra perteklinis veiksmas, nes įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos (LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas skundą atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartį, kuria yra atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti ir nepriimti skundo dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu sumažintos valstybinės pensijos priteisimo, ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog į teismą kreipėsi nepraleidęs termino. Pareiškėjas dėl termino atnaujinimo nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui. Teigia, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo. Teismas nepagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą terminą, nes nuo 2011 m. balandžio mėnesio, gavęs sumažintą pensiją, pareiškėjas nemanė, kad jo teisės yra pažeidžiamas, nes žinojo, jog yra priimtas Laikinasis įstatymas. Be to, Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą, pagrįstai tikėjosi, kad bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis. Pareiškėjas apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo ir susipažinęs su 2013 m. birželio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pranešimu žiniasklaidai apie tai, kad priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą. Nurodė kitas administracines bylas, kuriose pareiškėjų skundai yra priimti (administracinės bylos Nr. I-7042-171/2013, I-9358-624/2013, I-3582-764/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl termino atnaujinimo ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu sumažintos valstybinės pensijos priteisimo.

Pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 30 d. paštu išsiuntė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 1D-6323 (11); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nuo 2011 m. kovo 28 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo – 11 432,49 Lt. Pareiškėjas taip pat prašė nustačius, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi praleidęs terminą skundui paduoti, jį atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies nuo 2011 m. kovo 28 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2011 m. kovo 28 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.., iš esmės yra skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Nuo 2011 m. kovo 28 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pradėtas nuo 2011 m. kovo 28 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2011 m. balandžio mėnesį, t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2011 m. kovo mėn. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. rugsėjo 30 d., t. y. praleidęs paminėtą 3 metų terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr. LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Reikia pažymėti, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Paminėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje. Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Pareiškėjo skundas teismui paduotas praėjus 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, be to, nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 konstatavo, kad „administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą.“.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tačiau skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 30 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi ši nepagrįsto delsimo aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, nes šis prašymas nebuvo pagrįstas svarbiomis termino praleidimo aplinkybėmis, ir, remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pagrįstai bei teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nuo 2011 m. kovo 28 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė dėl taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo ir dėl pareiškėjui nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, buvo pratęstas 2012 m. ir 2013 m.

Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra ribojama esant skirtingam teisiniam pagrindui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnius buvo perskaičiuojama (pratęstas perskaičiavimas) nuo 2012 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavęs nurodytu pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. rugsėjo 30 d., t. y. nepraleidęs paminėto 3 metų termino (pvz., LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje Nr. AS143-847/2014).

Esant tokioms aplinkybėms, ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo, negali būti laikoma pagrįsta, todėl naikintina, o šios skundo dalies priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 148 str.). Kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. nutarties dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. M. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo J. M. skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., panaikinti ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius